Kada bus Armagedonas? Vartiklis

Kas tai bus - planetos katastrofa, paskutinis teismas, Kristaus (Mesijaus) sugrįžimas, 5000 trukmės Kali juga („vargo amžius“) pabaiga?
sunset

O gal pasislinks Žemės pluta ir pasikeis klimatinės sąlygos (skaitykite apie Atlantidos paieškas Antarktidoje)? Pvz., prieš 13 tūkst. m. Špicbergeno saloje augo pelkiniai kiparisai ir vandens lelijos, gyveno beždžionės Ir krokodilai.

Viešpats pasaulio tvėrimo metu paliepia Adomui daugintis ir iš naujo užpildyti Žemę (Pr. 1:28). Tad ir Biblija sako, kad Žemė kažkada jau buvo apgyvendinta?

Apr 8,10: Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių.
Apr 8,11: Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių mirė nuo vandens, nes jis pasidarė kartus.

Biblijos pranašai mini dvi didžias nelaimes prieš pasaulio pabaigą. Jonas vėliau vieną jų įvardija Pelynu. Pranašai šiaip vengė minėti tikrinius vardus, tad Jonas turėjo būti labai tikras savo pranašyste. Vėliau panašią pranašystę išsakė Hopi gentis bei Motušė Šipton [1986 m. įvyko Černobylio avarija; Černobylis reiškia pelynas.]

Bibliniai pranašai Ezekielis (skaitykite apie Ezekielio vizijas) ir Jonas meldėsi ir pasninkavo po kelias savaites. Mažai žinoma apie Ursula (motiną) Šipton be to, kad ji gyveno Anglijoje 15 a. ir buvo sudeginta kaip ragana. Savo vizijas išsakė eilėmis. Ji atmetė bažnyčios prašymus panaudoti jos vizijas krikščionių tikėjimo stiprinimui.

Ezekielis (Ez 38:22) regėjo audrą, lyjančią ugnimi ir siera - Vidurio rytuose, tada Rusijoje.

U. Šipton: ugninis drakonas nuskries dangumi ir uodega trenks žemėn. Žmonės turės ieškoti pastogės ir kaupti maisto atsargas, kurias reiks ginti.

Hopi indėnai regėjo dūmų ir ugnies stulpus.
Tai buvo švytintis (kaip Mėnulis) asmuo be kaklo su žemyn siaurėjančia galva.

Bibliniai pranašai aiškiai išsakė, kad yra tasai, kuris žino ateitį „Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs“ (Iz 46:9-10). O per pranašystes žmonija gali Dvasioje ieškoti atsakymų.

1-3 a. (be „Apreiškimo Jonui“) pasirodė daug apokaliptinių raštų: „Nekaltos mergelės apokalipsė“, „Tomo apokalipsė“, „Apreiškimas Steponui“, „Petro apokalipsė“, „Pauliaus apokalipsė“...

Ar pasaulio ateis tūkstantmečių sandūroje, nes išpranašauta, kad Kristus valdys tūkstantį metų (Apr. 20:1-9, Mt 24:30-31)?

Šv. Augustinas jaunystėje žavėjęsis astrologija vėliau nutarė, kad žvaigždės neturi įtakos žmogaus gyvenimui, ir smerkė pranašavimą bei astrologiją. „Dievų mieste“ jis aiškina, kad „Apreiškimą Jonui“ reikia suprasti kaip dvasinę alegoriją (kaip Jn 4:24), o Kristaus viešpatavimo „tūkstantmetis“ jau prasidėjęs nuo pat jo „nukryžiavimo“ dienos.

Tai apreiškimas apie Dienos Žvaigždę žmonių širdyse ir mintyse, kuris prasidėjo per sekmines (Mal 4:2, Apd 2:1-4,2, Pt 1:19:20).

Dar viena biblinė pranašystė susijusi su Sabatu (Iš. 20:9-11), kai Jahvė prisakė Izraeliui dirbti 6-ias dienas, o 7-ąją ilsėtis. Kadangi Dievo diena yra kaip tūkstantis metų, tai Dievo "poilsio" tūkstantmetis prasidės po 6000 m. nuo pasaulio sutvėrimo.

Yra kelios ypatingos datos, į kurias reiktų atkreipti dėmesį laukiant pasaulio pabaigos:

Gizos piramidė yra neabejotinai sunkiausias žmogaus pastatytas statinys. tai 481 pėdos aukščio piramidė pastatyta iš 70 t. sveriančių akmens luitų - statinys, kurio nepavyktų pastatyti naudojant šiuolaikines statybos technologijas. Manoma, kad ji pastatyta maždaug 2170 m. pr.m.e. ir yra faraono Cheopso kapas (jos "karalių" patalpoje nerasta palaikų, bet pagal kai kuriuos hieroglifus sienoje ją galima sieti su Cheopsu). Tačiau kiti mano, kad ją prieš 10500 metų pastatė labiau išsivysčiusi civilizacija, kuri sunyko pasislinkus Žemės ašigaliams (žr. apie Žemės plutos poslinkius). Egiptiečiai yra tos civilizacijos išlikusių atstovų palikuonys (kaip ir senovės Peru inkai, Meksikos majai ir actekai ir kt.).
Žr. Piramidžių mistika...

Moira Timsa atkreipė dėmesį į vieną "pranašišką" jos perteikiamą reikšmę: Tai 6000 colių laiko (1 colis = 1 metai) intervalas, prasidėjęs 3999 m.pr.m.e. ir pasibaigsiantis 2001.09.17. Pirmąkart mintį, kad piramidėje gali būti užšifruotas koks nors laiko intervalas dar 1925-ais išsakė Deivas Davidsonas.

1638-ais Gizos plynaukštę aplankęs britų astronomas Džonas Gryvas užrašė vietinių gyventojų legendas:
"Tai nutiko, nes [mitinių laikų faraonas] išvydo sapne, kad visa Žemė apsivertė su jos gyventojais, gulinčiais veidais į viršų; kad krito žvaigždės, kurios susidauždamos kėlė baisų triukšmą...

Jis pabudo labai išsigandęs ir sukvietė visus vyriausiuosius žynius iš visų Egipto sričių. Išdėsčius jam visą regėjimą, jie pasiklausė žvaigždžių ir pranešė apie artėjantį Tvaną. Tada faraonas paklausė, ar tai nutiks jo šalyje - ir jie tai patvirtino, kad nutiks ir sunaikins ją.

Kadangi dar liko keletas metų iki tvano, jis paliepė nederlingoje žemėje statyti piramides. Jose jis iškalė visas išminčių sukauptas žinias ir visus mokslų pasiekimus - astrologijos, aritmetikos, geometrijos ir fizikos. tai gali perskaityti tas, kas žino jų ženklus ir kalbą..."

Pastaba: Kai slenka Žemės pluta (apie tai skaitykite puslapyje apie Atlantidos paieškas Antarktidoje) - jos gyventojams keičiasi ir žvaigždžių išsidėstymas danguje. Atrodo, kad "dangus krenta". Tokį pokytį palydi siaubingi Žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai, o jūrų pakrantes talžo milžiniškos bangos. Poliariniai ledai pakliuvę į šiltas sritis sparčiai tirpsta ir sukelia visuotinius potvynius (t.y. Tvaną).

Neužmirškime, kad majų kalendorius (iki pat palydovų eros, prasidėjusios 1958-ais) tiksliausiai aprašė mūsų planetos kelią aplink Saulę.

Majai taip pat turėjo išvystytas matematines žinias (pvz., naudojo nulio sąvoką). Ir tai buvo civilizacijoje, kuri nenaudojo rato! Erikas Tompsonas stebisi:
"Kokie dvasios postūmiai vertė majus brėžti dangaus schemas ir nesugebėti įžvelgti rato principo; perteikti amžinybę ir neįstengti padaryti žingsnį už paprasto arkos; skaičiuoti milijonus ir nemokėti pasverti kukurūzų maišo".

Herbertas Spindenas paskaičiavo kitą pabaigos datą:
"Kalbant apie pasaulio pabaigą,... metai į ten ar į ten nedaug ką reiškia".
Jeigu skaičiuojame naudodamiesi 10-ne skaičiavimo sistema, tai dar nereiškia, kad atėjus apvaliai datai turi nutikti pasaulio pabaiga.
"Visiems mums, be jokios abejonės, pasaulis baigiasi... Per 100 metų mūsų nebeliks..."

Ir tikrai, tiek judėjai, 7-os dienos adventistai, Tibeto budistai, Hopi spiritistai pranašauja pasaulio pabaigą. Majai skaičiuoja dienas iki 5-ojo amžiaus pabaigos, krikščionys laukia Bažnyčios paėmimo, Hopiai tvirtina, kad mes gyvename ties 4-ojo pasaulio pabaiga, Kaogi indėnai iš Meksikos džiunglių nustojo verpti vilną ir austi drabužius... Pranašai (nuo Nostradamo iki Edgaro Keiso), "čeneleriai" (nuo E. Blavatskajos iki J.Z. Naito) numatė viską - nuo ašigalių pasislinkimo iki drebėjimų, nuo Atlantidos iškilimo iki Amerikos nuskendimo).

1555-1557-ais buvo išspausdintos 42 ištraukos iš Nostradamo (1503-1566) „Pranašysčių“. Apie 50% jo ketureilių dar nėra tiksliai išaiškinta, apie 40% galima paaiškinti iš jo naudotų Biblijos pranašysčių ir racionalaus pagrindimo, apie 30% - išsipildė, tačiau buvo daug neatitikimų susiejant su istoriniais įvykiais. Jis sakė, kad Pietų Indijoje pasirodysiantis vadovas pradės Aukso amžių.

Edgaras Keisas (1877-1945) „pažadino“ 6-ąjį jutimą. Balsas jam liepdavo miegoti, o pabudęs jis galėjo viską atkartoti raštu. taip „sapnuodamas“ jis nuspėjo daugelį 20 a. įvykių. tarp jo pranašysčių yra ir ašigalių pasislinkimas (numatytas 1998-2001 m.), didesnės Japonijos dalies nugrimzdimas, „akimirksniu“ pasikeisianti Europa ir t.t.
Taip Edgaras Keisis dar 1937 m. „pamatė“, kas įvyks 21 a. pradžioje – gamtos stichijų visiškai sugriautus JAV, Rusijos ir Šiaurės Europos pakrančių miestus.

Uniformitarinė teorija laiko, kad geologiniai pokyčiai vyksta lėtai. Tačiau daug daugiau įrodymų, kad geologiniai pasikeitimai įvyksta staiga - kaip katastrofų išdava. Pirmas šias idėjas 1795-ais išsakė škotas Džonas Hutonas (1726-1797) bei 1800-ais prancūzas Ševaljė de Lemarkas, o išbaigtą formą jos įgavo anglo Čarlzo Lailio 1838-ais išleistoje „Geologijos elementai“.

Elektrikas Hugas Aučinklosas Braunas (1879-1975) 60 metų paskyrė teorijos, kad šiame šimtmetyje ištirps poliarinių sričių ledai, palaikymui. Dar 1911-ais jis sudomino pasaulį ataskaita apie tai, kad tarp Arktikoje rastų mamutų dantų užsilikę vėdrynų stiebai (plačiau apie tai >>>>>). Jis teigė, kad maždaug kas 8000 metų Žemės ašigaliai gali pasislinkti ir tropikai persikelti į poliarines sritis (ir atvirkščiai). 1957-ais jis išleido knygą „Žemės kataklizmai“. Joje jis atkreipė dėmesį į dar vieną mokslo neišaiškintą faktą - Žemės sukimosi svyravimas. Jis buvo labai atkaklus ir metų metais ragino JAV Kongresą skirti pinigų „civilizacijos stabilizavimo organizacijai“.

Peržvelkime jo teiginius (dar žr. 10 keistų radinių):
a) mamutai ir kiti žinduoliai randami Arktikoje, kur jie negalėjo gyventi;
b) Nojaus, kinų, indų, majų mitai apie Tvaną, kuris buvo daugiau nei prieš 5000 metų;
c) jūrose ir Žemės gelmėse randamos medžių ir kt. augalų fosilijos (pvz., viena jų yra Sibiro amžino įšalo zonoje - su vaisiumi ir lapais).
d) medūzų fosilijos - jos galėjo išlikti tik staiga sušaldamos - tik taip galima paaiškinti, kaip ištižusios medūzos pavirto kietu akmeniu. Kaip ir jūros paukščių pėdos ar lielaus lašų pėdsakai (nes juos būtų nuplovę kitas lietus ar aukštesnė jūros banga).

Armagedono mūšio vieta siejama su Megido kalva Izraelio šiaurėje, Žemutinėje Galilėjoje, 30 km į pietus nuo dabartinės Haifos. Joje vyko daugybė mūšių senovėje (jų suskaičiuota apie 35, kurių apie 12 vyko bibliniais laikais). Jezraelio lygumoje miestai buvo statomi kaip tvirtovės, kad saugotų kalnų perėją. Statant ir perstatant Megidą susidarė 25 arų ploto kalva. Hebrajų kalba „Armagedonas“ ir reiškia „Megido kalva“, kuri Biblijoje paminėta 8 kartus.

Megidas buvo svarbus savo strategine padėtimi, nes buvo prie kelio, jungiančio Egiptą su Sirija. Miestas minimas ir egiptiečių bei asirų rašytiniuose šaltiniuose. Ant Egipto Karnako šventykloje sienos pavaizduota faraono Tutmozio III pergalė 1479 m.pr.m.e., kai jis per siaurą Karmelio kalno perėją ties Megidu netikėtai užpuolė Kedeso karalių.

Vienas lemtingų mūšių čia vyko 609 m. pr.m.e. tarp Judėjos karaliaus Jozijo, paskutinio Dovydo dinastijos karaliaus, ir faraono Necho II, kad Jozijo kariuomen4 buvo sumušta, o jis pats žuvo. Tai atvėrė kelią Babilono ekspansijai, nuo 586 m. vykusiai žydų tremčiai.

Šią vietą archeologai ištyrinėjo iki paskutinio centimetro. Ir jų atradimai gali perrašyti izraelitų istoriją ir nuvainikuoti Dovydą bei Saliamoną. Buvo laikoma, kad jų valdymo metus ženklino įspūdinga architektūra. Tačiau D. Usiškinas nustatė, kad atseit Saliamono pastatyti Megido vartai randasi šimtmečiu vėlesniame sluoksnyje. Bet kadangi nerasta įrašų, tokią chronologiją gali diskutuoti.

Be Biblijos, apie karalių Dovydą jokių užrašų nebuvo iki 1993 m., kai buvo surastas užrašas, kuriame minima „Dovydo dinastija“. Nors tai ir toliau kelia abejones tyrinėtojams, ypač vadinamiesiems „bibliniams minimalistams“, laikantiems, kad Biblija yra skurdus istorinių žinių šaltinis.

Geras dalykas yra tas, kad kasinėjimus archeologai formavo kaip turistų lankytiną vietą. Juk nuo Megido kalvos atsiveria puikus kraštovaizdis: Jezraelio lyguma, Taboro ir Gilbojos kalnai, Nazareto kalvos.

Hugh Auchincloss Brown

Hugh Auchincloss Brown (1879-1975) – elektrotechnikos inžinierius, tačiau išgarsėjo Žemės polių pasislinkimo teorija. Jis teigė, kad ledo sankaupos poliuose maždaug kas 4000-7500 m. sukelia žemės
Hugh Auchincloss Brown shows Doomday toy
H.A. Braunas laiko “Lemtingos valandos žaisliuką“, iliustruojantį polių pasislinkimą
ašies pasvirimą, o tai iššaukia katastrofinį Žemės plutos „slydimą“ virš mantijos. Jis siūlė panaudoti branduolinius įtaisus ledų kepurių sprogdinimui.

H. Braunas buvo inžinierius, išradėjas ir verslininkas. Jo rašymo stilius yra iš kito laikmečio, dėstė savo teiginius tarsi skelbdamas faktus.

1948 m. išleido knygą „Populiarus perspėjimas apie gręsiantį tvaną“, o 1967 m. „Kataklizmai Žemėje“.

Jo idėją panaudojo Allan W. Eckert'as romane „HAB teorija“ (HAB yra jos veikėjo Herbet Alan Boardman abreviatūra). Tiesa, A. Eckert‘as paneigė paskleistą informaciją, kad bendravo su H.A. Brown‘o dukra, perdavusia jam 200 tūkst. tėvo dokumentų.

Nuorodos:

H.A. Brown. Popular awakening concerning the impending flood, 1948
H.A. Brown. Cataclysms of the Earth, 1967
R. Plumb. Engineer Says Vast Polar Ice Cap Could Tip Earth Over at Any Time// NYTimes, Aug. 30, 1948
Antarctic Doomsday// NY Times, Sept. 1, 1948 (vedamasis)
Can the Earth Capsize?// Times, Sept. 13, 1948

HAB teorija

1971-ais Lori Meier (Don ir Lori Meier daugelį metų vedė NBM/Mutual of Omaha laidą) perdavė Allan W. Eckert'ui nesenai Kolumbijos un-to „Alumni Bulletin“ spausdintą straipsnį pristatantį, vieną un-to auklėtinį, elektrotechnikos inžinierių Hugh Auchincloss Brown'a (gimusį 1879-ais), kurio hobi buvo geologija, paleontologija, archeologija ir astronomija. Jis išvystė teoriją, kad Žemę patyrė daugelį katastrofiškų plutos „pasisukimų“, sukeltų poliuose esančių ledo „kepurių“. Savo straipsnį jis pateikė Amerikos geofizikų draugijai, kurios reakcija buvo maždaug tokia – „kas jis toks po velnių yra, elektrikas-mėgėjas, kad griautų mūsų teorijas?“ Tada jis surinko visas savo pastabas, tyrinėjimus ir teiginius ir juos išleido maža brošiūrėle „Cataclysms of the Earth“. Ir kartu gaila, kad jis buvo prastas rašytojas, ir jo knygelę tik 1967-ais išleido „Twayne Publishers“. Parduota nedaug egzempliorių. Tad susidomėjęs teorija ir ją toliau išvystęs Allan W. Eckert'as 1976-ais išleido „HAB theory“ (H.A. Brown mirė 6 mėn. prieš jos pasirodymą). Tačiau ji buvo mažai reklamuojama ir kiek populiaresnė tebuvo Anglijoje.

1885-ais užfiksuotas Žemės sukimosi nuo ašies nukrypimas buvo colio dalys. 4-e dešimtmetyje - - jau 6 pėdos, 1978-ais - apie pusė mylios. Kuriuo nors momentu sukimasis gali išsicentruoti.

Erikas Tompsonas

Erikas Tompsonas (John Eric Sidney Thompson, 1998-1975) – britų archeologas, etnoistorikas ir epigrafas, tyręs Mesoamerikos civilizacijas, pasižymėjęs majų hieroglifų supratimo srityje.

Gimė 1998 m. gruodžio 31 d. ir užaugo Londone. 1915 m. svetimu vardu įstojo į armiją ir buvo sužeistas. Po karo išvyko į Argentiną, kur dirbo galvijų fermoje. 3-me dešimtm. grįžęs į Angliją paskelbė straipsnį „Kaubojaus patirtis“. 1925 m. baigė antropologijos studijas Kembridžo un-te ir parašė S.G. Morley, vadovaujančiam Čičen Itza projektui, prašydamasis į lauko darbus. Jį priėmė, matyt, dar ir todėl, kad E. Tompsonas jau buvo savarankiškai mokęsis suprasti majų hieroglifus – ir jis 1926 m. atvyko į Jukataną. Jau per pirmus metus jis dešifravo Macanxoc steloje užrašytas datas. Kitais metais dalyvavo ekspedicijoje į Lubaantun‘ą Britų Hondūre. Jos pabaigoje, kai buvo atrasta Pusilha, jis išvyko į ten lydimas vietinio gido. Pokalbiuose su juo E. Tompsonas padarė išvadą, kad tirti senovę galima ne vien archeologijos pagalba. Tai išsiliejo jo pirmąja monografija „Pietų ir centrinės Britų Hondūro majų etnologija“ (1930). Kitais metais su Gann‘u išleido „Majų istorija nuo seniausių laikų“.

Toliau dirbo Belizos San Jose radimvietėje ir kitur. 5-me dešimtm. jo pagrindinis siekis buvo iššifruoti ne kalendorinius hieroglifus, sudarančius didesnę neperskaitytų tekstų dalį. Iš 8 straipsnių 1943 m. pusė buvo skirti epigrafijai. Kartu tyrinėjo senovės majų tatuiruotes bei tabako naudojimą. E. Tompsono dėmesys hieroglifų šifravimui leido išleisti „Majų hieroglifai: Įvadas“ (1950) knygą.

Pradžioje palaikė Morley požiūrį, kad įrašuose nėra istorinių duomenų, tačiau vėliau pakeitė nuomonę. Stengėsi populiarinti majus: „Majų civilizacijos iškilimas ir žlugimas“ (1954), „Majų hieroglifai be ašarų“ (1972).

Deivas Davidsonas

Deividas Davidsonas (David Davidson, 1884-1956) – škotų statybų inžinierius ir piramidologas.

Gimė Glazgove, tačiau vėliau persikėlė į Angliją, kur tapo kvalifikuotu statybų inžinieriumi. Agnostikas ir skeptiškai vertinantis Bibliją, ankstyvuoju laikotarpiu siekė paneigti Robert Menzies ir Charles Piazzi Smyth teiginius, kad vidiniai Gizos Didžiosios piramidės vidiniai perėjimai yra pranašysčių chronologinis planas. Didžiosios piramidės paslaptis tyrinėjo 25 metus.

Pradžioje buvęs skeptiku, vėliau tapo aktyviu piramidologijos šalininku, kai atitiko nusprendė, kad Flinders Petrie radiniai su jo Smyto paskaičiavimais. F. Petrie tvirtino, kad paneigė Smyth‘o metrologinius teiginius, tačiau D. Davidsonas tikėjo, kad suderino tuos dalykus, apie tai paskelbdamas pirmojoje savo knygoje „Didžioji piramidė: Dievų žinia“ (1924). Davidson drawing of freemason symbols in Pyramid

1910-18 m. knygą rašė kartu su H. Aldersmith‘u, nepaisant, kad tasai atsivertė į krikščionybę ir buvo britiško izraelitizmo pasekėju (vėliau pat Davidsonas išleido kelias knygas apie britišką izraelitizmą). Aldersmith‘o indėlis buvo apie Didžiojoje piramidėje (vidaus praėjimais) užkoduotas pranašystes, o Davidsono indėlis buvo grynai matematinis.. 1940-ųjų knygos leidime Davidsonas peržiūrėjo Aldersmith‘o spėjimus apie „Pasaulio pabaigą“.

Knygoje tvirtinama, kad praėjimuose užkoduotos pranašystės pradedant 3999 m. pr.m.e. Senovės egiptiečiai naudojo primityvų colį, panašų į dabartinį colį. Tą colį naudojo statydami vidinius praėmimus, kad užkoduotų istorijos datas. Simbolinę reikšmę turėjo ir kiti elementai, tokie kaip spalva, sluoksniai ir praėjimų kryptys. Buvo naudotas toks principas: 1 colis lygus 1 metai.

Didžioji piramidė figūravo daugelyje Viduramžių ir Renesanso kultų, ypač pas rozenkreicerius, tačiau piramidologija gimė tik 1859-ais, kai John Taylor‘as (1781-1864) išleido knygą „Didžioji piramidė. Kodėl ją pastatė? Ir kas pastatė?“ (papildomai skaitykite apie piramidžių paslaptis). Teiloras nebuvo apsilankęs Egipte, tačiau kuo ilgiau nagrinėjo jos struktūrą, tuo labiau įtikėjo, kad jos architektas buvo ne egiptietis, o izraelitas, veikęs dieviškais pavedimais. Gal tai buvo netgi patsai Nojus: „Tas, kuris pastatė arką, buvo iš visų žonių labiausiai patyręs Didžiosios piramidės statybai“. Dieviško plano idėją labiausiai palaikė tai, kad jos struktūroje buvo randamos matematinės tiesos, tuo metu neprieinamos Egipto pažinimo lygiui. Pvz., padaliję jos aukštį iš pusės jos pagrindo ilgio, gauname apytikslę p reikšmę. Taip pat Teiloras manė, kad matavimams statant piramidę buvo naudotas biblinis „kubitas“, Nojaus naudotas statant Arką, Abraomo – Susitarimo palapinę, Saliamono – šventyklas. Pagal Teilorą tas kubitas buvo apie 25 coliai ir buvo jo pagrindu buvo Žemės ašies ilgis, kurė padaliją iš 400 000 ir gauname šventąjį kubitą.

Be to Teiloras Biblijoje rado užuominas į iš akmens pastatytą paminklą. Pvz., „Tą dieną Egipto krašto viduryje stovės aukuras Galybių Viešpačiui, o prie krašto sienų akmens stulpas Viešpačiui. Tai bus ženklas ir liudijimas Galybių Viešpačiui, kai jie šauksis Viešpaties prieš savo engėjus, kad atsiųstų jiems gelbėtoją ir gynėją jų išvaduoti“ (Iz 19:19-20), arba „Kas nustatė jos matmenis – tikrai tu žinai! Argi kas ištiesė ant jos matavimo virvę? Į ką buvo jos šulai įleisti ir kas padėjo jos kertinį akmenį?“ (Job 38:5-6). Atseit net šv. Paulius kalba apie piramidę: „Jūs... užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje“ (Ef 2:20-21) – nes čia piramidė simbolizavo tikrąją Bažnyčią, kurios kertiniu akmeniu buvo Kristus (o šis simbolis tapo labai populiariu mistinėje krikščionybėje; ir adaptuotas kaip JAV antspaudo kita pusė).

Teiloro samprotavimai, matyt, būtų buvę greitai užmiršti, jei nebūtų atsiradęs škotas, Edinburgo un-to prof. Charles Piazzi Smyth (1819-1900). Entuziastingai pripažinęs Teiloro teoriją, jis ėmė teigti, kad Piramidėje yra dar didesnių paslapčių. Jo 664 puslapių knyga „Paveldas Didžiojoje piramidėje“ išleista 1864 m., netrukus pasirodė nauji leidimai, buvo verčiama į kitas kalbas. 1865 m. Smitas nuvyko į Egiptą, kad pats atliktų matavimus. Kelionės rezultatus paskelbė tritomyje „Gyvenimas ir veikla prie Didžiosios piramidės“ (1867) ir „Apie protingo žmogaus senovę“ (1868). O 1884 m. Č. Smito knygoje „Naujieji Didžiosios piramidės matavimai“ įrodinėjama, kad Cheopso piramidė visai ne kapas, o „paslaptingas matų ir svorių kompendiumas“ (taip pat žr. >>>>>).

D. Davidsono įspūdingos apimties knyga plačiai remiasi Č. Smitu, tačiau su esminiais skirtumas pranašysčių srityje.

Motušė Šipton

Motušė Šipton (Ursula Southeil, populiariai Mother Shipton, 1488-1561) – anglų aiškiaregė ir pranašė, kartais apibūdinama kaip ragana (nes laikyta siaubingai negražia). Jai priskiriama daugybė tikslių išpranašavimų, įskaitant Didįjį marą Londone (1665-66), ispanų laivyno įsiveržimą (1586-88), Didįjį Londono gaisrą (1666) ir kt. Šiuo metu laikoma, kad Motušės Šipton įvaizdis daugiau mitinis ir dauguma „jos“ pranašysčių surašytos jau po jos mirties. Spaudoje jos nepasirodė iki 1641 m., bet matyt iki tol buvo surašytos dienoraščiuose. Apie jos gyvenimą faktus surinko airių dramaturgas ir rašytojas Richard Head‘as (apie 1637-1686).