Gobekli Tepe: seniausia šventykla. Vartiklis

Gobekli Tepe (turk. Varpo kalva) – šventykla ant pailgo kalnagūbrio viršūnės, maždaug 15 km į šiaurės rytus nuo Sanliurfos (Urfa) pietryčių Turkijoje (kadaise priklausiusiai Armėnijai). Ji buvo pastatyta maždaug prieš 11,5 tūkst. m., prieš sėslaus gyvenimo būdo išplitimą. Laikoma seniausia pasaulyje šventykla, monumentaliosios ir religinės paskirties architektūros paminklu.

Gobekli Tepe pirmąkart nurodyta 1964 m. apžvalgoje, kurioje ją paminėjo JAV archeologas Peter Benedict'as^*), - kaip galimą akmens amžiaus paminklą, tačiau tuo metu jo svarba dar nebuvo paaiškėjusi. Nuo 1994 m. čia tyrinėjimus vykdo Vokietijos Archeologijos Institutas (Stambulo filialas) ir Sanliurfa muziejus. Iki tol čia buvo dirbama žemė, renkami ir į krūvas kraunami akmenys. Taip buvo sunaikinta daug archeologinių dalykų. Archeologai suprato, kad pakylėjimas negali būti natūrali kalva ir vėliau čia rado T formos stulpus, kurių kai kurie turėjo aiškius požymius, kad buvo bandomi sudaužyti.

Išskirti trys sluoksniai: seniausiame III yra iki 3 m aukščio monolitiniai stulpai, kuriuos jungia neapdirbtų akmenų sienos, sudarančios apvalias ar ovalo formos struktūras. Dar didesnių stulpų pora yra struktūros centre. Atkasti 4 tokie dariniai, kurių skersmuo nuo 10 iki 30 m. Jie gali siekti mezolito periodą. Viduriniame II sluoksnyje, datuojamame iki-keramikos neolito laikotarpiu (7500-6000 m. pr.m.e.), randami keli gretimi stačiakampiai kambariai su nugludinto kalkakmenio grindimis, primenančiomis romėnų terrazzo (deginto kalkakmenio) grindis. Viršutinis nuosėdų sluoksnis paveiktas erozijos ir žemės ūkio veiklos.

Monolitai papuošti gyvūnų ar abstrakčių piktogramų reljefais. Tie ženklai negali būti priskiriami rašmenims, tačiau gali išreikšti bendruosius šventuosius simbolius, žinomus iš neolitų laikų piešinių urvuose. Kai kurie T formos stulpų reljefai turi išbrėžtas rankas, galinčias simbolizuoti stilizuotus žmones. Kruopščiai padaryti reljefai vaizduoja liūtus, jaučius, lokius, lapes, gazeles, gyvates, kitas reptilijas, paukščius, skorpionus ir kt. gyvūnus. Gal jų autoriai tiesiog norėjo atvaizduoti vietinę fauną; arba tai nežinomos mitinės būtybės. Gal tai vaisingumo apeigų vieta, o du aukšti stulpai centre simbolizuoja vyrą ir moterį? O gal nuorodos į ankstyvąją astronomiją (tokie atvaizdai kaip skorpionas, liūtas ir kt. galėjo būti susiję su žvaigždynais). Piktogramų prasmė visiškai neaiški. Atskiros skulptūros gali vaizduoti žmogų, lokį ir peslio galvą (panašios skulptūros rastos Nevali Cori ir Nahal Hemar). Rasti ir neužbaigti stulpai, kurių didžiausias yra 6,9 m.

Vertinti statinį reikia kol kas atsargiai, nes ištirta dar tik apie 5% viso ploto, pasiekta tik antrojo lygio grindų, padarytų iš sukietinto kalkakmenio, lygis. Tikimasi, jo jomis rasti tikrąją statinio paskirtį (galbūt, bendruomenės amžinojo poilsio vietą). Kasinėjimai pateikia mažai pastovaus gyvenimo radinių – greta darinių nėra gyvenamųjų būstų ar kapų liekanų. Prie statinių rasta titnago įrankių, tokių kaip gremžtukai ir iečių antgaliai, bei gyvūnų kaulų. Rasta kultūrinių augalų liekanų, per 100 tūkst. laukinių gyvūnų kaulų fragmentų. Gyventojai buvo medžiotojai ir rinkėjai. Tačiau komplekso konstrukcija rodo, kad aukštesnę nei įprasta tam metui socialinę organizaciją. Spėjama, kad 10-20 t stulpui iškirsti ir nutempti 100-500 m reikėjo apie 500 žmonių. Statiniai užleisti maždaug 8000 m. pr.m.e.. užkasti žemėmis ir gamta pasiėmė juos savo žinion. Tačiau kodėl jie buvo paslėpti po žeme? Gal dėl gėdos, dėl prarastos nekaltybės? O gal tai pasaulinio Tvano darbas?

Gobekle Tepe didžiausia reikšmė tame, kad jis gali atskleisti esminius ankstyvosios visuomenės vystymosi principus. Matyt, kad pirmykščiai medžiotojai ir rinkėjai buvo pajėgūs statyti monumentalius statinius. Klaus'as Schmidt'as^**) išsakė principą vaizdžiai: „Pirma šventykla, po to miestas“ (kad pirma atsirado sociologiniai-kultūriniai pokyčiai, o tik vėliau atsirado žemdirbystė). Jis laiko, kad tai buvo svarbiausia mirusiųjų garbinimo vieta, o gyvūnai turėjo saugoti jų ramybę. Tai vienas darinių, esančių netoli Karaca Dag, kur, kaip manoma, imta auginti javus (emeris, Einkorno kviečiai) bei auginti kiaules (Cayonu, 100 km nuo Gobekli Tepe). Šmitas mano, kad klajojančios grupės turėjo bendradarbiauti, norėdamos apsaugoti grūdus nuo laukinių žvėrių (gazelių ir laukinių asilų). Tai galėjo skatinti socialinės organizacijos vystymąsi. Rytinėje ir pietryčių Turkijoje yra keletas panašaus laikotarpio radinių (Karahan Tepe, Sefer Tepe, Hamzan Tepe). Tai rodo, kad ten buvo gana plačiame regione egzistavusi bendruomenė.

Kasinėtojas Klausas Šmitas turi kai kurių spėjimų ir apie Gobekle Tepe simbolius, skeptiškai vertindamas vaisingumo apeigų aiškinimus, nes T formos stulpai neturi jokių seksualumo požymių. Jis remiasi lyginimais su kitomis šventovėmis ir gyvenvietėmis. Jis mano, kad čia buvo atliekamos šamanų apeigos, ir spėja, T formos stulpai galėjo vaizduoti mitines būtybes, galbūt protėvius, mat išsivystęs tikėjimas dievais, kurį lydi gausios šventyklos ir rūmai, Mesopotamijoje atsirado tik vėliau. Tai gerai dera su šumerų senojo tikėjimo tradicija, kad žemdirbystė, gyvulininkystė ir audimas atėjo iš šv. kalno Du-Kum kuriame gyveno Annuna dievybės, labai senoviniai, vardų neturintys dievai. Klausas laiko, kad šis pirmapradis mitas dalinai išlaikė neolito laikų tikėjimus. Taipogi atrodo, kad gyvūnai ir kiti atvaizdai yra taikaus pobūdžio ir neturi žiaurumo požymių.

T formos stulpai prilaikė stogą, tačiau simbolinė jų prasmė neaiški. Viename „kulto pastatų“ yra tokių stulpų žiedas, kurie orientuoti nuo centro tarsi stipinai rate. Pats pavadinimas „Bambos kalva“ rodo, kad tai buvo svarbus centras plačiam regionui. Gali būti, kad statybą organizavo gana įtakingas ir išmanus religinis elitas, galėjęs nesunkiai motyvuoti ir valdyti vietinius gyventojus. Iš kur galėjo kilti tasai elitas? Gal iš Aukštutinio Nilo Egipte ir Sudane, kur yra požymių apie isnano ir kadano tautų iki-agrarinius 15-11,5 tūkst. senumo darinius. Tik sunku įsivaizduoti, kaip jie būtų galėję migruoti iki Armėnijos. Taip pat gali būti ryšys su Vakarų Europos kromanjoniečių olų „dailininkais“ ar Kinijos ir Pietryčių Azijos kultūromis (žr. S. Oppenheimer. Eden in the East, 1998).

Galima spėti, kad tas elitas pasirodė regione paskutinio ledynmečio pabaigoje ir padėjo įsikurti sėslioms bendruomenėms. Galbūt, tai „Enocho knygos“ Stebėtojai, žmonėms davę užmirštus dangaus mokslus ir menus. Sakoma, kad jie išmokė naudotis žolėmis ir augalais, davė astronomijos žinias, metalurgiją ir ginklus, išmokė moteris puoštis ir daugelį dalykų, pasirodžiusių ankstyvojo neolito laikotarpiu Aukštutinėje Mesopotamijoje. Tie Stebėtojai (kaip ir šumerų Anunakiai) bei jų palikuonis nefilimai galėjo būti religinis elitas. Jie nuolat sutinkami pseudo-epigrafinėje literatūroje kaip paukščiažmogiai – o juk neolite mirusiųjų kultas buvo siejamas su ekskarnacija; ir pesliai buvo tiek astralinio skrydžio, tiek mirusiųjų sielų persikėlimo simboliu. Peslių atvaizdų rasta Gobekli Tepe ir kitose Turkijos ir Sirijos vietose.

Tarp atvaizdų yra daugybė įvairių zoomorfinių atvaizdų, tad sunku tiksliai suprasti visą jų simboliką. Tačiau galima pastebėti dėmesį gyvatėms ir paukščiams (labiau gyvūnams, kurie Vulture head: Goebekli Tepe

nebuvo naudojami maistui). Paukščiai, kaip žinoma, susiję su mirtimi ir atgimimu, kaip matom Catal Huyuk, tuo tarpu gyvatės yra gimimo, naujo gyvenimo, pasikeitimo, kosminio tvėrimo ir dieviškos išminties simbolis. Taip pat spėtina, kad Aukštutinės Mesopotamijos mirusiųjų kulte buvo naudojamos haliucinogeninės medžiagos, tikėtina grybai, nes jų poveikyje dažniausiai regimos gyvatės, o Gobekli Tepe ir Nevali Cori objektai labai primena psichotropinius psilocibų genties grybus.

Kadangi Gobekle Tepe struktūra yra seniausia pasaulyje, ji gali padėti suprasti biblinį pasakojimą apie Edeną. Pradžios knygoje Adomui ir Ievai pasirodo gyvatė, kuri Senajame Testamente simbolizuoja supratimą, kad jiedu yra nuogi ir duri slėpti savo gėdą. Tarsi Stebėtojai būtų davę jiems dangišką žinojimą, tačiau persistengę ir davę per daug, todėl tiedu buvo išvaryti iš Edeno, kurio viena galimų vietų yra susijusi su Van ežeru rytinėje Turkijoje. Čia yra ir Tigro bei Eufrato, dviejų rojaus upių, ištakos.

Cherubinai yra tos pačios – angeliškos būtybės, kas vėlgi siejama su prisiminimais apie senuosius paukščiažmonių kultus. Cherubinai saugojo Edeno Gyvybės medį, kuris galėjo būti siejamas su archajiškąją astronomija arba globalia katastrofa paskutinio ledynmečio pabaigoje. Apie kai užuominas rasime Negyvosios jūros rankraščiuose, Enocho ir Milžinų knygose, kurių pirmoji galėjo būti parašyta pietryčių Turkijoje, iš kur, kaip tvirtinama, yra kilęs Abraomas, žydų tautos protėvis [Sanliurfoje (Urfa, senasis Edesa miestas) galima aplankyti oloje esančią šventyklą, žyminčią spėjamą jo gimimo vietą – yra nemažai nuorodų, kad Urfa galėjo būti chaldėjų Uro miestas].

Gobekle Tepe rastas vienas seniausių angelo pavaizdavimų – tai statulos su raižiniais, vaizduojančios žmones, turinčius sparnus ant nugaros. Tai galėjo būti paprasčiausiai šamanai, ant nugaros užsidėję sparnus. Juk verta paminėti, kad pradžioje angelai neturėjo sparnų – jie imti minėti tik 4 a. krikščionių pasakojimuose.

Regiono neolito religiniai centrai yra orientuoti šiaurės-pietų kryptimi, o šiaurė yra mirusiųjų ir atgimimo kryptis Catal Huyuk. Tai galėjo būti užuomina apie žvaigždžių skliauto sukimąsi apie šiaurės polių. Tuo metu tai buvo ne Šiaurinė žvaigždė, o Gulbės žvaigždynas (tačiau senovėje jo žvaigždes galėjo palaikyti ir plėšraus paukščio atvaizdu)

Katastrofos paliudijimas?

Anglijos Edinburgo un-to mokslininkai Gebekle-Tepe rado akmeninį stulpą (vadinamąjį peslio akmenį“) su išraižytais piešiniais, kurie galimai vaizduoja dangaus katastrofą. Jų numanomas amžius, apie 12 tūkst. m., sutampa su stiprių klimato pokyčių, nustatytų tiriant Grenlandijos ledo kernus, laiku. Laikoma, kad atšalimas paskatino bendrai dirbti laukus ir taip atsirasti žemdirbystei. B. Sweatman ir D. Tsikritsis straipsnis paskelbtas „Mediterranean Archaeology and Archaeometry“ žurnale (2017).

Tų piešinių statistinė analizė rodo, kad jie galimai susiję su žvaigždynais ir kosminiais įvykiais. Kai kurie piešiniai, tokie, kaip žmogus be galvos, gali simbolizuoti kataklizmo pasekmes.

Prieš 12 tūkst. m. prasidėjo staigus 1000 m. trukęs atšalimas (vėlyvasis driasias), kurį, anot vienos versijos, sukėlė kometa. Todėl tyrinėtojai mano, kad piešiniuose uždokumentuotas Žemės susidūrimas su dangaus kūnu - ir tai įvyko apie 12,9 tūkst. m. Tas susidūrimas pakreipė ir Žemės ašį. Gali būti, kad Chicxulub'o krateris Meksikos Jukatano pusiasalyje ir yra to susidūrimo liekana.

Įdomus sulyginimas su Stounhendžu (apie 2000 m. pr.m.e.) – T formos stulpai primena ant akmeninių „atramų“ užkeltus masyvius kitos uolienos akmenis. Prisimintina ir dolmenų forma – kai ant vertikalių atraminių akmenų dėtos horizontalios plokštės (akmenys). Kodėl ši forma atsikartoje skirtingose kultūrose ir skirtingu laiku?

Šiaurės Amerikos indėnai aukščiau iškilusiose vietose bandydavo išvysti vizijas. Ant žemės buvo šamanų ratai iš akmenų (kartais viduje dar ir kryžius). Centre maža laisva vieta, kurioje sėsdavo siekiantis vizijos ar pagijimo. Tokios „šventyklos“ vis dar kartais naudojamos ir dabar.

Taip pat indėnai iš žemės supildavo piramides. Tokių yra ir Meksikoje, ir Kinijoje, buvo ir Babilone (zikuratai).
Goebekli Tepe Map

^*) Piteris Benediktas (Peter Benedict, 1939-2006) – amerikiečių antropologas, vadovavęs USAID misijoms 4-iose šalyse (Mauritanijoje, Nigeryje, Kamerūne, Zimbavėje) – 1976-1997. 1970 m. Čikagos un-te apsigynęs daktarinę disertaciją, 6 m. praleido Turkijoje, kur dalyvavo kasinėjimuose, dėstė universitetuose ir su bendraautoriais parašė 3 knygas. Ten prisijungė prie Fordo fondo ir tapo jo Turkijos skyriaus direktoriumi. Nuo tada daugiausia dorbo administracinį darbą.

^**) Klausas Šmidtas (Klaus Schmidt, 1953-2014) – vokiečių archeologas, nuo 1996 m. vadovavęs kasinėjimams Gobekli Tepe pietų Turkijoje (kasinėjimai ten paprastai vykdavo 2 mėn. pavasarį ir 2 mėn. rudenį). 2011 m. jis įvertino, kad ištirta apie 5%. Kasinėjimai Gobekli Tepe tapo sensacija išleidus knygą „Jie pastatė pirmąsias šventyklas“ (2006). Nuo 2007 m. buvo profesoriumi Erlangeno un-te. Pagrindinė domėjimosi sritis – priešistorė.