Voldemaras Baalis. Eksperimentas

Pradžia (1-5)  |  Pabaiga (6-12)        

Autorius apie save

Apie sumišimą ir palengvėjimą

Augau Sibiro kaime.

Ir kai mokiausi penktoje klasėje bei pirmą kartą įsimylėjau, ir kai pradėjau brazdinti gitara (nusižiūrėjau iš atsiųstųjų nagingųjų), ir kai negalėjau atsiminti kokios nors dainos motyvų (prikibo motyvas), tada netikėtai nusprendžiau kurti žodžius pats. Žinoma, gavosi – "akis – pasakys – meilė – įgėlė". Atėjo palengvėjimas.

Taip ir prasidėjo.

Iškart ir proza – čia daugiausia iš visų nusipelnė Vitalijus Bianki: man vis vaidenosi berniukas, užpultas vilkų ir priverstas laukti įsiropštęs į beržą tol, kol jį išgelbėjo medžiotojai (kartais, tiesa, man atrodo, kad medžiokliai vėluoja ir berniukas iki šiol nežino savo lemties). Ta kryptimi, vadinasi, irgi prasidėjo.

Vėliau atrasdavau naujas saleles, tramdžiau maištą laive, rasdavau lobius, buvau Robinzonu, Tomu Sojeriu, Pečiorinu, jūreiviu revoliucionieriumi...

Gimus mane pavadino Vladimiru – "kaip Leniną", vėliau pabrėždavo tėvas. Tačiau kadangi viskas vyko vokiškoje Pavolgio respublikoje, kur man buvo lemta gimti, tai tam tikras plunksnagraužis-biurokratas išrašė gimimo liudijimą išversdamas mano vardą į vokiečių kalbą (vardan objektyvumo ir tikslumo, reikia manyti). Taip atsirado Voldemaras.

Vėliau laukė žemės ūkio instituto mechanikos fakultetas, tada – literatūros institutas, pirma knygelė, antra, trečia, kitos... Taip proza neabejotinai dominavo. Ir fantastikos elementas tapo jos privaloma dalimi... Visą gyvenimą svajoju parašyti pjesę – pageidautina fantastiškai romantinę...

Kad su metais krenta entuziazmas – suklydimas. Tačiau aklą ryžtingumą ir aikštingumą nenumaldomai sutramdo atsargumas ir atsakomybė. Ir todėl nuo tam tikro meto, poeto žodžiais (nepamenu kokio poeto ir ar tiksliai taip jis pasakė), "sumišimas sielą glosto": ar pagrįstai, ar teisingai tada, kaimo mokykloje, viskas prasidėjo? Ir ne todėl nepasitenkinimas bei netikrumus, kad slegia didieji autoritetai, kad išauklėtas dėka ideologinių plytų sockabalistinio melarealizmo ir būties dvimačios sampratos, o todėl, kad vis labiau saugomasi Žodžio.

Juk bet kokį žinojimą ir bet kokį sugebėjimą kartais atsveria juos beveik prilygstanti abejonė. Taip, išminčiai perspėja: nepasitenkinti tuo, ką išmokai ir įsisavinai, abejok – abejok įsitikinimais, abejok ketinimais, abejok pasirinkimu... Taigi, vadinasi, abejonė – gerumo prielaida. O iki kokių ribų, leiskite paklausti, ji gera? Kas tada aš, palengvėjęs abejone?

Ir todėl – tuo labiau – pirmyn, tepadeda Dievas.

O dievas einančiam slidžia lenta – oi kaip reikalingas.

Voldemaras Baalis, 1989.10.03

Eksperimentas (apsakymas)

I

Operą Filipas aptiko, kai "Matlote" ruošėsi priverstiniam nusileidimui. Tai vyko prie Vėžio žvaigždyno FK 12-S 4874 žvaigždės, o tiksliau Avilio žvaigždžių kamuolyje; štai ten ji ir apsireiškė, ta planetukė, parametrais ir charakteristikomis labai primenanti Žemę.

"Klajoklių" (taip Kosmoso transporte vadino transporto grupės pilotus-žvalgus) užduotimi buvo naujo astrokoridorių nutiesimas ir paieška dangaus kūnų, tinkamų remonto ir sandėliavimo bazių arba tarpinių stočių įrengimui. Naujas koridorius buvo išbandomas, įsisavinamas, ir tada ta trasa buvo siunčiami savaeigiai lifteriai, sunkieji transporteriai, konteinerių gabentojai; nežinomose ir niekam anksčiau nereikalingose planetose ir asteroiduose kilo angarai, krekingo katilai, pakhauzai, aptarnavimo stotys, viešbučiai; ir "klajokliams" čia nebuvo ką veikti – jų laukė naujas planas – maršrutas nerūpestingais kosmoso plotais.

"Klajokliai", kaip taisyklė, sklaidė po vieną – robotai pakeisdavo dublerį, gydytoją, pagalbininkus, aptarnaujantį personalą ir net pašnekovą. "Klajoklių" astrolėkiai buvo lengvi ir mobilūs, įranga juose buvo pirmos klasės, tad, iš formalios pusės, priverstinio nusileidimo poreikio neturėjo būti, nes visi nesklandumai buvo nedelsiant šalinami, skrydžio metu. Tačiau atsitikdavo, kad ir ypatingai retai, nenumatyti atvejai. Ir tada pilotas išjungdavo programą, imdavo valdymą į savo rankas ir apsistodavo ant pirmo pasitaikiusio tvirto paviršiaus. Įsijungdavo ramybės režimas, darbo imdavosi robotai, nenumatytos aplinkybės būdavo iššifruojamos, programa pakoreguojama ir – būdavo startuojama. Viskas, kas susiję su priverstiniu nusileidimu, be abejo, buvo kruopščiai fiksuojama – tai buvo roboto-unikumo, esančio valdymo kabinoje, funkcija – ir tada, po reiso, būdavo analizuojama Žemėje, Pagrindinio valdymo laboratorijose.

Filipas buvo patyręs žvalgas, už jo pečių buvo ne viena dešimtis parsekų, tarp "klajoklių" buvo laikomas asu. Ir todėl žydra švieselė valdymo ekrane jį gerokai nustebino: tai buvo absurdas, žydros negalėjo būti, ji nereiškė nei kokio nors įrenginio ar laivo sektoriaus sutrikimo, nei gedimo, nei avarinės būsenos – ji reiškė tai, kas nesuprantama: savikontrolės spektre žydros spalvos nebuvo. Iš pradžių Filipas net įtarė atsiradus daltonizmą, tačiau ir dubleris-robotas, ir robotas-unikumas patvirtino žydros švieselės buvimą. Ir tapo aišku, kad įvyko nenumatytas atvejis, o tai reiškia, kad reikia nedelsiant nusileisti.

Perjungęs, dėl visa ko, į avarinį režimą, Filipas pasuko į Avilį. Artimiausia žvaigždė buvo baltoji nykštukė, naujausiame Fundamentaliajame kataloge žymima kaip FK 12-S 4874, ir Filipas prie jos ėmė ieškoti planetos ir netrukus aptiko Operą. Tai yra, jis, be abejo, nežinojo planetos pavadinimo – jo niekas nežinojo, ji nebuvo pažymėta nė viename žinyne, kadangi į šį Vėžio užkampį niekas neužklysdavo – čia veikti nebuvo ko, kosminės trasos ėjo pro šalį.

Blue Planeta turėjo atmosferą, o vanduo ir augmenija buvo panaši kaip Žemėje; jis pasirodė besanti gyvenama. Filipui tai nesukėlė jokių emocijų – tarpžvaigždiniuose keliuose rasti į Žemę panašų dangaus kūną "klajokliams" jau seniai buvo įprastas dalykas; gyventojai, kaip taisyklė, pasirodydavo esą senų laikų išeiviai iš Žemės, kadaise įsikūrę planetoje ir pamiršę arba beveik pamiršę savo protėvynę bei nukrypę į vieną ar kitą, lyginant su Žeme, vystymosi pusę. Filipą jaudino, neramino, neleido atsipalaiduoti tik vienas dalykas – visą laiką klaidžiojant po Avilio užkampius ir greta FK 12-S 4874 iki pat nusileidimo į Operą valdymo ekranas švietė žydra spalva; tačiau vos erdvėlėkio kojos palietė gruntą, žydra spalva dingo – ją pakeitė vienodas rausvas švytėjimas, reiškiantis, kad visos sistemos yra tvarkoje; ir tai patvirtino robotai.

Planetoje buvo pusiaudienis, giedra ir labai karšta. Įjungęs savo elektroniniams pagalbininkams laivo ypatingos patikros programą, Filipas pėsčiomis patraukė iki artimiausio miško. Norėjosi tik prasivaikščioti, prasimankštinti, o kartu traukė ir smalsumas – besileisdamas jis už to miško pastebėjo kelis nedidelius, kubo formos, baltus pastatus; iki jų buvo ne toliau nei kilometras, tad išpakuoti veloraketą nebuvo prasmės. Be to iš pat pradžių jis jautė, kad jį traukia būtent ta kryptimi, tarsi ten, prie baltų kubų, išsispręs visi nesusipratimai ir paslaptys.

Kas tuose pastatuose? Vėl kokie nors kolonistai? Arba netikėtai aborigenai – nauja, dar nežinoma humanoidų rūšis? Tai būtų įdomu, po velnių! Nauja rūšis! Valdymo centre visi pradėtų šurmuliuoti, kontaktuotojai vėl sukrustų – jiems atsirastų darbo.. Tačiau kodėl taip traukia į ten?.. Jis ėjo, o po kojomis mynėsi neaukšta minkšta žolė.

Nuo kraštinio kubo, kurio aukštis buvo iki trijų žmogaus ūgių, atsiskyrė moteris ir nuėjo pasitikti Filipo. Jis sustojo, kišenėje apčiuopė apsauginio lauko mygtuką, parengė lazerinį pistoletą.

Moteris buvo melsvu apdaru; jos veidas ir apnuogintos rankos blizgėjo šviesiai žydra spalva, violetiniai plaukai plaikstėsi kaip šleifas. Ji šypsojosi ir buvo neįsivaizduojamai graži. Filipo rankos pačios paliko kišenes ir pakibo palei kūną. Ir toliau buvo kaip rūke...

Jis kažko jos paklausė. Ji atvėrė burną ir Filipas išgirdo gryną ir melodingą garsą, primenanti elektrinių vargonų skleidžiamus garsus. Ji ištiesė link jo rankas ir oras vėl prisipildė muzikos. "Jie kalbasi melodijomis!" – staiga suprato Filipas ir mintis nedelsiant išsitraukti transkomutatorių atkrito – jie negalėjo į žmonių kalbą versti melodijų.

Moteris liovėsi šypsotis, nuleido akis, veide pasirodė susirūpinimas. Filipas laukė, jam buvo nepaprastai karšta ir jis prasegė kombinezoną ant krūtinės ir rankovių. Atsilošusi moteris nusijuokė.

- Radau, - ištarė gryniausia Žemės kalba.
- Ką radote? – paklausė Filipas ir nusiėmė šalmafoną – roboto-dublerio signalai neteko svarbos ir reikšmės; Filipas sruvo prakaitu ir ėmė segiotis kombinezoną. - Ką radote? Jūsų planetoje labai karšta...
- Radau, kaip su tavimi bendrauti, - tarė moteris. – Tu Filipas, ar ne?

Jis nenustebo; jautė, kaip silpsta jo valia, savisaugos jausmas, kaip visą jo esybę apima galinga Ir neįveikiama aistra tai moteriai.

Numetęs kombinezoną atsisėdo ant jo ir suėmė rankomis galvą.

- Koks tavo vardas?

Ji atsakė tyliai ir aiškiai – tai buvo du vienodos trukmės garsai lengvai pereinantys vienas į kitą – tai buvo "do" ir "mi".

- Do-mi, - tarė jis. – Kaip keista. Ir nuostabu Domi.
- Domi! – vėl nusijuokė, priėjo ir atsisėdo šalia.
- Su manimi vyksta kažkas nenumatyta, - tarė jis.
- Tai padariau aš, - atsakė ji, tvarkingai ir aiškiai tardama žodžius. – Nesijaudink. Mano vyras neseniai padidino vikogitacijos pečius. Taip, vikogitacijos, teisingai. Vyras išrado naujo metodą. Petys pailgėjo daug kartų. Jis dar nepranešė Tarybai, dar tiria. O aš žinau ir nusprendžiau pabandyti. Ir štai – tu čia, - ji žvelgė tiesiai ir linksmai.
- Ten pas mane mašina, - sunkiai pratarė jis.
- "Matlotas"?
- Tu telepatė?
- Taip, tikrai. Pas jus taip vadinasi. Telepatija, telekinezė, vikogitacija arba transkogitacija. Tačiau šių paskutinių žodžių jūs dar nesugalvojote. Tikriausiai vėliau sugalvosite. Taip mes visi telepatai, telekinetikai, vikogitatoriai ir dar daug kitokių, ką jūs irgi, galbūt, kada nors sugalvosite.
- Jūs sugalvojote?.. Ar išradote?
- Nežinau, ar ne vis vien? – ji pasilenkė prie jo, akys išsiplėtė. – Aš myliu tave.
- Nenumatyta, - pakartojo jis, bandydamas sukaupti valią. – O bendrai, kas čia nenumatyta? – tęsė jis, tarsi kreipdamasis į save patį. – Mūsų gyvūnai, pavyzdžiui, irgi kalbasi garsais.
- Nesijaudink, - minkštai tarstelėjo ji, vis dar žvelgdama plačiai atmerktomis akimis.
- Karšta! – jis baigė prarasti bet kokią valią. – Daryk ką nors!

Ir tą pačią akimirką deginančius FK 12-S 4874 spindulius užstojo medžių kamienai, virš galvos palinko nežinomų kvapių krūmų šakos; ir Filipas pagalvojo, kad būtent tokie būna kvapai, kurie senose knygose vadinami pirminiais.

- Ar gerai?
- Taip, - atsiliepė jis. – Nuostabu. Muzikinė planeta. Opera, - ir jis pagalvojo, kad kitokio pavadinimo planeta negali turėti.
- Teisingai, Opera! – skambus juokas jos trelėmis sklido aplink. – Aš tavo, - tarė ji ir skruostu prigludo prie jo delno; ir delnas pradėjo mėlynuoti.
- Tavo vyras... - balsas atsisakė jam paklusti. – Sakei, tu žmona...
- Taip, - ji linktelėjo. – Jam nebus skaudu.
- Ir aš vedęs, - sušnibždėjo jis. – Ten, mano planetoje... Žmona, pora vaikų. Ir jiems bus skaudu. Ar supranti, kas yra vaikai?
- Žinoma. Bet aš išmokysiu tave, ir niekam niekada nebus skaudu.
- Bet aš juos myliu! – sušuko jis. – Ir ją myliu!
- Žinoma! – atkartojo ji. – Tačiau dabar myli mane!
- Taip, - atsakė jis...

Už miško nerimastingai ūkčiojo švilpukas – ten, šalia "Matloko" plėšėsi robotas-dubleris, ten be perstojo, ant galimybių ribos dirbo fiksatorius ir registratorius – unikumas, kuriam pakankamai buvo prieinama ir tai, kas vyko ir ne laive. Tačiau Filipui tai nerūpėjo – jis nieko negirdėjo, niekur neskubėjo.

II

Kelias iki namų atrodė be galo nuobodus ir ilgas. Atvykęs, atsiskaitęs ir atidavęs duomenis dešifravimui, Filipas padavė prašymą atostogoms, kurias jam iškart ir suteikė. Dvi dienos buvo skirtos medikams, kolegoms-"klajūnams", pasisėdėjimams kavinėse, pokalbiams, smulkiems nereikšmingiems niekučiams, o tada Filipas, pasiėmęs šeimą, išvyko į seniai pamėgtą Žaliąjį ragą – ramų kalvotą kraštą. Ten buvo saulėta, visa klestėjo ir žydėjo, ežere knibždėjo žuvų, miškuose – grybų ir uogų. Čia norint buvo galima susitikti su maloniais žmonėmis, o galima ir pasitraukti į ramų miško namelį. Ir Filipas pasirinko būtent šį atsiskyrimą, nors žmona su vaikais maloniau būtų vykę prie jūros, į kokį nors madingą kurortą.

- Mes laukiniai! – niūriai burbtelėjo jis nusivylusiai šeimai. – Mes pamiršome, kokie būna tikri kvapai, kaip girgžda pušis, kaip čiurlena upelis.

Beje, jis nevertė kartu leisti laiką ir, eidamas žvejoti, sutiko leisti žmonai su vaikais vykti prie jūros – berniukas mėgo žaisti su bangomis, o mergaitė žaisti klases tokių pat mergaičių būryje, o žmona – paplepėti su buvusiomis kursiokėmis. Ji išvyko veloraketa ir vakare grįžo, o jis ištisas dienas kiurksojo prie ežero ir jo mintys dažnai buvo toli nuo neramios plūdės ir gundančių suvirpėjimų nendryne.

Po savaitės naktį žmona jam pasakė:
- Pasikeitei, Filai. Ir vaikai pastebėjo. Visi mano, kad paskutinio skrydžio metu kažkas nutiko.
- Kas galėjo nutikti? – atsakė jis. – Puikiai žinai, kad negali nutikti nieko, kad nebūtų žinoma. Unikumas savo darbą išmano, Kora, jo neapgausi.
- Jis, be abejo, savo darbą išmano, - atsiduso ji, - bet juk jis fiksuoja ir registruoja tik kas išorėje.
- Dabartiniai, tavo žiniai, fiksuoja ir emocijas. Jei tik jos gana pastebimos.
- Taip, Viktoras sakė.
- Viktoras? Tu jo klausinėjai apie mane?!
- Atleisk, taip. Galų gale, jis ne tik tavo šefas, bet ir mano brolis, tad etikos prasme...
- Na, ir ką jis tau pasakė?
- Jis pasakė, kad unikumo fiksacijų dešifravimas parodė kažkokį žydrą švytėjimą. Vėliau jis dingo. Ir viskas buvo tvarkoje. Ir tik ties pačia Sistemos riba patyrei labai stiprų susijaudinimą... kuris, artėjant prie Žemės, ėmė silpti, - neryžtingai užbaigė Kora.
- Na ir kas? – nervingai ištarė Filipas. – Aš seniai bebuvau namie. Ir be to, kai kerti Sistemos ribą... Ar tai nėra natūralu?
- Anksčiau to nebūdavo, - ji vėl atsiduso...
- Aš pavargau! – prakalbo jis. – Aš iš tiesų pavargau, Kora. Todėl, tiesą sakant, ir atostogas...
- Viktoras dar pasakė, kad jiems susidarė įspūdis, kad nemaža unikumo informacijos dalis ištrinta...
- Štai kaip! – stengdamasis, kad nepradėtų karščiuotis, ištarė jis. – Nutrinta! Ir kieno? Kaip?! – ir jau beveik įniršęs pridūrė, - O tavo broliukui nereikėtų skleisti tarnybinių paslapčių!
- Argi tai paslaptis?
- Specialistų reikalai neturėtų tapti prieinami nespecialistams. Yra, tarp kitko, toks Šstatų punktas. Dėl klaidingo informacijos traktavimo, nekompetentingų vertinimų. Ir Viktoras negali to nepaisyti. Ir tu, taip pat! Juk aš nesiimu vertinti tavo meninio konstravimo. "Nutrinta!" – tarstelėjo rimdamas. – Jiems, matote, "susidarė įspūdis"... Argi nežinai, kad unikumo įrašų ištrinti negalima? O kištis į jo darbą negaliu, t.y. neturiu teisės išjungti bent sekundei – už tai būčiau nedelsiant atleistas. O gal tai tau naujiena?
- Atleisk, - tarė ji. – kad pradėjau šį pokalbį. Maniau, kad tau blogai, norėjau padėti...

Jis prisivertė ją apkabinti...

- Viskas susitvarkys, Kora. Pailsėsiu, ir viskas susitvarkys ir paaiškės. Myliu tave – Jis ir iš tikro pajuto, kad myli žmoną ir apkabino ją stipriau, nes būtent ir panoro apkabinti stipriau.
- O ką vis dėl to reiškia žydras švytėjimas. Filai? – prisiglaudusi prie vyro paklausi ji.
Jis nusijuokė.
- Mano amžina ir nepataisoma moteris! Tikėsimės, kad mūsų išminčiai išsiaiškins, ką jis reiškia...

Rytą, kai tik pradėjo švisti, jis staiga pabudo, tarsi nuo riksmo, ir staigiai atsisėdo lovoje. Kora miegojo.

Jis atsikėlė ir apsirengė. Žmona nepabudo, kai jis prisilietė lūpomis prie jos smilkinio; nepabudo ir vaikai... Ant stalo paliko raštelį: "Turiu išsiaiškinti labai svarbų reikaliuką. Nesijaudink ir lauk".

Veloraketą išvilko į ežero krantą ir tik tada ją įjungė.

Miesto buto duris, kaip visada, atidarė universalusis robotas Zenonas, aukštas, liesas, tamsiaveidis kiborgas, kreivu kaklu; jis pasisveikino ir pasakė, kad šeimininko niekas nesiteiravo.

- Greitai pasiteiraus! – karštligiškai sumurmėjo Filipas. – labai greitai ir labai susidomės.
- Visko gali būti, - filosofiškai pastebėjo Zenonas. – Kodėl taip anksti?
- Vadinasi, reikia. Ir aplamai, mielas, smalsumas, kaip kalbėjo senovėje, ne bėda, žinoma... - Filipas paskubomis persirenginėjo.
- Jie kalbėjo niekus, Filai. Smalsumas visada buvo jų pagrindinis variklis...
- Ruoškis ir tu! – pertraukė robotą Filipas. – Užsikrauk kaip pridera. Mums teks gerokai pasibastyti.
- Nutraukei atostogas?
- Ne, nusprendžiau jas pratęsti kitaip.
- Taip, - tarė Zenonas. - Ir kur?
- Vėliau sužinosi.

Zenonas pamąstė:
- O Kora? Vaikai?
- Jie ten gerai. O vėliau grįšime pas juos.
- Aišku, - atsiliepė Zenonas...

Viktoras nustebo ekrane išvydęs liepsnojančias svainio akis.

- Kas nutiko?

Filipas pabandė paaiškinti – persikėlimų trauka, įprasta, antroji prigimtis, nusibodo riogsoti prie ežero, o kurortuose – tuo labiau.

- Arba nežinai, kas yra "klajoklis"?
- Gali pagalvoti, kad skrydžiai tiesiog atgaivina ir pajaunina tave.
- Nesišiaušk, vade. Tu tik keturiais metais jaunesnis, o kas dėl vadinamųjų sidabro sruogų prie smilkinių...
- Medikai, Filai, užregistravo pervargimą.
- Tam jie ir medikai. Tikiuos, matai skirtumą tarp skrydžio pagal užduotį ir skrydžio, kur akys veda?
- O Kora? Vaikai?
- Ji kurse. Prasilėksiu ir atgal. Baigsim ilsėtis kartu. Tarp mūsų, Viktorai, turiu mažą idėją; ir man reikia ją gerokai apmąstyti. O "klajokliams" geriausiai galvojasi kelyje, tu žinai.
- Gerai, - tarė svainis, patylėjęs. – Tarkim, kad neprieštarauju. Gali kreiptis į Vyriausiąjį. Tavasis "Matlotas" tvarkoje.
- Dėkui! – nusišypsojo Filipas. – Pakeliui ir išsimiegosiu. Dėkui, broli. – Broliu jį vadino retai, kad reikėjo ką nors pramušti; šefą tai pamalonindavo.
- Patariu su savimi pasiimti Zenoną. Auklė tau nepamaišys.
- Dėkui!..

Išeidamas į orbitą, Filipas dreifavo laukdamas, kada leis atsiplėšti. Jis nervinosi – bet kurią akimirką galėjo atsibusti Kora, pamatyti žinutę, pajusti kažką negera, paskambinti Viktorui ir prasidėtų trataram... Ir iškart įsitempė, išgirdęs girgždantį balsą ir ekrane pamatęs susiraukusią ir, kaip visada, liūdną dispečerio veidą.

Enterprise spaceship - Pasiruošęs?
- Pasiruošęs! – žvaliai atitarė Filipas.
- Na tada varyk. Dėl visa ko prisisek. – Tokio priminimo reikalavo instrukcija, - Ei, kur lendate! – staiga sustaugė į šoną. – Įrašysiu draudimą, kiaulės snukiai, tada pašokinėsite, vaikų darželis, po velnių. Kad nė iš vietos!.. Va taip, - tupėkite ir laukite!
- Ką tu čia taip? – specialiai lėtai pasidomėjo Filipas.
- Taigi iš mokšės tie, savo lėkštutėmis, snargliai. Trinkteltų jiems kas nors kada nors truputį... - jis paleido dar keletą keiksmažodžių, dar labiau susiraukė... - Kurlink trauki?
- Dar nežinau!
- Vis suki.
- Iššoksiu iš Sistemos, ten pažiūrėsiu.
- Tarp kitko, čia viena boba savojo ieško. Sako, tarytum, tiesiai iš lovos pabėgo. Nieko aiškaus nežinau, kas ir kaip – aš tik šiaip, ausies krašteliu. Kaip tau mano informacija, Filai?
- Priėmiau!
- Tada varyk. O tai užtrumpins. Aš nieko nemačiau, nieko nežinau.
- Yra!

III

Asai-"klajokliai" turėjo tokią privilegiją – jiems leisdavo jų astrolėkiais atlikti vadinamuosius "išsikrovimo" skrydžius, skrydžius be užduoties, pačių pilotų pasirinkta kryptimi. Ir "klajokliai" nretai tuo pasinaudodavo; ir tai iš tikro duodavo teigiamų rezultatų: medikai patvirtino, kad pervardęs pilotas iš "išsikrovimo" skrydžio grįždavo pailsėjęs, dingdavo depresija ar įtampa, pagerėdavo nusilpusi atmintis, aptemę akys – žodžiu, kartais efektas būdavo iš tikro kaip po sanatorijos-kurorto; ir ėmė netgi kalbėti, kad su laiku į "iškraunamuosius" siūs specialiai. Tad nieko nestebino, kad Filipas nusprendė pratęsti atostogas kosmose – būtent Filipas, u-kietėjęs "klaoklis"; ir todėl grupės vadovo pavaduotojas Viktoras į savo pavaldinio norą reagavo ramiai, tuo labiau, kad ir kalbos apie "žydrą švytėjimą" bei unikumo fiksacijų "ištrynimą" kažkaip nurimo; Viktorą jaudino tik du momentai: kažkoks svainio pasikėlimas bei labai jau trumpas laikas prie ežero – prie jo mėgiamo ežero Žaliajame rage. Tačiau visa tai buvo galima nurašyti į šeimyninių nesklandumų sąskaitą, kurie, žinoma, vėliau susikratys, ir viskas bus kaip anksčiau ir gerai.

Filipui buvo 43 m., jis buvo aukštas ir stipraus sudėjimo, tiesa, ūsuose ir barzdoje jau ėmė šmėkščioti žilas plaukas, tačiau dar nebuvo žymus, senatvės Filipas dar nejautė, buvo pastebimas, stiprus ir sveikas vyras. Jis buvo ryžtingas ir visada žinojo, ko nori, o dabar tai žinojo ypač aiškiai.

Jis rankas ant pulto laikė kaip visada ir užtikrintai, atlošta atgal galva buvo nejudri, žvilgsnis prietaisų parodymais slydo ramiai ir užtikrintai. Blaškymosi ir įtampos, būdingų susirinkimų ir pasiruošimo metu, neliko ir pėdsakų. Rūpesčiai buvo palikti, o tikslas aiškus. Greitai bus šuolis iš Sistemos, tačiau tai per daugelį skrydžių metų taip atšlifuota, kad nėra ko nerimauti: galima ramiai atiduoti valdymą dubleriui ir nueiti miegoti, ką jis ir padarys, kai tik "Matlotas" pasieks reikiamą greitį. Ir todėl jis dabar mąstė ne apie šuolį, o apie tai, kas jį šįryt prižadino (kas per "riksmas"?) ir dar apie tai, kad būtų neblogai, jei jie, Žemėje, susisiektų su juo jau po to, kai jis atsijungs: tada su Kora kalbėtųsi dubleris, o kaip jis kalbasi – yra aišku. O po šuolio jo jau niekas netrukdys – ryšio su Žeme už Sistemos ribų nėra, o lieka tik vienas stebėtojas, punktualiai, visiškai tiksliai viską fiksuojantis ir registruojantis unikumas. Tačiau ir jis šįkart nėra trukdys – tegu sau fiksuoja, o vėliau jiems vėl "susidarys įspūdis apie nutrintus duomenis"...

Taip, Filipas žino, ko nori, ir todėl su žmona nėra apie ką kalbėti – ji nesupras jo, o ir nieko jis negali jai paaiškinti; jis paaiškins vėliau, ir ne tik jai – visiems paaiškins viską.

Štai tas greitis!

- Režime? – paklausė dublerio.
- Režime, vade, - atsakė robotas.
- Perduok astrogramą: ""Skrendu režime. Viskas tvarkoje."
- Yra!

- Ir imkitės valdymo ir visa kita. Einu miegoti. Žmonai, jei išeis į ryšį, pasakykite: miega, norma, nuspręs, kur skristi, išėjęs iš sistemos.

- Priėmiau.

Filipas pakilo iš kėdės, pasitempė. Dubleris, perdavęs astrogramą, užėmė savo vietą prie pulto.

- Ar nenutuoki, kur traukiam?
- Nutuokiu, - neatsisukdamas atsakė dubleris.
- Šuolį padaryk pats, manęs nežadink. Na o toliau – aišku. Ar yra klausimų?
- Ne, vade.

Cyborg as femme fatale by Thierry Mugler Šitas dubleris buvo neblogas robotas, juo buvo galima pasitikėti. Jį Filipui davė prieš 3 m., pakeisdami seną, tingų griozdą, kuriame jau buvo pastebima atminties sutrikimai. O dar anksčiau, kai Filipas skraidė "Švilpiku" – nemanevringu, nors ir patvariu senos konstrukcijos laivu, jo dubleriu buvo Zenonas, kaip reta išmanantis, nuovokus ir ramus specialistas, Ekspertų kolegijos kažkodėl perdarytas robotu-universumu (aukščiausios kategorijos robotu), po to keletą metų prakiurksojęs kažkokioje laboratorijoje ir galų gale, kaip aiškino, dėl moralinės senatvės perduotas kaip slaugas Filipui, kuo tasai labai apsidžiaugė – juk jie kadaise buvo draugai.

Dabartinis dubleris (Filipas nenorėjo duoti jam žmonių vardo, kad neįžeistų savo slaugo) žinių, atrodo, turėjo daugiau už Zenoną, mokėjo daryti sudėtingus, netgi rizikingus sprendimus, tačiau nuovokiu jo pavadinti nebuvo galima. Per tris bendro skraidymo metus taro jų draugiškų santykių neatsirado. Taip, jis buvo patikimas vykdytojas, juo skųstis neteko, tačiau pabrėžtinas jo korektiškumas, o kartais ir sausumas bei pedantiškumas trukdė suartėjimui. Kontrolinio patikrinimo metu, pavasarį, eksperimentinio cecho vyrukai jame sumontavo papildomą "movetono" režimą, - ir dėl to tris pamainas laikė dispečerinėje. Tad Filipo dubleris galėjo dirti dviem autonominiais režimais: "bontono" ir "movetono". Pirmasis režimas, kaip ir kitų dublerių, išlaiko delikatumą, mandagumą, būtiną kreipinį "jūs", o antrasis atvirkščiai – rėksmingumą, koliojimąsi, grubumą, nešvankius anekdotus ir priekabiavimą prie kiekvienos smulkmenos. "Kad mūsų asui nebūtų nuobodu tiesti naują trasą", - šmaikštavo aštriadančiai.

Prie "movetono" Filipas priprato ne iš karto; jį erzino grubumai, keiksmai ir įžeidinėjimai; jis net svarstė, ar nereiktų išimti antrąjį režimą. Tačiau,laikui bėgant, pastebėjo, kad šaltas ir mandagus, puritoniškas pagalbininko tonas ima įgristi, nervina, atstumia, o tada tikėtis draugiško ryšio, žinoma, neverta. Būdavo, kad išklausęs eilinį pagarbų savo partnerio atsakymą, Filipas nedelsdamas įjungdavo antrąjį režimą ir, klausydamas keiksmų ir nešvankybių, tarsi pailsėdavo dvasiškai. Žinoma, pagalvojo jis, yra prasmė tokiems pakeitimams, ne veltui stengėsi vaikinai iš eksperimentinio, nėra niekas psichologijoje – juk tai savotiška profilaktika. Ir jis paliko visa taip, kaip yra, o savo dublerį taip ir vadino priklausomai nuo režimo – tai Bontonu, tai Movetonu, nors į antrąjį perjungdavo retai.

- Linkiu sėkmingai išnerti, - tarė jis robotui.

Tas nežymiai pasuko galvą ir ją nulenkė:
- Dėkoju, vade.
- Būk sveikas!
- Būk sveikas!

Ir Filipas pasuko į saloną. Praeidamas pro unikumą, jis plekštelėjo per jo plastikinę ausį: - Na ką, gerbiamasis, užrašei mano mintis?
- Stiprių emocijų nebuvo, - atsiliepė tas.
- Nebuvo, reiškia?
- Ne.
- Taigi, taigi! Tu šunsnuki, kalės vaike, zanūda nepribaigta. Rašyk, rašyk, fiksuok, registruok, protokoluok – pažiūrėsim, kas iš to gausis, ką jiems pristatysi, jei grįši.

Unikumas nutylėjo, tačiau į Filipo žodžius sureagavo dubleris ž jis pasisuko kartu su krėslu ir paklausė:
- Mes negrįšime, vade? - Kaip tai, negrįšime! Grįžom kartą, grįšim ir kitą. Kitaip negali būti. Tiesiog norėjau išgąsdinti mūsų kolegą, tegu pavirškina informaciją. O tai labai jam liūdna nieko neveikiant.
- Jis dirba, vade. – atsakė Bontonas. – Patys tai puikiai suprantate.
- Na gerai! Mums gi "iškraunamasis", ar ne? Galima ir pasilinksminti. Gerai, drauguži, nesijaudink, viskas bus gerai!
- Būk sveikas!

IV

Zenonas sėdėjo prie iliuminatoriaus ir, žvilgčiodamas pro jį, kalbėjo:
- Ten dešinėje – Liūtas. O dar dešiniau – Mergelė. Atsimeni, kai mudu... - Daraisi sentimentalus, seni – geranoriškai jį pertraukė Filipas ir ėmė persirenginėti. – Atsargiau! Pradžioje sentimentai, po to suvaikėjimas, o tada... Tada, pats žinai, kas būna.
- Šiandien tau gera nuotaika, - tarė Zenonas, ir mirktelėjo.
- Kas tiesa, tas tiesa, - gera. Norėčiau, kad tokia liktų iki galo. Tačiau pirmiausia noriu pavalgyti. Parenk ką nors, kol persirengsiu.
- Gersi?
- Kaip visada – taurę gero vyno. Manojo! Geras vynas tinka prie geros nuotaikos. Dar neužmiršai, kad geriu skrydžio metu? Ir kad valgau?
- Neužmiršau.
- Puiku.

Zenonas išėjo. Filipas nusivilko kombinezoną, užsimetė chalatą, nuėjo į vonią, grįžo ir prisėdo prie stalo. Taip, nuotaika iš tikro gera. Ir jis išgers dvi taures, tebūnie. Todėl, kad neįprastai gera nuotaika, todėl, kad "iškraunamasis", todėl, kad iš skrydžio jis parveš kažką tokio, ko dar niekas niekada neparvežė.

- Dvi taures, Zenonai! – šūktelėjo per petį. – Ne vieną, o dvi! Aš ilgai miegosiu! Noriu ilgai miegoti!

Zenonas atnešė pusryčius. Vynas taurėje blykčiojo aukso spalva. Filipas nusišypsojo, siurbtelėjęs jo.

- Atleisk, seni, tačiau, garbės žodis, man gaila, kad negali pabandyti tokio nuostabaus dalyko. Koks neatleistinas trūkumas tavo konstrukcijoje! O tai susidaužtumėm ir kartu pasimėgautumėm.
- Manau, kad sukurti robotą – girtuoklį, - ne toks jau sudėtingas uždavinys.
- Nežinau. Tačiau tai būtų visiškai žmogiškas aktas.
- Žinoma, - pasakė Zenonas, - ne mano reikalas, tikriausiai, tačiau visa tai, Filai, gryniausia isterija.
- Nieko baisaus. – Filipas žvelgė į burbuliukus, kylančius iš taurės dugno. – Nieko, seni, baisaus. Išsimiegosiu, ir viskas bus normoje. - Manai, kad tavasis Bontonas išners sėkmingai?
- Patikrinta.
- Be abejo, savo darbą jis moka.
- Tačiau?
- Tačiau jis egoistiškas, uždaras, kaip siena. Ta naujoji karta... Jie daug išsivaizdina.
- Tegu išsivaizdina. Man svarbu, kad juo galima pasitikėti.
- Savo darbą jis išmano, - pakartojo Zenonas ir prisėdo prie iliuminatoriaus. – Ir vis tik su tokiais nervais, Filai, su tokiu dubleriu – ir į tokį skrydį...
- Kokį skrydį?
- Manau, kad kursas bus į Vėžio žvaigždyną. Ką tik tavo nutiestu koridoriumi. Ar klystu?
- Ar tik neišmokai skaityti mano minčių, seni, kaip tas mūsų malonusis unikumas?
- Tu neįvertini jo darbo, Filai. Jis labai svarbus.
- Kai jaustumeis, seni, jei žinotum, kad tave nuolat be perstojo šnipinėja?
- Sąžininga, detali aplinkybių, skrydžio ir laivo sąlygų fiksacija – ar tai, pagal tave, beprasmiška?
- Bet juk jis apie mane pateikia neteisingą informaciją! Juk negaliu laisvai elgtis, kai žinau, kad jis viską stebi!
- Suprask, jis viso labo tik daviklis, ir priprasi, kaip pripratai prie daviklių. Juk pripratai?
- Na taip! Tu universumas, tu geriau žinai.
- Buvau universumas, dabar aš slaugas. – Atrodo, kad Zenonas norėjo pakeisti pokalbio temą.
- Ach, seni seni, jei tik galėtum suprasti, kas dedasi va čia... - Filipas ant krūtinės uždėjo ranką. – Štai Centre, pagaliau, padarė vieningą išvadą, kad "iškraunamieji" naudingi. Naudinga, kai "klajoklis" pasilieka vienas su savimi ir gali trankytis, kur tik užsimano. Išsikrovimas, pagijimas. Tačiau spec-tarnyba, - be jos vizos, pats žinai, niekas nevyksta, - sutinka vizuoti tik tada, jei laive riogsos unikumas. Ar jiems neužtenka darbinių reisų?
- Juos galima suprasti, Filai. Darbinis reisas – vienokia psichologinė aplinka, "iškraunamasis" – kitokia. Svarbu viskas.
- Tačiau jis mane nervina, Zenonai! Kokia čia iškrova, jei skirta nuodugni priežiūra> Protu, aišku, galima suprasti, tačiau šita va, - Filipas vėl paplekšnojo per krūtinę, - šita niekaip to nepriima. Ji prieštarauja! Ką daryti?
- Žinai, Filai, - Zenono balse pasigirdo girgždantys garsai, - iki šiol taip ir neišmoko suprasti to dvilypumo. Smegenys ir siela. Kodėl jie jumyse visąlaik prieštarauja vienas kitam? – kam vis tik pavyko pakeisti temą.
- Mudu seniai bekalbėjome, Zenonai – švelniai ištarė Filipas. – Nieko, dabar atsigriebsime. Taigi? O kas dėl smegenų ir sielos... Tu juk toks ir suprojektuotas, seni. Tik jau atleisk! Tai sukųrė smegenis, o siela nepasirūpino. Sielą nuo pat pradžių monopolizavo žmogus ir niekada niekam jos neatiduos. Bent taip jam atrodo. Tai jo amžina nuosavybė. Robotui ji niekam nereikalinga. Tačiau, atrodo, tu pats ja pasirūpinai, ar ne, seni?
- Čia, Filai, aš tave sunkiai suprantu. Tarsi kalbėtum nežinoma kalba.
- Negudrauk, Zenonai. Tu – tai liūdnas, tai sentimentalus, tai žvalus ir linksmas. O tai – dvasios savybės. O tai, pasakysiu tiesiai, kažkas nauja, Zenonai. – Jis įdėmiai pažiūrėjo į jį. – Tu save tobulinai, užsiėmei autoedifikacija?
- O ką beliko veikti? Tai, ko iį manęs reikėjo Korai ir vaikams, gviens-du galėjo padaryti bet kuris, net paprasčiausias naujokas. Jie ir išsiversdavo dažniausiai su savo auklėmis- maujokėmis. O aš turėjau begalę laisvo laiko, o sėdėti nieko neveikiant aš neįpratęs, juk žinai.
- Ir ką tada darei?
- Mąsčiau. Savyje radau šimtus defektų ir trūkumų, daugybę netobulumų.
- Suprantu tave, Zenonai. – Filas susimąstė vartydamas taurę. – ir man taip būdavo. Atsirasdavo laisvo laiko, - ir aš irgi mąsčiau. Ir taip pat radau daugybę trūkumų. Ir savyje, ir kituose. Ir nusprendžiau, pagal galimybes ir sugebėjimus, bent kai ką pataisyti.
- Ir todėl mes čia?
- Taip, Zenonai. – Baigė gerti vyną. – O dabar miegosiu. Dar spėsim atsikalbėti. Žadinti nereikia.
- Malonių sapnų, - pasakė Zenonas ir nusisuko į iliuminatorių.

V

Filipas miegojo ilgai, neįprastai ilgai – galbūt, paskutinė kartą jis taip buvo miegojęs tik vaikystėje. Laikas nuo laiko prabusdamas, jis atitraukdavo pertvarą, išvysdavo prie iliuminatoriaus rymantį Zenoną, vėl užtraukdavo pertvarą, apsiversdavo ant kito šono ir vėl prasmegdavo į miego glėbį. Jis vėliau neprisiminė, ką tada sapnavo, nors sąmonėje išliko kažkokia beprasmė maišalynė to, kas buvo labai seniai, neseniai, dabar ir ko niekada nebuvo ir negali būti.

Jis išmiegojo 30 valandų ir, eilinį kartą nubudęs, suprato, kad daugiau nebeužmigs. Jautėsi pailsėjęs, tačiau iš vakarykščios "geros nuotaikos" nieko nebeliko. Realybė valdingai apsupo jį; ir jis pagalvojo, kad jei vakar būtų tokia būsena, tai vargu ar būtų taip skubiai ryžęsis "iškraunamajam". Aišku, jis jam būtų pasiryžęs vienaip ar kitaip – kitokios išeities nebuvo; ir jis tai gerai suprato, - tačiau sprendimas nebūtų buvęs toks staigus, jis būtų viską gerai apgalvojęs, parengęs tam Korą, ir viskas būtų vykę ramiai, nebūtų pabėgimo įvaizdžio, nebūtų tokio užsidegimo, tos kvailos raminančios astrogramos, nedarančios garbės asui, - vienu žodžiu, nebūtų "nervų", kaip taikliai pastebėjo universumas Zenonas. Filipas niekada taip nesielgė ir tai, neabejotinai, negalėjo ko nors nenuliūdinti.

Jis apšvietė miegamojo sienoje įtaisytą valdymo pulto dublį - viskas buvo norma, šuolis už Sistemos atliktas sėkmingai, "Matlokas" užtikrintai skrenda į Vėžio žvaigždyną, dubleris ir šį kartą nepavedė. Taigi, ką nors pakeisti jau vėlu. "Gali", - negailestingai sau nurodė Filipas, - "išlieti savo karštus ir gausius jausmus žmonai unikumui. Jis užrašys, o ji vėliau išklausys ir supras, ką apie ją galvojai; ir nusiramins. P ką ji išklausys?" Ir tarp antakių susiklostė aukšta tiesi raukšlelė.

Jis atitraukė užuolaidą; Zenonas atsitraukė nuo iliuminatoriaus, atsistojo ir priėjo.

- Sveikas, Filai.
- Sveikas, - atsiliepė Filipas. – Atnešk, prašau, vandens.
- Ar nesiruoši keltis?
- Ne. Velniop režimą. Noriu gerti, seni. Tyro vandens, prašau.

Zenonas išėjo, grįžo su stikline, padavė; jo akys keliskart trumpai mirktelėjo, kad liudijo apie įdėmų žvilgsnį. Filipas gurkštelėjo vandens, pastatė stiklinę.
- Sėsk.
Zenonas įsitaisė galukojy.
- Tau reikia masažo, Filai.
- Prašau. – jis atsigulė ant pilvo; ir Zenonas pradėjo masažuoti. – Nesisaugok. Turiu būti formoje.
- Taip, tu gerokai išsisunkęs.
- Pastebima?
- Pastebima. Dar ir fluidai.
- Žiūrėk tu man - dar ir fluidai! – Filipas atsipalaidavo, užsimerkė. – Vadinasi, tu ir iš tikro laiko veltui nešvaistei. Prisijungimas buvo?
- Taip.
- Kora?
- Taip. Su ja kalbėjo dubleris, tada ji paprašė pakviesti mane. Nori paklausyti?
- Noriu.

Robotas – kurjeris atnešė kristalą, įstatė į videosonatorių. Filipas pasuko galvą, kad matytų ekraną. Koros balsas buvo neįprastai susijaudinęs, veidas įraudęs.

"- Kartoju, ponia, - oficialiu balsu raportavo Bontonas. – Skrydis vyksta normaliai. Vadas ilsisi, ponia. Ar pažadinti?
- Ne, ne! – Kora tankiai pakratė galvą. – Ne, ne! Kaip jis jaučiasi?
- Vadas buvo truputį susijaudinęs.
- Ar jis sveikas?
- Sveikas, ponia.
- Gerai! Tegu ilsisi. Jokiu būdu nežadink! – Kora atsiduso. – Jis nesakė, kur skrendate?
- Vadas pasakė, kad apie kryptį spręs būdamas už Sistemas.
- Ar ką nors pats žinai?
- Žinau tik, kad apie kryptį spręs pats vadas.

Koros veide neliko vilties, ji apsiniaukė, žvilgsnis apsiblausė. Tačiau iškart vėl įsiplieskė.
- Ar Zenonas yra ten?
- Taip, ponia. Robotas slaugas šalia vado.
- Noriu pasikalbėti su juo. Pakviesk jį!
- Į valdymo kabiną, ponia, pašaliniai asmenys neįleidžiami. Tai instrukcijos pažeidimas.
- Argi Zenonas pašalinis?
- Man gaila, bet taip, ponia.
- Tada sujunk mane su salonu!
- Jums nelieka laiko, ponia, - šaltai ir užsispyręs pasakė dubleris. – po kelių minučių Sistemos pasienio zona.
- Tad greičiau junk! – suirzusi šūktelėjo Kora".

Įrašas baigėsi. Zenonas toliau kruopščiai maigė Filipo nugarą.
- Ką gi, - pasakė jis. – Manau, Bontonas išliko šaunuolis. Tokį spaudimą atlaikyti...
- Jis abejingas ir biurokratas, - atitarė Zenonas. – Su tokiais duomenimis jam ne tavo dubleriu, o sandėlininku pas Vyriausiąjį būti.
- Vadinasi, jis tavęs neįleido į kabiną?
- Priminė instrukciją ir užtrenkė liuką prieš mano nosį.
- O tu, būdamas dubleriu, įleistum slaugą?
- Aš būčiau įleidęs buvusį dublerį.
- Sensti. O Bontonas šaunuolis. Štai kaip nėrė – "Matlokas", tikriausiai, net nesuvirpėjo.
- Prasiėjau aš po to po tavo "Matloką". Nieko nepasakysi – nebloga gelda. Tačiau mūsų "Švilpikas" buvo patogesnis, jaukesnis.
- Nostalgija, Zenonai. Taipogi, tarp kitko, dvasinė... A "Matlokas" ir "Švilpikas" tai kaip tigras ir begemotas.
- "Švilpikas" buvo jaukesnis. – nenusileido Zenonas. – Ir tavo dubleris buvo kitas.
- Neabejotinai. – Filipas nusišypsojo. – Tu man visada buvai draugas. Ar Kora tave surado?
- Taip.
- Ir tu, aišku, jai viską išplepėjai.
- Meluoti Korai niekada negalėjau.
- O man?
- O tau galėjau.
- Neprieštarauji, jei pasiklausysime?
- Ei, mažyli! – Zenonas pasisuko į kurjerį. – Pakeisk, prašau, kristalą.

"- Kodėl taip dingai> Neperspėjai, ka-kaip nepranešei! – greitakalbe pabėrė Kora.
- Mergaite, aš nespėjau. Vos spėjau papildomai užsikrauti.
- Jis miega?
- Taip.
- Tegu. Tu jo nežadink! Tegu, kol pats prabus. O tas tipelis, kabinoje, patikimas?
- Visiškai patikimas, Kora.
- Jis taip netikėtai išvažiavo... Nežinau, ką ir galvoti... Ar ką nors supranti?
- Jam kilo idėja, Kora. O kai jiems, tokiems, kyla idėja, reikia duoti kelią.
- Kokia idėja, Zenonai?
- Kol kas nieko aiškaus negaliu pasakyti. Atrodo, idea fix.
- Idea fix?!
- Taip, - patvirtino sąžiningasis Zenonas. - Žinai, kai sumišimas, nepastovumas, susidvejinimas. Tu geriau susigaudai tame. Mergaite. Na, - jis paieškojo žodžių, - manau, kažkas panašaus į moralinį kolapsą.
- O viešpatie! – moralinis kolapsas...
- Nesuprask mano žodžių paraidžiui. Man ne viskas aišku. Jo fluidai ir biosrovės chaotiškoje būsenoje. Jis įsiaudrinęs, jam reikia pailsėti. Psichinės perkrovos paskutiniu metu buvo labai staigios ir stiprios. Netikėtas sprendimas, skubus išskridimas, kaltės tau jausmas...
- Kalbėjotės...
- Taip, per pusryčius.
- Jis sakė, kur skrenda?
- Tiksliai nepasakė. Tačiau aš manau, link Vėžio.
- Link Vėžio?! – Koros akys išsiplėtė. – Link Vėžio? Ką tik savo nutiestu koridoriumi? Taip ir jaučiau, taip ir jaučiau! Tačiau kodėl. Zenonai?
- Nežinau, Kora.
- Zenonai! Jis neabejotinai ten kažką pastebėjo, sužinojo! Kažkas su juo nutiko. Taip, taip! Todėl ir grįžo toks keistas, todėl viską metė ir išlėkė atgal. Ką, ką jis ten galėjo išvysti, Zenonai?! Kas jį taip paveikė?
- Kol kas nežinau, Kora. Tačiau neturėtum jaudintis, mergaite. Filas - patyręs pilotas ir stiprus žmogus.
- Moralinis kolapsas, - sugniuždytu balsu ji pakartojo kelis kartus. – Moralinis kolapsas... Ką man daryti, Zenonai? Kada bent jūsų lauk..."

Ir čia ryšio seansas nutrūko – "Matlokas" pasiekė pasienio zoną.
- Ji norėjo paklausti, kada grįšime, - šaltai pasakė Zenonas ir paliepė kurjeriui. – Nunešk kristalus į seifą.
Tas išjungė videosonatorių ir išėjo.
- Ir tu jai nieko nebūtum pasakęs, - atsiduso Filipas.
- Ir aš jai nieko nebūčiau pasakęs.
- O apie kolapsą ką ten išsigalvojai?
- tai ne išsigalvojimas, Filai. Aš nuodugniai ištyriau man pasiekiamą informaciją ir išvadas pertikrinau kelis kartus.
- Informacija! Pusvalandis išsekusio žmogaus pasiplepėjimo – tai informacija?
Informacija. Tonusas, gestai, nepasitenkinimas unikumu, smegenų ir sielos susidūrimas, dvi taurės vyno... Ir dar daug daug kitokių dalykų.
- Tu ne robotas, Zenonai, - pasakė Filipas. – Čia kažkoks nesusipratimas. Arba tave sukeitė. Arba autoedifikacijos lygis... Ką gi! Kaip bebūtų, su tavim, seni, regiu, nepanuobodžiausi. Pašnekovas tu nuostabus, slaugas – puikus. Štai kaip įsisavinai masažą. – Filipas pasiraukė. – Na, užteks. Dabar dušas ir pietūs.

Ir čia jo žvilgsnis užkliuvo ant vidinės kontrolės dubliuojančio ekrano – jis švytėjo žydra šviesa.

Pradžia (1-5)  |  Pabaiga (6-12)          

Fantastikos skyrius
Bėgimas į kosmosą
Julija Zonis. Megido
R. Jangas. Žydra dirva
Prekiautojai skausmu
R. R. Moore. Erdvė
V. Gvozdėjus. Pabėgimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
M. Jako. Protingumo testas
Ką pasakysime vaikams?
Žemė: pirmasis kraujas
Laukinės gamtos šauksmas
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Tolkieno stebuklinga pasaka
Žvaigždžių karų belaukiant
R. Jarovas. Magnetinis šulinys
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Diana Butkienė. Dalia
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kasijus