|
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis (Joseph Henri Rosny aine). Leonidui Enikui, draugui ir gerbėjui,
1. Neregėtieji
Vakarėjo. Pžechu klajoklių gentis su savo asilais, arkliais ir kitais galvijais brovėsi pro pirmykštį Kzūro mišką, įstrižai skrodžiamą saulės spindulių. Daugiabalsis paukščių choras vis garsėjo. Visi labai pavargo ir tylėdami slinko į priekį, ieškodami laukymės, kurioje galėtų įžiebti šventąją ugnį, pasigaminti vakarienę ir užmigti, nuo laukinių žvėrių apsisaugoję dvigubu raudoniu žėrinčių laužų žiedu. Debesys tapo opalais, vaiduokliški vaizdiniai supo iš visų pusių, nakties dievai užliūliavo visa, kas gyva, o gentis ėjo ir ėjo. Tačiau štai atšuoliavo žvalgas jis atnešė žinią, kad netoliese yra laukymė ir tyras šaltinis. Triskart tylą sutrikdė džiaugsmingi šūksniai. Klajokliai atgijo. Pasigirdo vaikų juokas, net arkliai ir asilai, pripratę pagal klajoklių ir žvalgų balsus nuspėti greitą sustojimą, pakėlė galvas ir ėmė žygiuoti žvaliau. Atsivėrė laukymė. Per ją tarp samanų ir krūmynų kelią skynėsi sraunus šaltinis. Ir staiga klajokliai išvydo kažką nepaprasta. Kitoje laukymės pusėje švytėjo kažkokių melsvų pusiau skaidrių kūgių su tamsiais išsiraitymais žiedas. Jie nebuvo aukšti, maždaug žmogui palei juosmenį, ir kiekvienam apačioje, beveik prie pat žemės, spindėjo akinanti žvaigždė. Už kūgių matėsi tokios pat keistos vertikalios prizmės, balkšvos su tamsiais dryžiais paviršiuje, kaip beržo tošis. Kai kur kyšojo bronziniai su žaliais taškais cilindrai: vieni siauri ir aukšti, kiti žemi ir platūs. Prie pačio pagrindo, tiek kūgių, tiek cilindrų, tiek prizmių spindėjo tokios pat žvaigždės. Klajokliai sustojo, sustingę. Prietaringa baimė sukaustė net drąsiausius. Tačiau tapo dar baisiau, kai prieblandoje skendinčioje laukymėje Neregėtieji sujudo. Jų žvaigždės sumirkčiojo, kūgiai staiga išsitempė, cilindrai ir prizmės ėmė šnypšti, tarsi ant įkaitintų akmenų kas būtų šliūkštelėjęs vandens, - ir visi jie, staigiai greitėdami, nulėkė tiesiai į klajoklius. Susidūrimas buvo siaubingas. Kariai, moterys, vaikai krūvomis krito ant žemės, tarsi pakirsti neregimų žaibų. Neapsakomas siaubas gražino jėgas gyviesiems ir, tarsi jiems būtų išaugę sparnai, jie puolė kas sau. Glaudžios Neregėtųjų gretos irgi išsiskirstė ir apsupo gentį, negailestingai persekiodamas savo aukas. Tačiau paslaptingas jų ginklas žudė ne visus: vieni krito negyvi, kiti tik apsvaiginti, tačiau niekas negavo žaizdų. Tik iš nosies, akių ir ausų ištekėdavo keletas raudonų lašų. Apsvaiginti po trumpos sąmonės netekimo būklės pašokdavo ant kojų ir vėl, beveik nesirinkdami kelio, pusiau tamsoje, skuodė tolyn nuo Neregėtųjų. Kokia bebūtų Neregėtųjų prigimtis, jie veikė labiau kaip gyvos būtybės, o ne kaip aklos gamtos jėgos. Jie lengvai keitė greitį ir kryptį, pasirinkdavo auką, nepainiodami žmonių su augalais ar gyvūnais. Netrukus greičiausieji pastebėjo, kad persekiojimas liovėsi. Išvargę ir sumušti, jie vis tik išdrįso atsisukti į paslaptingą mišką, kur švytintys Neregėtieji tebeieškojo aukų, nors tarp medžių jau tvyrojo tamsa. Dažniausiai jie puldavo karius, nekreipdami dėmesio į moteris, vaikus ir senius. Tos siaubingos žudynės, įvykusios nakties prieigose, iš tolo atrodo dar siaubingiau, dar nesuprantamesnė barbarų protui. Kariai vėl vos nepradėjo bėgti. Ir tik pastebėję, kad Neregėtieji liaujasi persekioti ir sustoja, matyt, negalėdami peržengti kažkokios ribos, klajokliai liko vietoje. Už tos ribos bet kuriam, net labiausiai nusilpusiam ir bejėgiam bėgliui daugiau negrėsė joks pavojus. Klajokliai, sulaikę kvapą, stebėjo, kaip dar pusšimčiui jų gentainių pavyko išsigelbėti perėjus neregimą ribą. Tai kiek apramino priblokštus žmones ir jie ėmė laukti savo draugų, žmonų ir vaikų, išvengusių žūties. O jų vadas, drąsiausias iš karių, pagaliau įveikė antgamtinę baimę, sukeltą netikėto užpuolimo; vėl atgavęs dvasios stiprybę, jis liepė kurti ugnį ir papūtė į buivolo ragą, sušaukdamas išsibėgiojusią gentį. Vienas po kito susirinko nelaimėliai. Daugelio neklausė kojos ir jie šliaužė, rankomis kabindamiesi į žemę. Moterys su jų nenugalima motiniška meile išsaugojo savo mažylius ir nepažeistus išnešė iš tos baisios sumaišties. Į rago garsą sugrįžo ir nemažai asilų, arklių ir jaučių; jie nebuvo taip išgąsdinti kaip žmonės. Naktis prabėgo niūrioje tyloje, be miego. Net kariai drebėjo iš baimės. Tačiau atėjo rytas ir blyški šviesa nedrąsiai skverbėsi pro lapiją. Tada danguje suskambo skardūs paukščių balsai ir ryškios aušros spalvos, šlovindamos gyvenimą, nuvijo tamsos siaubus. Vadas surinko žmones ir ėmė juos šaukti vardais. Pusė karių, apie 200, neatsiliepė. Moterų žuvo mažai, o vaikai beveik visi išliko. Kai baigėsi apklausa ir buvo patikrinti gyvuliai (jų žuvo nedaug, nes netikėtų nelaimių metu juos instinktas saugo geriau nei protas žmogų), vadas išrikiavo gentį žygio rikiuote ir liepė jiems laukti. O pats vienas, išbalusiu veidu, patraukė link laukymės. Niekas nerado savyje drąsos sekti jį net pagarbiu atstumu. Jis ėjo ten, kur baigėsi medžiai, perkirto išvakarėse pastebėtą ribą, sustojo ir ėmė stebėti. Ryto oras buvo gaivus ir skaidrus, tolumoje čiurleno upelis, o jo krantuose švytėjo fantastinė Neregėtųjų armija. Jų spalva truputį pakito. Kūgiai atrodė tankesni, jų smaragdinė žaluma patamsėjo, violetinė cilindrų spalva sutirštėjo, o prizmių spalva tapo panaši į vario rūdos spalvą. Tačiau jų žvaigždės tebešvietė akinančiai, nepaisant ryškios dienos šviesos. Pakito ir košmariškųjų būtybių kontūrai: kūgiai vertėsi į cilindrus, cilindrų pagrindas plėtėsi, o prizmių briaunos apvalėjo. Tačiau staiga, kaip ir vakar, Neregėtieji staiga sujudo, jų žvaigždės labai dažnai sumirguliavo. Vadas, atsargiai žengdamas, traukėsi už išganingosios ribos. 2. Garbinimas Pžechu gentis priartėjo prie Šventovės ir sustojo prie jos vartų; toliau eiti tegalėjo vadai. Šventovės gilumoje po Tėvo-Saulės, supamo žvaigždžių, atvaizdu stovėjo trys didieji žyniai. Kiek žemiau, ant paauksuotų laiptelių, sustingo 20 žemesniojo rango žynių, kurių pareigoms priklausė aukojimas. Vadas žengė į priekį ir smulkiai papasakojo apie siaubingą žygį per Kzūro mišką. Žyniai išklausė jį atidžiai ir rimti, miglotai jausdami, kad toks neįtikėtinas įvykis gręsią jų galybei. Aukščiausiasis žynys liepė genčiai Saulei paaukoti 12 jaučių, 7 laukinius asilus ir tris kumeliukus. Po aukojimo jis pasakė, kad Neregėtieji dievai, į kurių gyvenamąją vietą reikia atlikti šv. žygį. Visi žyniai ir zachelalų vadai privalėjo dalyvauti žygyje. Ir šaukliai apėjo kalbus bei lygumas šimtu ljė atstumu nuo tos vietos, kur vėliau iškilo Ekbatano miestas. Ir kiekvienas, klausydamas jų niūraus pasakojimo, virpėjo iš baimės. Visi vadai iškart atsiliepė į šventąjį siūlymą. Ir štai vieną rudens rytą Tėvas-Saulė prasimušė pro debesis, nušvietė šventyklą ir jos spindulys palietė altorių, ant kurios tebegaravo kruvina jaučio širdis. Džiaugsmingas šūksnis išsiveržė iš žynių krūtinių ir 50-ies vadų. 100 tūkst. klajoklių, stovėjusių išorėje rasotoje žolėje, pasigavo šūksnius ir vėjo nugairintus veidus pasuko į paslaptingą Kzūro mišką. Ženklai buvo palankūs. Visi žmonės su žyniais priekyje patraukė link miško. Trečią valandą po pietų pžechu genties vadas sustabdė eitynes. Prieš juos buvo plati laukymė, kurią ruduo papuošė rudais tonais ir padengė nukritusiais lapais. Ant upelio kranto žyniai išvydo tuos, kuriems atėjo nusilenkti ir ką norėjo pamaloninti, - Neregėtuosius. Akis malonino kintančios švelnios spalvos po medžiais, tyra žvaigždžių ugnis, ramus, lėtas ratelis prie upelio. - Mes nunešim auką ten, - tarstelėjo vyriausias žynys. Tebūnie jiems žinoma, kad mes paklūstam jų galybei. Senoliai nuolankiai nulenkė galvas. Tačiau staiga pasigirdo prieštaraujantis balsas jaunojo žvaigždžių skaičiuotojo Jušiko iš nimų genties. Tas jaunasis pranašas, išblyškusiu nuo nuolatinių budėjimų veidu, reikalavo prisiartinti prie Neregėtųjų. Tačiau žili senoliai, jau senai įvaldę išmintingų kalbų meną, laimėjo: čia pat pastatė altorių
ir atvedė auką puikų kumelį, ištikimą žmogaus draugą. Klajokliai puolė ant žemės, o
bronzinis peilis perskrodė kilnią gyvulio širdį. Gaili aimana sutrikdė tylą. Tada aukščiausiasis
žynys paklausė: Neregėtieji, mirguliuodami visomis spalvomis ir rinkdamiesi vietas, kuriose buvo daugiau
saulės, be garso sukosi tarp medžių. Ir nespėjo nustebęs aukščiausias žynys ištarti žodį, kaip Jušikas pagriebė dar šiltą kumelio širdį ir nuskuodė į laukymę. Iš paskos jam nuskubėjo fanatikai. Tačiau tada Neregėtieji lėtai susirinko į krūvą, nučiuožė virš žemės priešais nesusipratėlius ir surengė tokį negailestingą susidorojimą, kad pasibaisėjo visų 50-ies genčių kariai. Tik šeši ar septyni žmonės vargiai išsigelbėjo nuo įsiutusių persekiotojų, spėję kirsti gelbstinčią ribą. - Tie dievai nenumaldomi! iškilmingai paskelbė aukščiausiasis žynys. Tada žyniai, senoliai ir vadai susirinko į Tarybą. Jie nusprendė aptverti kuolais laukymę, kad pažymėtų išganytojišką ribą: ją nustatė, siųsdami beveik į tikrą mirtį vergus. Ta atsargumo priemonė išgelbėjo gyvybę daugeliui, nes tą ribą dabar galėjo pamatyti kiekvienas. Taip sėkmingai pasibaigė pirmasis šv. žygis. Kurį laiką paslaptingas priešas liovėsi bauginti zachelalus. 3. Neviltis Tačiau saugančioji užtvara, pastatyta Tarybos nutarimu, netrukus pasirodė esą bevertė. Kitą pavasarį Neregėtieji užpuolė chertotų ir nazūmų gentis, pernelyg nesibaiminant būriu ėjusias netoli tvoros, ir surengė žiaurias skerdynes. Per stebuklą likę gyvi vadai, pranešė Didžiajai zachelalų tarybai apie tai, kad Neregėtųjų yra gerokai daugiau, nei praeitą rudenį. Tiesa, kaip ir anksčiau priešas persekiojo tik iki tam tikros ribos, tačiau dabar jie užėmė didesnį plotą. Ta žinia išgąsdino zachelalus. Klajokliai atnešė dideles laidotuvių aukas. O Taryba nusprendė sunaikinti Kzūro mišką ugnimi. Tačiau padegti pavyko tik jo pakraščius. Nevilties apimti žyniai prakeikė mišką, uždraudę visiems eiti į jį. Taip praėjo dar keli metai. O tada vieną spalio naktį zulfų genties stovykla, įrengta 10 strėlės šūvių atstumu nuo prakeikto miško, buvo užpulta Neregėtųjų. Ir dar 300 karių atsisveikino su gyvybe. Ir ėmė plisti no genties į gentį baisus pasakojimas apie paslaptingas, mirtį nešančias būtybes. Žmonės šnabždėdami perdavinėjo jį žvaigždžių šviesoje ilgomis Mesopotamijos naktimis. Žmonėms galas Kiti tie, kurie užima miškus ir slėnius, tie, kurių neįmanoma sunaikinti, - netrukus pražudys pasmerktą žmonių giminę. Baisi žinia stingdė širdis, temdė silpną klajoklių protą, atėmė jėgas kovai su blogiu, atėmė pagrindinį jų ginklą viltį ateičiai. Klajokliui jau nerūpėjo vešlios ganyklos; jo pavargę akys liūdnai žvelgė į dangų: jis buvo įsitikinęs, kad netrukus sustos žvaigždžių šokis. Ėjo dar tik tūkstantieji jaunosios rasės priešistorės metai, o jau artėjo jos saulėlydis; ir žmogus nuolankiai ėjo pasitikti savo likimo. Ir šis visuotinis siaubas buvo tik į naudą išblyškusiems naujo, niūraus kulto pranašams, mirties kulto, kurie sakė, kad Tamsa galingesnė u Žvaigždes ir kad ji prarys, užgesins šventąją ugnį spindinčią gyvybės Šviesą. Tyruose pasirodė sunykę atsiskyrėliai ir aiškiaregiai, ilgam sustingę nebyliose maldose. Laikas nuo laiko jie ateidavo pas klajoklius ir sėjo baimę tarp jų, pasakodami apie savo košmariškas vizijas, pranašaudami Saulės žūtį ir amžinos Nakties atėjimą. 4. Bakunas Tai laikas gyveno vienas nepaprastas žmogus vardu Bakunas; kaip ir jo brolis, aukščiausiasis zachelalų žynys, jis buvo kilęs iš ptuchų genties. Dar jaunystėje atsisakė klajoklio gyvenimo, apsistojęs tyliame vaizdingame kampelyje tarp keturių kalvų, siaurame linksmame slėnyje, kuriame nenurimdamas čiurleno skaidrus upelis. Vietoje palapinės jis, kaip ciklopai, pastatė būstą iš akmens plokščių. Jis buvo užsispyręs, dirbti išmokė jaučius ir arklius ir netrukus iš savo žemių ėmė nuiminėti gausų derlių. Keturios jo žmonos ir 13 vaikų gyveno su juo tame mažyčiame rojuje. Bakuno kalbos nepanašėjo į kitų žmonių kalbas; ir jį jau senai būtų užmėtę akmenimis, jei ne baimė dėl jo vyresniojo brolio, aukščiausiojo zachelalų žynio. Bakunas kalbėjo, kad sėslus gyvenimas geriau už klajoklių, nes žmogui lieka daugiau jėgų tobulinti savo dvasią. Jis kalbėjo, kad Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės švytintys kūnai, o ne dievai. Dar jis kalbėjo, kad žmogus iš tikro privalo tikėti tik tuo, ką gali išmatuoti, pasverti ir suskaičiuoti. Zachelalai laikė, kad jam pavaldžios magiškos galios, todėl kartais drąsiausieji ateidavo pas jį patarimo. Ir niekada vėliau dėl to nesigailėdavo. Taipogi buvo žinoma, kad jis neretai padeda vargstančioms gentims, su jomis dalindamasis atsargomis. Ir štai baisią valandą, kai atėjo metas rinktis palikti derlingas žemes ar tapti beginkle Nenumaldomų dievų auka žmonės prisiminė Bakuną. Žyniai, nuslopinę savimeilę, pas Bakuną pasiuntė tris gerbiamiausius kolegas. Bakunas atidžiai juos išklausė, apklausė liudininkus, uždavė daugybę klausimų. Tada pareikalavo pora dienų apmąstymams. Pasibaigus terminui, jis pareiškė, kad vyksta tirti Neregėtųjų. Klajokliai vėl paniuro, nes manė, kad Bakunas iškart išvaduos jų žemes kokiu nors burtu. Ir vis tik vadai džiaugsmingai sutiko jo sprendimą, nes tikėjosi sėkmės. Bakunas įsikūrė netoli Kzūro miško ir ėmė ištisas dienas stebėti Neregėtuosius, atsitraukdamas tik poilsiui; jis jodinėjo greičiausiu Chaldėjos žirgu tol, kol įsitikino, kad jo puikus žirgas greitesnis už greičiausią iš priešų. Tada jis išdrįso imtis iš arčiau tyrinėti ateivius. Jo stebėjimų rezultatas buvo milžiniška, sudaryta iš 60 plokščių knyga, iki-dantiraštinio laikotarpio, klajoklių palikta kaip paveldas šių dienų žmogui. Ši didinga knyga, apibendrinanti kruopščius išminčiaus stebėjimus, aprašo visai kitokias gyvybės formas, smarkiai besiskiriančias nuo mūsų gyvūnijos ir augalijos formų. Bakunas kukliai nurodo, kad jam pavyko ištirti tik kai kurias išorines svetino gyvenimo apraiškas, o ir tai labai paviršutiniškai. Tampa baisu, kai skaitai apie tas būtybes, Bakuno pavadintas ksipehūzais. Bejausmės smulkmenos, taip ir nesutvarkytos į vieningą sistemą, - apie elgesį ir judėjimo būdus, apie kovines ksipehūzų savybes, apie jų dauginimąsi, - kurias pateikia senovės metraštininkas, liudija, kad žmonių rasė buvo ties pražūties riba, o Žemė vos netapo buveine būtybių, apie kurias nieko nežinome. Perskaitykite puikų B. Desso vertimą, susipažinkite su jo nelauktais atradimais iki- asiriškos lingvistikos srityje, su atradimais, kuriuos, gaila, labiau vertina ne jo tėvynėje, o užsienyje, Anglijoje ir Vokietijoje. Šis didis mokslininkas pateikė mums labiausiai jaudinančias savo darbo ištraukas. Siūlome jas skaitytojui, tikėdamiesi, kad jos sukels susidomėjimą, ir jis perskaitys didžiojo metro kūrinius [B. Desso. Ninevėjos pirmtakai, Kalmano-Levi leidykla. Skaitytojų patogumui kai kur Bakuno tekstą perteikiau labiau šiuolaikine mokslo kalba]. 5. Iš Bakuno knygos Be jokios abejonės, ksipehūzai yra gyvos būtybės. Visi jų judesiai liudija juos turint valią, norus, nepriklausomybę viską, kas skiria gyvą sutvėrimą nuo augalų ar daiktų. Nors jų judėjimo būdo nėra su kuo palyginti ksipehūzai tiesiog sklendžia virš žemės, - tačiau lengva pastebėti, kad jų judesiai labai prasmingi. Jie staiga sustoja, pasisuka, puola iš paskos kitam, vaikštinėja po du, po tris, palieka vieną draugą, kad priartėtų prie kito, esančio tolėliau. Jie nemoka laipioti medžiais, tačiau jiems pavyksta užmušti paukščius, prisitraukiant nežinomu būdu. Dažnai mačiau, kaip jie apsupa miško žvėris arba tyko jų už krūmo; žvėris jie nužudo ir sudegina. Kaip taisyklė, jie žudo bet kurį gyvūną, kuri sugeba pavyti, nors tai daro be jokio matomo poreikio, nes savo aukos jie nevalgo, o sudegina. Kūną jie sudegina nekurdami laužo: 10-20 ksipehūzų susirenka aplink stambų žvėrį ir nukreipia į jį savo žvaigždžių spindulius; vienas ksipehūzas gali sudeginti tik smulkų žvėrelį arba paukštį. Man dažnai teko pakišti delną po žvaigždės spinduliu oda ima kaisti tik po kai kurio laiko. Nežinau, ar galima kalbėti apie skirtingus ksipehūzus, nes jie nuolat keičia savo formą į vieną iš trijų, kartais net dienos bėgyje. Jų spalva nepastovi, ką sukelia, greičiausia, šviesos stiprumo kaita nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Tačiau kai kurie jų atspalviai priklauso nuo atskirų individų norų, netgi aistrų, kurių išsiaiškinti nesugebėjau, nors atidžiai juos tyriau. Net paprasčiausius jausmus apibūdinau apytikriai. Man nė karto nepavyko atskirti neapykantos atspalvio nuo draugiškumo atspalvio, kad būtų buvęs pirmas tokio pobūdžio nustatymas. Kalbėjau apie jų aistras. O dar anksčiau paminėjau, kad kai kurie ksipehūzai linkę ilgai leisti laiką su vienais individais ir nekreipti dėmesio į kitus. Dabar galiu tą jausmą pavadinti draugyste. Jie turi ir neapykantą. Jei vienas ksipehūzas nekenčia kito, tai antrasis jam dažniausiai atsako tuo pačiu. Kai jie suerzinti, tai įsiunta ir susidūrinėja tarpusavyje, tarsi puldami stambų žvėrį ar žmogų. Būtent tie susirėmimai įtikino mane, kad jie yra mirtingos būtybės, nors iki tol buvai linkęs manyti kitaip. Du ar tris kartus mačiau, kaip žūsta ksipehūzai: jie krisdavo, susispausdavo ir suakmenėdavo. Išsaugojau keletą tų keistų lavonų; galbūt, vėliau, jų pagalba atskleis ksipehūzų paslaptį. Tai netaisyklingos formos gelsvoki kristalai, išvagoti melsvokų gijų [Londono Kensingtono muziejaus kolekcijoje ir pas B. Desso yra mineralų nuolaužų, panašių į tas, kurias aprašė Bakunas. Cheminė analizė nedavė rezultatų. Skeveldrų neįmanoma išskaidyti į sudėtines dalis, jos nereaguoja su kitomis medžiagomis]. Supratęs, kad ksipehūzai nėra nemirtingi, turėjau sugalvoti, kaip su jais kovoti ir kaip nugalėti. Apie tai papasakosiu toliau. Ksipehūzus lengva pastebėti tankmėje, kai jie slepiasi už storų medžių, - juos išduoda švytinti aureolė, - ir aš, pasikliaudamas savo greituoju eržilu, dažnai prasibraudavau giliai į mišką. Bandžiau išsiaiškinti, ar jie stato kokias buveines, tačiau man tai nepavyko. Jie nekilnoja akmenų, nesiliečia prie augalų ir negamina jokių regimų ir apčiuopiamų daiktų. Todėl jie neturi ginklo, kaip mes jį suprantame. Jie negali nužudyti per atstumą: bey kuris gyvūnas, išvengęs tiesioginio kontakto su jais, visada gali išsigelbėti pabėgdamas, ką ne kartą stebėjau. Jau pastebėjo nelaimingos pžechu genties žmonės, kad ksipehūzai liaujasi būti pavojingi už kažkokios ežios, kurios niekada nekerta. Tačiau ta riba kasmet ir kas mėnesį apima vis daugiau ir daugiau žemių. Turėjau rasti to reiškinio priežastį. Dabar žinau: to reiškinio priežastis nuolatinis ksipehūzų skaičiaus augimas. Dėsnis toks: jų valdų riba prasiplečia, kai tik ksipehūzų tampa daugiau, tačiau kol jų skaičius lieka nepakitęs, nė vienas negali palikti už esamų buvimo ribų; tokia jų rasės prigimtis. Todėl vienas ksipehūzas daugiau priklauso nuo likusių nei žmogus ar gyvūnas. Vėliau matėme, kai siaurėjo ksipehūzų valdos juos naikinant. Apie naujų ksipehūzų atsiradimą sužinojau labai nedaug, tačiau ir tos menkos žinios man atrodo svarbios. Jie gimsta 4 kartus į metus, lygiadienių ir ekvinokcijų išvakarėse; ir tik visai giedromis naktimis. Pradžioje ksipehūzai susirenka po tris, o tada sudaro stipriai ištemptos elipsės formos tankią masę. Tokioje būsenoje jie lieka visą naktį ir visą rytą, kol saulė nepasiekia zenito. Tada jie išsiskirsto į šonus; ir tada tampa pastebimi stambios, garo pavidalo būtybės. Pamažu jos mažėja, tapdamos tarsi tankesnėmis ir dešimtos dienos pabaigoje jie pavirsta gintariniais kūgiais, gerokai stambesniais, nei suaugę individai. Po dviejų mėnesių ir kelių dienų jis pasiekia savo vystymosi aukštumas, susitraukdami iki kitų dydžio. Tuo metu jie tampa visai panašūs į savo gentainius ir gali pradėti keisti spalvą priklausomai nuo dienos meto arba savo noru. Po kelių dienų ksipehūzų valdos išsiplečia. Kai artėdavo tas pavojingas laikas, aš pabalnodavau savo šaunųjį Kuatą ir perkeldavau stovyklą atokiau. Sunku pasakyti, ar ksipehūzai turi jutimų organus. Tačiau kažkas juos tikrai pakeičia. Jie nesunkiai iš tolo atskiria gyvūną ar žmogų; iš čia seka, kad jų stebėjimo organai, ko gero, net geresni už mūsiškes akis. Nė karto nepastebėjau, kad jie supainiotų augalą su gyvūnu, net ir tada, kai šviesos žaismas tarp šakų, daikto padėtis ar atspalvis suklaidindavo mane patį. Jie labai gerai jaučia dydžius; kai reikia sudeginti paukštį, su tuo lengvai susitvarko vienas ksipehūzas, tačiau kai pasitaiko gerokai stambesnis žvėris, aplink jį susirenka 10, 12 arba 15 ksipehūzų tiksliai tiek, kiek būtina kūnui paversti pelenais. Jų žmonių užpuolimo būdas rodo, kad be jutimų jie turi ir protą, kažkuo panašų į žmogaus protą, nes ksipehūzai beveik neliečia moterų ir vaikų, tačiau negailestingai naikina karius. Dabar svarbiausia: ar jie turi kalbą? Be jokių svyravimų tvirtai sakau: "Taip, turi". Ir ji
sudaryta iš ženklų, kurių kai kuriuos pavyko iššifruoti. Jei kuris ksipehūzas nori pasišnekėti su
kitu, jis žvaigždės spindulius nukreipia į draugą; ir tas iškart juos pajunta. Jei klausiamasis tuo
metu juda, jis sustingsta ir laukia. Kalbantysis greitai braižo savo žvaigždės spinduliu trumpus
ženklus ant pašnekovo kūno bet kurioje jo pusėje, kurie trumpai švyti, o tada ima blankti.
Po trumpos pauzės atsakoma. Sumastę užpuolimą ar pasalą, ksipehūzai visada brėžia tokį
ženklą:
Kai kalba apie mane (o tai nutiko dažnai, nes ksipehūzai dėjo nemažai pastangų, bandydami
sunaikinti mano šaunųjį Kuatą ir mane), jie keisdavosi tokiu ženklu:
Ir po jo visada sekdavo pirmasis ženklas:
Įprastu pašaukimo ženklu buvo toks: Į jį visada atsiliepdavo tasai, į kurį buvo kreiptasi. Kai ksipehūzai norėjo susirinkti,
stebėjau piešinį, kuriame susiliejo visų trijų formų, kurias jie gali įgauti, kontūrai: Ksipehūzai keičiasi ir sudėtingesniais simboliais, nesusijusiais su veiksmais, panašiais į žmonių: jų prasmės taip ir nesupratau. Neabejoju, kad jie geba mąstyti abstrakčiai, nes gali valandomis stovėti ir kalbėtis, aiškiai besikeisdami mintimis. Mano ilgas gyvenimas greta ksipehūzų padėjo man, nepaisant dažnų persikūnijimų, pažinti kai kuriuos jų iš arčiau, atkreipti dėmesį į jų ypatybes ir netgi kažkokį charakterių skirtumą. Reikia pastebėti, kad pamatyti jų skirtumus gali tik atkaklus ir akylas stebėtojas. Aš atskyriau tylenius, kurie niekada nepiešdavo žodžių, nuo nenutildomų oratorių, rašinėjusių ilgas kalbas, įdėmius nuo plepių, nutraukinėjančių vienas kitą. Kai kurie mėgo vienatvę, kiri aiškiai siekė kitų draugijos, žiaurūs nuolat persekiojo žvėris ir paukščius, o švelnūs neretai juos palikdavo ramybėje. Argi tai ne išsivysčiusios gyvybės požymis? Argi ne toks pats skirtingas žmonių elgesys, protas ir charakteriai? Ksipehūzai užsiima jaunųjų auklėjimu. Kiek kartų man teko matyti, kaip senas ksipehūzas, sėdėdamas tarp daugybės jaunų, jiems rodė ženklus, kuriuos tie atkartojo vienas po kito. Jie jie suklysdavo, jis priversdavo juos pradėti iš naujo, Jaunųjų ksipehūzų mokymas mane domino labiausiai, užimdamas mano mintis bemiegėmis naktimis. Jau jaučiau, kad būtent tos pamokos jaunųjų gyvenimo aušroje gali atskleisti paslapties skraistę netikėtai blykstels nelaukta mintis ir iš gilios tamsos išgriebs gabalėlį visumos! Nesiliaudamas ilgus metus paslapčiomis stebėjau tas pamokas, bandydamas išsiaiškinti, ką pamačiau. Ne kartą man atrodė, kad pagavau miglotą ksipehūzų prigimties siūlelį, jų antgamtišką esmę, tačiau ji taip ir likdavo nepasiekiama mano kukliems sugebėjimams. Jau sakiau, kad ilgą laiką laikiau ksipehūzus nemirtingais. Tačiau man pasisekė pamatyti, kaip jie žūdavo tarpusavio susirėmimuose. Reikėjo greičiau surasti pažeidžiamą ksipehūzų vietą ir ginklą prieš juos, nes, išėję iš Kzūro miško į pietus, šiaurę ir vakarus, jie patraukė slėniais link saulės tekėjimo. Ksipehūzai grasinosi netrukus išstumti žmones iš jų apgyventų kraštų. Apsiginklavau mėtykle ir, kai tik koks ksipehūzas pasirodydavo netoliese, taikiausi ir svaidžiau į jį akmenis. Nors kartais pataikydavau netgi į žvaigždę, viskas buvo veltui. Jie neabejotinai jautėsi saugūs ir net neišsisukinėjo nuo mano sviedinių. Po mėnesio bevaisių pastangų teko pripažinti, kad svaidyklė naudos neduos ir ją numečiau. Tada į rankas paėmiau lanką. Ksipehūzai išsigando jau pačių pirmųjų mano strėlių: jie išsisukinėjo, stengėsi nesirodyti strėlės šūvio nuotoliu. Septynias dienas stengiausi pataikyti į bent vieną ksipehūza. Aštuntą dieną keli individai, matyt patraukti medžioklės, persekiodami gazelę pralėkė netoli manęs. Paleidau kelias strėles, tačiau nesėkmingai: ksipehūzai išsiskirstė į visas puses, o aš ėmiau juos vaikytis, švaistydamas savo kovines atsargas. Tačiau vos išleidau paskutinę strėlę, jie ėmė mane sparčiai supti iš trijų pusių. Tik neįtikėtinas mano drąsiojo ristūno greitis mane išgelbėjo. Po šio nutikimo mane apėmė tikėjimas ir abejonės. Visą savaitę praleidau giliuose apmąstymuose: mano mintis kamavo viena mįslė, ji nuvijo miegą, vertė mane kentėti ir tuo pačiu metu džiaugtis. Kodėl ksipehūzai taip bijojo mano strėlių? Juk daugelis jų pataikė į medžiojančius, tačiau nė vieno nesužeidė mirtinai. Žinojau, kad mano priešiningai gudrūs, ir nemaniau, kad juos apims baimė be jokios priežasties. Ne, būtent viskas rodė tai, kad tam tikromis sąlygomis strėlės labai pavojingos jiems. Tačiau kokiomis sąlygomis? Kur jų pažeidžiama vieta? Ir staiga atsiskleidė tiesa: man reikia pataikyti į žvaigždę! Visą minutę karštai ir aklai tuo tikėjau. O tada abejonės vėl apėmė mane. Argi aš nepataikydavau į tikslą akmeniu? Kodėl strėlė turi būti sėkmingesnė? Buvo gili naktis, virš galvos juodavo neišmatuojama gelmė, kurioje žibėjo išsiblaškę ugnelės. O aš mąsčiau, rankomis suėmęs galvą, ir mano mintys buvo tamsesnės už naktį. Kažkur staugė liūtas, po lygumą lakstė šakalai. Bet miglotas vilties spindulėlis vėl sušvito mano sieloje. Galbūt svaidyklės akmuo per stambus ksipehūzo žvaigždei? O taikinį reikia perskrosti aštriu antgaliu? Tada jų strėlių baimė suprantama Vega lėtai sukosi aplink polių, artėjo aušra ir nuovargis kelioms valandoms sulėtino mano minčių spartą. Ir vėl aš su lanku rankoje persekiojau ksipehūzus jų valdose tiek, kiek leido atsargumas. Tačiau jie vengė manęs ir laikėsi per atstumą. Apie pasalą aš ir nemąsčiau, nes jų stebėjimo būdas leido jiems aptikti mane po bet kokia priedanga. Penktai dienai besibaigiant vienas nutikimas man vėl parodė, kad ksipehūzai pažeidžiami, tačiau tuo pačiu metu gali lengvai, kaip ir žmogus, prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tą vakarą kažkuris ksipehūzas be jokios baimės nežulėkė tiesiai link manęs. Aš nustebau, tačiau likau vietoje ir su jauduliu širdyje parengiau lanką. Tirštėjant priblandai, ksipehūzas atrodė tarsi smaragdinė kolona. Štai jis priartėjo per šūvio atstumą. Ir aš jau paleidau strėlę, kaip jis greitai pasisuko ir paslėpė savo žvaigždę, tebeartėdamas. Buvau taip sukrėstas, kad vos spėjau paraginti Kuatą ir pabėgti nuo pavojingo priešininko. Tas paprastas manevras, kurio anksčiau nenaudojo joks ksipehūzas, dar kartą patvirtino, kad mūsų priešai skiriasi tarpusavyje protu ir charakteriu. Kartu įsitikinau, kad ano spėjimas dėl žvaigždės pažeidžiamumo yra teisingas. Tačiau čia pat graudžiai pagalvojau, koks sunkus, jei tik įvykdomas, bus mano uždavinys, jei tą taktiką perims visi ksipehūzai. Vienok po viso, ką padariau aiškinantis tiesą, panaši kliūtis tik paskatino ,ame, nes tikėjau savo proto išmoningumu, galinčiu įveikti visus sunkumus. 6. Antroji Bakuno knygos dalis [Aš kiek sutrumpinau kitas B. Desso vertimo dalis, gausias varginančių pasikartojimų, tačiau likusiose dalyse stengiausi būti kiek galima artimesnis tekstui]. Grįžau namo; Anakras, trečiasis mano žmonos Tepajos sūnus, buvo pagarsėjęs ginklininkas. Liepiau jam pagaminti neregėto galingumo lanką. Jis paėmė tvirtą, kaip geležis, vachamo medžio šaką ir pagamino man lanką, šaudžiusį 4 k. toliau, nei piemens Zankano, stipriausio lankininko iš tūkstančio genčių, lankas. Nė vienas žmogus būtų negalėjęs įtempti šio lanko. Tačiau aš sumąsčiau įtaisą, kurį man irgi pagamino Anakras. Dabar netgi moteriai buvo įmanoma iššauti iš milžiniško lanko. Aš visada buvau puikus iečių svaidytojas ir puikus šaulys iš lanko. Po kelių dienų aš tiek pripratau prie ginklo, pagaminto mano sūnaus Anakro, kad galėjau pataikyti į bet kurį taikinį, net jei jis buvo musės dydžio ir judėjo sakalo greičiu. Tada aš vėl susiruošiau į Kzūro ant savo ugningų akių Kuato ir vėl ėmiau ieškoti progos susitikti su žmogaus priešu. Siekdamas užmigdyti ksipehūzų budrumą, aš paleidau daugybę strėlių iš paprasto lanko, kai kuris nors priartėdavo, tačiau strėlės krito nepasiekdamos jų. ksipehūzai sužinojo strėlės šūvio nuotolį ir atitinkamu atstumu jautėsi visai saugūs. Tačiau vis dar saugojosi mano lanko, niekada nesustodavo ir slėpė nuo manęs savo žvaigždes, jei jų nesaugojo miškas. Tačiau mano kantrumas įveikė jų atsargumą ir šeštą dieną keli ksipehūzai įsitaisė poilsiui tiesiai prieš mane po dideliu kaštonu, trijų strėlės šūvių atstumu. Aš iškart paleidau krūvą strėlių be naudos. Ksipehūzai pamažu aprimo, jų judesiai tapo lengvi ir jie nejautė įtampos kaip ir pirmomis mūsų susitikimų dienomis. Atėjo lemiama akimirka. Mano širdis sustingo, pajutau, kaip bejėgiškai svyra rankos ir apmiriau; juk nuo vienintelės strėlės priklauso mūsų ateitis! Juk jei ji pralėks pro tikslą, vargu ar ksipehūzai suteiks man galimybę pakartoti šūvį ir aš nežinau, ar žmogaus ranka pajėgi jiems mirtinai smogti. Aš sukaupiau visą savo valią. Mano kvėpavimas išsilygino, rankos ir kojos įgavo stiprybės, o akys žvilgsnio aštrumą. Lėtai pakėliau Anakro lanką. Toli, medžio šešėlyje sustingo stambus smaragdinis kūgis, o jo spindinti žvaigždė buvo atsukta į mane. Milžiniškas lankas isilenkė, švilpdama strėlė perskrodė orą ir mirtinai pakirstas ksipehūzas nugriuvo, susitraukė ir apmirė. Džiūgaujantis šūksnis nuskardėjo iš mano krūtinės. Iškėliau rankas į dangų ir ekstazėje pašlovinau Vienatinį. Vadinasi, žmogaus ginklas gali būti mirtinas tiems siaubingiems ksipehūzams. Vadinasi, žmonės gali viltis pergalės. Jau nesibaimindamas giedojau džiaugsmo himną: juk iki tol baiminausi dėl žmogaus ateities, nes buvau suskaičiavęs budraudamas po besisukančiais žvaigždynais ir žydru dangaus krištolu, kad po dviejų amžių ksipehūzams taps ankšta mūsų plačiame pasaulyje. Tačiau, kai atėjo naktis, mėgiamas apmąstymų laikas, džiūgavimą pakeitė liūdesys: kodėl žmonės ir ksipehūzai negali gyventi greta, kodėl vienų išlikimas priklauso nuo neišvengiamos kitų žūties? 7. Trečioji Bakuno knygos dalis Žyniai, senoliai ir vadai mano pasakojimą išklausė su džiaugsmu; šaukliai gerąją naujieną išnešiojo iki pačių atkampiausių kampelių. Didžioji taryba liepė visiems kariams susirinkti Mechur-Azaro lygumoje 22 649 m. šeštą mėnulį ir pranašai ėmė skelbti šventąjį karą. Sužinoję apie didįjį žygį, susirinko per 100 tūkst. zachelalų karių; jiems į pagalbą atėjo ir kitos gentys dzumai, sachrai, chaldėjai. Kzūrą supo 10 lankininkų eilių, tačiau jų strėlės pasirodė nenaudingos prieš ksipehūzus. Žuvo daugybė neatsargių karių, ir kelias savaitės baimė siautė tarp žmonių Aštunto mėnesio trečią dieną aš nesuskaičiuojamoms žmonių minioms paskelbiau, kad išeisiu vienas prieš ksipehūzus, apsiginklavęs tik aštriu peiliu, ir išsklaidysiu mano pasakojimu nepatikėjusių žmonių abejones. Tačiau mano sūnūs Loumas, Demža ir Anakras pasipriešino, norėdami eiti kartu. Ir tarė Loumas: Demža, Anakras ir daugelis vadų palaikė jo kalbą; aš palaikiau jų išvadas protingomis ir pasilikau. Tada Loumas paėmė mano peilį su ragine rankena ir kirto mirties ribą. Ksipehūzai priartėjo. Vienas jų, pats greičiausias, jau buvo bepaliečiąs mano sūnų, tačiau Loumas, vikrus kaip leopardas, atšoko, praleisdamas ksipehūzą pro šalį, o tada šoko ir suvarė peilio ašmenis į žvaigždę. Ir sustingę minios išvydo: ksipehūzas griuvo, susitraukė ir suakmenėjo. Tūkstančių balsų riksmas pakilo į žydrą dangų; ir štai Loumas jau kirto ežią ir sugrįžo pas mus. Jo šlovingą vardą iš lūpų perdavinėjo per amžius. 8. Pirmasis mūšis 22 649-ieji metai, aštuntojo mėnulio 7 diena. Auštant nuskardėjo ragai; sunkūs kūjai trenkė į bronzinius gongus, ragindami į mūšį. Žyniai paaukojo 100 juodųjų buivolų ir 200 arklių. Mano sūnūs meldėsi Vienatiniui kartu su manimi. Saulė nudažė dangų rausva žara, vadai prašuoliavo priešais karius, įkvėpdami juos kovai. Šimtas tūkstančių karių sušuko karo šūkį, žaibiškai perėjusį per gretas.
Visi susimaišė mirtiname susirėmime; tik šaukliai nepaliaudami pranešinėjo žyniams apie šimtų žmonių žųtį ir apie tai, kaip gyvieji keršija už žuvusiuosius. T karštą mūšio valandą mano greitakojis sūnus Surdaras, pasiųstas Loumo, man pranešė, kad vieno ksipehūzo nužudymas kainavo 12 mūsiškių gyvybių. Sunkumas užgulė man širdį, ji susitraukė ir tik lūpos šnabždėjo: "Tebūnie taip, jei tai tinka Vienatiniui!" Mūsų buvo 140 tūkstančių; ksipehūzų apie 4 tūkst.; ir aš paskaičiavau, kad žus apie trečdalis kariuomenės, tačiau žemė atiteks žmonėms. Tačiau kas nutiks, jei išseks mūsų jėgos? - Argi tai pergalė? liūdnai šnabždėjau. Kol mąsčiau apie tai, kovos triukšmas priartėjo; štai iš miško išlėkė mūsų kariai iš visų jėgų rėkdami; jie, kiek kojos neša, skuodė link išganingosios ežios. Tada iš už medžių pasirodė ksipehūzai ir ne pavieniui, kaip ryte, o grupėmis. Jie jungėsi į ratus po 20, slėpė savo žvaigždes ir tapo nepažeidžiami. Tada nesibaimindami užpuldavo nusilpusius mūsų karius ir žudė jos šimtais. Tai buvo sutriuškinimas. Net drąsiausieji mąstė tik apie išsigelbėjimą. Tačiau aš, nekreipdamas dėmesio į dūšią draskantį kartėlį, kantriai stebėjau lemiamą kovos eigą, tikėdamas surasti būdą, kaip pralaimėjimą paversti pergale. Nes neretai nuodai, išmoningai panaudoti, tampa priešnuodžiu. Ir už mano tikėjimą buvo atlyginta. Pastebėjau, kad ten, kur žmonių buvo gerokai daugiau nei ksipehūzų, žuvusiųjų skaičius gerokai sumažėjo priešo smūgiai tikslus pasiekdavo vis rečiau ir rečiau; daugelis nukritusiųjų vėl prisikeldavo po trumpo sąmonės praradimo, o stipriausieji išsilaikydavo ant kojų net ir po kelių prisilietimų; ir padariau išvadą, kad ksipehūzai pavargsta ir jų smogiamoji galia silpsta. Stebėdamas chaldėjus atkreipiau dėmesį į dar viena keistenybę. Priešas iš visų pusių apsupo nelaiminguosius. Jie prarado pasitikėjimą savo trumpais peiliais ir, išrovę nedidelius medelius, ėmė brautis į priekį, daužydami jais tarsi kuokomis. Mano didžiai nuostabai, jų pastangos buvo sėkmingos. Mačiau, kaip dešimtys ksipehūzų nuo smūgių netekdavo pusiausvyros. Beveik pusė chaldėjų išsiveržė iš apsupties. Tačiua keistas dalykas kovęsi bronziniais ginklais, daugiausia vadai, žūdavo vos prisilietę prie priešo. Man tapo aišku, kad šie pastebėjimai padės mums būsimose kovose. Kuokos nepadarė didelių pažeidimų ksipehūzams, nes nugriuvę greitai sugrįždavo į ankstesnę padėtį ir vėl puldavo vytis karių. O kol kas sutriuškinimas tęsėsi. Žemė drebėjo nuo pralaimėjusiųjų kojų trepsėjimo. Vakarop ksipehūzų valdose liko tik žuvusieji ir keletas šimtų gyvųjų, įsiropščiusių į medžius. Jų mirtis buvo baisi: ksipehūzai sudegino karius gyvus, nukreipę tūkstančius spindulių į besislepiančius tarp šakų. Ir jų baisūs riksmai dar ilgai sklido po dangaus skliautu. 9. Pasirinkimas Rytą suskaičiavome gyvuosius. Žuvo beveik 9 tūkst. mūsų karių; ksipehūzų užmušta tik 600. Kiekvienas įveiktas priešas nusinešė į kapus 15 žmonių gyvybių. Sumaištis persimetė į širdis, dauguma pasisakė prieš vadus, reikalaudami nutraukti mūšį. Tada, nepaisydamas riksmų ir murmėjimo, išėjau prieš karius ir ėmiau priekaištauti už dvasios silpnybę. Paklausiau jų, kas geriau visų žūtis ar tik dalies. Įrodžiau jiems, kad po 10 m. Neregėtieji užims zachelalų žemes, o po 20 m. ateis eilė chaldėjams, sachrams, pžarvanams ir ksizoastrams. Pažadinau juose sąžinės balsą ir pasakiau, kad šeštoji ksipehūzų užimtų žemių dalis jau atkovota, o priešas nustumtas į mišką. Ir galiausiai pasidalijau savo pastebėjimais, pranešęs, kad ksipehūzai pavargsta mūšio metu ir juos nesunku pargriauti mediniu vėzdu ir atverti priėjimą prie jų žvaigždžių. Visiška tyla įsivyravo lygumoje ir viltis grįžo į mano žodžių klausiusių karių širdis. Siekiant sustiprinti jų dvasią, taipogi pasakiau jiems, kad sumąsčiau medinius įrenginius, pritaikytus puolimui ir apsaugai. Kariai pagyvėjo, jie šlovino mano vardą, o vadai nusprendė mane padaryti karvedžiu. 10. Įrangos pakeitimas Kitą dieną liepiau iškirsti daugybę medžių ir parodžiau, kaip pasigaminti lengvus apsauginius įrenginius pinučius, sudarytus iš dviejų dalių: išorinės, 6 uolekčių ilgio ir dviejų pločio, ir vidinės, vienos uolekties pločio ir 5 ilgio. Kiekvienas įrenginys saugojo 6 karius (du jį nešė, dviejų rankose buvo medinės bukos ietys, o likę du kariai laikė parengtas medines ietis su aštriais metaliniais antgaliais ir lankus su strėlėmis). Dabar kariams buvo patogiau, jie galėjo judėti mišku nesibaimindami netikėtų ksipehūzų užpuolimo. Kai priešas priartėdavo, kariai bukomis ietimis privalėjo jį užpulti ir pargriauti, atverdami žvaigždę, o strėlininkai- ietininkai nedelsiant pažeisti taikinį ietimi arba strėle, priklausomai nuo aplinkybių. Ksipehūzų ūgis buvo vos didesnis už pusantros uolekties; tad liepiau pinučius pagaminti taip, kad jų išorinė dalis einant būtų uolekties ir ketvirčio aukštyje: tam jungiantys skersinis buvo kiek nuožulni. Pinučiai gerai gynė nuo netikėto užpuolimo: ksipehūzai judėjo tik vertikalioje padėtyje ir nemokėjo įveikti netikėtų kliūčių. Žinoma, ksipehūzai galėjo padegti pinučius aš tai numačiau tačiau dėl to jiems būtų tekę kiek atverti savo žvaigždes strėlės šūvio atstumu. Be to, pinučiai įsiliepsnodavo ne iš karto ir greitai judant dažniausiai buvo galima išvengti pavojaus. 11. Antrasis mūšis 22 649-ieji, aštuntojo mėnulio 11 diena. Tądien įvyko antrasis mūšis su ksipehūzais. Vadai mane išrinko vyriausiu karo vadu. Aš padalinau žmones į tris kariaunas. Prieš auštant, mečiau į Kzūrą pirmąją 40 tūkstančių karių, apsaugotų pinučiais. Šįkart dviejų pasaulių susidūrimas nebuvo toks stichinis. Gentys, padalintos į nedideles grupes, darniomis gretomis įžengė į mišką ir mūšis prasidėjo. Pradžioje žmonės pasinaudojo naujos taktikos pranašumu ir pirmąją valandą daugiau kaip šimtas Neregimųjų atsisveikino su gyvybe, o mes netekome dešimties žmonių, nes ksipehūzai buvo sutrikę. Tačiau jie greitai susitvardė ir ėmė padeginėti pinučius. Ketvirtą mūšio valandą ksipehūzai panaudojo pavojingesnį manevrą: glaudžiai prisispaudę vienas prie kito jie įsibėgėdavo ir iš eigos trenkdavosi į pinučius, apversdami juos kartu su kariais. Taip žuvo daugybė žmonių. Priešas vėl ėmė imti viršų ir neviltis apėmė daugelį karių. Penktą mūšio valandą zachelalų gentys džochai ir kemarai, o taip pat dalis ksizoastrų ir sachrų ėmė trauktis. Siekdamas išvengti sutriuškinimo, pas kovojančius su žinia pasiunčiau žinią apie pinučiais sustiprintą pastiprinimą. O pats ėmiau rengti antrąją kariauną. Šiems kariams daviau kitokį nurodymą: laikytis arčiau vienas kito ir rikiuotis į glaudžius junginius, kai pasirodys didesnės ksipakūzų sankaupos, tačiau nė akimirkai nenutraukti puolimo. Tada daviau signalą kovai ir greitai su džiaugsmu išvydau, kad genčių sąjunga ėmė vėl laimėti. Dienos viduryje mes netekome apie 2000 karių, o ksipehūzai 300 individų. Ir mes vėl patikėjome pergale. Vis tik 14-ą mūšio valandą priešas vėl ėmė laimėti, nes mūsų pusės žuvusiųjų skaičius išaugo iki 4000, o ksipehūzų buvo žuvę vos 500. Tada į mūšį mečiau trečią kariauną. Kova įgavo didžiausią įtampą, kovinis įkarštis augo kas minutę, tačiau saulė jau leidosi prie horizonto. Ksikepūzai ėmė pulti Kzūro šiaurėje ten persekiodami dzumus ir pžarvanus; tų genčių traukimasis kėlė man nerimą. Žinodamas, kad naktis palanki priešininkui, vis tik sutrimitavau apie mūšio nutraukimą. Mūsų kariai mūšį paliko tvarkingai. Didesnę nakties dalį šventėme sėkmę: kariai sunaikino 800 ksipehūzų, o jų valdos sumažėjo iki 2/3 Kzūro. Tiesa, miške liko 7000 mūsų gentainių, tačiau lyginant su pirmuoju mūšiu mūsų nuostoliai nebuvo tokie dideli. Aš įgavau pasitikėjimo dėl pergalės ir mąsčiau apie lemiamos kovos su ksipehūzais planą: jų gyvų liko 2600. 12. Sunaikinimas 22 649-ieji, aštuntojo mėnulio 15 diena. Kai virš kalvų patekėjo raudonoji žvaigždė, kariai jau buvo išrikiuoti priešais Kzūrą ir pasirengę kovai. Pilnas vilties dėl pergalės, palinkėjau sėkmės vadams. Nuskambėjo ragas, sunkūs kūjai skambiai trenkėsi į bronzą, ir pirmieji kariai įžengė į mišką. Tik trečdalis pinučių buvo pagaminta senuoju būdu, likusios buvo stipresnės, didesnės ir talpino dvylika žmonių vietoje šešių. Tokius pinučius sunkiau padegti ar apversti. Pirmos mūšio valandos buvo sėkmingos mums: besibaigiant trečiai valandai mes sunaikinome 400 ksipehūzų netekę vos 2000 karių. Įkvėptas tokių džiugių naujienų, į mūšį pasiunčiau antrą kariuomenę. Abi pusės sužiaurėjo, nes mus apsvaigino sėkmė, o priešas gynė savo gyvybę ir valdas. Nuo ketvirtos iki aštuntos valandos mes paaukojome ne mažiau 10 tūkstančių gyvybių, tačiau už jas ksipehūzai sumokėjo tūkstančiu savų; ir dabar Kzūro gilumoje jų slėpėsi vos daugiau nei tūkstantis. Mano paskutinės abejonės apie mūšio baigmę išsisklaidė; aš supratau, kad žmogus taps pasaulio valdovu. Tačiau dešimtą mūšio valandą mūsų pergalinga nuotaika buvo sugadinta. Psipekūzai ėmė pasirodyti tik gausiais būriais ir tik laukymėse. Jie slėpė žvaigždes, o partrenkti juos buvo beveik neįmanoma. Įkaitinti kovos kariai be baimės puolė juos. Tada ksipehūzų dalis atsiskyrė nuo likusiųjų, partrenkė ir sunaikino drąsuolius. Taip žuvo tūkstantis žmonių, o priešas ypatingų nuostolių nepatyrė. Tai pamatę, pžarvanai suriko, kad viskas baigta; karius apėmė panika ir jie puolė bėgti. Daugelis pametė pinučius, kad galėtų lengviau bėgti ir už tai sumokėjo gyvybe. Ksipehūzų šimtinė, puolusi persekioti, išžudė per 2000 pžarvanų ir zachelalų. Baimė apėmė žmonių širdis. Kai šaukliai atnešė man tą graudžią žinią, aš supratau, kad diena bus pralaimėta, jei nepavyks atsikovoti turėtų pozicijų sėkmingu manevru. Iškart daviau įsakymą apie trečios kariaunos puolimą ir paskelbiau, kad ją vesiu pats. Greitai nukreipiau šviežias jėgas prieš bėgančius. Netrukus atsidūrėme veidas veidu su ksipehūzais. Apakinti įniršio, jie nespėjo persirikiuoti ir mes apsupome juos: nedaugeliui pavyko išsigelbėti Mūsų sėkmė karių širdyse gražino drąsą. Ir aš pakeičiau mūšio planą, liepęs nuo pagrindinių pajėgų atkirsti po keletą ksipehūzų, juos apsupti ir sunaikinti. Ksipehūzai suvokė, o mūsų kovos būdas jiems pražūtingas, ir vėl ėmė pulti mažais būreliais. Dviejų pasaulių kova, iš kurių vienas turėjo gyventi tik sunaikinęs kitą, įsiliepsnojo iš naujo. Tačiau bet kokia abejonė dėl jos baigmės dingo net iš nedrąsiausių širdžių. 14-ą kovos valandą prieš šimtą tūkstančių žmonių kovėsi vos 500 ksipehūzų. Ir tas pasigailėtina krūvelė galėjo judėti tik šeštadalyje Kzūro, kas lengvino kovą su jais. Tačiau, kai pro medžių lapiją pasismelkė kruvini sutemų atšvaitai, aš, baimindamasis pasalų, nutraukiau mūšį. Pergalė užliejo mūsų širdis džiugesiu; vadai pasiūlė man tapti visų tautų valdovu. Aš atsisakiau ir patariau niekada nepatikėti daugelio žmonių likimo vienam silpnam tvariniui, o lenktis Vienatiniam, į žemiškuosius vadus paėmus Išmintį. 13. Paskutinė Bakuno knygos dalis Žemė priklauso žmonėms. Per dvi dienas visiškai sunaikinome ksipehūzus; nepalikom nieko anei medžio, krūmo ar žolytės ten, kur slėpėsi paskutiniai 200. Su mano sūnų Loumo, Azacho ir Simcho pagalba granito plokštėse iškaltas pasakojimas apie tai, kas vyko, kad žinotų būsimos kartos. Ir štai aš vėl vienas Kzūro pakraštyje. Šviesi naktis. Varinio Mėnulio pusė kabo vakaruose. Po žvaigždėmis staugia liūtai. Tarp ievų lėtai sruvena upė; jos amžinas balsas šnabžda apie praeinantį laiką, apie mirtingųjų liūdesį. Suėmiau galvą rankomis, man maudžia širdį. Nes dabar, kai žuvo ksipehūzai, mano siela jų gedi ir klausiu Vienatinį, kodėl negailestingai Lemčiai buvo naudinga nutraukti žydintį gyvenimą!
Papildomi skaitiniai: | |
Tai vyko tūkstantis metų iki pirmųjų gyvenviečių, iš kurios vėliau kilo 
Nazumų gentis pirmoji susidūrė su priešu ir susirėmimas buvo žiaurus. Pradžioje neįgudę
ir bejėgiai prieš paslaptingą ksipehūzų ginklą kariai netrukus įgudo juos užklupti netikėtai ir
sunaikinti. Tada visi zachelalai, dzumai, sachrai, chaldėjai, ksizoastrai, pžarvanai užplūdo
lygumą ir mišką ir staugdami tarsi vandenyno bangų mūša apsupo nebylius priešus.