Atlantida Marse  

Atlantidos istorija nesibaigia Žemėje. V. Skotas-Eliotas praneša, kad Atlantidos aukso amžiaus pabaigoje išsivystė reaktyvinė aviacija. Įvairūs autoriai nurodė ugnimi alsuojančius, triukšmingus skraidančius drakonus ir slibinus pas graikus, germanus, indėnus ir kt. - atseit Atlantidos orlaivių prisiminimus.

Su tobula technika atlantai, be abejo, buvo pajėgūs išvengti žūties. Tai ir paminima teosofų darbuose – kad vieni atlantai perskrido į Ameriką ir Afriką, o kiti – persikėlė į Marsą ir Venerą. Vis tik taip išsigelbėjo nedaug atlantų, nes visiems neužteko vietos juose, tad jie prarado savo galybę. Orlaivių dalys susidėvėjo, degalai išseko, o jau nereikalingų orlaivių liekanas sunaikino priešiškos tautos.

Iliustracijai pasitelkiamas Egipto dievas Totas, anot okultistų, aukšto rango žynys, atvykęs iš Atlantidos. Prieš mirdamas panoro perduoti žinias jas išdėstęs „Smaragdo lentelėse“. Į rusų kalbą jas iš prancūzų kalbos išvertė liaudininkas ir mokslo populiarintojas N. Morozovas, pabrėždamas, kad tekstas nebūdingas Viduramžių alchemikams ir labiau būdingas 19 a. kosmitams. Matyt, ir jos yra falsifikatas.

Apie atlantų išsikėlimą į Marsą pirmasis prakalbo F.S. Oliveris1) (Filono Tibeteco pseudonimu) romane „Dviejų pasaulių gyventojas“ (1894). Vėliau tą idėją išvystė V.I. Kryžanovska2), pvz., „Gretimoje planetoje“ (1903) pateikdama teokratinę utopiją pagal monarchinės Atlantidos pavyzdį, o „Planetos mirtyje“ (1910) aprašytas „didžiųjų įšventintojų“ nuskridimas į Marsą laivais, naudojančiais „eterio vibracijos bangas“. O labiausiai įtakingu kūriniu apie tai buvo A. Tolstojaus „Aelita“ (1922).

A. Tolstojus ir pats domėjosi okultizmu, buvo pažįstamas su V. Briusovu – 1917 m. jiedu susitiko Laikinos vyriausybės Spaudos registracijos komisariate ir, gali būti, aptarė „Mokytojus...“ Teosofų versiją jam galėjo papasakoti ir M. Vološinas3), domėjęsis ezoterika ir priklausęs antroposofistams.

Atlantų (magacitlų) istoriją pasakoja Aelita, Marso valdovo dukra. Ji pateikia racionalistinę teosofų padavimo versiją, kuri artimesnė mokslui nei okultizmui.

Žemėje vyravo visuotinė taika. Žemės jėgos, iškviestos Žinių, gausiai ir prabangiai tarnavo žmonėms. Sodai ir laukai davė gausius derlius, gausėjo galvijų bandos, darbas buvo lengvas. Žmonės prisimindavo senus papročius ir niekas netrukdė jiems gyventi, mylėti, gimdyti, linksmintis. Padavimuose tas laikas vadintas auksiniu...

Skilimas tarp dviejų Pažinimo kelių buvo didelis. Prasidėjo kova. Tuo metu buvo padarytas nepaprastas atradimas, - atrasta galimybė akimirksniu išlaisvinti gyvybinę jėgą, snaudžiančią augalų sėklose. Ta jėga – griausminga, ugninė- Magacitlai šalta materija, - išsilaisvindama, veržėsi į erdvę. Tamsieji pasinaudojo ja kovai, karo ginklams. Jie pasistatė milžiniškus skraidančius laivus, kėlusius siaubą. Laukinės tautos ėmė garbinti tuos sparnuotus drakonus.

Šviesieji suprato, kad pasaulio pabaiga yra arti, ir ėmė jai ruoštis. Jie tarp paprastų žmonių atrinkinėjo tyriausius, stipriausius ir švelnios širdies ir vedė į šiaurę bei rytus. Jie jiems skyrė aukštas kalnų ganyklas, kur persikėlėliai galėjo gyventi ankstesnį ir mąslų gyvenimą.

Šviesiųjų nuogastavimai pasitvirtino. Aukso amžius išsigimė, Atlantidos miestuose prasidėjo persisotinimas. Niekas daugiau nesulaikė persisotinusios fantazijos, paleistuvavimo troškulį, tuščio proto beprotybės. Jėga, kurią valdė žmogus, atsigręžė prieš jį. Mirties neišvengiamumas žmonėms kėlė liūdesį, žiaurumą, negailestingumą.

Ir štai, atėjo paskutinės dienos. Jos prasidėjo didele nelaime: centrinė Šimto vartų miesto dalis buvo sukrėsta požeminio smūgio, daug žemių nugrimzdo į vandenyną, jūrų bangos atskyrė Plunksnuotos gyvatės žemę.

Tamsieji apkaltino šviesiuosius, kad užkeikimų jėga išlaisvino žemės ir ugnies dvasias. Žmonės pasipiktino. Tamsieji mieste surengė nakties pogromą, - daugiau nei pusė gyventojų, dėvėjusių drobinę tiarą, žuvo, likusieji pabėgo už Atlantidos ribų, daugelis – į Indiją.

Šimto vartų mieste valdžią užėmė turtingiausi juodojo ordino piliečiai, vadinęsi Magacitlais, kas reiškė „negailestingi“. Jie kalbėjo: „Sunaikinsime žmoniją, nes ji yra blogas proto sapnas“. Kad visa pilnatve pasimėgautų mirties reginiu, jie visoje žemėje paskelbė šventes ir žaidynes, atvėrė valstybės iždą ir parduotuves, iš šiaurės atgabeno šviesiaodžių merginų ir atidavė jas žmonėms, atlapojo šventyklų duris visiems, trokštantiems nenatūralių malonumų, pripylė fontanus vyno ir aikštėse kepė mėsą. Liaudį apėmė beprotybė.

Tai buvo rudeninės vynuogių skynimo dienos.

Naktį, laužų apšviestose aikštėse, tarp nuo vyno, šokių, valgio, moterų apkvaitusios minios, - pasirodė Magacitlai. Jie buvo aukštais šalmais, šarvuotomis juostomis, be skydų. Dešine ranka jie mėtė bronzinius rutulius, sprogstančius šalta, naikinančia ugnimi, o kaire ranka smeigė kalaviju girtus ir apkvaišusius.

Orgiją nutraukė baisus požeminis smūgis. Krito Tubalo statula, sutraškėjo sienos, virto akvedko atramos, iš gilių plyšių išsiveržė liepsnos, dangų uždengė pelenai.

Ryte kruvinas, blankus Saulės diskas apšvietė griuvėsius, degančius sodus, pertekliaus iškankintas išprotėjusias minias, lavonų krūvas. Magacitlai puolė prie kiaušinio formos skraidymo aparatų ir ėmė palikinėti Žemę. Jie išskrido į žvaigždėtą erdvę, abstraktaus proto tėvynę. Išskrido keli šimtai aparatų. Pasigirdo ketvirtas, dar stipresnis požeminis smūgis. Iš šiaurės iš pelenų miglos atūžė vandenyno banga ir nusirito paviršiumi, naikindama visa, kas gyva.

Prasidėjo audra, žemę, namus kapojo žaibai. Pasipylė liūtis, skraidė ugnikalnių akmenys.

Už didingojo miesto sienų, nuo auksu dengtos laiptuotos piramidės Magacitlai vis dar kilo pro krentančio vandens širmą, iš dūmų ir pelenų į žvaigždėtą erdvę. Trys vienas kitą sekę smūgiai suskaldė Atlantidos žemę. Aukso vartų miestas nugrimzdo į kunkuliuojančius vandenis...

Galutinis nutolimas rusų literatūroje nuo ezoterinių elementų įvyko A. Beliajevo „Paskutiniame žmoguje iš Atlantidos“ (1925). Postūmiu jam pasitarnavo žinutė „Figaro“: „Paryžiuje įkurta draugija Atlantidos tyrimui ir finansiniam eksploatavimui“. Beliajevas aprašo panašią komercinę įmonę, išsiunčiančią gerai aprūpintą ekspediciją ieškoti Atlanto gelmėse artefaktų, išlikusių po Atlantidos žūties. Apysaka pateikia Atlantidos rekonstrukciją, tačiau iš tikro ji paimta iš populiarios Rožė Devinios4) knygos „Atlantida, šeštasis žemynas“ (1923). O ir pagrindinė idėja irgi iš ten: „Būtina [ ... ] rasti šventąją žemę, kurioje snaudžia seniausių Europos, Afrikos ir Amerikos tautų protėviai“.

Netgi Devinios paminėjimas, kad indėnai Mėnulį vadino Sel, tai tampa žaviąja Atlantidos valdovo dukra. Jis irgi atsisako okultinių elementų, siekia realumo – tad nėra nei reaktyvinių orlaivių ir pan. dalykų. Atlantologas N. Žirovas pastebėjo: „Beliajevas įvedė daug savitumų, ypač – kalnų masyvų panaudojimą kaip skulptūrų. Tuo jis nuspėjo mano draugo iš Peru dr. Danielio Ruso (Daniel Russo) gigantiškų skulptūrų, primenančių aprašytas Beliajevo, atradimą“.

Atlantida jo romane – kolosali vergvaldė imperija, o gamtos katastrofa tik užbaigė socialinių prieštaravimų, kurių centre buvo vergų sukilimas, seką. Tačiau, kad ir kokia dramatiška buvo ta žūtis, jos palikimą perėmė Viduržemio ir Pietų Amerikos tautos. Senojo pasaulio krantus pasiekia pusiau sudaužytas laivas su išgyvenusiu mokytoju, kuris baltaplaukiams šiauriečiams papasakoja apie nepaprastą Aukso amžių, išmokė išgauti ugnį.


Trumpos biografijos

1) Frederikas S. Oliveris (Frederick S. Oliver, 1866-1899) – „Dviejų planetų gyventojo“ autorius. Parašyta 1886 m. ir 1894 m. atspausdinta rašomąja mašinėle, knyga nebuvo išleista iki 1905 m. Pratarmėje sakoma, kad knyga parašyta per 3 m. „automatiniu rašymu“, pagal vizijas ir „diktavimą“ dvasios, pasivadinusios „Phylos iš Tibeto“. Prisistatydamas atlantu jis aprašo Atlantidos kultūrą socialiniame, politiniame, religiniame ir ekonominiame kontekstuose. Jos gyventojai naudojasi antigravitacinėmis transporto priemonėmis, televizija, belaidžiais telefonais, oro kondicionieriais ir kitais techniškai pažangiais prietaisais. Knygoje gilinimasi į ezoterines temas ir aptariami karmos ir reinkarnacijos klausimai. Aprašoma astralinė kelionė į Venerą, kai kūnas buvo likęs šventykloje po Šasta kalnu.

2) Vera Kryžanovskaja (1861-1924, pseudonimu W. I. Rochester) – rusų rašytoja prozininkė. Paskutinius du 19 a. dešimtmečius gyveno Vakarų Europoje. Po Spalio revoliucijos emigravo į Estiją, kur du metus dirbo lentpjūvėje, kas palaužė jos sveikatą.
Nuo vaikystės domėjosi senovės istorija ir okultizmu, spiritizmo seansuose pasirodydavo kaip mediumė. Jos vyras buvo garsus spiritistas S. Semionovas. Ji teigė, kad jos ankstyvuosius romanus padiktavo anglų poeto, Ročesterio grafo Dž. Vilmoto dvasia. Rašė prancūziškai, o tada vertė į rusų kalbą.

3) Maksimilianas Vološinas (1877-1932) – ukrainiečių kilmės rusų poetas simbolistas, dailininkas, literatūros ir meno kritikas ir vertėjas, ypač išgarsėjęs puikiais prancūzų poezijos vertimais. 1914 m. susidomėjo antroposofija.
Vološinas neliko abejingas ir Atlantidos temai; jis neatskyrė Atlantidos ir pranašavimo. Atlantidos tema paliesta daugelyje jo eilėraščių. Eilėraštį „Palinkėjimą Balmontui“ parašė šiam išvykstant į kelionę aplink pasaulį. Jame minėdamas išnykusius žemynus (Atlantidą, Lemūriją) pabrėžia, kad Balmontas „plaukia“ ne tik erdve, bet ir laiku.

4) Rožė Devinia (Roger Devigne, 1885-1965) – prancūzų poetas, žurnalistas, žurnalų leidėjas, rašytojas, folkloristas, pirmasis „Sound Archive“ direktorius (1938-1953). 1923 m. išleido „Atlantida: 6-oji pasaulio dalis“, kurioje Atlantidą siejo su Egiptu ir Amerika. 1926 m. įsteigė „Atlantidos studijų“ draugiją (kartu su P. Court‘u), projektą, siekiantį įrodyti, kad Atlantida egzistavo. Po metų jiedu išsiskyrė, nes Devinia buvo labiau už mokslinius metodus, o P. Court‘as pasižymėjo radikalesnėmis mintimis.Tuo metu skaitė paskaitas Sorbonoje, tame tarpe apie Atlantidą ir folklorą.

Atlantidos skiltis
Kritijas ir Timėjus
Datos ir Atlantida
Kur gi toji Atlantida?
Atlantai tebėra gyvi?
Tvanas Gilgamešo epe
Dingusi Sandoros skrynia
Atlantida - tai Kretos sala?
Kada bus pasaulio pabaiga?
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Velykų sala: Du pasaulio modeliai
Malta: menanti Atlantidą?
Kada bus Armagedonas?
Dingusi Sandoros skrynia
Nojaus arka surasta?
Elohimų alchemija
Enuma Eliš mitas
Šiaurės Atlantida
Sirijaus paslaptis
Mitologijos skiltis
NSO svetainė
Vartiklis