Atlantidos legenda: Kreta. Mamutai. Grotai. Vartiklis

Atlantidos klausimui jau pašvęsta per 3 mlrd. puslapių medžiagos. Ir kur tik jos neieškojo: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Tačiau pažiūrėkime į pradinį šaltinį, Platono dialogą „Timėjus“, kuriame pasiremiama vienu iš 7 išminčių, Solonu, bei kitą dialogą „Kritijus“:
„Atlantidos sala... Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją [Mažąją], dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą“.

Graikas Krantoras iš Solos po 100 m. irgi patvirtino Solono pasakojimą (atseit, jis Neito šventykloje Egipte matė užrašą apie Atlantidą). Tuo tarpu Aristotelis tvirtai pareiškė, kad Platonas Atlantidos istoriją išgalvojo nuo pat pradžios - tam, kad pagrįstų savo politines ir filosofines pažiūras. Tik kam visa tai priskirti savo proseneliui Solonui, kuriam Atlantidos vietą nurodė Egipto žyniai:
„Tada jūra [Atlanto vandenynas] buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jūs savaip vadinate heraklio stulpais, buvo sala... Šioje Atlanto saloje susidarė didi ir grėsminga karalystė, valdoma karalių, kurių valdžia aprėpė ir tą salą, ir daug salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir šioje pusėje valdė Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos“. Santorini Island

Taigi, gana tiksliai nurodyta vieta. Tačiau už Gibraltaro akivaizdžių nuskendusios žemės ženklų nerasta, o kasinėjimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose rytuose šiuo klausimu nieko neatskleidė.

Štai Santarinio sala (su Tira) primena kažkokio gabalais sudraskyto pasaulio nuolaužą. 1600 m. pr.m.e. ją sudrebino išsiveržęs ugnikalnis; ir būtent toje epochoje išnyko ir Kretos karaliaus Mino civilizacija. 250 m aukščio viską griaunanti banga prašniokštė per Egėjo jūros salas. Užgriuvo ir Knosą, Mino sostinę, buvusią už 125 km nuo Tiros.

Kasinėjimai rodo, kad Santarino gyventojai žinojo atiseisminės statybos principus. Jie į akmeninių sienų kampus dėjo medines sijas, kas suteikdavo namams stabilumo. Nustatytas ir glaudus ryšis su Kreta - keramikos indai yra vienodos formos, su tokiais pat ornamentais. Tačiau susižavėjimą kelia Tiros freskos. Jos atkastos iš po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio salos pietuose esančiame Akrotirio iškyšulyje. Saliečiai savo kraštą vadino Kalista, t.y., „Nuostabusis“. Iš amžių glūdumos nesenstančia mineralinių dažų žydryne spindi Kalisto dangus, žydi violetinės mirtos. O štai baikščios antilopės sunerimosiso uosto orą, tarsi gyva atrodo į rankas mums pasiruošusi šokti gauruota beždžionėlė. Nardytojas strėle neria į vandenų gelmę.

Vulkanas išsiveržė sprogdamas. Salos centrinė dalis išlėkė į orą, o į susidarusią ertvę nušniokštė jūros vanduo. Ugninė lava galėjo nušluoti viską 150 m spinduliu, taigi ir Kretą. Pelenais lijo net Nilo deltoje. Tik vanduo, užliejęs įdubą, stabdė stichiją. Tačiau tai turėjo sukelti didelį atoslūgį Viduržemio jūroje. Ar nė tai aprašyta šventuosiuose Viduržemio jūros raštuose?

Yra papildomų sutapimų su Atlantida. Platonas mini svarbų jaučio vaidmenį. Freskose ir auksiniuose Kretos „jaučių dubenyse“ pavaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jaučius. Būtent tokį ritualinį žaidimą mini ir Platonas, pranešdamas ir tai, kad sostinė Poseidonija buvo iš raudono, juodo ir balto akmens. Ir būtent toks spalvų derinys būdingas Tiros uoloms.

Dar viena detalė - pagal Platono nuorodą, gautume, kad Atlantida išnyko 9600 m. pr.m.e. Jei paimsime senojo Egipto ir Asirijos kalendorių susikirtimo tašką, gautume 11.542. Panaši data gaunama ir palyginus majų bei senovės Indijos kalendorines sistemas. Tai kokį įvykį, kaip savo kalendorių pradinį tašką, užfiksavo šios senovės tautos?

Pastaba: 1959 m. Atlantidos klausimo 14 m. trukmės išsamų tyrinėjimą paskelbė Nikolajus Žirovas.

Platonas "Kritijaus" dialoge, rašytame maždaug prieš 370 m. pr.m.e. paliko Crete and Santorini Islands

seniausią rašytinį liudijimą apie Atlantidą, didelę salą į vakarus nuo Viduržemio jūros. Ją valdė vyriausias Poseidono sūnus Atlantas. Atlantidos žmonėms tapus savimi patenkintais ir pasipūtusiais, dievai, juos bausdami, per vieną parą paskandino Atlantidą. Platonas rėmėsi graikų valdovo Solono, aplankiusio Egiptą maždaug 590 m. pr.m.e. žodžiais. Ten jis girdėjo apie Keftiu salą, kurioje stovėjo vienas stulpų, laikiusių dangaus skliautą (tą daro ir titanas Atlantas). Ji buvo vakaruose ir joje egzistavo labai išsivysčiusi civilizacija, iš kurios būdavo perkama dramblio kaulas, varis ir drabužiai. Ji buvo sunaikinta katastrofos metu. Tad pagrindinė Platono klaida: Atlantida buvo ne į vakarus nuo Viduržemio jūros, ji buvo į vakarus nuo Egipto.

Tad gal Atlantida buvo Minų kultūros žemė, t.y. Kretos sala, kurios įtakoje buvo daugelis artimiausių Egėjo salų dar iki 3000 m. pr.m.e. Mino kultūra buvo labai išsivysčiusi, turėjo savo kalbą, prekybinį laivyną, apeigas ir žaidimus. Tai buvo labai taikūs žmonės, nes jų civilizacijos griuvėsiuose randama labai mažai karinės veiklos įrodymų. Daedalus buvo Knossos rūmų, kuriuose dar galima rasti labirinto griuvėsius, statytojas. Dėl to labirinto kilo mitas apie Minotaurą, kurį užmušė Tesėjas. Klestėjusi apie 800 metų, Mino kultūra staiga apie 1270 m. pr.m.e. žlugo.

Du Minų kultūros faktai sustiprina šią hipotezę. Pirma, tai bulius, kova su žmogumi plikomis rankomis ir šokinėjimas per jį (Keftiečiai irgi turėjo kovos su buliais įpročius). Tokių kovų scenos yra gausios išlikusiame Kretos ir Mino kultūros mene. Atlantidos gyventojai buvo taikūs, Kretoje irgi beveik nerandama ginklų. Egipto padavimai teigia, kad Keftiu saloje buvo dramblių. Aišku, jų nebuvo Kretoje, tačiau Kreta prekiavo dramblio kaulu (tad 20 a. pr.m.e. turėjo ryšius su šalimis, kur gyveno drambliai).

O kas tai per katastrofa? Gal raktas guli mažoje Santorini salelėje (dar vadinamoje Thera), esančioje 75 km į šiaurę nuo Kretos? Ji irgi priklausė Minų kultūrai ir visoje saloje randama jos pėdsakų. Maždaug nuo 1500 m. pr.m.e. jos centre stūkso maždaug 1500 metrų aukščio vulkanas. Jo struktūra ir terpė panaši į garsiojo Krakatoa, tik yra apie 4-is kartus didesnis.

Apie 1470 m. pr.m.e. įvyko jo paskutinis išsiveržimas (sprogimas). Suodžiai uždengė Saulę ir dangų, pasipylė kruša su žaibais, žemės drebėjimai griovė akmens rūmus, cunami bankos šlavė viską nuo pakrančių - visos gyvenvietės buvo tiesiog nuplautos. Išliko tik pagrindiniai centrai salų gilumoje, bet viską aplink apnuodino iškritę suodžiai. Išlikusius Mino civilizacijos gyventojus netrukus nukariavo Mikėnų kariai iš Graikijos.

Iš kur atvyko kromanjoniečiai?

Dabartis remiasi praeities, tame tarpe ir labai tolimos, įvykiais.

Šiuolaikinio žmogaus istorija prasideda augiais kromanjoniečiais, staiga pasirodžiusiais Europos vakaruose. Tas jų pasirodymas netikėtas, beveik nepaaiškinamas, tačiau būtent jis pakeitė pasaulį į tokį, kokį turime dabar.

Jei pabandytumėm kromanjoniečių pasirodymą susieti su legendine Atlantida, daug kas paaiškėtų. Tai spėlionė? Taip, tačiau ji ne mažiau paini ir miglota, nei kiti mokslininkų aiškinimai.

Bet kur toji Atlantida buvo? Apie tai yra dvi pagrindinės nuomonės:

1. Kreta ir gretima Santorinio sala, kurią 2 tūkstm. pr.m.e. praktiškai visą sunaikino išsiveržęs ugnikalnis (pvz., Galanopuloso ir E. Bekonas knygoje „Atlantida: už legendos glūdi tiesa“, 1970). Apie šią galimybę daugiau skaitykite >>>>>. Minėtų autorių argumentacija paprasta: atseit, visa Atlantida turėjo būti apie 30 tūkst. x 20 tūkst. stadijų, kas visai netelpa į Viduržemio jūrą, ką sužinoję žyniai ir „perkėlė” ją į Atlanto vandenyną.

2. Priešais Gibraltaro sąsiaurį Atlanto vandenyne – kaip nurodė Platonas, pateikęs ir apytikslę jos žūties datą (maždaug prieš 11-12 tūkst. m.)

Neabejotina, kad iki Santorinio salos sunaikinimo Žemė išgyveno didelį kataklizmą, ką liudija netiesioginiai faktai, sutinkami visoje planetoje. Kodėl išmirė mamutai? Kaip paaiškinsime Berelecho kapines Jakutijoje, kur randasi šimtų šių (ir ne tik) gyvūnų kaulų? Ir kodėl randa ir kitas mamutų „kapines“? Ir čia reikia pridurti, kad mirtis juos ištiko staiga (papildomai žr. >>>>>). Banda ganėsi vasarą: stiprūs patinai nuošaliau, kalvose, saugojo bandą (Berelecho slėnyje beveik vien tik mamutų patelių ir jauniklių kaulai). Gyvūnų odoje rasta raudonųjų kraujo kūnelių, kas liudija apie staigią mirtį uždusus. Vabzdžių sparneliai tame žemės sluoksnyje aiškiai nurodo metų laiką – liepos mėn.

Vulkanologija nurodo, kad būtent tuo metu daugelyje Žemės vietų pabudo ugnikalniai. Kodėl? Egipto žyniai, pasakoję Platono giminaičiui apie legendinę salą, liudijo apie dangaus ugnį, baudusią žmones. Kas per ugnis tai galėjo būti? Greičiausia asteroidas arba stambus meteoritas. Juk ir majų mituose minimas milžiniška ugninė gyvatė, kurios oda ir kaulai dribo žemyn. O tada pasipylė vanduo ir žmonės žuvo. Ir tokių paminėjimų apstu daugelyje tautų.

Įsivaizduokim kelių kilometrų skersmens asteroido kritimą. Jis pramuša gana ploną Žemės plutą, į viršų plūsteli magma, kuri, susimaišiusi su vandeniu, sprogsta, o dalelės išsisklaido viršutiniuose troposferos sluoksniuose. Jų tiek, kad keliems metams nesimato nei Saulės, nei kitų dangaus šviesulių. Pilka migla apgaubė Žemę. Bet kartu dalelės tampa vandens garų koncentracijos taškais. Pasipila liūtis.

Stebina ir kiti Platono pateikti faktai. Kitapus jos esantis žemynas, į kurį nusigauti galima per tarpines salas. Žinoma, kad iki 10 tūkstm. pr.m.e. nebuvo Golfo srovės, o visą šiaurinę Europą dengė storas ledynas. O gal todėl, kad jai kelią užstojo Atlantida? Ir tik jai nugrimzdus, šilti vandenys ėmė tirpdyti ledyną? Ir ar vėl nesutampa datos? Mamutų išmirimas, spartus ledynų pasitraukimas, gausūs ugnikalnių išsiveržimai, griūtys Šanidaro oloje. Vandens lygio pakilimas. Ir viskas maždaug prieš 12 tūkst. m.

Per ypač trumpą laiką klimatas Europoje smarkiai pakito – temperatūra pakilo vos ne 30^o. Iki tol ledynas užėmė dideles teritorijas – jis tiesiog sugerdavo drėgmę iš oro, tad vandenyno lygis buvo žemesnis. Tada nebuvo sąsiaurių, skiriančių Prancūziją, Airiją ir Angliją, nebuvo Azovo, Baltijos, Šiaurės ir Juodosios jūrų. Vietoj paskutiniosios buvo gėlo vandens ežeras. Korsika ir Sardinija buvo viena sala, o daugelis Egėjo salų irgi buvo susilieję į vieną.

Bet vis tik kodėl iki šiol nerasti nenuginčijami senovės civilizacijos pėdsakai? Gal todėl, kad Atlantidos plotas nebuvo labai didelis... O kai pasaulinio vandenyno lygis pakilo 130-140 m., visos pakrančių gyvenamosios vietovės buvo apsemtos (Tvanas?). O atrasti seniausieji 6-7 tūkstm. pr.m.e. miestai, - Čatal-Huyuke¹⁾, Chadžilaras, Čajeniu-Tepezi²⁾, Jerichas - priklauso jau laikotarpiui po katastrofos.

Taigi, argi negalėjo augūs kromanjoniečiai, Europoje pasirodę maždaug prieš 40 tūkst. m., vandenyno apginti, Atlantidos salose sukurti pažangios civilizacijos?

Ar tai nors kiek atspindi kromanjoniečių ypatumus? Juk būtent Atlantidos laikmečiui priklauso jų šventovės...

Dar 20 a. pradžioje Grimaldyje, šiaurės Italijoje, rasti grotai⁴⁾. Viename jų 8 m gylyje palaidoti moteris (apie 40 m) ir paauglys (13-18 m). Moters ūgis – 158 cm, paauglio – 154 cm. Palaidoti, gerokai prieš Atlantidos žūtį, specialiai iškastoje duobėje, galvom į groto angą, aplink galvas išlikę primityvi konstrukcija iš akmenų. Skeletų dalys išlaikė ryškiai raudonų dažų pėdsakus, ant paauglio kaktos keturios pragręžtų kriauklių eilės, ant kairės moters rankos dvi tokių kriauklių, tik dažytų, apyrankės – prie riešo bei alkūnės.

70 cm aukščiau palaidotas 194 cm vidutinio amžiaus vyras, jo rankos sulenktos per alkūnes ir sudėtos ant krūtinės. Guli kojomis į išėjimą. Ant krūtinės ir juosmens liko papuošimų iš kriauklių pėdsakai, ant galvos – pragręžtų kriauklių ir elnio dantų vėrinys. Prie galvos – elnio rago raižyta nuolauža. Jo tipas aiškiai skiriasi nuo europiečių-kromanjoniečių. Dar aukščiau – 154 cm ūgio moteris. Bendrai – situacija labai panaši į aprašytą Platono.

Beje, ir Čatal-Hujuke žmones laidojo jau po specialiomis molio plokštėmis, nudažytomis raudona spalva. Iš čia ir posakis „mirtis raudona“. Ar tai ne dievų mirties, ugnies spalva?

Psichiatras Dr. Lialanas (1862-1924) 1911 m. Prancūzijoje rado bareljefą⁵⁾, vaizduojantį moterį su tauro ragu rankoje (Loselio Venera). Jam apie 16 tūkst. m. Ragas tradiciškai siejamas su gausybės ragu. Jį padovanojo naujai atidarytam archeologijos muziejui Bordo mieste, tapusiame Senovės muziejumi.

Tačiau kokia tada galėjo būti skaičiavimo sistema? Baskai naudoja 20-tainę sistemą. 19, 18, 17, 16 sudaromi iš 20 atimant 1, 2, 3, 4. o juk žmogus turi 20 pirštų – ant rankų ir kojų. Ir rankų atspaudai olose – tai skaičiai. Gargas olose⁶⁾ Prancūzijoje visa atspaudų kolekcija, kai neretai trūksta 1, 2, 3 ar 4 pirštų.

Tad neaišku, ką mums atneš ateitis ir kokias galimybes atvers... jei tik iš vis atvers...

Besisotinančios fosilijos

Vienu argumentu būtų ir mamutų istorija – jie gyveno šiltesniuose kraštuose nei dabartinis. Ypač, kad greta jų randami raganosių (ir kitų ne šiaurės regionų gyvūnų) kaulai. Pficenmejeris prie Bereziovkos mamuto

1901 m. prie Bereziovkos upės³⁾ Sibire, beveik už poliarinio rato, rastas mamutas su prie liežuvio likusiais žolės kuokštais – jis žuvo ėsdamas! Taigi pokytis įvyko akimirksniu!
O rastos žolės leidžia nustatyti klimatines sąlygas – jos pasirodė buvusios iš vidutinio klimato zonos. O greta rastas raganosis, tikriausiai, nuskendo. Nes galvos kraujagyslės buvo užpildytos raudonu sukrešusiu krauju. Taigi, vanduo jį užpylė staiga, o vėliau jis netrukus staigiai sušalo.

Atrodo, kad tiek raganosis, tiek mamutas žuvo uždusę. Mamuto skrandyje nebuvo vandens. Žolės buvo sausos. Tad gyvūnai mirė baisaus uragano metu, nes gyvūnus greitai užpylė purvas, dirvožemis, žvyras... ir jie buvo palaidoti gyvi. Tai rodo mamuto erekcija, o taip pat, kad jo užpakalinė koja bei keli šonkauliai buvo sulaužyti.

Ir kitose šalyse rasta gyvūnų ir žuvų palaikų su nesuvirškintu skrandžio turiniu. 1945 m. Kolombijoje rastas plėšrūnas (Bornyrna) su pusiau suvirškintu graužiku. O išlikę lietaus lašų „krateriai“ purve, jame išsilaikę medūzų ir varlių palaikai liudija apie greitą sušalimą (joms nespėjus suirti).

Papildomą įrodymą suteikia įvairiose jūrose randami stati medžių kamienai, kartu su vaisiais ir lapais. Kitur jie randami po žemėmis – aišku, jie ten neaugo, o buvo staigiai užversti žemėmis. Sibire jie kai kur dažnai vadinami „Adomo medžiais“ – ir jie yra tų rūšių, kurios dabar čia neauga. Sibire rastas ir 7000 m. senumo „mamuto medis“, vis dar su vaisiais ir lapais.

Kitu įrodymu yra upės ir kriokliai. Stebėjimai rodo, kad pagal „graužimosi spartą“ Niagaros kriokliai turėjo susiformuoti maždaug prieš 7000 m. Ir prieš tai Niagaros upės nebuvo. Tarp Erie ežero ir Ontario ežero randamos jūros kriauklės, koralai ir kiti jūriniai elementai. Pastebimi kranto linijos dariniai. Visa tai yra įvairiuose uolienų gyliuose. Be to geologai rado dvi upių vagas, esančias aukščiau Niagaros upės lygio. Jos leidžia spėti, kad Ožių sala, esanti tarp Amerikos ir Kanados krioklių, kadaise buvo po vandeniu. Apie buvusius Žemės kataklizmus liudija ir Misisipės upės ypatumai. Čia prabėgomis paminėti tik kai kurie buvusią katastrofą primenantys ženklą – iš tikro, daugybę jų galima sutikti visame pasaulyje.

¹⁾ Čatal-Hujukas - neolito laikų (7-5,6 tūkstm. pr. m. e.) ant dviejų paupio kalvų plokščiakalnyje, 1000 m aukštyje gyvenvietė Turkijoje Anatolijos plokščiakalnio pietuose, 50 km į pietus nuo Konijos. 1958 m. atrado ir 1961-65 m. kasinėjo Dž. Melartas.
Namai buvo sustatyti vienas greta kito, be durų, į namą buvo patenkama pro angą stoge. Namų karkasai ręsti iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Čatal Hiujuke buvo apdirbamas varis, švinas, vystyti amatai; sėti kviečiai ir miežiai.
Mirusiuosius laidojo namuose po grindimis, prieš tai jų kūnus palikdavo ant pakylos ar medinio bokšto, kad paukščiai sulestų audinius ir vidaus organus. Šventyklose rasta palaidotų moterų, apibertų ochra. Šventyklų vidinės sienos buvo ištapytos įvairių spalvų piešiniais, puoštos gipso reljefais. Gausiai aptikta deivės statulėlių ir amuletų (daugiausia varlės ir rupūžės pavidalu), įvairių figūrėlių, moters krūtų reljefų.
Skaitykite plačiau >>>>>

²⁾ Čajeniu Tepezi - neolito laikų (7250-6600 m. pr.m.e) gyvenvietė pietryčių Turkijos kalvoje, Tauro kalnų prieškalnėse, Dijarbakyro provincijoje (40 km į šiaurės vakarus nuo Dijarbakyro). 1964-1978 m. čia kasinėjo R. Breidvudas; kasinėjimai atnaujinti 1985-1991 m. Pastatai buvo iš nedegto molio plytų, tačiau su akmeniniais pamatais. Grindys padengtos kalkių sluoksniu ir nudažytos oranžine-gelsva spalva, o viename name – išdėliota mozaika iš spalvotų akmenukų. Daugiausia augino kviečius, rasta ir ankštinių kultūrų. Augino ožkas ir avis, buvo prijaukinę šunis. Čia anksčiausias naminės kiaulės auginimo faktas, o taip pat karvės palaikai (10,2 tūkst. m. senumo).

³⁾ Bereziovka - dešinysis Kolymos intakas (Jakutijoje). Jos ilgis 517 km, išteka iš Jukagyro plokštikalnio. Jos krante evenkų medžiotojas rado plaukuotąjį mamutą. 1901 m. atvykusios ekspedicijos mokslininkai pastebėjo jo gerklėje užsilikusiuss žolės kuokštus. Mokslininkai nustatė, kad augalai Carex sp., Thymus serpillum, Papaver alpinum, Ranunculus acer, Gentiana ir Cypripedium. Paskutinis augalas augo maždaug prieš 30 tūkst. m., o radiologiniai tyrimai rodo, kad mamuto liekanos yra 40 tūkst, senumo. Dabar jis eksponuojamas Zoologijos inst-to muziejuje St. Peterburge.
Bereziovkos mamutas minima H.H. Everso apsakyme „Džono Hamiltono Levelino mirtis“ bei L. Čaildo knygoje „Ledas-15“.

⁴⁾ Balzi Rossi arba Grimaldi olos – Italijoje prie Prancūzijos sienos netoli Mentono rasti grotai, kuriuose vėlyvojo paleolito laikais gyveno žmonės. Viso kompleksą sudaro 15 olų. Jose nuo 19 a. randama raižytų akmeninių įrankių ir statulėlių (15-a „venerų“ iš raudono, žalio ir geltono steatito arba „muilo akmens“), pirmykščio meno pavyzdžių, palaidojimų. Daug jų 1883-95 rado L.A. Jullien’as. Vieta nebuvo labai saugoma – romėnai per uolas nutiesė via Julia Augusta, 19 a. pabaigoje ją į dvi dalis padalijo statomas geležinkelis, o Antrojo pasaulinio karo metais iškasta daug tunelių artilerijai. 1898 m. pastatytas, o 1994 m. renovuotas Balzi Rossi muziejus leidžia pamatyti kai kuriuos radinius.

⁵⁾ Jean-Gaston Lalanne buvo archeologija domėjęsis prancūzų psichiatras.
L'abri de Laussel randasi Markė (Marquay) komunoje (Naujosios Akvitanijos regionas). Apie jį pirmąkart sužinota 1894 m. iš E. Riviere, daugiausia besidomėjusio viršutine jo dalimi. Jį tada išsinuomojo Lalanne ir kasinėjo 1908-14 m. su R. Peyrille vadovaujama komanda. Be „Veneros“ buvo rasta kitų blokų su raižiniais, kai kurie su panašiomis moterų figūromis, vienas – su vyro, kuris dabar vadinamas „medžiotoju“. „Venera“ pradžioje saugota nedideliame privačiame Lialano muziejuje. 1960 m. jo šeima visą jo kolekciją.

⁶⁾ Gargas grotai - olos Prancūzijos pietvakarių Pirėnų rajone prie Avantonjano, žinomos dėl vėlyvojo paleolito meno, datuojamo 27 tūkst. m. amžiaus. Jas 19 a. pabaigoje ėmė tirti E. Cartailhac’as ir abatas H. Breuil’is, tačiau rankų atspaudus 1906-ais atrado F. Regnault’as. Jame rasta kaulų, akmeninių įrankių. Piešiniuose daugybė rankų atspaudų – raudonų (ochra) ir juodų (mangano oksido) – atspaudžiant rankas ištepus pigmentu su gyvūnų taukais. Kai kurioms rankoms trūksta vieno ar daugiau pirštų, dėl ko buvo keliamos hipotezės apie ligas, nušalimus ar ritualinį pašalinimą, nors dauguma tyrinėtojų linkę laikyti, kad tai simbolizmas, užlenkiant vieną ar daugiau pirštų.