Sergejus Žemaitis. Artakserksas  

Sergejus Žemaitis

Apie autorių

Sergejus Žemaitis (1908-1987) – lietuvių kilmės tarybinis rašytojas fantastas ir redaktorius, taip pat rašęs ir marinistene tematika. Gimė prie-Amūro Chabarovsko krašte ir gyveno TSRS tolimuosiuose rytuose. Karinę tarnybą atliko Ramiojo vandenyno laivyne. Demobilizuotas po karo mokėsi Maskvoje literatūriniuose kursuose. 1958–1973 m. vadovavo leidyklos „Jaunoji gvardija“ redakcijai, - joje tada išleista daugelis garsių rusų fantastų kūrinių. Spausdintis pradėjo 1950 m., o pirmasis fantastikos kūrinys buvo vaikiška fantastinė apysaka „Alioša Perecas homunkulų šalyje“ (1959). Fantastinėse apysakose „Amžinasis vėjas“ (1970) ir „Didžioji lagūna“ (1977) aprašė vandenyno įsisavinimą netolimoje komunistinėje ateityje ir kontaktus su delfinais. Romane „Purpurinė planeta“ (1973) aprašyta ekspedicija į Marsą, išlikusių androidų aptikimas ir išnykusios civilizacijos tyrinėjimas. Apdakyme „Tigro žvaigždė“ ateities žmonės valo planetą nuo praeities radioaktyvių atliekų.
Apsakymas parašytas 1971 m., o vėliau beveik be pakeitimų įtrauktas į apysaką „Purpurinė planeta“ (1973), kur veiksmas iš Eridano perkeltas į Marsą - ji išleista ir lietuvių kalba (1977).

Mūsų „vėžliukas“ veržliai skuodė rusva lyguma, raginama silpno Eridano vėjo.

Rausvos dulkės kabojo ore, apvalindamos pakeliui iškylančių keistų formų uolų kontūrus. Aukštai violetiniame danguje švietė visai mažutis saulės skrituliukas. Mūsų žemišku įsivaizdavimu saulė čionai beveik nešildė; ir vis tik jos jėgos pakako tam, kad amžinai „šiauštų“ planetos atmosferą, perkeliant milijardus tonų smėlio, šlifuojančio ir ardančio uolas, verčiančio į žvirgždą ir smulkiausias dulkes.

Mus aplenkdamas nusirito persirisk-lauku - didelis kamuolys iš kietų tarsi laidai stiebų, dyglių ir oranžinių dėžučių su smulkesnėmis už aguonos sėklomis. Persirisk-lauku - eridaniška sėjamoji, galinti be galo ilgai barstyti sėklas; jei jai vis tik pavyksta savo spygliais užsikabinti griovoje ar griovyje, tai po kelių minučių iš apatinių stiebų išleidžiamos geltonos šaknys, pradedančios skverbtis į smėlį, bandančios pasiekti drėgnus sluoksnius, po valandos tai pražysta nuostabiais žiedais - ir sėjamoji vėl pasirengusi keliauti, kad sėtų gyvybės sėklas...

Žvilgsniu palydėjęs spygliuotą rutulį Antonas tarė:
S. Žemaitis. Purpurinė planeta - Neįtikėtinas prisitaikymas. Štai dar vienas gyvybės nesunaikinamumo įrodymas. Jos sūkūrimas buvo labai sunkus; ir todėl joje tokia didelė patvarumo atsarga. Šie Eridano kaktusai atlaiko ir kosminį šaltį, ir nepakeliamą karštį! Jie nedega! Pasirengę nors dabar persikelti į kitą planetą, į kitą galaktiką, kur tik nori, arba laukti milijonus metų, kol įvyks stebuklas ir Eridanas atgis. Ir, ko gero, ilgai laukti neteks. Mes juk jau čia! Kaip gaila, kad nesulaukė žmonės...
- Gal jie dar išlikę, - atsiliepiau, - tik nežino apie mūsų atvykimą.
- Na ne. Mūsų atskridimas negalėjo likti nepastebėtas esant tokiam civilizacijos lygiui... – Antonas patylėjo, stebėdamas, kaip „Vėžliukas“ vikriai aplenkia į kolonas panašius smiltainio stulpus, o gal pačias tikriausias kolonas? Kolonos liko užnugaryje. Antonas pridūrė: - Buvusios civilizacijos. Tai, kad jie tebegyvena planetos gelmėje – sena pasaka. Jie galėtų gyventi ir paviršiuje, jei kas nors nebūtų nutikę...

Ir mes - jau kelintą kartą! – susimąstėme apie Eridano likimą. Tai dabar pasiglemžė visas mūsų mintis. Kol kas čia, ties pusiauju, mes aptinkame tik miestų, irigacinių įrenginių griuvėsius, išdžiūvusias jūras, nuostabius paminklus, fantastiškus apyvokos daiktus, skambančias knygas, kurių niekada nesuprasime…

Šalmofone pasigirdo įspėjamasis Vašatos signalas ir balsas:
- Na kaip, draugužiai? Vis dar judate?
- O tu nematai? – paklausė Antonas.
- Pakankamai gerai smėlio debesų prošvaistėse...
- Nuobodu budint?
- Labai. Zingeris užsiima generaliniu apsitvarkymu. Ta „spygliuota viela“ praaugo jo skafandre! Liepė išmesti skafandrą. Štai kas kyla iš elementarių instrukcijų nesilaikymo. Tad prašau jūsų!
- Dėl šito nesirūpink, - nuramino Antonas, - mes kosminės disciplinos gyvi paragrafai.
- Netrinkite man akių, kaip sakė mūsų protėviai; ir ypač neužsilaikykite, apsiribokite tik bendra apžvalga ir nuotraukomis, nes darbo čia šimtui metų. Na štai jūs ir atvažiavote. Sėkmės, vaikinai! Nelįskit po nuolaužomis…

„Vėžliukas“ sustojo: kelią užtvėrė miesto sienų ir vartų griuvėsiai. Kažkada miestas buvo po milžinišku stogu, kuris dabar įgriuvo; liko vos kelios arkos su dalimi patamsėjusio stiklo perdangų. Įgriuvusios arkos pietinėje dalyje po savimi pasiglemžė ištisus pastatų kvartalus, tačiau šiaurėje miestas išliko beveik nepažeistas. Architektūra čia išsiskyrė, anot taiklaus Antono pastebėjimo, „liūdnu mauzoliejų puošnumu“. Dviejų-trijų aukštų namai iš įvairių atspalvių lieto akmens, sienos padengtos spalvotos emalės, tokios pat ryškios, kaip Samarkando mečetėse, freskomis; - ir tik atidžiai įsižiūrėjus matėsi kokios jos senos: visos begaliniais įtrūkimais ir kai kur pradėję kristi, tačiau iš tolo tebeatrodė beveik naujomis.

Be ypatingo vargo mudu su Antonu įveikėme griuvėsių kliūtį, jei griuvėsiais galima vadinti nukritusį statinį. Beveik sveiką, tik kai kur įtrūkusį: lietas akmuo yra neįtikėtinai patvarus. Sienos ir stogas išsilaikytų dar ne vieną tūkstantmetį, jei ne amžinas vėjo darbas: vėjas „paplovė“ sienas ir šios virto, tiesa, ne visur – šiaurinė dalis dar laikėsi ir atrodė nepalyginamai geriau nei Romos statinių likučiai Italijoje ar pietų Prancūzijoje, pvz. Arle, kur cirke iki šio tebevyksta Pasaulinio koncertų susivienijimo pasirodymai.

Ant grindinio beveik nebuvo smėlio.
- Viskas dėl traukos, - paaiškino Antonas. – Jauti, kaip pučia į veidą ir gaudžia skafandras?

Ir tikrai, pūtė stiprus vėjas, tačiau netrukus Antonas aptiko, kad gretima gatvė užpilta smėliu, nors vėjo stiprumas buvo toks pat. Grindinį, kuriuo jie ėjo, dengė Eridano vandens spalvos raižiniai, jo spalva, kaip ir pas mus Žemėje, stipriai priklausė nuo dangaus spalvos, ir čia beveik visada ji buvo pilkai violetinė.

Čia buvo labai lengva eiti, beveik kaip Mėnulyje.

„Mūsų gatvėje“ tik durų nišose laikėsi rožinio smėlio, smulkaus kaip dulkės, saujos. Antonas nubraukė vieną saujelė ir ji, nepalietusi paviršiaus, nupleveno link mirusio miesto ribų. Antonas, nustebęs pažvelgė į mane, ir tarė:
- Keistas kelias. Jis atstumia beveik viską, kas krenta ant jo. Žiūrėk! – Jis numetė nedidelį akmenėlį, paimtą dar prie sienos. Akmuo, vos palietęs plokštę, pakilo į viršų ir išskrido pro stogą.

Aš jam pasakiau, kad jau senai jaučiu neįprastą lengvumą, einant per miestą.
- Ir aš, - patvirtino Antonas ir parodė į namo sieną: - O į tai atkreipei dėmesį?

Siena mūsų judėjimo greičiu slinko geltonas skritulys. Aš irgi jį pastebėjau, tačiau palaikiau pasikartojančia freskų detale, nesuprantama detale. Čia viskas nesuprantama, tačiau kažkodėl nepastebėjau, kad skritulys judėtų. Antonas daugiareikšmiškai ištarė:
- Ir violetinis grindinys, ir skritulys susiję tarpusavyje. Matai – mes sustojome, ir jis sustojo; o dabar nuplaukė. Reikia pasakyti Vašatai, jei jis nemato. Gal jam trukdo laukas, blokuoja.
- Jokio blokavimo, - iškart atsiliepė Vašata. – Beveik viską matau. Štai dabar ir skritulys, ir jūs iš tikro greitai bėgate, tarsi lunatikai. Įdomu, kokia čia signalizacija? Nejaugi?!..
- Vargu, - atsakė Antonas. – Jei kas ir išliko, tai kam šitie fokusai? Tiesiog kažko tai likučiai, kažkokios pranešimų sistemos. Tokiu būdu buvo galima rasti reikiamą pastatą, ypač naktį.
- Keista girdėti tokį kliedesį, - įsiterpė Zingeris. – Tu puikiai žinai, kaip naktį buvo apšviečiami jų miestai. Tavo paaiškinimą aš priskiriu tik gravitacijos jėgos pasikeitimo poveikiui.

Aš tikėjausi, kad vėl užsimegs žodžių turnyras, kuriame ir pats būčiau linkęs sudalyvauti, tačiau Antonas atsakė neįprastai švelniai:
- Na, na, Alfai, neturiu noro griauti tavo hipotezę. Geriau pasakyk, kokie tavo pasiekimai kovojant su kaktusais? Išrankiojai spygliukus?
- Viskas! Kaip jie sparčiai auga, jei tik yra drėgmės pėdsakų. Su vargu išsinėriau iš skafandro. Laimei, jie nenuodingi. - Tu dar palauk, - Vašata nepraleido progos pastebėti. – Nors, sprendžiant iš visko, nuodai jiems nereikalingi – gyvasties čia nėra.

Tikriausiai tą akimirką Zingeris „pervėrė“ jį savo skvarbių akių žvilgsniu ir Vašata pridūrė:
- Iš visko sprendžiant...

Tuo tarpu švytintis skritulys sustojo sienos nišoje, joje buvo durys, jos lėtai nuslinko į sieną, ir prieš juos atsivėrė tamsus praėjimas, kuriame neaiškiai matėsi staktos, o toliau viskas skendėjo prieblandoje. Vašata pasiūlė:
- Pašvieskite žibintu.

Antonas ir aš nukreipėme reflektorius į durų tarpą, - ir namas akimirksniu nušvito.
- Na, ką sakiau? – nepraleido progos įgelti Alfas Zingeris. – Net dabar tebeveikia jų apšvietimas tinklas!
- Mus kviečia, - tarstelėjo Antonas.
- Ką?! Tu jį matai? – nesuprato Vašata.
- Ne, žinoma, tačiau šviesa ir durys…
- Gal saugykla, suveikė automatika, - spėjau.
- Mes eisim, - patvirtino Antonas.
- Užeikite, tik labai atsargiai, - leido Vašata ir pridūrė: - Kažko man nelabai patiko tasai geltonas skrituliukas ir jūsų antigravitacinė gatvė. Užeikite ir ilgai neužsilaikykite. Pradžioje tu, Ivai. Tik susipažinimui, rytoj užsiimsime rimčiau...

Turiu pasakyti, kad mano širdis pradėjo plakti smarkiau, kai peržengiau to paslaptingo namo slenkstį. Erdviame vestibiulyje stebino švara, tarsi čia gyventų žmonės. Atrodė, kad freskas ant sienų ką tik nušluostė.

Nelaukdamas, kol jį pašauksiu, Antonas pasekė mane.
- Visai padoriai, - pasakė jis, apžiūrinėdamas sienas, lubas, grindis. – Aš nenustebsiu, jei dabar pasirodys šeimininkai, tai čia...

Jis užsikirto ir aš per šalmo stiklą mačiau kaip pabalo jo veidas, o ir aš pats pajutau, kaip apmirė mano širdis: kažkur namo gilumoje pasigirdo žingsniai. Mes nevalingai pasitraukėm prie slenksčio.
- Kas ten pas jus nutiko? – sunerimęs paklausė Vašata..

Jis mūsų nematė, mes buvome po stogu. Nespėjome atsakyti: tolumoje, per kambarius link mūsų ėjo eridonietis! Jis tarsi nužengė iš freskos, taip pat aukštas, grakštus, ilgarankis, pailgu veidu ir didelėmis akimis. Jis ėjo slysčiojančia eisena, atlošęs galvą, rankas priglaudęs prie kūno.

- Kas ten pas jus! – sušuko Vašata. – Ko tylite? Kas nutiko?
- Čia gyvena! – pratarė Antonas. - Eridonietis! – ištariau lūžtančiu balsu.

Vietoje atsakymo Vašata ir Zingeris padažnino kvėpavimą į mikrofoną. Vašata nepatikėjo:
- Meluojat, velniai. Argi taip galima...
- Jis, štai jis! – sušuko Antonas. – Prieina…
Ir mikrofone vėl pasigirdo dažnas mūsų bendražygių kvėpavimas.

Eridonietis stabtelėjo vestibiulio viduryje, dešimt žingsnių nuo mūsų, ir mes išgirdome jo dainingą balsą, gražų ir liūdną. Jo veidas buvo nejudrus, vos atsiverdavo tik jo maža burna su plonomis lūpomis. Jis buvo plikas. Galva ir veidas buvo blankios aukso spalvos. Ant plačios krūtinės leidosi vešli aririška varno sparno spalvos barzda, visa susivijusi. Nosis, plona ir ilga, buku galiuku, be šnervių. Ausų kaušelių nebuvo. Apranga irgi kaip freskose – tokios figūros paprastai vaizduotos antrame plane – apgludusi pilka su geltomis juostelėmis. Kojų pėdos ilgos. Su raudonais batais ar kažką tokio.

Pirmomis akimirkomis aš dar neatkreipiau dėmesio į rankų delnus – sausus, su 4 pirštais.

Mes pasisveikinome pasilenkdami, kiek leido stangrūs skafandrai. Antonas atsakė per garsiakalbį šalme:>BR> - Mes, Žemės žmonės, sveikiname jus!

Vašata sušnabždėjo: „Pasakyk: proto broliai!”
Ir Antonas atkartojo:
- Proto broliai!

Atsakydamas eridonietis sudainavo trumpą frazę ir mostelėjo ranką į kambarių pusę.
- Mus kviečia! – garsiai, jau atsigavęs iš sukrėtimo, tarė Antonas.
- Eikite, - leido Vašata. – Ir pagarsinkite garsą: mes prastai jus girdime.

Eridonietis pasitraukė į šalį, mums atlaisvindamas kelią, tada greitai apsisuko ir nesidairydamas nuėjo priekyje.
- Jis turi trečią akį! – sušnibždėjo. – Žiūrėkite, pakaušyje.

Juos įdėmiai stebėjo toji akis.

Už vieno iš kambarių durų stovėjo dar vienas eridonietis, labai panašus į pirmąjį, tačiau buvo tamsiai-pilkos spalvos apranga ir geltonais batais. Barzda raudono vyno spalvos. Kai mes jį priėjome, jis sudainavo tą pačią sveikinimo frazę, kaip ir juodabarzdis – ir pakėlė kairę ranką, o dešinėje laikė prietaisą, panašų į spindulinį pistoletą.

Sumurmėję pasisveikinimą, mes nenoromis prisišliejome prie priešingos sienos.

Mūsų kelyje pasitaikė ir trečias eridonietis, irgi su „spinduliniu pistoletu“, jis juo vedžiojo į įvairias puses, - ir kambario sienos bematant šviesėjo. Tasai buvo žemesnis ir be barzdos.

- Dulkių siurblys! – pareiškė Antonas.

O ir aš pagalvojau apie tą patį. Kažkokiu neaiškiu principu veikiantis dulkių siurblys.
- Namų ruoša. Mūsų garbei! – vėl prabilo Antonas ir paklausė: - Ar nemanai, kad tai robotai?

Man jau senai buvo šmėkštelėjusi tokia mintis, kuri gęso neįprastų įspūdžių sraute, o ir nesinorėjo skirtis su iliuzija, kad sutikome gyvus žmones. Išduodavo jų judesių sukaustymas. Be to, aš prisiminiau, kad įvairiuose miestuose mes ne kartą rasdavome „mirusius“ humanoidiškus robotus. Mūsų šeimininkai, matyt, priklausė aukštesniajam skirsniui. Freskoje išorine išvaizda tokie mechaniniai asmenys niekuo nesiskyrė nuo žmonių, išskyrus aprangą, o ir beveik visada buvo vaizduojami kažkuo užsiėmę. Tikrieji eridoniečiai savęs nevargino fiziniu darbu, bent jau jų vaizduojamasis menas nevaizdavo tokios jų veiklos. Civilizacija, kurios pėdsakus aptikome, išsiskyrė prisotintu visokiausių techninių priemonių kiekiu, buvo gaminamos milžiniški mašinų kompleksai, gausybė įvairios paskirties mechanizmų, tarp jų humanoidiniai robotai užėmė ypatingą padėtį.

Antonas tarstelėjo: „Robotai kalba. O gal tai kiborgai? Ir jie padės rasti raktą eridoniečių kalbai“.
- Ką ten šnabždatės? Kas nutiko? – susirūpinęs paklausė Vašata. Nieko ypatinga, atrodo, kad tai ne tikri eridoniečiai, o jų robotai ar kiborgai.
- Kalbantys?
- Taip. Dainuoja. Argi negirdėjai?
- Girdėjau, bet nepatikėjau. Palaikiau vėjo gausmu, o jus jau norėjau pakaitinti už apgaudinėjimą. Vis dar einate?
- Einam. Platūs kambariai. Labai švaru. Robotai susiurbia dulkes. Tai ne eridoniečių gyvenami namai, o kažkokia jų įstaiga, iš visko sprendžiant, mokslinė: nesuprantama įranga, kažkokios saugyklos, tarsi kokie seifai. Įėjome į salę. Viduje didelis cilindras iš blizgančios juodos medžiagos. Palei sienas tokia pat juoda panelė su gausybe prietaisų, kaip pirmame sugriautame mieste. Robotas mums siūlo atsisėsti...
- Sėskitės! – leido Vašata ir paklausė: – Kas dar yra jūsų salėje?
- Nieko. Net sienos be apdailos, vieno tono, su daugybe uždarytų durų, viena siena – gelsvoka, primenanti ekraną...

Mes atsisėdomė į didelius minkštus krėslus, jie atsirado tarsi iš grindų, o galbūt stovėjo prie juodojo kubo, tik mes jų nepastebėjome, nors ir sunku buvo jų nepastebėti: jie buvo oranžiniai.

Tada mes tiesiog nemąstėme apie tokias smulkmenas: prieš mus buvp tikrųjų eridoniečių kopijos!

Į salę įėjo dar 8 robotai ir atsistojo skirtingose vietose prie panelės. Pirmasis robotas, atrodo vyriausiasis, buvo prie mūsų veidu į ekraną. Mes taip pat sužiurome į ekraną, - ir aš vėl pajutai nervingą šaltuką nugaroje. Antonas su jėga iškvėpė orą.
- Na kas ten pas jus? – nekantriai paklausė Zingeris.
- Dabar, matyt, prasidės kino seansas, - pradėjo atsakinėti Antonas. – Viskas teisingai! Ekrane Eridavo vaizdas iš aukštai. Apačioje kanalai, vandens telkiniai, užtvankos. Štai miestas, o tiksliau milžiniškas, saulėje spindintis kupolas. Į jį eina kanalas ir keletas kelių, apsodintų rusvais krūmokšniais. Kanalais plauko laivai, tokie, kokius matėme freskose, keliuose tik pėstieji, čia nebuvo antžeminių transporto priemonių, tik įvairių konstrukcijų aerolėkiai...

Antonas neskubėdamas paaiškino Vašatai ir Zingeriui svarbiausia apie tai, ką matėme dideliame ekrane. Tada saulė švietė ryškiau. Mums parodė akinantį saulės geltoną skritulį, kai per jį praslinko palydovas. Netikėtai krėslai pakilo ir mes įsitvėrę antkalčių, nuplaukėme virš pusiaujo lygumos, matyt, per eridoniečių didžiausio pakilomp laikais. Sprendžiant pagal saulę, mes plaukėme lygiagrečiai pusiaujui.

Antonas burbtelėjo: „Panašu į Egiptą“.

Aš sutikau su juo, kad kanalų tinklas ir laukai tarp jų primena egiptietiškus, į vakarus nuo Kairo, už Asuano užtvankos, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio: šiame peizaže nebuvo žemiškos šilumos, ne tas drėkinamojo tinklo piešinys, kitokios laukų spalvos, kitokie miestai, gyvenvietės, visa ne taip. Juk mes Eridane!

Robotas-gidas dingo. Kartai šone pakibdavo orlaivis, - ir į mus per jo skaidrias sienas žvelgė didžiaakės būtybės, visos jos atrodė esą vienodo ūgio, ir visai nesimatė vaikų. Jų nepastebėjome ir sausumoje, miestų gatvėse.

Vienu žodžiu, skrydžio ir susitikimų su eridoniečiais iliuzija buvo pilna. Pradžioje kelionė vyko visiškoje tyloje, o vėliau pasipylė garsai: daininga kalba, vandens šniokštimas užtvankose, vėjo švilpimas. Mes užmiršome Vašatą ir Zingerį. Tačiau netrukus jie priminė apie save, atsiradę šalia tokiuose pat oranžiniuose krėsluose. Vašata susidomėjo:
- Visiška fantasmagorija! Nesuprantama, kaip jie tai padaro?

Zingeris žvelgdamas žemyn tylėjo: mes skridome virš vandens saugyklos ir melsvai violetiniame vandenyje matėsi daugybė laivų su neįtikėtinai aukštais stiebais ir įvairiaspalvėmis, nepaprastai didelėmis burėmis, - aišku, pagal mūsų, žemišką mastelį.
- Lenktynės! – ištarė Vašata. – Vis tik, kaip jie tai...

Aš neišgirdau frazės pabaigos. Mes vėl atsidūrėme salėje prie juodojo cilindro, krėsluose priešais didelį tuščią ekraną. Vašata ir Zingeris išnyko. Robotas ištarė rusiškai:
- Seansą nutrauksime. Vėliau bus dar. Svarbesni dalykai.

- Jau išmoko! – stebėjosi Antonas. – Gabus vaikinas.
Robotas atsakė:
- Išmokau truputį. Kalbėkite, galvokite daugiau, greitai pramoksiu.

Antonas beveik pašoko krėsle ir kreipėsi į robotą:
- Atleisk, drauguži, mes jums neprisistatėme, mes Žemės žmonės.

Antonas nuščiuvo pritrenktas: ekrane pasirodė nepaprastai ryškus mūsų planetos atvaizdas, žydras, jaukus, apsiaustas debesų, tarp kurių šmėkščiojo vandenynų mėlis ir Afrikos kontūrai. Eridonietis (po visko, kas nutiko, aš negaliu pavadinti robotu tos nepaprastos būtybės) ištarė:
- Mes žinojome. Mes laukėme. Ilgai. Labai....

Ausinėse sugaudė susijaudinęs Vašatos balsas:
- Ivai, Antonai!.. Kas ten su jumis kalbasi?
- Viskas tvarkoje, Kostia, - atsakė Antonas. – Tai mūsų draugas eridonietis. Kaip matai, pradėjo kalbėti rusiškai. Sukrečiantis susitikimas! Čia raktas viskam! S. Žemaitis. Artakserksas

Pasirodo, kad mūsų gido vardas ilgas ir dainingas: - Gimęs didžiosios raudonosios audros dieną mirštančios vilties akimirką. Jis prosistatė mums vakare, kai jo žodyno apimtis išaugo, tačiau mes jį iškart ėmėme vadinti Artakserksu, o trumpindami – Artomu; daugiau mums neužteko fantazijos, ir tikrai, jame buvo kažkas karališko, o ir barzda priminė tą asirą.

Tą dieną, o tiksliau jau naktį, seansas truko kelias valandas, daugiau nebuvo jokių sukrėtimų. Artas mus palydėjo iki durų, paprašęs įvardinti viską, ką mes matome.

Tik tada mes pastebėjome, kad lik išėjimo einančiame koridoriuje sienoje yra dar keturios išslenkančios durys. Taip, aš dar nepasakiau apie temperatūrą patalpoje: kaip, rodė šalmo termometras, ten buvo 150 laipsnių žemiau nei mieste, kur vidurdienį termometras rodė +8.

Truputį girgždėdamos atsidarė paskutinės durys, Mes atsidūrėme gatvėje, absoliučioe tamsoje. Vėjas nurimo. Šitame keistame pasaulyje buvo keista buvo matyti pažįstamus žvaigždynus. Duryse vėl atsirado švytintis geltonas skritulys, kuris nuplaukdamas rodė mums kelią iki „vėžliuko“. Dabar, kai išėjome iš pastogės, Vašata ir Zingeris mus aiškiai matė savo pulto ekrane. Vašata pasakė:
- Greičiau, vaikinai! Mes tuok paruošim TOKIĄ vakarienę! Gaila, kad negalima pakviesti to vaikino.

Artas apsireiškė laive per vakarienę. Stovėjo valgomojo kampe, savimi užtverdamas duris į produktų sandėlį, arba bufetą, kaip mes jį vadinom. Vašata svetingu mostu pakvietė jį prie stalo. Kažkas panašaus į šypseną šmėkstelėjo jo lūpose.

- Ne. Aš čia, kad klausyčiau. Įsiminčiau. Man reikia daugelio sąvokų. Svarbi misija, - atsisakė Artakserksas ir, kiek uždelsęs, pridūrė: - Atgalinis ryšys.

Mes ką tik ginčijomės, bandydami išsiaiškinti, kas vyksta, ir dažnai minėjome „atgalinį ryšį“.

- Tai ne jis, - pirmasis susiprato Antonas. – Tai jo kopija. – Jis ištiesė ranką ir toji praėjo kiaurai iliuzorinį Artakserksą.
- Kopija, - patvirtino svečias. – Daugiau kalbėkite. Mąstykite.

Vašata išjungė teleryšį ir Artakserksas pranyko.
- Iš tikro, atgalinis ryšys, - tarstelėjo Vašata ir vėl įjungė radijo kanalą.

Ir jisai vėl atsirado, tačiau šįkart kitame valgomojo gale, prie plytelės. Vašata atsiprašė. Artakserksas pasakė:
- Negalima pertraukti grįžtamojo ryšio. Kontaktų pažeidimas.

Zingeris atsinešė filmavimo kamerą ir nukreipė į Artakserkso atvaizdą. Vašata tarė:
- Kokie mes vis tik obliai! Juk mes turime specialius žodynus, kuriuos sukūrė mūsų kosmologai susitikimo su aukštesniojo proto atstovais.

Iki vėlyvos nakties mes pradžioje paeiliui, o tada kai jis paprašydavo, visi kišome į jį žodyninę išmintį. Perskaičius pirmąjį žodyną, jis paprašė:
- Ar dar turite daugiau žodynų?
- Taip, yra dar du, - atsakė Zingeris.
- Duokit šen! – nurodė Artas.

Dabar mes pakaitom skaitėm keturiese, o jis sparčiai vertė žodyną, skaitydamas iškart po du puslapius.
- Po velnių! – šūktelėjo priblokštas Vašata.
Nepaliaudamas vertęs puslapių Artas ištarė:
- Šūksnis „po velnių“ neturi betarpiškos prasmės. Išsireiškimas emocionalus, tarnauja nervinės įtampos pašalinimui.
Mes tik susižvalgėme, o po sekundės dalies išgirdome: „Duok, duok!“

Jis įsiminė viską, analizavo, sugretindavo savo begaliniame prote ir tik keletą kartų perklausė, o tiksliau, patikslino Antoną, kai tas neteisingai kirčiavo ar „nurydavo“ raides. Pagaliau, užvertęs paskutinį puslapį, Artas tarė:
- Jūs pervargę. Iki rytdienos. Iki pasimatymo!

Ir nors mes užprotestavome. Artakserkso atvaizdas pradingo.

Mano budėjimo metu, kai aš pagal instrukcijas įjungiau apsauginius lokatorius, jis pasirodė vėl, ir aš, skatinamas jo tylaus susikaupimo, - Skaičiau ir per mikroprojektorių rodžiau iliustracijas. Budėjimą iš manęs perėme Antonas, o su juo ir Artakserkso šešėlį.

Per pusryčius Antonas pasakė:
- Atsisveikindamas Artas pakvietė mus pas save dvyliktai vietos laiku. Mes visai laisvai kalbėjomės apie gana abstrakčias sąvokas. Jis samprotauja ir apie meilę, ir draugystę. Tikriausiai, tai kiborgas. Tobuliausias kūrinys.

Jis pasakė, kad randasi anabiozėje 900 tūkstančius metų, esant temperatūrai, artimai absoliučiam nuliui. Kai tik nes atskridome į čia, automatai pakėlė temperatūtą iki maždaug -160o. Robotai suderino išorines antenas ir pradėjo mus stebėti. Jie mūsų laukė savo šaldytuve.

- Tačiau mes galėjo ir neužsukti į šį miestą, - suabejojo Zingeris.
- Neįmanoma. Artas būtų mus aplankęs šiandien arba rytoj.
- Neišsiaiškinai, kokia jo misija? – paklausė Vašata.
- Klausiau.
- Na ir?
- Sakė, kad mes pamatysime patys. Jam įsakyta rodyti, o ne pasakoti.
- Ką rodyti? Ir kas įsakė?
- Pamatysim rytoj, o įsakė paskutinieji iš Amžinai einančių. Taip bent jau jis pasakė. Aš paklausiau, gal amžinai gyvenančių? Jis atsakė: „Siūti – eiti pirmyn“.
- Neįsivaizduojama! – pareiškė Zingeris.
- Eisi vėl su Ivu, - nurodė Vašata. – Prakeikta instrukcija neleidžia man leistis į „rizikingus žygius“. Nors – kokia čia rizika?
- Rizika išlieka, - tarstelėjo Zingeris.
- Štai todėl tu ir liksi su manimu, kaip asmuo, saugantis visą informaciją.

Zingeris tik atsiduso.

Vėl į sieną suėjo sunkios durys. Taip pat ceremoniškai mus pasitiko Artas, šįkart su visa robotų svita. Ir jei jau neblogai kalbėjo rusiškai, bent jau raudonbarzdis pasakė, palietęs mano rankovę:
- Jūsų, drauge, gera apsauga. Baltyminiai humanoidai negalėtų egzistuoti neturėdami tokių apdangalų. – Ir dar paklausė: - Jūs taip pat ilgaamžiai, kaip Amžinai einantys?
- Taip, nes gyvename amžinai, - pamelavau, nors bendraujant su nežemiečiais griežčiausiai draudžiama meluoti. Tiesiog aš išsigandau ir aš panorau parodyti kad mes nepažeidžiami jokių kėslų. Nesigėdydamas negaliu neprisiminti, kaip robotas mestelėjo:
- Neatitinka tikrovės...

Mes jau ėjome į didžiąją salę su juoduoju cilindru. Antonas krenkštelėjo ir sušnabždėjo: „Žioplys. Jie skaito mūsų minti , o tu...“
Artas akimirksniu patvirtino tą mintį, pasakydamas:
- Paprasčiau ir gerokai greičiau perduoti informaciją be žodžių, - ir dar paklausė: - Kas yra „žioplys“? Būtybė, pateikianti klaidingą informaciją? Koks tikslas?
- Būtent! – patvirtino Antonas. – Jokio tikslo nebuvo. Veiksmų kontrolės spraga.
- Buvo priežastis, - paprieštaravo Artas. – Patologinis emocinis poslinkis,

Mane išmušė prakaitas. Artas susimylėjo, pasiūlęs mums atsisėsti. Išgirdau Vašatos balsą, palydimą sarkastiško Zingerio pakosčiojimo: „Tikrai, žioplys“. Informacijos saugotojas išsaugos tą bjaurų pokalbį, amžiams užkorservavęs mano gėdą. Man atsigavus ir net šyptelėjus, radus komiškus mano poelgio aspektus, Artas pasakė:
- Dabar susitiksite su Amžinai einančiais, paskutiniais iš jų. Sužinosite jų laikinos mirties priežastį ir kelią jų atgimimui.

Aš tuo neįprastus žodžius priėmiau be jaudulio. Antonas, o taip pat Vašata su Zingeriu, dabar matantys viską, kas vyksta čia, taip pat vėliau sakė, kad nepajuto nieko, išskyrus smalsumą. Tikriausiai Artas mus paveikė mus savo galinga valia, parengdamas mus neįprasto dalyko priėmimui ir veiksmams, dėl kurių mūsų laukė 900 tūkstančius metų! Mes peržiūrėjome daug „tūrinių“ įrašų, atskleidžiančių eridoniečių gyvenimą; jie susikūrė subtilią buities prabanga, tačiau kambarys, kuriame mes akimirksniu atsidūrėme, stebino Griežtumu. Visiškai tuščia, tik kilimas ant grindų, o dar ant sienos vaiko portretas, žaidžiančio su smėliu prie baseino. Portretas „gyvas“, berniukas statė bokštus, lipdė pyragėlius, o galiausiai suardė ir vėlėmėsi darbo.

Pasigirdo sunkūs žingsniai. Pradėjo įeidinėti žmonės. Berniukas portrete liovėsi žaisti su smėliu, jis sustingo, pildamas rausvą smėlį iš samtelio. Paskutiniu įėjo Artas ir sustojo viduryje. Aš suskaičiavau per 100 eridoniečių.

Tai buvo labai seni žmonės, bet ne pagal išvaizdą – veidai be raukšlių, kosmetika slėpė tikrąją plikų galvų ir veido spalvą, ypač moterų: po aukštų puošnių įvairiausių formų ir atspalvių šukuosenų jų bruožai buvo švelnesni, patrauklesni, tačiau akys, tos plačios akys, visų, į kuriuos žiūrėjau, rodė neapsakomą nuovargį, liūdesį.

Prie Arto priėjo mėlynbarzdis eridonietis violetinėmis akimis. Jis pradėjo kalbėti, į mus įrėmęs atšiaurų žvilgsnį. Artas vertė!
- Mes žinojome, kad jūs ateisite. Visatoje pasėtos Gyvybės sėklos neturi mirti. Neturi su mumis mirti mūsų suklydimai. Pažinę gyvenimo džiaugsmą, mes ėmėme siekti nemirtingumo, užmiršę, kad amžinai gyvena tik visuma, rūšis, o ne atskiras individas. Gyvenimas – tai mirtis ir begalinis atgimimas. Ir jūs neužmirškite to.

Paskutiniai žodžiai aiškiai buvo skirti mums.

Jis nutilo. Prakalbo kiti eridoniečiai, o jų kalbas paaiškindavo gyvos iliustracijos.

Mums atsiskleidė šios galingos civilizacijos žūties priežastys. Nelaimė atslinko dviem keliais. Siekdami patenkinti savo neįtikėtinai išaugusius poreikius, eridoniečiai gaminosi nepaprastai daug visokiausių dalykų, iš esmės jiems nereikalingų, neekonomiškai eikvodami ribotus gelmių resursus, pažeisdami ekologinę gamtos pusiausvyrą. Ir mes matėme, kaip spartėjančiai keitėsi planetos veidas, kaip derlingos lygumos virto dykumomis, džiūvo kanalai, griuvo užtvankos, o jūras pasiglemžė smėlis. Tas menamas gerbūvis vedė į katastrofą. Vis dar buvo galima viską ištaisyti, jei kitu keliu nebūtų atslinkęs dar didesnis pavojus: žmonės įgavo menamą nemirtingumą! Neįtikėtinai prailgino gyvenimo trukmę, užminšę, kad „amžinai gyvena tik visuma, rūšis, o ne atskiras individas“, kaip sakė mėlynbarzdis.

Kažkodėl ši akivaizdi tiesa buvo užmiršta ar ignoruojama egoistinės visuomenės. Siekdame nepaprastai prailginti gyvenimą, jie kažką pažeidė savo genetiniame kode. Sumažėjo, o vėliau visai liovėsi gimti vaikai. Kūdikio atsiradimas buvo rečiausiu atavistiniu reiškiniu. O žmonės vis tiek mirdavo arba pasišalindavo iš gyvenimo patys, nieko po savęs nepalikdami.

Prieš mus stovėjo paskutinieji eridoniečiai, ieškoję būdų susigražinti buvusią didybę tiek planetai, tiek savo giminei. Jie kruopščiai rinko milijonų metų trukmės civilizacijos patirtį, rado būdus išsaugoti žinias ir perduoti jas palikuonims ne tik skambančiomis knygomis, bet ir regimu pavidalu, vaizdais. Mes matėme darbą laboratorijose, kur biologai atstatinėjo prarastas grandis genetiniame kode rečiausiams embrionams ir juos talpino į anabiozę. Galiausiai, keli šimtai kolbų, įleistų į skystą orą, buvo nuleistos į šachtą po juoduoju cilindru. Ten taip pat buvo saugoma milijardai atskirų ląstelių, vyrų ir moterų, - medžiaga žmonijos atstatymui. Sudarytos tiksliausios instrukcijos kaip jas gražinti gyvenimui. Pagaminti tiksliausi prietaisai. Saugojamas ir maistas.

Vašata paklausė Arto:
- O kodėl jie patys neužsiėmė tuo? Kodėl laukė mūsų?
- Buvo nemažai bandymų. Vėl gimusieji negalėjo gyventi pasikeitusiomis planetos sąlygomis. Paskutiniai iš Amžinai einančių buvo nuo išorės izoliuotose patalpose. Orą jiems gamino mašinos. O ir mašinų liko nedaug, kaip, beje, ir gyvenamųjų būstų. Iš žmonių išgyveno tik buvusieji prieš jus kambaryje su paskutiniu vaiku. Visi jie pavargo. Jų jėgų pakako tik tam. Kas liko, padarysite jūs!

Antonas paklausė:
- Kodėl taip ilgai laukė? Galėjo įvykti nauja katastrofa – viską galėjo sunaikinti atsitiktinumas, kad ir koks meteoritas!
- Neįmanoma, laukai nukreipia jų orbitas. Tu dar norėjai paklausti, kodėl mes, robotai, laukėme jūsų? Atsakau: mes nepajėgūs. Mumyse nėra būtinų kūrybinių emocijų programos. Pasikeitusiose sąlygose procesai gali vykti nenuspėjamai. Taip. Aš pajėgus juos spręsti, - Artas vėl perskaitė Antono mintį, - esant sąlygai, kad man duos užduotį. Anksčiau jas duodavo Amžinai einantys, dabar duosite jūs.

Aš pagalvojau, kad ne taip sunku buvo toje skaičiavimo mašinoje prasukti kad ir, pateikus užduotį Artui, visus įmanomus gyvybės atgaivinimo planetoje sąlygų variantus ir įvairių apsunkinimų galimybė eridoniečių „išauginimo“ metu, o taip pat pradėti masinę robotų gamybą planetos restauracijai. Sukurti robotus, ypač botanikus, bakteriologus ir kitus siaurų sričių specialistus, būtinus gyvenamosios erdvės atkūrimui.

Artas atsakė, nespėjus man praverti burnos:
- Amžinai einantieji baiminosi mechaninės gyvybės atsiradimo. Bijojo padaryti dar vieną klaidą.
- Galima sutikti su jais – tarstelėjo Vašata.

Mes vėl atsidūrėme piemajame kambaryje su smėliu žaidžiančio vaiko portretu. Prieš mus stovėjo tie patys eridoniečiai. Mėlynbarzdis ištarė dainingą frazę, o Artas ją išvertė:
- Mes sveikiname jus! Galvojam apie jus! Dėkojame jums! Tikimės! Amžinoji sargyba išlieka!

Eridoniečiai iškėlė sulenktas kaires rankas, o tada pradingo. Artas padelsė sekundę, toji „milžiniška“ laiko atkarpa jam pasirodė pakankamai ilga, kad mes pajėgtumėm apmąstyti viską, kad įvyko, o tada tarė:
- Jūs visa tai padarysite. Praeis ne daugiau nei tūkstantis metų - trumpas laiko tarpas Amžinai einančio gyvenime.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skiltis
Raudonoji ... planeta
Robertas Aberneti. Atžala
D. Ignatovas. Tesėjo laivas
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Ralph Robert Moore. Erdvė
Džonas Antoni. Hipnoglifas
M. Jako. Protingumo testas
A. Gasparavičius. Tunelis
Vilniaus „Dorado“ klubas
Diana Butkienė. Dalia
Janušas Zaidelis. Riba
Polas Ešas. Kontaktas
Poezija; skaitiniai
Vartiklis