Spindulinė energija rašytojų akimis. Vartiklis

Tyrinėtojų darbai (Milikeno, Lenardo, Kalgorstero ir t.t.) parodė, kad tikrovė gali netgi aplenkti rašytojų fantazijas. Tačiau apžvelkime ankstyvuosius bandymus grožinėje literatūroje.

Anglas H. Velsas „Pasaulių karuose“ (1897) aprašo, kaip marsiečiai užpuolė Angliją (žr. ir >>>>>). Jie turėjo metalinius trikojus, kuriuose vaikščiojo po žemės paviršių. Nuo trikojo viršaus šiluminis spindulys viską naikino savo kelyje:
„Už trikojo kiek žemiau jo galvos buvo krepšys ir baltų metalinių virbų, iš kurios, kaip ir visų sudūrimų, periodiškai išvirsdavo žalsvokų dūmų kamuoliai. Vienoje savo nariuotų rankų trikojis laikė kažką panašaus į dėžę, iš kurios pasklisdavo silpnos šviesos spindulys, persikeliantis iš vietos į vietą. Staiga spindulys krito ant žmonių grutės, krūmų ir medžių, stovinčių toliau už šios grupės, ant plikos žemės, esančios po jais – ir viskas, ant ko jis krisdavo, akimirksniu užsiliepsnodavo, pasiekdami baltą kaitrą... viskas degė, skleisdami akinančią šviesą... Mokslininkai nenustatė, kas sudarė mirtiną marsiečių ginklą. Daugelis manė, kad jie sugebėjo kažkaip pagaminti ir sukoncentruoti nematomus šiluminius spindulius absoliučiai šilumai nelaidžioje kameroje. Tuos šiluminius spindulius, atspindėtus parabolinio reflektoriaus, panašiai, kaip šviesa atsispindi švyturiuose, marsiečiai, matyt, per kažkokią abipusiai išgaubtą linzę su židiniu, kurį galima artinti ar tolinti, ir nukreipdavo į bet kurį sunaikinti numatytą objektą. Visi daiktai, į kuriuos buvo nukreiptas tas spindulys, buvo ugnies sunaikinami: augalų ir gyvūnų audiniai degė, švinas ir net stiklas lydėsi iki skystos būsenos, plienas minkštėjo, o vanduo, net didelių talpų (upių, ežerų, jūrų) paviršiuje, akimirksniu virsdavo garu“.

Vl. Semionovas (1867-1910) romane „Oro karaliai“ (1908) aprašo sprogdinimus per atstumą „Detonatoriaus“ pagalba:
„Šviesos, cheminis, elektrinis ir detonuojantis spinduliai – tos pačios eilės spinduliai. Pakanka į bet kokį sprogų junginį nukreipti atitinkamą spindulį, praleisti juo atitinkamo ilgio hipotetinio eterio bangą – ir jisai suirs į sudedamąsias dalis ir sukels sprogimą. Remiantis šia idėja ir buvo sukurtas 'detonatoriaus' prietaisas, siunčiantis skirtingo ilgio bangas priklausomai nuo sprogdinamos medžiagos sudėties“.

Vokiečių rašytojo H. Dominiko „Mirties spinduliuose“ (1924) aprašomi galingi spinduliai, skaldantys atomus, kai išsiskiria milžiniški energijos kiekiai. Generatoriaus sukurti spinduliai gali pasklisti tūkstančius kilometrų ir specialaus induktoriaus dėka būti sufokusuoti nustatytame erdvės taške. Ten prasideda oro atomų skilimas ir išsiskiria energija (iš 1 cm³ - 10 mlrd. arklio jėgų). Tą energiją galima išreikšti sprogimu, paversti elektros, magnetine ar kita rūšimi. Tų spindulių pagalba galima realizuoti ir galingą radijo telefoną, perduodantį žodžius visomis kryptimis, visur blokuojant kitą telefoninį ryšį.

„Cheopso piramidės gaisre“ aprašomas trys tokios energijos gavimo būdai taikiems ir kariniams tikslams:
1. Anglas Montgomeris sukūrė aparatą, leidžiantį išskirti atomo energiją, tačiau numirė, nespėjęs atskleisti jo veikimo principo. Aparatą pagrobia Mauritanijos vyriausybė ir jį slepia Egipte, Cheopso piramidėje, kur mokslininkas Ibn Ezeris atskleidžia jo paslaptį ir rengiasi kalifo nurodymu pagaminti 12 panašių aparatų, kad užkariautų Europą.
2. Vokiečių firma „Riggers Verke“ po ilgų bandymų elektros lauko įtampą pakelia iki 5,2 mln. gausų. Tačiau energija išsiskyrė taip audringai, kad sprogimas sunaikino visas firmos gamyklas.
3. Vokietis Eizenekeris išmoksta skaldyti atomus sutankinta statine elektra. To dėka gauna chemiškai gryną auksą, gamina revolverius, šaudančius tos elektros kulkomis, išskriejančiomis kai kamuoliniai žaibai, viską naikinantys savo kelyje. Sužinojęs apie mauritaniečio užmačias, malūnsparniu skrenda prie Cheopso piramidės viršūnės, kur ir patalpina vieną savo patronų. Visas akmeninis piramidės apvalkalas ima degti, visa ji netrukus pasidengia tiklo pavidalo mase. Aparatai sunaikinami, o mokslininkas žūsta, o Eizenekeris savo išradimą perduoda Vokietijai jos kultūros vystymui. Gernsbekas. Laiškai iš Marso

Hiugo Gernsbekas (1884-1967) apsakyme „Laiškai iš Marso“ (1904) aprašo spindulius, kuriais marsiečiai rausė kanalus: „Palei būsimo kanalo ašį, eilėmis ant ratų riedėjo milžiniški tūkstančio pėdų aukščio bokštai. Nuo kiekvieno jų viršaus į įvairias puses buvo nukreipiami platūs kažkokios elektrocheminės emanacijos ryškiai purpurinės spalvos spinduliai. Jie, turėję savybę trupinti, o tiksliau, lydyti bet kokios medžiagos atomus, buvo nepaprastos galios. Dirva, smėlis ir kita tiesiog tirpo jų poveikyje. Aišku, spindulys pats savaime nebuvo karštas, nebuvo aukštos temperatūros; jis tik vertė medžiagą į atomus, tiesa, į gruntą pranikdamas negiliai, suformuodamas ne daugiau kaip 8 m gylio duobę“.

M. Volkovas¹⁾ (1886-1946) apsakyme „Bairo-Tunas“ (1929) aprašo, kaip reaktyviniu sviediniu į Žemę atvyko marsietis, turėjęs šautuvą, iššaunantį atomo skilimo produktus. 5 km atstumu šūvis viską naikino 600 m spinduliu. Be to, atomų skilimo būdu marsietis galėjo siųsti anestezuojančius spindulius, veikiančius gyvų būtybių nervų sistemą ir paralyžiuojančius jų judesius.

V. Valiusinskio (1899—1935) romane „Penki nemirtingieji“ (1928) aprašomas naujas griovimo būdas, kurį į Žemę atnešė kolonistai iš Mėnulio. To sprogimo metu ne kietas kūnas virsta dujomis, kaip ir įprasto sprogimo metu, o atvirkščiai. Oro elementai sukimba ir sudaro tankią materiją, dažniausiai šviną. Tasai metalas pakimba kaip smulkiausios molekulinės dulkės. Visa oro užimta erdvė tampa tuščia, nes susidariusio metalo apimtis labai maža. Viskas aplink ima lėkti į tos tuštumos centrą. Pvz., lėktuvų eskadrilės centre sudarius tokią „juodą skylę“, visi lėktuvai sukris į vieną masę.

Kurdas Lasvicas (1848-1910) romane „Dviejose planetose“ (1897), aprašydamas žemiečių ir marsiečių karą, sako, kad marsiečiai, praskrisdami virš žemiečių kariuomenės, į juos nukreipia „magnetinius spindulius“, traukiančius visus metalinius daiktus: patrankas, šautuvus, sviedinius ir kt. tada visa tai būdavo numetama kitoje vietoje ir į ten nukreipiami kiti, „nihiliuojantys“ spinduliai, sunaikinantys tą metalą.
Be to, romane minimas ypatingas „retrospektyvus“ prietaisas, kuris gaudo praeities įvykių šviesos bangas ir, tarsi kinematografas, atgamina tuos įvykius ekrane.
Taip pat žr. >>>>>

Vl. Orlovskis (1889—1942) „Siaubo mašinoje“ (1925) (taip pat žr. >>>>>) aprašo amerikiečio D. Elikoto išradimą, galintį dideliu atstumu susprogdinti sprogias medžiagas. Mat sprogios medžiagos turi nestabilių molekulių. O kadangi atomą išlaikančios jėgos yra elektrinės prigimties, tai bet koks staigus EM bangos impulsas, ilgiu atitinkantis svyravimus atome, gali sukelti sprogimą. Elikotas mašinas įrengė vienoje Pamliko įlankos prie Šiaurės Karolinos salų. Mašinos bangas skleidė pasvirai aukštyn. Jos atsispindėdavo nuo viršutinių atmosferos sluoksnių ir krisdavo į numatytą vietą. Tų bangų sukūrimui buvo įrengti milžiniški veidrodžių imtuvai, saulės energiją verčiantys į kitas energijos rūšis.

O bangų siųstuvas turėjo nuožulnios aštuonbriaunės piramidės, paguldytos ant vieno šono, formą. Ji buvo pagaminta iš aliuminio ir galėjo judėti eilės pavarų dėka. Jos ilgis buvo apie 200 m, o žiotys – apie 60 m pločio. Greta jos buvo dar dvi panašios piramidės. Viduje jos buvo padengtos spindulius atspindinčio izoliatoriaus sluoksniu.

Šių mašinų pagalba Elikotas Amerikoje atliko keletą sugriovimų. Tačiau rusui Morevui pavyko nutraukti jo veiklą. Jis suorganizavo būrį, ginkluotą sviediniais su paprastu dūminiu paraku, kuris nebuvo veikiamas Elikoto spindulių. O būrio nariai buvo apsivilkę specialiais drabužiais, nelaidžiais spinduliams, sukeliantiems beprotybę ir mirtį (apie juos daugiau žr. >>>>>).

Šių spindulių veikimas apibūdintas telegramoje: „Gyventojai paliko miestą paveikti visus apėmusios nepaaiškinamos baimės. Gyvenimas apmirė. Bankai uždaryti. Prekyba nevyksta. Bado grėsmė“. Kitose telegramose buvo pranešama apie masinę erotinę epidemiją, apėmusią Atlantą ir gretimus gyvenamuosius punktus...

Prancūzai R. Doržolesas²⁾ (1885-1973) ir R. Žinju³⁾ (Régis Gignoux, 1878-1931) romane „Karą panaikinanti mašina“ (1917) aprašo spindulius, gebančius 100 km atstumu susprogdinti visas sprogias medžiagas. Jie sukuriami taip: keli elektros įrenginiai su 3000 a.j. varikliais, perduoda srovę į vamzdį su gyvsidabrio garais. Tada tų garų pavidalas pakeičiamas molekuliniu bombardavimu, ir garai nueina vamzdžiais iš lydyto kvarco, skaidriais spinduliams. Spinduliai sukoncentruojami 25 m skersmens prožektoriuje ir nukreipiami į tikslą.

Austrės L. Desberry⁴⁾ (1883-1951) romane „Žydrasis spindulys“ (1922) herojui chemikui Džonui Gėjui pavyko cheminiu būdu iš materijos išlaisvinti elektronus. Jis sukūrė įtaisą, koncentruojantį tuos elektronus ir perduodantį jų žydrą spindulį dideliu atstumu pereinant kiaurai geležį ir uolas. Susikaupę tam tikrame punkte jie galėjo sunaikinti organinę gyvybę ir lydyti metalus. Nukreipimas atliekamas milžiniškų kreivų veidrodžių, kurių židinyje būdavo pažeidžiamas objektas.

„Inžinieriaus Garino hiperboloide“ (1925-26) pasakojama apie žudančius šiluminius spindulius skleidžiantį aparatą (taip pat žr. >>>>>). Štai aparato, kurio pavyzdžiu vėliau sukurti keli dideli aparatai, sandara.:
Cilindrinio apvalkalo h viduje paviršius b b turėjo sukinio c hiperboloidinę formą su atspindinčia vidine puse. Tarpine dalimi i i prie apvalkalo h jungėsi 12-šonis apvalkalas j j su sferos pavidalo galu. Jo viduje buvo 12 porcelianinių dubenėlių a, pritvirtintų prie bronzinio laikiklio. Juose buvo specialios, degančios be dūmų, piramidžių pavidalo žvakės, pagamintos iš aliuminio ir geležies oksido (termito) mišinio su kieta alyva ir geltonuoju fosforu. Jų šilumos spinduliai atsispindėjo nuo hiperboloido b b vidinių sienelių ir susirinkdavo židinyje, kur buvo kitas hiperboloidas c, pritvirtintas prie strypo e, judinamo sraigtu d. Nuo jo atsispindėję šilumos spinduliai lygiagrečiu pluoštu per angas f ir g išeina į išorę ir viską degina savo kelyje. Perkeliant hiperboloidą c į kairę ar dešinę, galima valdyti to spindulio storį.

Hiperboloidas buvo pagamintas iš sunkiai besilydančio, idealiai poliruojamo šamonito mineralo. Štai kaip veikė toks aparatas, įrengtas bokšte už 5 km nuo anilinių dažų gamyklos, siekiant ją sunaikinti (joje buvo 500 t sprogaus tetrilo):

Švytinti, tiesi tarsi yla, gija nuo bokšto nutįso gamyklų kryptimi. Jos kelią žymėjo užsiplieskiančios kregždės, degantys paukščių kūneliai.
Pirmas smūgis teko gamyklos kaminui, - jis susvyravo, lūžo per vidurį ir griuvo. Beveik iškart į kairę nuo kamino virš ilgo pastato stogo pakilo garų stulpas, įgavo rožinės spalvos, susimaišė su juodais dūmais. Dar kairiau stovėjo penkiaaukštis korpusas. Staiga visi jo langai aptemo. Nuo viršaus per visą fasadą prabėgo ugninis zigzagas, vėl ir vėl, ir pastatas susmuko, išbiro, jo likučius apgaubė dūmo kamuoliai. Netrukus pusė pastatų liepsnojo tarsi kartoniniai namukai. Infraraudonasis spindulys kaip išprotėjęs šoko tų sugriovimų viduryje, apčiuopdamas svarbiausia – sprogių pusfabrikačių sandėlius. Raudonis apėmė pusę dangaus. Dūmų debesys, geltoni, rudi, sidabriškai balti kibirkščių spiečiai šokinėjo aukščiau kalnų.
Buvo matyti kaip kelių juostomis iš miesto slenka kažkokia gyva košė. Upės juosta, atspindinti visą šį milžinišką gaisrą, atrodė marga nuo juodų taškelių. Tai gelbėjosi gyventojai – žmonės bėgo lyguma. Tačiau jau buvo per vėlu. Žolėtas laukas tarp miesto ir gamyklos, padengtas ilgomis čerpėtų pastogių eilėmis, staiga pakilo. Žemė išsipūtė. Dabar gi iš po žemių per plyšius išsiveržė baisūs liepsnų liežuviai. Ir staiga iš liepsnų iškilo akinantis, niekad dar neregėto ryškumo stulpas, - ugnies ir įkaitusių dujų kalnas, besikeliantis vis aukštyn. Liepsnojanti piramidė. Dangus tarsi pakilo virš lygumos. Erdvė užsipildė žalsvai rožine šviesa. Joje, tarsi Saulės užtemimo metu, išryškėjo kiekvienas stiebelis, kiekvienas žolės kuokštas, kiekvienas akmenėlis.
Trenkė. Nugriaudėjo. Kilo išsiveržusios žemės griausmas. Sudrebėjo kalnai. Uraganas nupurtė ir palenkė medžius. Skriejo akmenys, nuolaužos. Dūmų debesys užgulė lygumą. Ir tamsoje pasigirdo antras sprogimas. Visas dūmų prisodrintas oras prisipildė niūriai raudona, baugia spalva...

Jie aprašomi A. Beliajevo (1884—1942) romane „Pasaulio valdovas“ (1926). Jie veikė žmonių psichiką (daugiau apie juos žr. >>>>>). Nuo jų saugojo plonas metalinis įžemintas tinklelis. Jis apaugos, tačiau kartu neleis ir transliuoti minčių. Tačiau galima veikti ir mechaniškai, „smegenų mašinos“, kuri tarsi gramofonas skleidžia anksčiau užrašytą mintį, pagalba.

Faktiškai romanas perteikė realiai vykusius B. Kažinskio eksperimentus (daugiau žr. >>>>>). Štai jo sukurta schema, kurioje panaudoti pažymėjimai:
MDT – mikrofonas, detektorius, telefonas – smegenų dalys, registruojančios svyravimus;
S – selenoido apvijos; saviindukcija, neuronų siūlai;
K – kondensatoriai – neuronų dendritai;
R – reostatas; nervų gijos ilgis;
L – Raundo lempos; širdies nervų kolbelės;
b1 ir B2 – akumuliatorių baterija; energijos šaltinis – širdis;
A – antena; rėmelis – nervų „jautrūs galiukai“;
Z – įžeminimas; nervų sistemos periferija.

N. Muchanovas (1882—1942) romane „Liepsnojanti bedugnė“ (1924; taip pat žr. >>>>> bei >>>>>, o taip pat >>>>>) aprašo, kaip 2400 m. išrasta nauja „spindulių“ rūšis, padariusi perversmą karo technikoje, kurie buvo siunčiami iš kosminių eskadrilių laivų. Nedideli laivai skleidė nebulijaus sigma ir tau spindulius, o stambūs – to paties elemento fita spindulius. Sigma spindulių greitis – 180 tūkst. km per sekundę; ir jie išskaido bet kokią sudėtinę kelyje pasitaikančią materiją. Tau spinduliai, pasiekiantys 200 tūkst. km per sek. greitį materija susvilina į atomines dulkes. Galiausiai, fita spinduliai, turintys 220 tūkst. km/ sek. greitį, visa savo kelyje paverčia naujo tipo stichiška galia. Kiekvienam šių tipų egzistuoja kontr-energija, kurio esmė yra karinė paslaptis.

Be to, buvo atskleisti ir nauji kombinuoti nebulijaus bei kito, iki tol nežinoto, tolimų žvaigždžių svečio, pavadinto „Paslaptimi“, spinduliai. Naujai atrasta jėga pavadinta „Nebulijaus omega spinduliais“. Jų greitis – 280 tūkst. km/ sek., o „mėtymo“ nuotolis neribotas. Pagrindinė savybė – bet kokią sutiktą materiją paversti tam tikru pirmapradžiu elementu.

Tačiau ir Marso gyventojai naudojo naikinimo spindulius. Štai kaip atrodė jų panaudojimas: „Oras ir jūra liepsnojo žaliais spinduliais, kritusiais tarsi lietaus čiurkšlės beveik statmenai. Štai spinduliai susiliejo į gausius srautus, ir viskas aplink nušvito ryškia, vaiduokliškai gražia smaragdine šviesa. Dangus, vandenynas, besileidžiantis Mėnulis – visa švytėjo žaliai liepsnojančia ugnimi. Skaidri smaragdinė uždanga vientisa siena slinko ant kranto, iš dangaus nuginusi rausvą žarą.
Grėsmingas kažko neišvengiama, baisaus ir galingo kvėpavimas pasklido ryto vėsoje
Iš tolo artėjo monotoniškas, įkyriai vibruojantis garsas, savyje sukaupęs visus vandenyno šnaresius.
Vandens sūkuriai, tarsi milžiniškos smaragdinės spiralės, įsisuko link tolimo dangaus. Sala pradėjo liepsnoti žalia liepsna. Pasijuto kvapą gniaužiantis sieros dvokas. Tapo nepakenčiamai karšta, trūko oro, judesiai sustingo
Vibruojantis garsas su balsus slopinančių kaukimu užgulė klausą.
tai buvo marsiečių „feluifa“ spinduliai.
Žemės paviršiuje siautė žalias pragaras. Jūra griaudė ir plakė, susisukdama į gigantiškus smaragdinius verpetų sūkurius. Uolos rūko. Visa augalija pavirto dulkėmis. Vibruojantis kauksmas, tarsi milijonai demonų, siautė virš žalio kraujo okeanu.
Galiausiai ataka nutrūko; dujos išsisklaidė. Visos uolos, tarsi sena bronza, buvo pasidengusios stora žalia pluta. Vietomis akmuo susmego ir tarsi aptirpo. Visoje saloje neliko nė stiebelio augalijos. Ten, kur budėjo laivas, žaliavo išdarkyto apsilydžiusio metalo krūva.
Kai kurios Azijos vietovės buvo nuo priešų atitvertos aukščiausios įtampos radijo srovių siena bei lubomis. Šitos savotiškos pussferės orbitą kirsti galima buvo tik tam tikruose punktuose per siaurus vartus ore, ir specialiai pritaikytiems laivams.
Kai priešo aerožablis netyčia pateko į tą nematomą srovės grandinę, jis beprotiškai ėmė vartytis ore, sudarydamas vientisą spindintį ratą. Po akimirkos, plykstelėjęs kamuoliniu žaibu, jis dribo ant skardžių, paskui save palikdamas ugninę juostą, panašią į kometos uodegą“.

Apie 1903-iuosius Peterburge daug triukšmo sukėlė paslaptinga chemiko M. Filipovo mirtis savo laboratorijoje. Matyt, jis atskleidė naują sprogdinimo per atstumą (iki tūkstančių kilometrų) būdą. Tačiau visi rankraščiai ir prietaisai buvo užantspauduoti ir išsivežti, o tada be pėdsakų dingo. Daugiau apie tai >>>>>

1923 m. laikraščiuose pasirodė pranešimų, kad, atseit, Vokietijoje išrasti spinduliai, kuriais nuo žemės galima sustabdyti aeroplanų ir dirižablių, o taip pat tankų ir mašinų ir kt. variklius. Pvz., belgų „Bulletin Beige des Sciences Militaires“ (1923 m. gruodis) Dalveleras spėjo esant galimą tokį įrenginį ir pateikė faktą, kaip 1908 m. stambios Kolorado elektrinės įranga buvo sudeginta dėl aukšto dažnio prietaisų poveikio iš Teslos laboratorijos, buvusios keli kilometrai nuo tos elektrinės. Teslos prietaisų galingumas buvo 300 kW, jokios antenos nebuvo, o rezonansas nutiko atsitiktinai.

Ypač tuo sunerinusi buvo Prancūzija, kai jos oro linijoje Paryžius-Buchareštas įvyko 8 variklio užgesimai ties ta pačia vieta Bavarijoje. Be to, ir Prancūzijoje buvo bandomas automobilių valdymas per atstumą. Galiausiai elektrines dalis imta pridengti pagalvėlėmis, nepraleidžiančiomis pavojingų bangų. Rubusas. Citrinos skonis

Levas Rubusas⁵⁾ (L. Uspenskis, 1900-1978) romane „Citrinos kvapas“ (1927) aprašo naują medžiagą „revoliucionitą“, skleidžiančią nepaprastos galios spindulinę energiją. Toji medžiaga rasta meteorite, nukritusiame viename nuošaliame Kaukazo rajone. Jį sudarė kažkas primenantis kvarcą, tik labai tamsus ir labai sunkus, su būdingu kriauklišku vingiu. Jo viduje buvo kažkokios Žemėje nežinomos medžiagos, kuri buvo nepaprastai aktyvi, gabalėlis. Štai jo poveikiai kūnui:
1. Terminis. Stipriai įkaitina visus prisiliečiančius daiktus. Slėnyje oras visąlaik buvo įkaitęs iki 60^o.
2. Elektromagnetinis. Jo veikiama kompaso rodyklė šoka kaip stipriausios magnetinės audros metu. Visos jėgos linijos supainiotos. Ant drėgnų medžių lapų, ant uolų kyšulių – šv. Elmo ugnys.
3. Cheminis. Vanduo švyti ir įgauna rūgštoką skonį net neprisiliesdamas su medžiaga. Dirva keičia savo sudėtį.Be to, ji skleidžia didelio dažnio virpesius, kurių mūsų organai nepriima, tačiau pagaunami techniškai, o kartu sustiprina beveik visus žinomus EM procesus ir visas chemines reakcijas. Mažiausia jo dalelė sustiprina visus žinomus energijos šaltinius.

Rasto gabaliuko užteks tūkstantmečiams. Jo apsaugojimui nuo prisilietimo su kitomis medžiagomis pakanka suvynioti į vaškinį (švino cukru įmirkytą) popierių. Romanas užbaigiamas taip:
„Nauja jėga atėjo į pasaulį. Tai revoliucionitas. Jis – besidarbuojančių turtas. Kova dėl jo baigėsi. Prasidėjo kova jį turint rankose“.

A. Zarinas⁶⁾ (1862-1929) apsakyme „Nuotykis“ (1929) mini kelis paslaptingus gaisrus Leningrade, sukeltus kamuolinio žaibo, kurį paleidžia kažkokie piktadariai per didelį atstumą. Jie aptikti atsitiktinai, pastebėjus per langą:
„Prie lango stovėjo žmogus su keistais prietaisais. Čia pat kyšojo trys geležiniai virbai, link kurių sklendė trys švytintys kamuoliai. Pasiekę virbus jie geso. Kažkaip kartą vienas išskridusių rutulių negrįžo, ir tas reiškinys sutapo su fabriko gaisru. Kitą kartą prietaiso konduktoriuje pasirodė šviečiantis taškas, greitai išsiplėtęs iki nedidelio kamuolio dydžio, o tada jisai atsiskyrė ir, švytėdamas blausiai žydra šviesa, nusklendė oru. Po jo nuskrido antras, trečias... netrukus po jų pasirodymo užsidegė dar viena gamykla...“

Dž. Londonas apsakyme „Galijotas“ (1908) pasakoja apie griaunamą spindulinės energijos, pavadintos „energonu“, poveikį. Tai kosminė energija, glūdinti Saulės spinduliuose. Ji palengvims žmonijai gyvenimą. Jos išskyrimo iš spindulių metu susidaro radis, radijaitas, radiodruska ir kt. Pradžioje Galijotas ją naudoja pavergdamas visas vyriausybes, naikindamas prieš į siunčiamą karinę techniką. Kai pasaulis jam paklūsta, jis atskleidžia o paslaptį (1937 m.). Laferto spinduliai

K. Laferto⁷⁾ (1872-1938) romane „Pasaulinis gaisras“ (1927, arba „Liepsnos iš kosmoso“) aprašyta „eterinė“ stotis, kurią žmonės įrengė už kelių tūkstančių kilometrų nuo Žemės. Joje gyvena inžinieriai, valdantys milžiniškus veidrodžius, Saulės spindulius siunčiančius į įvairias Žemės vietas, kas sureguliuotų klimatą. Kartu ji veikia ir kaip orbitalinis ginklas, vadinamoji „saulės patranka“ (Sonnengewehr). Antrojo pasaulinio karo metais Hermann Oberth'as ir kiti nacių inžinieriai rimtai svarstė ir teoriškai analizavo tokios „saulės patrankos“ statybos galimybes kosmose.

Kitame agresyvaus pacifizmo stiliaus romane „Dangaus švyturys“ (1925) aprašoma kosminė stotis 100 tūkst. km atstumu nuo Žemės, kurią įrengė „Pasaulio lyga“, siekianti panaikinti karus tarp valstybių. Greta jos įrengta 1000 veidrodinių reflektorių iš pasidabruoto popieriaus. Kiekvieno jų skersmuo – 30 m, o visas atspindintis plotas – 280 ha. Jų pagalba Saulės spindulius galima atspindėti į bet kurią Žemės vietą. Tada toje vietoje dėl karščio viskas žūdavo. Be to, stotis galėjo į Žemę skleisti įvairių tonų garso bangas.

Vokiečių rašytojas Otto Pitčas⁸⁾ (Otto Pietsch) romane „Bikoksas ir Ko“ (1920) aprašė amerikiečio Edvardso išradimą, kai ties pusiauju sugaudžius maksimumą saulės energijos, ji koncentruojama ir be laidų perduodama į bet kurią žemės vietą. Pvz., naktį Niujorke įžiebiama „saulė“ spinduliais iš Ekvadoro, iš ten pat energija aprūpinami fabrikai Airijoje ir pan. be to, buvo sukurtas ypatingas žiedas iš nepaprasto metalo, kurio pagalba sukaupta saulės energija patekdavo į transformatorius, ją transformuojančius į galingą srovę, įgalinančią įveikti žemės trauką. Tos srovės zonoje visi daiktai atsiplėšdavo nuo žemės ir išlėkdavo į erdvę.

Alberto Baijo⁹⁾ (Albert Bailly) romano „Eteris-Alfa“ (1929) pagrindas yra galingi spinduliai, gaunami išskiriant atomo vidinę energiją, kai helio branduoliai 100 tūkst. km/sk. Greičiu bombarduojami radžio alfa spinduliais. Jų poveikyje eteris tampa skystu, o vėliau ir kietu. Iš tos medžiagos statomas tarpplanetinis laivas „Eteris-Alfa“ ir juo skrendama į Mėnulį.

Mėnulyje gyvena radžio vaikai, viešpatauja elektrinė gyvybė, o tų būtybių protą sudaro elektros virpesiai. Jų išorinė išvaizda – į žvaigždes panašios įvairiaspalvės švieselės. Tie selenitai, baimindamiesi žemiečių atėjimo, nusprendžia Žemėje sunaikinti gyvybę ir į ją pasiunčia elektros bangas, sukeliančias žemės drebėjimus, potvynius, gaisrus ir kt. tačiau herojai nurodo, kad nuo jų reikia gintis Eterio ekranu, izoliuojančiu Žemę nuo žudančio jų poveikio.

E. Zelikovičiaus¹⁰⁾ romane „Sekantis pasaulis“ (1930) aprašomi mirtini spinduliai, kuriuos sukūrė Saturno palydovo „Aija“ gyventojai. Jų laivai buvo sferoidų formos ir pakraščiuose turėjo skrituliukus – 5 cm skersmens ryškiai raudonos spalvos objektyvus. Šie spinduliavo galingų generatorių tiekiamą atominę energiją. Kai viename Saturno palydovų „Juivi“ kilo karas, Aijos gyventojai jį nutraukė tų objektyvų skleidžiamais spinduliais; tie spinduliai lydė patrankas, šarvuočius ir dirižablius, degino tvirtoves, kaitino orą, sprogdino sprogmenis... Juivi įsitvyrojo taika ir vieninga respublika.

¹⁾ Michailas Volkovas (1886-1946) – rusų rašytojas iš Tverės gubernijos. Į Maskvą uždarbiauti atvyko 13 m. amžiaus. Pradžioje dirbo darbininku, dalyvavo Vasario revoliucijoje, vėliau tapo profesionaliu tarybiniu rašytoju, kūręs realistiniu apybraižų stiliumi (rinkinys „Buki“, 1924) ir kaimiško gyvenimo pasakojimus. Išbandė mokslinės fantastikos temas.

²⁾ Rolandas Doržolesas (Roland Dorgeles, 1885-1973) – prancūzų rašytojo ir žurnalisto Rolland Maurice Lecavele pseudonimas. Nuo 1917 m. bendradarbiavo su „Le Canard enchaine“ laikraščiu, kuriame paskelbė romaną „Karą panaikinanti mašina“ (1917), parašytą kartu su R. Žinju. Vėliau paskelbė romaną „Mediniai kryžiai“ (19190, už kurį gavo „Femina“ premiją. 1939 m. tapo karo korespondentu ir įvedė išsireiškimą „keistasis karas“ (drole de guerre). 1954 m. išrinktas Gonkūrų akademijos prezidentu. 1996 m. pradėta teikti jo vardo premija, skiriama žurnalistams už prancūzų kalbbos naudojimo kokybę.

³⁾ Režis Žinju (Régis Gignoux, 1878-1931) – prancūzų žurnalistas, rašytojas ir dramaturgas. Daugumą pjesių paskelbė žurnalo „L'Illustration“ teatrui skirtame priede. Be „Karą panaikinančios mašinos“ (1917, kartu su R. Doržolesu) paskelbė dar du romanus.

⁴⁾ Hermynia Zur Muhlen (1883-1951) – austrų rašytoja ir vertėja. 3-me de6imtm. detektyvams, pasakoms ir kitiems kūriniams naudojo Lawrence H. Desberry pseudonimą. Atsidavusi socialistė iš katalikiškos Vienos aristokratų šeimos, kartais buvo vadinama „Raudonąja grafiene“. 1939 m. vokiečiams okupuojant Bohemiją pabėgo į Londoną, kur dar parašė du romanus bei mirė beveik nežinoma.

⁵⁾ Levas Uspenskis (1900-1978) - tarybinis rašytojas, filologas, žurnalistas, vertėjas, žinomas populiariomis knygomis apie kalbotyrą (žinomiausia „Žodis apie žodžius“, 1954). Naudojo Levo Rubuso pseudonimą. Parašė mokslinės fantastikos kūrinių („En-du-o plius x dukart“, 1971, ir kt.). 1928 m. Charkovo leidykloje „Kosmosas“ (Peterburge jam neleido publikuoti) išleido „Citrinos skonį“ (kartu su L. Rubinovu), „raudonasis Pinkertonas“ stiliaus fantastinį nuotykių romaną, kuriame pasaulinės jėgos varžosi dėl „revoliucionito“, meteorite atrastos radioaktyvios medžiagos, užvaldymo. 1951 m. atliko kelionė po Vidurinę Aziją, apie ją sukurdamas eilėraščių ciklą.

⁶⁾ Andrejus Zarinas (1862-1929) – rusų rašytojas, mokęsis Vilniuje, kur pasirodė ir jo ankstyviausia publikacija „Keletas ekonominių klausimų“ (1881). Nuo 1884 m. gyveno Peterburge. Parašė romanų ir išleido apsakymų rinkinių (tarp jų „Kalbanti galva“, 1896; „Nuvytę gėlės“, 1897) bei kitų knygų. Dauguma jo kriminalinių kūrinių atskleidžia detektyvo išradingumą, nors jo apysaka „Ieškant žudiko“ (1915) pasižymi neįprastu tam laikui smurtu prieš moteris. Kaip ir kiti „Amžiaus pabaogos“ autoriai, jis naudojo spiritualistines ir okultines temas („Dvasia“ 1902; „Šėtono dovana“, 1906 ir kt.).

⁷⁾ Karlas Lafertas (Karl August von Laffert, 1872-1938) – vokiečių kariškis, rašytojas. Buvo nacionalsocialistinių pažiūrų ir 1930 m įstojo į NSDAP. Parašė keletą romąnų, kurių dauguma mokslinės fantastikos žanro, skelbtus jaunimo leidiniuose.

⁸⁾ Otas Pitčas (Otto Pietsch, 1874-1960) – vokiečių rašytojas. Rašė romanus, apsakymus, eilėraščius, iš kurių didžiausios sėkmės sulaukė fantastinis romanas „Pasaulio sąžinė“ (1915). Romanas „Ledi Glein nuotykiai (1913) buvo ekranizuotas 1913 m.

⁹⁾ Arberas Beilis (Albert Bailly, 1886-1978) – belgų žurnalistas ir rašytojas, parašęs keletą puikių istorinių ir fantastinių romanų. Už „Eteris-Alfa“ (1929), paliečiantis susidūrimą su nežemiška gyvybe, gavo Ž. Verno premiją. 1955 m. išleido jo sikvelą „Atleisk Dievui“, deja, netapusiu sėkmingu.

¹⁰⁾ Emanuelis Zelikovičius (1896-po 1965) - žydų kilmės tarybinis fantastas iš Vilniaus. 1914 m. baigė mokyklą Maskvoje, išvyko į Vokietiją, kur buvo 3 mėn. buvo internuotas. 1922 m. grįžo į Maskvą, po 1929 m. dėstė vokiečių kalbą. Susidomėjo anarchizmu ir mistika, įšventintas į „Tamplierių ordiną“. 1930 m. paskelbė pirmąjį fantastinį pamfletą „Bolševikų dėmės Saulėje“, o po to ir utopinį romaną „Sekantis pasaulis“ (1930, žurnale „Pasaulių kova“), kuriame veikėjai patenka į salą „4-ame matavime“. Anglų matematikas Bruksas randa būdą patekti į planetą Aiją, kurioje nugalėjo komunizmas: joje viskas panašiai kaip Žemėje tik geriau, tačiau vietinius trikdo Brukso „buržuazinės nuostatos“. O gretimoje planetoje įsišaknijusi kapitalistinė tvarka, tad Aija gyventojai mano, kad turi moralinę teisę įsikišti ir smogti perspėjantį smūgį. 1931 m. suimtas ir lageriuose kalėjo 3 m. (reabilituotas 1965 m.). 1938 m. pasirodė dar du jo apsakymai, o daugiau fantastikos nelietė, po karo įsitraukęs į mokslo populiarinimą. 7-me dešimtm. sugrįimas prie fantastikos nebuvo sėkmingas.