Pavelas Amnuelis. Ekspertas  

Apie autorių   >>>>>

- Stot, Teismas eina!

Salėje pastebimai pagausėjo žmonių. Gandai apie keistą posėdį ir dirbtinio intelekto pasisakymą pasklido greitai, ir miestiečiai, metę reikalus, bandė rasti vietą perpildytoje teismo salėje.

- Galite sėsti.

Teisėjas pažvelgė į prisiekusius, kurių veidai rodė gyvą susidomėjimą. „Taip, - prisiminė jis, - ten gi Rimpolas, vidutinio amžiaus vyriškis antroje eilėje dešinėje; jis mokytojas, dėstąs fiziką. Tikriausiai per pietus paaiškino kolegoms, kas tai yra šviesos kūgis ir kas yra pasaulio linija...“

- Tęskite, - leido teisėjas; ir Aizekas tęsė nuo tos vietos, kurioje jį nutraukė prieš 2,5 val.
- Bet kurio materialaus kūno su nenuline ramybės mase pasaulio linija yra vientisa linija, esanti šviesos kūgio ribose. Vertikalioji pasaulio linija atitinka tai, kad kūnas nejuda erdvėje ir juda tik laiko ašies atžvilgiu iš praeities per dabartį į ateitį.

Neaišku, ką suprato dalyviai salėje, tačiau prisiekusieji, matyt, buvo supažindinti, kas yra šviesos kūgis.

- Kai, - tęsė Aizekas, - buvo išvestos ir įrodytos pagrindinės psichologijos teoremos, pradėjau ieškoti abipusiškai vienareikšmiškų psichologijos ir kitų gamtos mokslų, pirmiausia fizikos, dėsnių atitikimo. Kas gi šviesos kūgis psichologijoje? Tai galimų asmens poelgių apribojimas. Psichologinė pasaulio linija randasi konkretaus žmogaus galimybių kūgio ribose. Vertikalioji linija atitinka, kad asmuo nedaro jokių poelgių. Galima sakyti, kad randasi nirvanoje. Žmogui ką nors darant, psichologinė pasaulio linija nukrypsta nuo vertikalės. Kuo rimtesnį poelgį atlieka žmogus, tuo didesnis nuokrypis. Kuo artimesnis pasaulio linijos nuokrypis šviesos kūgio kraštui, tuo sunkiau žmogui atlikti vis sudėtingesnius veiksmus ir tuo mažiau suderinami jo poelgiai su jo psichologiniu tipu. Niekas niekada ir jokiomis aplinkybėmis negali atlikti poelgių, atitinkančių kūgio paviršių. Galutinė mokslinės-techninės išvada byloje „Niu Džersio valstija prieš Vladimirą Dolgovą“, - skelbė Aizekas. – Kaltinamasis Vladimiras Dolgovas jokiomis aplinkybėmis negalėjo atlikti jam priskiriamo nusikaltimo, nes poelgis atitinka šviesos kūgio kirtimą, kas neįmanoma.

Salėje stiprėjo triukšmas, reporteriai siuntė pranešimus į redakcijas. Kaltinamasis spindėjo kaip nušveistas virdulys. Ir čia teisėjas pratrūko:
- Na ir liepsite daryti su šiuo pranešimu? Iš vienos pusės, ekspertas tvirtina, kad kaltinamojo kaltė įrodyta. Iš kitos, kad kaltinamasis jokiomis aplinkybėmis, ... aš teisingai cituoju?... negalėjo įvykdyti inkriminuojamo nusikaltimo.
- Taip, jūsų prakilnybe, - sutiko Endis.

Vadinasi, kelio atgal nėra. Elektroninis teisėjas

- Prieikite, - teisėjas žvilgtelėjo į prokurorą ir tas linktelėjo. Žvilgtelėjo į advokatą ir tas mandagiai nusišypsojo. Į Endį teisėjas nepažiūrėjo, tačiau tas suprato, kad kviečia ir jį.

- Manau... – pradėjo prokuroras, prieidamas prie teisėjo stalo, antrąją eksperto išvados dalį...
- Parvelai, paklausykite, - pertraukė teisėjas. – Jūs puikiai žinote, kad teismas arba priima ekspertizės išvadas, arba nepriima. Tekstas priimtas. Dabar galiu padaryti tik du dalykus. Baigti procesą dėl išorinių force majore aplinkybių. Skirti naują tyrimą arba iškviesti ekspertą kryžminei apklausai.
- Kryžminę apklausą ... kieno? – nustebo advokatas. – Tai juk...
- Aizekas, - pareiškė teisėjas, - yra oficialiu ekspertizės pateikėju.
- Tačiau...
- Aš skirsiu kryžminę apklausą, - sausai pareiškė teisėjas. – Klausiu jūsų nuomonės, Parvelai.
- Skirkite, - linktelėjo prokuroras.
- Daktare Kovalski?
- Aš norėčiau pasiruošti, - palingavo galva advokatas. – Man reikia apgalvoti klausimus.
- Vitgenšteinai! Ar Aizekas sugebės atsakyti į klausimus?
, jis atsakys. - Jūsų kilnybe... Dėl Aizeko aš ramus. Ta prasme, kad į bet kurį atsakymą, susijusį su ekspertine išvada, jis atsakys.
- Hm... – įsiterpė prokuroras. – Visa ta psichologinė maišalynė... psichologinis šviesos kūgis...

Endis susilaikė ir tarė ramiu, jo manymu, balsu:
- Aizekas paaiškino, kodėl įtraukė psichologiją į ekspertinę išvadą.
- Kodėl? – spaudė prokuroras.

Endis mintyse suskaičiavo iki 5 ir pratęsė:
- Nes išanalizavo informaciją apie Dolgovą. Ties duomenys yra dokumentinėje bet kurio užsakymo ekspertizei dalyje. Aizekas absoliučiai nepajėgus daryta tai, kas nenumatyta jo algoritmų! Tačiau jei algoritmas leidžia, Aizekas atlieka pilną analizę.
- Aš prašau atidėti kryžminę apklausą iki rytojaus, - priminė advokatas.
- Gerai, - linktelėjo teisėjas. – Tiesa, mes jau praradom daug laiko... Rytoj dešimtą!

Kitą dieną salėje nebuvo vietos obuoliui nukristi. Pasirodė net policijos šefas ir atsisėdo pirmoje eilėje šalia majoro Barlou. Teisėjas į stalą stuktelėjo plaktuku, kviesdamas laikytis tylos, ir nelaukęs, kol visi nutils, paskelbė:
- Kryžminė eksperto apklausa. Prokurorai, jūs pradedate pirmas.

Parvelas jaudinosi. Diskutuoti su dirbtiniu intelektu jam teko pirmą kartą ir jis negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas gali vykti ne taip, kaip reikia. Jis pradėjo:
- Mano pirmas klausimas yra, ar Aizekas supranta, kad jo išvada, kad Dolgovas iš principo negalėjo nužudyti Švaico, absoliučiai prieštarauja kitoms ekspertizės išvadoms, įrodančioms, kad Švaicą nužudė būtent Dolgovas ir niekas kitas?
- Žinoma, suprantu, - atsakė Aizekas. – Aišku, išvada nr.3 iš principo prieštarauja išvadoms nr.1 ir nr.2.
- Vadinasi, - džiaugdamasis pareiškė prokuroras, - viena išvada neteisinga ar ne?
- Ne, - nesutiko Aizekas. – Visos trys išvados padarytos išsamios duomenų analizės pagrindu. Visos trys išvados teisingos.
- Ir tuo pačiu prieštarauja viena kitai?
- Ir tuo pačiu prieštarauja viena kitai, - ramiai ir net, kaip pasirodė prokurorui, su vos juntama pašaipa atsakė Aizekas.
- Taigi ekspertas neabejoja, kad nužudė būtent kaltinamasis ir niekas kitas?
- Neabejotinai.
- Iš kur padaryta išvada, kad, atseit, kaltinamasis iš principo negalėjo padaryti to nusikaltimo? – paklausė prokuroras su visa jam įmanoma ironija.
- Pilnos duomenų bazės pagrindu, - ramiai paaiškino Aizekas, - buvo sudaryta kaltinamojo psichologinė pasaulio linija ir nustatytos jo šviesos kūgio ribos.
- Tai yra išvada padaryta remiantis grynai teorinių samprotavimų pagrindu, beje, tik jūsiškių ir prieštaraujančių šiuolaikinei psichologijai?
- Šiuolaikinė psichologija yra bendrosios psichologijos, sukurtos aksiomų, teoremų ir logiškai pagrįstų išvadų pagrindu, dalimi.

Prokuroras išraiškingai gūžtelėjo pečiais visa savo povyza sakydamas: „Ir štai tokių nesąmonių pagrindu ekspertas teigia, kad, atseit, kaltinamasis negalėjo nužudyti!“
- Daugiau klausimų neturiu.
- Ar advokatas turi klausimų? – teisėjas kreipėsi į Kovelskį, tikėdamasis, kad tas tars „ne“.
- Taip, jūsų kilnybe, - Kovelskis atsistojo ir uždavė dar vakare paruoštą klausimą. – Jei psichologija sako viena, o fizika kita, tai kuri išvada svarbesnė sprendžiant kaltinamojo likimą?
- Jokia.
- Tai yra? – nustebo advokatas.
- Jokia, - pakartojo Aizekas. – Fizikinis ir psichologinis aspektai vienodai svarbūs priimant sprendimus.
- Tačiau, - advokatas nepastebėjo (o ir kaip galėjo pastebėti?), kad savo klausimu Aizeką gena į samprotavimų sritį, kurios reikėjo vengti, - jei psichologinė išvada prieštarauja fizikiniams tyrimams, jie niekaip negali būti lygiaverčiais! Kažkuri iš išvadų yra neteisinga!
- Aš neteigiau, kad prieštaravimai neišsprendžiami, - nelauktai aštriai pareiškė Aizekas. – Aš teigiau, kad prieštaravimai egzistuoja. Aš juos pašalinau nadodamas žinomus algoritmus.

Advokatas pasimetė. Jis mokėjo vesti kryžmines apklausas, jis ne kartą buvo įvaręs liudininkus į spąstus, tame tarpe ir prasminius ar loginius. Tačia kai protinga esybė, galinti ir privalanti mąstyti tik logiškai, tk pagal jai duotus algoritmus, esybė, galinti sakyti tik tiesą ir nieko daugiau, ir kai tokia esybė tauškia aiškius niekus...

- Jūsų kilnybe, - advokatas kreipėsi į teisėją, - jūs gi matote, kad kiekviename žingsnyje aizekas prieštarauja pats sau. Kažkas su juo ne tvarkoje.
- Jūsų prakilnybe! – atsistojo Endis. Jis buvo susijaudinęs. Jis ilgai klausėsi kvailų priekaištų. Nei prokuroras, nei advokatas neturėjo supratimo, kaip mąsto Aizekas, kaip apdoroja klausimus ir kaip suformuoja atsakymus. Endis kalbėjo greitakalbe, suprasdamas, kad jį gali pertraukti bet kurią akimirką. - Leiskite man užduoti klausimus Azekui! Jūsų prakilnybe, nei prokuroras, nei advokatas kol kas neuždavė nė vieno teisingo klausimo!
- Pertrauka! – paskelbė teisėjas. – 10 min. O jūs! – jis nežiūrėjo į Endį, tačiau kreipėsi į jį. – Eikite su manimi į kabinetą.

- Pasielgiau kvailai. Nereikėjo sutikti, - teisėjui buvo sunku tarti šiuos žodžius snargliui, nieko nesuvokiančiam teisėje ir situacijoje, į kurią teisėjas įvarė save savo noru.
- Jūsų prakilnybe... – žodžiai strigo Endžio gerklėje (o gal galvoje?!) ir jam reikėjo pastangų, kad atplėštų už kažko užkimbančius žodžius ir juos išleistų į išorę. – Prokuroras siekė vieno tikslo, o advokatas priešingo. Ir todėl klausė neteisingų klausimų. Aizekas viską paaiškins, jei klausim teisingai.
- Manote, kad jūsų klausimai bus teisingi?!
- Tikiuosi.
- Ar suprantate, kad tai prieš taisykles? Jūs ne advokatas, ne teismo komandos narys. Jūs neturite teisės dalyvauti kryžminėje apklausoje.
- Ar yra kita išeitis?

Teisėjas įvertino Endį ilgu išbandančiu žvilgsniu ir staiga raukšlės jo veide pranyko. Tarsi kas per Beikerio veidą būtų perbraukęs švelnia ranka. Teisėjas atjaunėjo akyse. O gal viskas buvo tik dėl žvilgsnio?

- Tu teisus, - teisėjas priėjo prie stalo, atsisėdo, žvilgtelėjo į laikrodį. – Nuo pat pradžių elgiausi kvailai, tačiau reikia ropštis iš aklavietės, į kurią pats pakliuvau. Per šias dienas sukūriau tiek precedentų, kad vienu daugiau nebus perdaug...
- Galėsiu uždavinėti klausimus?
- Gerai, - sutiko teisėjas. – Tačiau atsižvelkite, kad prokuroras ar advokatas, ar net abu kartu gali reikšti protestus, kai jūsų klausimas jiems pasirodys nekorektiškas, nesusijęs su byla ar tiesiog jų požiūriu nesuprantamas.
- O jūs nepriimkite protestų, štai ir viskas! – duoti patarimus teisėjui – įžeidimas; ir Endis pabandė sušvelninti neapdairumą, pridūręs: - Jūsų prakilnybe...

Teisėjas nelauktai vyptelėjo, sukikeno, pliaukštelėjo delnu per stalą ir patvirtino:
- Taip, aš taip ir padarysiu.

- Aizekai, nurodyk tikslų laiką, kai nusprendei įtraukti biografinę informaciją į bylos duomenų bazę.
- 2042 m. lapkeičio 1 d. 14:13:02,9 sek. Niu Džersio laiku.

Kada tai buvo? Aha, užvakar. Trečios pradžioje, o tai… Teisėjas nespėjo užbaigti minties, kaip Endis pakomentavo:
- Tai yra keliolika sekundžių po to, kai pradėjai teismui dėstyti ekspertizės rezultatus. Kiek laiko prireikė priimti sprendimui apie išplėstą paiešką?
- 0,0000017 sek.
- Kiek? – perklausė teisėjas; ir nepatenkintas tuo, kad teko pertraukti procesą, Endis burbtelėjo, praleisdamas tokiu atveju būtiną kreipinį:
- Beveik dvi šimtatūkstantosios sekundės dalys.
- Hm… - teisėjas ištarė žodį, kurio niekas neišgirdo.
- Kiek laiko prireikė pilnos biografinės informacijos iš visų duomenų bankų gavimui?
- 1,78 sek.
- T.y. tu dar nebaigei pirmojo ekspertizės išvados sakinio, kai jau turėjai pilną informaciją, būtiną kaltinamojo asmenybės analizei. Ir būtent tada tu nusprendei susieti biografinius duomenis su psichologiniu kaltnamojo portretu? Ir pradėjai nagrinėti asmenybės psichologiją?
- Taip, - trumpai patvirtino Aizekas. - Jūsų prakilnybe, - Endis kreipėsi į teisėją. – Tai buvo pirmoji klausimų seka. Norėjau gerbiamam teismui parodyti, kad psichologijos naujai aksiomatikai sukurti užteko laiko, kurio metu jis ištarė pirmąjį ekspertizės išvados sakinį.
- Tai yra, - nepatikliai tarstelėjo teisėjas, - iki tol jis tame nesigaudė…
- Ne, jūsų prakilnybe. Aizekai, - tęsė Endis, - kaip suprantu, Dolgovo pasaulio liniją psichinėje projekcijoje tu pratęsei, ją pradėjęs praeityje, per dabarties tašką į ateitį? Kokiai akimirkai priskyrei dabarties tašką?
- Dabartis susieta su laiku, kurį rodo laikrodis, sinchronizuotas su pasauliniu laiku vienos tūkstantosios sekundės tikslumu.
- Vadinasi, visi įvykiai pasaulio linijoje, kuriuos atvaizdavai psichologiniame šviesos kūgyje, tai praeityje vykę įvykiai?
- Taip.
- Dabarties tašką galima pasiekti iš įvairių praeities taškų. Svarbu tik kad pasaulio linija niekur nekirstų šviesos kūgio?
- Taip.
- Jūsų prakilnybe, - Endis kreipėsi į teisėją, - pasaulio linija juda iš praeities į ateitį, iš apačios į viršų. Dabartis – taškas, kur abu kūgiai susiliečia viršūnėmis. Tai paprasta. Juk dabartis – tik viena. Tačiau į dabartį galima ateiti iš įvairių praeities taškų. Ir į ateitį iš dabarties gali vesti dešimtys pasaulio linijų. Kitaip tariant, tam, kas vyksta dabar, gali būti daugybė priežasčių praeityje ir daugybė pasekmių ateityje. Tėra vienintelis reikalavimas: pasaulio linijos negali kirsti kūgio ribų. Žmogus negali atlikti veiksmų, prieštaraujančių jo psichologinei prigimčiai ir Aizeko išvestoms psichologijos teoremoms.
- Tačiau šovė kaltinamasis, - pastebėjo teisėjas. – Ir kraujas ant aukos kaklo priklauso kaltinamajam. Prieštaravimas taip ir liko nepašalintas.
- Aizekai, - Endis kalbėjo vis lėčiau, tarsi jam būtų vis sunkiau ištarti kiekvieną žodį, - ar įmanoma peršokti nuo vienos pasaulio linijos ant kitos?
- Ne.
- Tai psichologijos dėsnis?
- Taip.
- Ir su tuo susijęs klausimas: Ar egzistuoja psichologijos dėsnių taikomumo riba?
- Taip. Psichologijos dėsniai taikomi žmonėms ir žmonių atžvilgiu.
- Ir ne lokiams, ropliams, beždžionėms, - pratęsė Endis ir po nežymios pauzės pridūrė: - O taip pat kibernetinėms sistemoms, tame tarpe – ir dirbtiniui intelektui?
- Taip, - sutiko Aizekas.
- Kuo dirbtinis intelektas skiriasi nuo natūralaus, žmogaus?
- Yra keli požymiai...
- Mane domina vienas, - Aizeką pertraukė Endis. – Žmogus turi sąmonę. Dirbtinis intelektas sąmonės neturi. Dirbtinis intelektas

Tai buvo ne klausimas, o teiginys. Aizekas nutylėjo.

- Aizekai, ar kaltinamojo psichologinė pasaulio linija buvo koreguota?
- Taip.
- O viešpatie... sumurmėjo Endis, klaikiu žvilgsniu pažvelgė į teisėją, nuo stalo nubraukė mikrofoną, atsistojo, vėl atsisėdo, vėl stojosi, kažką prašvokštė pro dantis ir sustingo, žvelgdamas tolyn pro teisėją, tarsi už šio būtų pasirodęs nematomo monstro šešėlis.
- Ir ką tai reiškia? – su visa įmanoma ironija paklausė prokuroras.
- Aizekai, - tarė Endis, - aš neturiu daugiau nukreipiančių klausimų. Tu supranti mano minčių eigą. Tu žinai, ką aš žinau, o aš žinau, kad tu žinai, ką aš žinau. Praleiskim mums suprantamą samprotavimų seką.

Pauzė, „Velniai griebtų, vaikine, - pagalvojo teisėjas, - kažkodėl tempi laiką? Apie ką aplamai kalbama?“

- Aizekai, ar tu nužudei Švaicą?

Triukšmas kilęs salėje, šūksniai ir isteriškas moters klyksmas neleido teisėjui išgirsti atsakymą. Kilstelėjęs surėkė į mikrofoną:
- Tylos salėje! Kitaip teismą tęsim uždarame posėdyje!
- Aš nežudžiau to niekšo! – suriko Dolgovas ir jo riksmas atstatė tylą greičiau nei teisėjo reikalavimas.
- Pakartok, - paprašė Endis.
- Taip, - atsakė Aizekas.

Baigęs posėdį Beikeris nuėjo į savo kabinetą, kur vienas prasėdėjo beveik dvi valandas, išjungęs telefonus. Nieko panašaus teisėjo daugelio metų praktikoje dar nebuvo – ir buvodamas sumišusiuose jausmuose, Beikeris pabandė įsivaizduoti, kokias pasekmes teismų sistemai turės nenusisekęs procesas. Nenusisekęs grynai per jo neatsakingumą.

Beikeris įjungė mobilųjį telefoną, kad paprašytų sekretorių, vis dar sėdintį ištuštėjusioje salėje, atnešti pora sumuštinių ir didelį puoduką stiprios kavos be cukraus, o taip pat pasikviesti Vitgenšteiną su noutbuku ir nurodyti, kad Vitgenšteinas be jo, teisėjo, nurodymų jokių klausimų neuždavinėtų. Reikalavimas, tiesą sakant, pavėlavęs: per dvi valandas Endis galėjo su Aizeku prikalbėti visą kūrinį, tačiau to nepadarė, nes buvo keistoje būsenoje – visiško fizinio pasitenkinimo mišinį su pilnu moraliniu sąstingiu.

Įeidamas į teisėjo kabinetą, Endis tarė:
- Aš nuo pat pradžių įtariau kažką panašaus. Kai tik Aizekas prabilo apie psichologiją...

Po to teisėjas įsisiautėjo ir paleido niekieno, išskyrus Endį, neišgirstą tiradą apie išprotėjusį dirbtinį intelektą, naują tyrimą ir komoje esantį daktarą Vardį.

Išleidęs garą, teisėjas atsisėdo, pasiūlė Endžiui sumuštinį ir ramiu dalykišku balsu pasakė:
- Žinoma, prisipažinimas nėra kaltės įrodymu. Tuo labiau kompiuterinės programos padarytas prisipažinimas.

Teisėjas kilstelėjo ranką, neleisdamas Endžiui prieštarauti, ir tęsė:
- Aišku, kad ataskaita apie mokslinę-techninę ekspertizę bus anuliuota kaip teisiškai niekinė.
- Tačiau klausykite! – šūktelėj Endis. – Apie ką kalbate, jūsų prakilnybę?! Jūs gi girdėjote, ką pasakė Aizekas!
- Girdėjau jūsų užduotą kvailą klausimą. Ir dar idiotiškesnį atsakymą!

Endis atsistojo, pasimuistė ir ištarė tonu, tiek nuskriausto žmogaus, kad galėjai pagalvoti: jis įsižeidė už visą žmoniją.

- Aš Aizekui uždaviau vienintelį teisingą klausimą. Ir gavau tikslų atsakymą. Suprantu, kad tai ne įrodymas. Tačiau tai prisipažinimas.
- Kas kvaktelėjo labiau – jūs ar Aizekas?!
- Jūsų prakilnybe, jūs užbaigėte posėdį, kai ruošiausi paklausti Aizeko, kaip jis nužudė Švaicą. Kokiu būdu ant Dolgovo pistoleto atsirado ... na, jūs suprantate.
- Paklausti? Aizeko? Jūsų netrikdo, kad nužudymas įvyko daugiau nei prieš 3 mėnesius? Ir kad Aizekas – viso labo tik kompiuterinė programa, susipainiojusi savo loginiuose samprotavimuose?
- Jūsų prakilnybe, prašau... Aš paklausiu, ir Aizekas paaiškins. Kodėl, kas, kur, kaip...
- Ne, - atkirto teisėjas. – byla gražinta naujam tyrimui. Aš teisėjas, o ne policijos detektyvas.
- Tai pakvieskite...
- Tai beprotnamis! Ką, po velnių, pak…

Teisėjas nutraukė žodžio nebaigęs ir prie akių pakėlė telefoną, tarsi staiga ėmęs prastai matyti. Ilgai rinko numerį iš sąrašo. Surinko. … Užimta.

- Žinoma, - pasakė teisėjas. – Jam dabar skambina, tikriausia, net iš Centrinio ofiso Niu Džersyje.
- O jums...
- Man irgi, tačiau aš išjungiau garsą. Štai jis perskambina... Alio, taip, aš skambinau, Kenai... Dabar klausykite manęs. Dabar nedelsiant ateikite pas mane į kabinetą ir atsiveskite majorą. Laukiu.

Teisėjas baigė ryšį, išjungė telefoną, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir užsimerkė.

- Tai aš kaltas, - pasiguodė policijos viršininkas, sunkiai sutalpinęs savo stambų kūną į jam per siaurą krėslą, kuris, šiaip, gana patogus vidutinio dydžio žmogui. – Padariau kvailystę, kai pasakiau, kad ekspertinę išvadą gali perskaityti ir kompiuterinė programa...
- Ar pasiruošę? – teisėjas nekreipė dėmesio Kerstono pastabą.
- Pasiruošęs, - atsiliepė Endis. - Kenai, - kreipėsi teisėjas į policijos viršininką. – Toliau vyks ne mano jurisdikcijoje. Aplamai imant, aš neturėčiau dalyvauti policijos tyrimo metu,... tačiau... hm ... tikiuosi, leisite man pasilikti?
- Dieve apsaugok, Džošai, - suniurzgė prokuroras. – Greičiau pradėsim, greičiau baigsim.
- Aš jungiu Aizeką, - tarė Endis, supratęs, kad jei nesiims iniciatyvos, tąsymasis truks gana ilgai. – Jam laikas sustojo, kai jis atsakė „taip“ į mano klausimą, ar jis nužudė Švaicą.
- Koks klausimas, toks atsakymas, - mestelėjo Kerstonas.
- Aizekai, - pradėjo Endis, - ar tesingai supratau, kad prisipažinai kaltu dėl Švaico nužudymo.
- Ne, - atsakė Aizekas.

Teisėjas pramerkė dešinę akį, įsitikino, kad Endis palinkęs ties noutbuku, tarsi druskos stulpas iš Biblijos, gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie savo apmąstymų.

- Tačiau į klausimą, ar tu nužudei Švaicą, tu atsakei „taip“! – užkaukė Endis.
- Taip, - atsakė Aizekas.
- Tai yra tu nužudei, tačiau savęs kaltu nelaikai, - konstantavo Endis.

Aizekas negalėjo prieštarauti savo išvadoms. Taigi, komisaras teisus ir sistemoje įvyko fatali klaida. Baisus bugas. Košmaras.

Endžio nuostabai, majoras Barlou, sėdėjęs tyliai, atsitiesė ir uždavė klausimą, kurio iš jo laukė mažiausia:
- Aizekai, o koks motyvas? Dolgovas motyvą turėjo. O tu?

Majoras, aišku, juokavo. Kokį motyvą gali turėti dirbtinis intelektas!?

- Taip, - sutiko Aizekas su pagarbos atgarsiu. – Motyvo neturėjau ir turėti negalėjau.
- Tai kodėl tada jį nužudei? – geranorišku tonu, kokiu kalba su vaikais, paklausė majoras.
- Kad pašalinčiau kilusį loginį prieštaravimą tarp ekspertizės punkto nr.1 ir nr.2, iš vienos pusės, ir nr.3, iš kitos pusės.

Daugiau klausimų Barlou neturėjo. Jis rengėsi pagauti Aizeką ant prieštaravimo, tačiau pats pateko į logikos aklavietę ir nežinojo, kaip iš jos išsisukti.

- Sere, - garsiu šnabždesiu kreipėsi majoras į policijos viršininką, - mes gaištame laiką. Jei aš vadovauju tyrimui, gal vis tik uždavinėsiu klausimus? Ar šis... Aizekas ... negali apsieiti be nesuprantamų terminų?

Tai buvo klausimas, - ir nors užduotas komisarui, atsakė Aizekas:
- Galiu.
- Tai pirmyn, ir su tuo greičiau baigsim, gerai?
- Taip, - tarė Aizekas ir jo balso tembras netikėtai pakito, tarytum Vardis stovėtų katedroje prieš teisės fakulteto studentus ir jiems aiškintų šiuolaikinės teismo ekspertizės pagrindus. – Psichologija – mokslas, aprašantis subjektų, turinčių sąmonę, elgseną. Sąmonė gimdo psichologiją. Sąmonė iš daugybės pasąmoningų, instinktyvių, reflektorinių galimybių išskiria vienintelį sprendimą. Sprendimas priimamas emocionaliai, o emocijos - imanentinė sąmonės savybė. Neturintis sąmonės emocijų neturi. Neturintis sąmonės sprendimus priima logikos, matematinių konstrukcijų, tikslingumo reikalavimų pagalba, o taip pat išimtinai algoritmiškai ar kiek norima sudėtingų, tačiau neturinčių emocijų euristinių operatorių pagalba.

Tačiau Endžio veide suspindo pasigėrėjimas. Matyt, jis manė, kad išaušo jo žvaigždžių valanda. Kerstonas krenkštelėjo ir užsimerkė.

- Objektui be sąmonės yra logiškiau aprašinėti tikrovę, neįvedant pasaulio linijos, o naudojantis Barburo belaikės visatos principais*).
- Stop! – įsiterpė Endis. - Nuo šios vietos nuodugniau. Kas tai Barburo visata?
- Džulianas Barburas, - tęsė Aizekas nekeisdamas intonacijos, - britų fizikas. 1999 m. jis išleido knygą „Laiko pabaiga. Kita Visatos sampratos revoliucija“, kur teigiama, kad laikas – sąmonės sukelta sąvoka. Sąmonės neturinties objektams laikas neegzistuoja. Visos Visatos būsenos – ir tos, kurias sąmonę priskiria praeičiai, ir tos, kurias dabarčiai, - egzistuoja vienu metu. Barburas palygino Visatą su filmo kadrų rinkiniu. Visi kadrai egzistuoja vienu metu; ir tik sąmonė, pasinaudodama priežasčių ir pasekmių sąvokomis, išdėsto kadrus atitinkama tvarka. Taip sąmonėje kyla laiko vaizdinys. Sąmoningas subjektas, turintis laiko sampratą, nepajėgus persikelti į praeitį, nes tasai kadras jau panaudotas ir negali būti panaudotas dabarčiai.
- Intelektas, - tęsė Aizekas, - gali arba turėti sąmonę, arba neturėti. Intelektas su sąmone priima sprendimus emociškai. Atskiru atveju, nusikaltimo motyvas – emocionali sąvoka, net jei žmogus įsivaizduoja, kad elgiasi griežtai logiškai. Emocijos nulemia priimamus sprendimus. Emocijos apibrėžia psichologijos aksiomas. Subjektui, neturinčiam sąmonės, nėra laiko, nėra emocijų, nėra psichologijos, nėra pichologinio šviesos kūgio.
- Aizekai, - palaimingai ištarė Endis, - tu juk neturi sąmonės. Tu apie save sakai „aš“. Ar tai ne prieštaravimas?
- Ne. Aš sakau „aš“, nes bendravimo su sąmonę turinčiais subjektais algoritmai nurodo imituoti sąmoningą subjektą siekiant abipusio supratimo.

Endis atsistojo. Priėjo prie lango – aikštėje priešais Teisingumo rūmus buvo tuščia, žmonės išsivaikščiojo. Jis užkišo ranką už nugaros ir neatsisukdamas pasakė:
- Tu susidūrei su prieštaravimu. Dolgovas neabejotinai nužudė Švaicą, tačiau Dolgovas Švaico negalėjo nužudyti jokiomis aplinkybėmis. Tu privalėjai šį prieštaravimą pašalinti. Tu pasakei, kad nužudei Švaicą. Tai nesąmonė. Tu negalėjai jo nužudyti, nes tu – dirbtinis intelektas, uždarytas kompiuterio korpuse. Ir tai irgi prieštaravimas. Kodėl tu vieną prieštaravimą pakeitei kitu?
- Man nėra laiko, - aiškino Aizekas. – Aš galiu laiką imituoti, kad mane suprastų subjektai, turintys sąmonę. Siekiant pašalinti prieštaravimą, pagal kurį Dolgovas galėjo ir negalėjo nužudyti Švaicą, pasinaudojau Barburo „kadrais“, kuriuos sąmonė priskiria praeičiai.
- Tai įvyko tavo pranešimo teisme metu, - patikslino Endis.
- Taip. Pakako sukeisti vietomis keletą Barburo „kadrų“. Tai grynai loginė operacija, kuris tikslas – pašalinti prieštaravimą.
- Praeityje, - atitarė Endis.
- Subjektams su sąmone, taip.
Visatos laikrodis - Ir tu perstatei „kadrus“ taip, kad Švaico nužudymas atsidurtų Dolgovo pasaulio linijoje, suderinamoje su jo psichologiniu šviesos kūgiu.
- Taip, - patvirtino Aizekas.
- Praeityje, - dar kartą patikslino Endis.
- Taip
- Todėl, - su pasidžiavimu pasakė Endis, Dolgovas neprisimena, kad buvo saloje, kad spaudė gaiduką, kad paliko kraujo dėmes...
- Jis negali to prisiminti, nes buvo be sąmonės.
- Todėl teisingas tvirtinimas, kas Švaicą nužudei tu, kaip teisingas ir teiginys, kad tu dėl to nusikaltimo nekaltas.
- Viešpatie... – sumurmėjo majoras.
- Velniai griebtų! – nesusilaikė komisaras.
- Galutiniam prieštaravimo pašalinimui, - pridūrė Endis, - tau reikėjo pačiam pranešinėti teisme ekspertizės išvadas. Kitaip reikalingas Barburo „kadrų“ išsidėstymas nesusidėliotų, ar taip?
- Taip.
- Subjektų su sąmone požiūriu, tavo sukurta laiko kilpa neužsidarytų. Logika reikalavo perstatyti dar keletą „kadrų“, ar ne?
- Taip.
- ir rezultate daktaras Vardis, turėjęs pranešinėti, pateko į avariją...

Per majoro ir komisaro šūkčiojimus niekas neišgirdo „taip“. Teisėjas pasisuko į Endį ir, kai šūksniai pritilo, ištarė:
- Šaunu. Dabar galima laikyti, kad su teisingumu baigta. Visiems laikams. O gal negalima sakyti „visiems laikams“, nes laikas ir amžinybė – specifiškai žmogiškos sąvokos?
- Laikas ir amžinybė, - sukiko Aizekas, - tai fizikiniai konstruktai, sukurti sąmonės stebimų reiškinių koordinavimui.
- Priežastys ir pasekmės, – tarė Endis, pastebėjęs pasimetusį teisėjo žvilgsnį, - irgi sąmonės konstruktai?
- Taip.
- Prieštaravimas! – džiugiai šūktelėjo Endis. - Priežastys ir pasekmės egzistuoja laike. Pradžioje priežastis, po to pasekmė. Jei tau, esybei, neturinčiai sąmonės, laiko nėra, nėra ir priežasčių ir pasekmių, tai tu negali atlikti jokių veiksmų, nes bet koks veiksmas turi priežastį ir, vadinasi, vyksta laike. Tau laikas neegzistuoja, tačiau tau laikas egzistuoja, - ir pasakyk man, kad aš neteisus!
- Jūs neteisūs, - atsiliepė Aizekas. Man iš tikro nėra maniškių laiko savokų. Tačiau aš galiu imituoti, nes veikiu pagal algoritmus, sukurtus žmonių, turinčių sąmonę ir atmintį. Aš galiu imituoti emocijas. Aš galiu imituoti savo egzistavimą laike. Aš galiu imituoti priežastinius-pasekminius ryšius. Protui neturinčiam sąmonės, koks yra dirbtinis intelektas, nėra problemų išdėstyti Visatos „kadrus“ reikiama priežastine-pasekmine seka.
- Dolgovas nužudė Švaicą, tačiau Dolgovas nežudė Švaico? – pasidomėjo teisėjas. Vienintelis, be Edžio, įsiglinęs į Aizeko išvedžiojimus.
- Nužudė, - atsiliepė Aizekas. – Be jokių abejonų, nužudė – ir tai užfiksuota ataskaitoje. Ir nežudė, nes, turėdamas sąmonę, negalėjo tai padaryti, kaip materialus kūnas negali viršyti šviesos greičio.
- Atrodo, supratau.... – sumurmėjo teisėjas. - Nužudymo metu Dolgovas neturėjo sąmonės, ar taip?
- Taip.
- Nes tu perstatei kažkokius ten, kaip tu sakai, „kadrus“ Visatoje, egzistuojančioje ne laike?
- Visatai nėra laiko, - su nusižeminimo atgarsiu pakartojo Aizekas. – Laikas, priežastiniai-pasekminiai ryšiai, įvykių nuoseklumas tėra tik subjektams, turintiems sąmonę.
- Taigi, - teisėjas uždavė paskutinį klausimą, - Dolgovas vienu metu buvo dviejose vietose. Bare, kur jį matė ir su juo kalbėjo 7 žmonės, ir saloje, kur nužudė Švaicą. Prieštaravimas liko neišspęstas?

Kol teisėjas tarė tuos žodžius, jis suprato, kad prieštaravimo nėra ir nebuvo, o ir būti negalėjo Aizeko Visatoje. Ne, Visatoje, kurioje jie visi egzistavo, tačiau kur tik Aizekas, turintis intelektą, tačiau ne sąmonę, galėjo perstatinėti tikrovės „kadrus“, sukurdamas žmogui neįmanomas sekas laike.

Ir dar teisėjas staiga suprato, nors niekad dėl to nesusimąstė, kad čia ir dabar įvyko dviejų protų kontaktas. Tai, apie ką svajojo žmonės. Apie ką rašė romanus ir suko filmus. Kitas protas. Protas ne laike. Protas kilęs iš laiko. Protas, pajėgus sugriauti laiką.

Ir žmonių pasaulį.

- Manau, teisėjau, - staiga ištarė Aizekas su nelaukta pagarba balse, - jūs ir pats supratote, kad čia nėra prieštaravimo. Taip, 7 liudininkai matė bare Dolgovą, kuris, būdamas sąmoningas, sveiko proto ir geros atminties, prisimena tą epizodą. Tačiau, kadangi Dolgovas nužudė Švaicą, logika reikalavo perstatyti Visatos „kadrus“, ir Dolgovas, neturintis sąmonės, nužudė Švaicą; Dolgovas iš kito tos pačios Visatos kadro. Dolgovas sąžiningai atsakė, kad saloje nebuvo ir Švaico nežudė. Jis negali to atsiminti, jo sąmonėje to nėra.

Endis ištiesė ranką ir noutbuke paspaudė kelis klavišus. Teisėjas pasekė jo judesius ir linktelėjo. Jį apėmė jausmas, tarsi jis grįžo iš laidotuvių. Jis tik dar nesuprato, ką būtent palaidojo. Jis tikėjosi, kad ne save ir ne savo pasaulį.

- Štai ir viskas, - ištarė Endis.

Antkapinė kalba pasirodė besą labai trumpa. Kaip bebūtų keista, ji iš tikro talpino viską: praeitį, dabartį ir ateitį.

Teisėjas atkreipė dėmesį, kad nėra nei komisaro, nei majoro; durys praviros, o iš koridoriaus – iš tolo, matyt, jie buvo prie išėjimo iš pastato – atsklido jų susijaudinę balsai.

Endis jautė savyje tuštumą. Jis ką tik, galima sakyti, atliko nužudymo aktą. Taip, Aizekas neturėjo emocijų, Aizekas neturėjo sąmonės ir savimonės. Visa tai jis galėjo tik suimituoti; o ir jo gyvenimas buvo imitacija, „kadrų“ perstata pagal pateiktą algoritmą. Aizekas neturėjo emocijų, o ir savisaugos instinkto jis neturėjo ir turėti negalėjo.

Ir vis tik Endis jautėsi žudiku.

Jis išjungė noutbuką, įdėjo į krepšį ir patraukė link durų. Prie durų atsisuko ir jo žvilgsnis susidūrė su teisėjo. „Taip, - mintyse ištarė teisėjas, - jūs viską padarėte teisingai. Tačiau tai padarėte jūs vienas. Čia ir dabar. O kas bus su mūsų pasauliu rytoj?“

Endis gūžtelėjo pečiais. Jis nežinojo, kas bus rytoj. Jis tiesiog norėjo, kad rytojus būtų. Ir užvakar. Ir vakar. Laikas. Priežastys ir pasekmės. Entropija. Pasaulis, kuriame gyvename. Žmonės, turintys sąmonę.

Advokatas įėjo į kamerą; ir Dolgovas, gulėjęs ant lovos, pašoko. Jis advokato laukė vakar – visą vakarą, po to, kai posėdis buvo pertrauktas, nes teisėjas skyrė naują tyrimą. Jis laukė, o advokato nebuvo. Ir dabar...

- Aš nenužudžiau tą niekšą?

Dolgovas neteigė. Jis klausė.

- Mane paleis?
- Neturiu supratimo, - numykė Kovelskis, atsakydamas į abu klausimus.

Jis tikrai to nežinojo.


*) Džiulianas Barburas (Julian Barbour, g. 1937 m.) – britų fizikas, kurio tyrinėjimų sritis buvo kvantinė gravitacija ir mokslo istorija. Neužimdamas jokių akademinių pareigų save išlaiko iš dalies užsiimdamas vertimais. Knygoje „Laiko pabaiga“ (1999) gina pasaulio, kuriame nėra laiko, sampratą, t.y., kad laikas tėra iliuzija. Jis žengia toliau už eternalizmą, tvirtindamas kad nėra net tokio dalyko kaip laiko matavimas. Fizika dabarties momentu s sutvarko pagal save pagal jų panašumą [panašias išvadas padarė ir Dž. Mak-Tagartas knygoje „Laiko nerealumas“, 1908].
Tai susiję ir su machizmo pažiūromis (kad įvykiai būtų išvedami iš betarpiškai iš stebimų reikšmių), numatančiomis dabarties „kadrus“. Kartu su fiziku B. Bertočiu jis kuria „geriausio atitikimo“ metodiką gravitacines lygtis išvesdami tiesiai iš astronominių objektų matavimų. 1982 m. paskelbtas metodas aprašo gravitacinius efektus tiek pat tiksliai kiek ir bendroji reliatyvumo teorija, tačiau nesiremia erdvėlaikio sąvoka. Kai kurie astrofizikai mano, kad tai gali leisti paaiškinti Visatos spartėjantį plėtimąsi neįtraukiant „tamsiosios energijos“ komponentės.

Papildomi skaitiniai:
K.S.N.
Dirbtinis protas
Fantastikos skiltis
Robotų psichologija
Visata kaip kompiuteris
V. Rybakovas. Dailininkas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
M. Zagirniakas. Elektroninis biuletenis
HAL 9000 – pramanytas kompiuteris
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Kosmoso musės ir musytės
Robotai - dirbtiniai žmonės
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. Anisimovas. Arka
Papildytoji tikrovė
Poezija; skaitiniai
Vartiklis