|
Robertas Aberneti Žmogus nepaprastai saugodamasis išėjo iš savo kambario pusrūsyje ir kruopščiai užrakino duris. Tačiau tada jo įtempti nervai neišlaikė, jis puolė laiptais į viršų, kniubtelėjo ant aptrupėjusio laiptelio vos išsilaikydamas ant nusilpusių kojų. Jis garsiai šnopavo, bandydamas įveikti apėmusią paniką. Ramiai! Nėra kur skubėti. Įveikęs jaudulį, jis sugrįžo prie užrakintų durų ir patikrino, ar suveikė tvirta sklendė. Jis jau buvo beįkišąs raktą į kišenę, tačiau tada, nelinksmai šyptelėjęs, sviedė jį į vandens nuotekas. Raktas atsitrenkė į groteles, atšoko ir, pablizgėdamas, liko gulėti ant grindinio. Karštligiškai, tarsi nuspirdamas skorpioną, žmogus koja stumtelėjo raktą link grotelių. Raktas užkliuvo, pasiūbavo ir, tyliai skambtelėjęs, prasmego. Galų gale žmogus susitvarkė su nervais. Jis, neatsisukdamas atgal, užlipo laiptais ir sustojo tuščiame skersgatvyje. Aplink nieko nebuvo: jis permetė žvilgsniu pažįstamą, amžinai purviną ir siaurą skersgatvį; namus su langinėmis, nudažytomis baltai, apverstą šiukšlių dėžę, riogsančią virš popierių krūvos. Ant šaligatvio priešais, prie plytų sienos, stovėjo tuščias viskio butelis kažkas išgėrė ir rūpestingai pastatė šalia sienos, nors niekam ji nebuvo reikalinga. Jis žvelgė į tuos išsigimimo simbolius, kurie iki gelmių ištuštino jo dūšią, vos neprivertę išprotėti, kažkaip naujai, su ironija, žinodamas, kad viskas pasaulyje beprasmiška ir laikina. Skaistus pusiaudienio dangus dengė miestą. Anapus žemų apdulkėjusių barakų stūksojo milžiniški pastatai, blykčiodami savo stiklais. Karštame ore tingiai skrajojo suodžių dulkelės. Gatvėmis triukšmingai lėkė automobiliai, po savęs palikdami benzino dvoką, į kurį įsimaišydavo įkaitusio asfalto kvapas. Dvokė viskas skersgatvis, miestas ir net srauni upė. Jis atsilošė, prisimerkė nuo nepakenčiamo žvilgesio ir įtraukė to oro; ir kartūs prisiminimai užgriuvo jį, tarsi oras būtų jų persmelktas. Begalinių vasaros mėnesių tėkmė... Kelkis, kvepia dujomis. Na ne, tai pučia vėjas nuo to kranto. Mažyliui sunku kvėpuoti. Daryk ką nors! Nuolatinis svaigus dvokas didelio miesto balsas... O dieve, prakeikti sunkvežimiai! Jie kriokia ir naktį. Negaliu užmigti. Išsimiegoti. Nors savaitėlę... Kimūs balsai, dejonės, smūgiai, žiaurus žmonių, patekusių į šių betono ir plieno džiungles, gyvenimas... Rėžk jam! Kad jo kojos daugiau nebūtų mūsų kvartale! Duok jam! Purvinas negras, nususęs italiūkštis, smirdintis žydas... Nuo šaligatvio dega kojos net per batų padus, nudilusius nuo nuolatinio vaikščiojimo... Atėjote per vėlai, daugiau nepriimame. Eikit iš čia. Ne, jums sako ne, ne ir ne Taip pamažu kaupiasi neapykanta... Jis spjovė ant plytų sienos ir pusbalsiu ištarė: Ir jam pasivaideno, kad miestas jį išgirdo ir susigūžė iš baimės. Mėšlungis supurtė visą miestą, įsitempė jo variniai ir plieniniai nervai, persmelkiantys miestą nuo padebesiuose pasimetusių viršūnių iki įsčių, besislepiančių giliai po žeme, nuo turčių vilų ant kalvų iki prišnerkštų landynių ir prišiukšlintų krantinių. Nėra kur skubėti.Dar geros trys valandos. Jis nueis toli ir, kai tai nutiks, stebės miesto agoniją. Atroso, kad taip pasakyta Biblijoje: "Jie iš tolo stebės jo gaisrų dūmus; ir tų gaisrų dūmai amžinai kils į dangų". Jis vos ne apčiuopomis išsikrapštė iš skersgatvio ir ėmė brautis pro praeivių, užtvindžiusių šaligatvį, minią. Žingsnis, dar vienas....Ir kiekvienas žingsnis tolino jį nuo kambario pusrūsyje su tvirtai užrakintomis durimis. Žingsnis priekin... kiek kartų jis, nusivylęs ir neapkenčiantis visų, pavargęs traukė šiomis gatvėmis. Tačiau šiandien jam atrodė, kad miestas dreba po jo kulnais, kad svyruoja išsišovę dangoraižiai, nujaučiantys savo žūtį, - visas miestas drebėjo iš baimės. Praeiviai, tarsi atgiję lavonai, ėjo nieko nepastebėdami aplink. Jie žiūrėjo į jį, tačiau nematė, kad jis silpnas ir pasiaukojantis žmogus išaugo virš dangoraižių, virtės didvyriu-keršytoju... Sucypė stabdžiai. Jis pasimetęs atšoko atgal. Dar prieš sekundę, tą akimirką, kai žengė į važiuojamąją dalį, degė žalia šviesa tuo jis galėjo prisiekti. Piktai riaumojo varikliai, milžiniški ratai draskė išvažinėtą dangą. Gatvė staiga tapo labai plati ir pilna pavojų. Jis grįžo ant šaligatvio, prisiglaudė prie parduotuvės vitrinos kampo, įsispoksojo į rusvą šviesoforo akį ir, kovodamas su pirštų drebuliu, ėmė naršyti kišenes ieškodamas cigarečių. Jį galėjo nutrėkšti. "Tik ne dabar, - pagalvojo jis, - nelaimingas nutikimas tai būtų kvaila". O galėjo būti ir blogiau. Jo širdis suvirpo, kai jis įsivaizdavo, kaip jį, sužeistą, tačiau nepraradusį sąmonės veža į ligoninę; o jis žino, kad toli-toli, už uždarų durų, vienas elementas neišvengiamai vienoda sparta keičia kitą ir jau arti atsiskaitymo valanda. Jis nervingai čirkštelėjo žibintuvėliu, tačiau liepsna nepasirodė. Jis nusikeikė ir jį visą išpylė šaltas prakaitas. Ir tą akimirką išgirdo skardų garsą, tarsi būtų trūkusi įtempta virvė. Neaišku iš kur atsklidęs triukšmas kirto jo sudirgusiems nervams. Jis su nerimu pažvelgė į dešinę, kairę... Ir tuo metu iš viršaus, permušęs gatvės triukšmą, aiškus lūžtančio ir slystančio metalo garsas. Jis pažvelgė į viršų, paleido iš rankų žibintuvėlį, ir atšoko į šoną. Širdis kaip išprotėjusi daužėsi krūtinėje. Tiesiai virš vietos, kur ką tik jis stovėjo, nulūžo milžiniškos reklamos atrama, ir ją palaikė tik vienas kronšteinas. Reklaminis skydas pakibo virš šaligatvio; persisukęs plienas turėjo tuoj trūkti. Jis kaip užburtas žvelgė į viršų, nejausdamas, kaip veidu srūva prakaitas. Reklama susvyravo, tačiau nenukrito. Ir jį apėmė absurdiškas įsitikinimas, kad užtektų jam grįžti į ankstesnę vietą, ir ji iškart kristų. Mintis buvo kvaila. Jis norėjo nusijuokti, tačiau juokas užstrigo gerklėje. Jis atsargiai atsitraukė per žingsnį, pasisuko ir sparčiai nuėjo nuo pavojingos sankryžos. Ėjo pačiu šaligatvio pakraštėliu ir dažnai žvilgčiojo į viršų. Nuėjęs pusę kvartalo, su siaubu akyse pastebėjo, kad grįžta prie namo su užrakintomis durimis. Jis sustingo vietoje, kaip įkastas. Jis žinojo, kad negali grįžti prie tos sankryžos, kurioje bandė pereiti gatvę. Stovėjo vietoje, dvejodamas ir bandydamas susitvardyti. Kitoje gatvės pusėje, tiesiai prieš jį, žiojėjo metro įėjimas. Jei nebūtų taip susijaudinęs, būtų jį pastebėjęs anksčiau. Žinoma... metro; tik ketvirtis valandos kelio ir jis bus saugus. Pažvelgė į dešinę ir į kairę, tad aį viršų įtarumas jau tapo įpročiu ir puolė per gatvę. Pusiaukelėje sustojo taip staigiai, kad vos nepargriuvo. Visas drebėdamas jis nusisuko kojos jį atnešė prie kanalizacijos šulinio krašto, dangčio nebuvo. Jį visą purtė nervinis drebulys, tačiau jis pasiekė metro įėjimą. Ir staiga jam pasirodė, kad įėjimas jau nėra įprastas jis tapo betonine bedugne, vedančia tiesiai į pragarą. Apačioje, nuo silpnai apšviestų laiptų, iš prieblandos, pro kurią neprasiskverbė žvilgsnis, atsklisdavo dundėjimas ir išsiverždavo užsistovėjęs, prisotintas karštos drėgmės oras. Pavojai tykojo visur ir ore, ir po žeme. Iš po žemių atsklidęs traukinio dundesys buvo džiūgaujantis pragaro balsas, kuriame susipynė įvairių garsų kakofonija aukų, sutraiškytų niūriuose požemiuose, šūksnių ir klyksmų. Nė už ką jis dabar nesiryžtų net užlipti ant tų laiptų. Jis atsitraukė nuo bedugnės krašto ir sustojo, susikaupdamas... Buvo ir kitų transporto rūšių: autobusų, taksi... Tačiau jis net nekrustelėjo... Tą pavakarę gatve sruveno, burgzdamas ir uždusdamas, tankus automobilių srautas. Cypė stabdžiai, rūko padangos, piktai pypsėjo, skambčiojo metalas. Kažkur gretimoje gatvėje sukaukė sirena nelaimės pranašas. Jis pamąstė apie nelaimingus nutikimus, avarijas ir tūkstančius kitų pavojų. Ar jis gali atsisakyti vienintelio tvirto pagrindo po kojomis grindinio? Skubėti nėra kur. Jis gerai tai žinojo jis pats patikrino mechanizmą ir jį paleido. Būk šaltakraujis, spėsi nueiti toli ir pėsčias. Jam šmėkštelėjo neaiški mintis... Jie galėjo jam numatyti kokį nors greitą transportą pabėgimui, kaip tai, tikriausiai, padaryta tiems, kurie jau įvykdė užduotį ir pasitraukė iš miesto. Tačiau jis beveik niekada nesusimąstydavo apie jų veiksmus. Jis vykdė jų įsakymus, paklusniai mokėsi jų šūkių, skambių ir beprasmių, tarsi vaikiškos skaičiuoklės, žinodamas, kad tie žmonės egzistuoja tik dėl vieno tikslo paskirti jį budeliu, įvykdysiančiu mirties nuosprendį miestui. Jį mažai jaudino, kad jie veikė būtent taip jis vadovavosi asmeniniais motyvais. Nesinervink, ramiai išeik iš čia. Nelaimingi atsitikimai. Tokiame mieste jie įvyksta nuolat. Reikia jų išvengti ir neprarasti savikontrolės dėl tokių niekų. Jis neturi atkreipti dėmesio kitaip jį suims ir uždarys į kalėjimą; atsargoje dar daug laiko tik nereikia panikuoti. Tamsa pamažu gulė ant gatvės ir, tarsi pranašaudama greitas sutemas, įvairiaspalvėmis šviesomis sužibo milžiniška reklama ant namo priešais. Jis vėl leidosi į kelią. Jis žiūrėjo, kur statyti kojas, ir stebėjo temstantį dangų. Jei jo budrumas nenusilps, tai su juo nieko nenutiks. Kiekviena pereita gatvė buvo pergalė, o tiksliau žingsnis, artinantis prie pergalės. Įsižiebė ir išsklaidė tamsą pirmieji žibintai; aplink sumirksėjo ir nušvito įvairiaspalvės iškabos, gundydamos minią, tankėjančią kiekvieną minutę. Šviesos šaukė: "Čia galite pavalgyti ir išgerti. Čia paklausysite muzikos ir akimirksniu viską užmiršite!" Žmonės, tarsi drugiai, sukosi aplink šviesas, aklai tikėdami jų pasiūlymais. Žmonės pavargo ir jie norėjo tikėti. Diena buvo sunki; ir jie žinojo, kad rytdiena bus tiksli šiandienos kopija, kad taip buvo ir taip bus. Ir tik jis, sunkiai besibraunantis per minią, žinojo, kas įvyks. Daugeliui šių žmonių rytdiena niekada neišaus. Daugeliui... Jis buvo jau už 3 km nuo pradinio taško užrakintų durų miesto centre. Kai tai nutiks, daugelis net nesupras, kas gi įvyko. Nebuvo pykčio jiems; jis jų truputį net gailėjo. Visi jie papuolė į spąstus, kaip tai nutiko ir jam. Jis neapkentė spąstų, šito miesto, visa savo siela, apnuodyta daugelio varginusių metų kartėliu... Jis akimirkai sustojo gatvės kampe. Ir vos nežuvo. Toje vietoje, toli nuo centro, tramvajai lėkdavo dideliu greičiu ir būtent tą akimirką vienas mastodontų, lėkė pro šalį dundėdamas plieno bėgiais. Kai jo lankas pasiekė laidų susikirtimą sankryžoje, jis už kažko užkliuvo, laidas nusitempė ir trūko, blykstelėjęs tarsi žaibas. Nutrūkęs galas, plieksdamas žydra liepsna ir šnypšdamas, gyvate nusirangė link jo. Jį išgelbėjo instinktas šuolis, kuriam, kaip atrodė, jis nepajėgus. Jis nusirito grindiniu, nubrozdindamas delnus ir kelius, ir iškart, pašokęs ant kojų, kiek gali nudūmė šalin, iš siaubo pamiršęs viską. Ir tik sukaupęs valią, jis pradėjo eiti ir apsidairė. Už kvartalo jau rinkosi minia aplink patyrusį avariją tramvajų tarp jų, galbūt, buvo ir tie, kurie ieškojo būtent jo. Pasigirdo policininko švilpukas. Tas švilpukas sukėlė nerimą kiekvienoje kūno ląstelėje; ir panika vėl apėmė jį. Jis bėgte, kaip beprotis, kirto, laimei, tuščią gatvę ir, nenukrypdamas nuo reikiamos krypties, nėrė į tamsią gatvelę, supamą niūrių namų. Bėgo ta gatve kaip regbininkas, išsisukantis nuo gyvėjo. Karnizo gabalas, be garso nukritęs žemyn, sudužo į gabaliukus apie metrą nuo jo. O viršuje sparnais plakė išbaidyti balandžiai. Jis išėjo į gerai apšviestą ir gana plačią gatvę. Joje nebuvo žmonių. Jis akimirkai sustingo jis juto, kad ilgesni dvejojimai bus lemiami susigaudė, kur esąs, ir sparčiai pasuko į kairę ir vėl nubėgo. Šaligatvis buvo labai senas ir išgrįstas plytomis. Ir staiga jam pasirodė, kad jis kyla jam po kojomis, kad riečiasi pati žemė, bandydama pakišti jam koją, tačiau jis šuoliuku peršoko pavojingą zoną ir sunkiai nubėgo tolyn. Pakilo į kalvelę ir pasileido žemyn šlaitu. Apačioje gatvė kirtosi su kita; toliau šviesų nebuvo, ir kažkur tamsoje, už dykynės, jis pastebėjo jau vandens atšvaitus. Jis jau beveik pasiekė ją, dar keletas žingsnių... .. Iš už kampo, nuo gatvės, apsodintos medžiais, išlėkė didelė cisterna. Posūkyje ją užmetė; prikabinimas neišlaikė, vilkikas užlėkė ant šaligatvio ir, atsitrenkęs į žibintą, sustojo, o cisterna apsivertė ir uždarė gatvę tylą perskrodė žvangančio metalo triukšmas. Visos šviesos iškart užgeso, tačiau po sekundės plykstelėjo liepsna. Milžiniškas laužas, apgaubtas juodų dūmų, prieš jį iškilo siena. Žmogus įsikibo į plytų sieną, kad nenugriūtų, staigiai apsisuko, vos neišsinarinęs peties ir pasileido atgal. Dabar neturėjo nė mažiausios abejonės, kad jį persekioja, tačiau ne žmonės, o kažkas galingesnis už visą žmonių armiją. Jis bėgo, kaip užspeistas žvėris, puldinėdamas į šalis ir bandydamas suklaidinti nenuilstantį priešą. Miestas jo kelyje pastatė spąstus, o jų kiekis galėjo būti begalinis... Jis vėl įsuko į gatvę, vedančią prie upės, ir iš visų jėgų pasileido ja, godžiai rydamas orą. Tolyn, vis tolyn.. Palei veją kelio pakraštyje stovėjo žibintai; prieš jį iškilo medinis barjeras, o anapus jo žiojėjo praraja. Sustoti jis jau negalėjo. Į savo šuolį jis sudėjo visas savo jėgas ir griuvo ant žemės, kuri išdavikiškai nušliaužė po juo... Tačiau tai buvo žemė! Jis atsikėlė ir nieko nesuprasdamas nuėjo dar kelis metrus. Pagaliau kojomis pajautė gruntą ir žolę, o ne cementą ir asfaltą; virš jo galvos juodavo medžių šakos. Jis, netekęs jėgų, krito; jo ranka, ieškodama atramos, atsirėmė į šiurkščią medžio žievę. Jis prisiglaudė prie tvirto jo kamieno ir meiliai apkabino. Jo juo buvo žolė, lapai ir kažkur greta gailiai čirškė vabzdžiai. Kiek toliau, kitoje griovio, kurį peršoko, pusėje, siena stovėjo namų fasadai; blankiai švietė langai, panašūs į akis; lygiai švietė žibintai; kitame krante pralėkdavo automobilių šviesos, mirksėjo dangoraižių langai, tarsi žvaigždynai, atsispindintys tekančiame vandenyje. Ore tarp dangaus ir žemės kabojo raudonas švyturėlis signalas lėktuvams. Perspėjimas... Tačiau čia jis buvo saugus... Ta žole užžėlusi žemės juostelė palei upę buvo salelė; ji buvo mieste, tačiau nebuvo jo dalimi, kaip ir upė, kurios vanduo blykčiojo sidabru už kokių 20 m. Čia jis galėjo keletą minučių atsipūsti, pagalvoti, kaip slėptis. Nors neturėjo laikrodžio, tačiau žinojo, kad laikas vėlus. Tačiau pabėgti dar ne vėlu. Laiko dar liko... Laiko, kad pasietum tolimą prieglobstį, jei tik neatsitiks nelaimingo nutikimo. Tačiau jis daugiau netikėjo nelaimingais nutikimais. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jį medžioja. Jo instinktyvią baimę atspindėjo tikrovė. Jis prisispaudė prie medžio, žvelgdamas į išsiplėtusį miestą milžinišką gyvą Leviataną. Tris amžius miestas augo be perstojo. Augimas pagrindinis gyvenimo dėsnis. Tarsi vėžio auglys, išsivystęs iš kelių nesveikų ląstelių, miestas, įsikūręs upės žiotyse, pradėjo plėstis jis savo čiuptuvus ištiesė per kelis kilometrus aukštyn slėniu, įsiskverbė į kiekvienos kalvos papėdę, vis giliau ir giliau rausėsi į žemę, ant kurios stovėjo. Ir augdamas čiulpė sultis iš šimtų šalies kilometrų; kaimas atiduodavo jam savo gėrybes, miškai buvo iškirsti tarsi kviečių laukai, žmonės ir gyvuliai gimė ir dauginosi tik tam, kad patenkintų jo nepaliaujamai augantį alkį. Jo molai, tarsi kibūs pirštai, nutįso į vandenyną, gaudydami iš visų kraštų plaukiančius laivus. Miestas sotinosi, atliekas išmesdamas į jūrą, iškvėpdavo smarvę ir, įgaudamas galią, tapo vis labiau ir labiau užsikrėtęs. Jis išsiaugino nervus iš laidų ir požeminių kabelių, sukūrė kraujotakos sistemą iš vamzdžių, siurblių ir talpų, sukūrė ekskrementų pašalinimo traktus. Iš bestuburio milžiniško parazito virto aukštesniąja būtybe, turinčia būdingus valdžiai atributus - valią, protą, sąmonę... Žmogus negalėjo žinoti, kokias formas įgavo miesto sąmonė, kokie jo ketinimai. Tačiau jis jautė kūno, sužeisto miesto akmenų, skausmą ir jau suprato, kaip stipriai jo neapkenčia miestas. Tau buvo jau ne abstraktus niekinimas žvelgiant iš aukšto, kuriuo miestas sutikdavo kiekvieną naujagimį. Miestas jau negalėjo abejingai žvelgti į parazitą, tapusį jo auka. Juk pirmąkart per 300 m. miestas pajuto grėsmę savo gyvybei. Ir keršydamas nusprendė atimti gyvybę žmogui. Žmogui kol kas nepavyko pasprukti. Miestas buvo stiprus ir gudrus. Jis pasislėpė, laukdamas palankaus momento. Nes žinojo, kad žmogus negali ilgai likti čia. Šviesos žvelgė į jį iš visų pusių ir masino. Žmogaus mintys sukosi galvoje. Jis dar turėjo laiko. Jis galėjo persigalvoti ir grįžti. Grįžti kuo galima greičiau prie užrakintų durų (tiesa, jis neturėjo rakto ir jam būtų tekę prašyti pagalbos, kad išlaužtų duris) jis dar galėjo spėti ir nutraukti vykstančią reakciją; ir visame mieste tik jis tai galėjo padaryti. Jei ryžtųsi tai padaryti, jokių nutikimų daugiau nebūtų, jis tuo buvo tikras. Tai, kas vyko iki tol, turėjo palaužti jo valią, priversti jį trauktis. Ir staiga jis išsitiesė, sukrėstas šovusios minties. Ir nusikvatojo ne džiaugsmingai, o nervingai ir pasityčiodamas, įdėmiai įsižiūrėdamas jį supančias šviesas ir linguodamas galva. - neišdrįsi manęs nužudyti! - sušuko. Tik aš galiu tave išgelbėti. Ir kaip bebaugintum mane, bandydamas priversti grįžti, neišdrįsi su manimi susidoroti, nes, jei žūsiu, tai žlugs tavo paskutinė viltis! Pasvyruodamas, jis atsistojo ir atsirėmė į medžio kamieną. Jis jautė, kaip grįžta jėgos, neapykantos jėgos: Jis tarpais ėjo, tarpais bėgo, niekur nepasukdamas. Daugiau nesižvalgė nei po kojomis, nei aukštyn. Jis nusikvatojo, kai staigiai pasukusio sunkvežimio stogas pračiuožė vos keli centimetrai nuo jo jis ėjo per plačia gatvę nežiūrėdamas į šviesoforą. Jis žinojo, kad jo nekliudys. Jis nusijuokė, kai geležinkelio šlagbaumas nusileido tiesiai prie jo nosį. Jis palindo po juo ir ramiai perėjo bėgius nesibaimindamas artėjančio lokomotyvo akies, - jis buvo tikras, kad jam užtektų sustoti ant bėgių ir kraukinys nuvirstų, tačiau jo net nepaliestų. Prieš jį iškilo lentelė su užrašu ATSARGIAI!, tačiau jis tik nusikvatojo ir lyg nieko nebuvo
ėjo savo keliu. Ta, jau priemiestyje esanti, gatvė buvo nušviesta prožektorių, o aplink dirbo
žmonės. Matyt, darbai buvo skubūs, tačiau tik jis galėjo įvertinti piktą likimo ironiją.
Darbininkai griovė senus namus valydami vietą kažkokiam šiuolaikiniam pastatui, kuris taip
niekada ir nebus pastatytas. Sugriovimai tokiu atstumu nuo centro nebus labai dideli, tačiau
net čia po sprogimo ir gaisrų mažai išliks nepaliestų namų... Jis žingsniavo pirmyn,
nekreipdamas dėmesio į prožektorių ir darbininkus; jis pradėjo bėgti, kai kažkas šūktelėjo: Pasigirdo griausmas tarsi griaustinio, ir jis pasimetęs pakėlė akis į dangų akmeninė siena stūksojo tiesiai virš jo galvos, krisdama ji skilo pusiau. Jos kritimas buvo kankinančiai lėtas, tačiau pabėgti buvo jau neįmanoma. Jis sąmonės neprarado, tačiau negalėjo pajudėti, jausdamas nepakeliamą skausmą visame kūne. Kažin, ar buvo lūžę kaulai tiesiog kelios tonos akmenų spaudė jam kojas, o didelė plokštė gulėjo ant krūtinės, išlenkdama jo kūną ir spausdama nugara prie didelės sijos. Veidai ir šviesos chaotiškai sukosi aplink jį, iš visur sklido balsai. Bejėgės žmonių rankos
bandė nutempti į šalis akmenis ir medžio gabalus. Jis kabojo prožektoriaus šviesoje tarsi suspaustas milžiniškame kumštyje. Tereikia tiems pirštams truputėlį susispausti, kaip jo stuburas sutrupės tarsi stiklinis vamzdelis. Kai žmonės pabandė jį išlaisvinti sverto pagalba, jis suklykė iš skausmo, ir jie užmetė tuos ketinimus: Sukaukė ir nutilo sirena. Įsižiebė naujos šviesos. Pasigirdo artėjantis kitos sirenos kauksmas... Jis sunkiai skyrė miesto tarnybos žmonių uniformas ir ženkliukus. Jis sunkiai atsikvėpė ir suriko: Akmenų krūva pasislinko vienu ar dviem centimetrais. Jo balsas palūžo. Žvilgsnis bėgiojo veidais ir šviesomis. Jis sudejavo: Laiko liko nedaug. Jie jį išklausė, netikėdami: Šalia jo suskambo trūkčiojantis balsas, perduodantis žinią laidais. Toli, esančio pavojuje miesto širdyje, viena po kitos sukaukė sirenos ir mašinos riaumodamos išlėkė į naktį. - Mes dar nebaigėme. Nešk domkratą. Ir tada pasigirdo nepakeliamas girgždesys. Sunki akmens masė ėmė lėtai smukti. Centimetrą, du, tris... Žmonės iš paskutiniųjų bandė išlaikyti plokštę, tačiau veltui. Pakliuvęs į spąstus bėglys iš nevilties suklykė ir nutilo. Pabalę žmonės susižvalgė, suprasdami savo bejėgiškumą. Miestas nežinojo gailesčio. Papildomi skaitiniai: | |