A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas, 1956

Apie autorių  >>>>>

Dažnai galima išgirsti, kad mūsų konvejerių ir masinės gamybos amžiuje neliko vietos talentingiems auksarankiams, dirbantiems su medžiu ir metalu, praeityje sukūrusiais tiek daug originalių darbų. Kaip taisyklė, apibendrinimai klaidingi. Šis – taip pat. Jie užsiima pačiais įvairiausiais, neretai gana nuobodžiais, tačiau nuo to jų talentas ir sugebėjimai nedingsta. Tokių žmonių rasite net Manhetene jei, aišku, žinote, kur jų ieškoti. Jie ten, kur mokestis už butą mažas, kur tik iš nuogirdų žino, kas tai yra šiukšlių vamzdis. Jų ankštos, užgriozdintos dirbtuvės slepiasi gyvenamųjų namų rūsiuose ir palėpėse. Jie, galbūt, ir nepadaro ką nors daugiau nei smuikas, laikrodžiai su gegutėmis ir muzikinės dėžutės, tačiau jų dirbiniai tebėra originalūs ir visada nepanašūs tarpusavyje. Jie neniekina šiuolaikinės technikos: ant varstotų tarp nuopjovų ir pusfabrikačių galima pamatyti visai naujus elektrinius įrankius. Ir dažnai, net to neįtardami, savo darbais jie aplenkia savo laikmetį...

Hanso Miulerio dirbtuvės buvo užmesto sandėlio užkaboriuose, gero akmens nusviedimo atstumu nuo Kvinsboro tilto1). Didesnė pastato dalis buvo užkalta; jis aplamai buvo skirtas nugriovimui. Vienintelis įėjimas į dirbtuves ėjo per platų, piktžolėmis apaugusį kiemą, kuris dieną buvo naudojamas kaip automobilių stovėjimo aikštelė, o naktimis virsdavo vietos banditėlių susirinkimų vieta. Jie Hansui niekada nekėlė nerimo, kaip ir policijos veiksmai periodinių reidų metu. Miuleris buvo neutralus - ir tai visus tenkino.

Darbas, kuriuo užsiėmė Hansas, tikriausiai nustebintų jo protėvius iš Bavarijos. O prieš kokius 10 m. jis, ko gero, būtų ne mažiau nustebinęs ir patį Hansą.

Viskas prasidėjo nuo to, kai kažkoks bankrutavęs klientas su juo atsiskaitė senu televizoriu....

Hansas nenoriai priėmė tokį apmokėjimo būdą, ir visai ne todėl, kad buvo senamadiškas ir vengė televizijos. Jis tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kada ras laisvo laiko, kad pažiūrėtų „tą prakeiktą dėžę“.

„Na nieko, - pagalvojo Hansas. – Aš visad galiu parduoti jį kad ir už kokius 50 dolerių. Tačiau pradžioje imsiu ir pažiūrėsiu, kokios ten programos jame...“

Jis ištiesė ranką prie jungiklio, ekranas nušvito, prisipildęs judančių figūrų, ir ... kaip milijonai žmonių iki jo, Hansas Miuleris pražuvo. Jis pateko į pasaulį, apie kurio egzistavimą iki tol nežinojo, į kovojančių kosminių laivų, egzotinių planetų ir keistų rasių pasaulį, į kapitono Zipo2), kosminio būrio vado, gerai žinomo milijonams amerikiečių žiūrovų, pasaulį.

Ir tik kai varginantį „Geriausios pasaulyje Krunčo košės3) dideliems ir mažiems“ savybių išvardijimą pakeitė ne mažiau varginantis bokso mačas tarp dviejų raumeningų žaliūkų, sudariusių, reikia spėti, susitarimą nepulti – tik tada nukrito stebuklinga uždanga ir Hansas grįžo į realybę. Miuleris buvo iš tų žmonių, kurie iki senatvės mėgsta pasakas su tokiais nuotykiais, apie kokiuos broliai Grimai net nesapnavo... ir Hansas nepardavė televizoriaus.

Praėjo kelios savaitės, kol išnyko naivus ir besąlygiškas džiūgavimas. Pirmas dalykas, kuris ėmė gluminti – tai ateities pasaulio dekoracijos ir rekvizitai. Jis buvo, kaip jau sakėme, žmogus su fantazija, su išmone, ir atsisakė tikėti, kad po šimtuko metų visi gyvens taip, kaip pavaizdavo „Geriausios pasaulio Krunčo košės“ reklamos autoriai.

Hansas labai mažai mąstė apie ginklą, kuriuo naudojosi kapitonas Zipas ir jo priešininkai. Ir aišku, nepretendavo į principo, kuris buvo portatyvaus protoninio spinduliuotuvo pagrindas, supratimą. Tačiau kadangi tas įrenginys veikė, nors ir ekrane, tai kodėl jis buvo toks nesudedamas ir nepatogus? Astronautų apranga ir vidinis kosminių laivų interjeras – visa tai neatrodė įtikinama. Iš kur Hansas tai žinojo? Jis buvo iš tų, kurie gerai supranta dalykų, net jam neįprastai naujų, esmę.

Kaip sakėme, Hansas buvo paprastas žmogus, tačiau pakankamai praktiškas. Jis buvo girdėjęs, kad televizijoje moka pinigus ir nemažus. Ir jis ėmė piešti.

Net jei telelaidų apie kapitoną Zipą apipavidalintojas būtų buvęs tikras režisieriaus brolis, tai ir tada Hanso Miulerio idėjos nebūtų likę be dėmesio. Jos buvo labai tikroviškos; ir tai jas darė neįprastomis. Jose nebuvo tų juokingų nesąmonių, kurios pradėjo erzinti net pačius karščiausius kapitono Zipo gerbėjus. Ir jį nedelsiant priėmė į darbą.

Tačiau jis iškėlė savas sąlygas. Tai, ką jis darė – buvo charakterio bruožas, polinkis į meną; ir jam buvo nusipjauti, kad už tai mokėjo daugiau, nei už bet kokį ankstesnį darbą. Jis kategoriškai atsisakė nuo padėjėjų ir toliau tebedirbo savo ankštose dirbtuvėse. Užduotis Hansui buvo – sugalvoti, o masinė gamyba jo jau nelietė – „tegu tuo užsiima fabrikai“.

Tokios sąlygos tenkino ir Miulerį, ir užsakovus iš televizijos. Per kokį pusmetį kapitonas Zipas pasikeitė ir pergalingai žygiavo per kosmoso erdves, visai užtemdęs savo televizinius varžovus. Teležiūrovams tai jau buvo ne išmonė apie ateitį, o pati tikriausia ateitis; tokia, kokia niekam nekėlė abejonių. Net aktorius įkvėpė naujas apipavidalinimas. Juk iki tol jie elgėsi taip, kaip žmonės, patekę ne į ateitį, o greičiau lyg į pamirštą praeitį.

Tačiau Hansas apie tai nesusimąstė. Jis užsimiršdamas triūsė, nesusitikinėdamas su niekuo, išskyrus laidų kūrėją. Ryšį su pasauliu jis palaikė tik per televizorių, atidžiai stebėdamas, kad nebūtų iškraipomos jo idėjos. Vieninteliu jo ryšiu su komercine televizija buvo Krunčo košės dėžutė, padėta dirbtuvių kampe.

Kartą vėlų sekmadienio vakarą Hansas pasimėgaudamas baiginėjo astronauto skafandro šalmą, kai staiga pajuto, kad jis dirbtuvėse ne vienas. Jis lėtai atsitraukė nuo varstoto ir pažvelgė į duris. „Jos buvo užrakintos. Kam gi pavyko jas taip tyliai atrakinti?“ Saugumo agentai

Tarpduryje stovėjo dviese. Hansas staiga pajuto, kaip jo širdis nusirito į kulnus, ir sukaupė visą drąsą, kad tinkamai sutiktų nekviestus svečius. Mintys blaškėsi galvoje kaip kadrai nesuderintame televizoriuje. Pradžioje džiugi: „O pinigų kišenėse kaip katino priverkta!“ – ir iš karto baugi: „Juk tai juos gali gerokai supykdyti... Kas tada?“

- Kas jūs? – paklausė Hansas. – Ko jums čia reikia?

Vienas vyrų priėjo prie jo, o kitas liko prie durų. Jie abu buvo vienodais apsiaustais ir žemai užsmaugtomis skrybėlėmis, tad nepavyko įžiūrėti jų veidų. Tačiau jie vis tik buvo per gerai apsirengę, kad būtų paprasti banditėliai,

- Nėra reikalo jaudintis, - nuramino priėjęs, lengvai atspėdamas jo mintis. – Mes ne sukčiai ir atėjome pas jus visiškai oficialiai. Mes esame slaptumo tarnyba.
- Nesupratau, - pasimetė Hansas.

Antrasis atsegė portfelį, buvusį po apsiaustu, iš kurio ištraukė šūsnį nuotraukų. Jis iš jų atrinko reikiamą:
- Jūs mums paruošėte gerą galvosūkį, misteri Miuleri, - pradėjo pirmasis. – Mums prireikė ištisų dviejų savaičių paieškoms. Jūsų šeimininkai labai kruopščiai jus slėpė: tikriausiai, nuo konkurentų. Vis tik mes čia, kad atsakytumėte į kelis klausimus.
- Aš ne šnipas! – piktai atrėžė Hansas, kai pagaliau suprato, kame reikalas. – Jūs neturite teisės. Aš lojalus Amerikos pilietis.

Nekreipdami dėmesio į jo prieštaravimus, jam ištiesė nuotrauką:
- Atpažįstate?
- Taip. Tai kapitono Zipo kosminio laivo vidaus įranga.
- Tavo darbas?
- Taip.

Ištraukiama nauja nuotrauka:
- O ką pasakysite apie tai?
- Tai vaizdas iš viršaus į Paldaro4) miestą Marse.
- Tavo paties idėja?
- Žinoma, - atsakė Hansas, pernelyg sumišęs, kad būtų atsargesnis.
- O ŠITAI?
- A-a... Protoninis ginklas – tai mano pasididžiavimas!
- Pasakykite mums, misteri Miuleri, visa tai tavo paties idėjos?
- Aišku, mano! Aš juk niekada nieko nesu vogęs...

Miulerio pašnekovas pasisuko į savo palydovą ir kelias minutes su juo kalbėjosi taip tyliai, kad Hansas neišgirdo jokio žodžio. Atrodo, jie pasiekė kažkokį sutarimą, ir jų pasitarimas baigėsi greičiau, nei Hansas suspėjo pagriebti telefono ragelį.

- Atsiprašau, - prakalbo tas pats nepažįstamasis. – Išaiškėjo kai kurie dalykai, apie kuriuos niekas neturėjo žinoti. Tai galėjo nutikti ... eee ... visai atsitiktinai, net nesąmoningai, tačiau tai nekeičia reikalo esmės. Mes esame priversti jus rimčiau ištardyti. Prašom eiti su mumis.

Jo balse buvo tokia valia ir įsitikinimas, kad Hansas neprieštaraudamas ėmė vilktis apsiaustą. Jis daugiau neabejojo, kad šie keisti lankytojai turi teisę jį išsivesti ir apklausti. Jis buvo sunerimęs, tačiau ne per daug. Buvo aišku, kas iš tikro nutiko. Jis netgi prisiminė istoriją, kaip karo metu kažkoks rašytojas fantastas5) savo romane tiksliai aprašė atominę bombą. Kai šalyje vyksta toks kiekis slaptų tyrimų, visad gali nutikti kažkas panašaus. Jis tik nesuprato, ką būtent padarė jis.

Tarpduryje jis dar kartą atsisuko ir peržvelgė dirbtuves ir žmones, einančius jam iš paskos.

- Tai kvaila klaida, - tarė Hansas. – Jei aš ir parodžiau ką nors slapta programoje, tai tik paprastas sutapimas. Aš niekad nedariau nieko tokio, kas galėtų nepatikti FTB!

Ir štai tada netikėtai prakalbo antrasis nepažįstamasis, labai prasta anglų kalba su kažkokiu keistu akcentu:
- Kas tai yra FTB?

Tačiau Hansas jo negirdėjo. Jis lauke išvydo keistą kosminį laivą...


1) Kvinsboro tiltas (Queensboro arba 59th Street Bridge) – 1909 m. pastatytas tiltas per Rytų upę Niujorke, einantis per Ruzvelto salą ir jungiantis Long-Ailendą su rytine Manheteno dalimi. Bendras ilgis – 1135 m.

2) Kapitonas Zipas ( Captain Zipp) – dabar būtų galima įžvelgti aliuziją į kapitoną Zepą (Captain Zep), britų BBC serialo vaikams (1983-84) veikėją, detektyvą. Studijoje vaikai turėdavo įminti mįsles. Jie buvo apsirengę futuristiniais drabužiais. Serialas pasižymėjo gyvo veiksmo ir animacijos deriniais, sudarant galimybę bendrauti su animuotais ateiviais animuotoje aplinkoje. Tačiau tas serialas pasirodė tik po gerų 30 m. vėliau nei A. Klarko apsakymas.

3) Krunčo košė (Crunche cereal) - dabar būtų galima įžvelgti aliuziją į Kapitono Krunčo (Cap'n Crunch) košę, tačiau ji buvo įtraukta į prekybą 1963 m. (t.y. vėliau, nei pasirodė A. Klarko apsakymas - 1956 m.). O ir pasinaudota buvo talismaninio piešto herojaus vardu, Kapitonas Krunčas buvo 18 a. jūrų kapitonas, senas žmogus žilais antakiais ir žilais ūsais ir vilkėjęs Amerikos karo laikų stiliaus uniform.

4) Paldaras – gal tai aliuzija į Himalajų sritį Indijos Džamu ir Kašmyro valstijos pietuose. Apie ją susuktas prancūzų dokumentinis filmas „Himalajai: užmiršti Paldaro slėniai“ (2013).

5) H. Velsas apie atominę bombą rašė dar anksčiau, žr. Velso atominė bomba...

Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
S. Lemas. Soliaris
A. Anisimovas. Arka
Polas Ešas. Kontaktas
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Kirilas Bulyčiovas. Kita laukymė
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Pamela Zolina.  Šiluminė Visatos mirtis
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Pavelas Michnenko. Etiketas
Sergejus Breinas. Anomalija
Lukas Vangelis. 13 17 40
Lino Aldani. Onirofilmas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis