Bokoro rūmai, Kambodža
2002 m. nuviliančio M. Dillono filmo Vaiduoklių miestas pagrindinės scenos buvo nufilmuotos
Kambodžoje, sename kazino, Bokoro rūmuose*), senai apleistame prancūzų poste ant 1000 m aukščio kalvos.
Dabar tai nacionalinio parko palei jūros pakrantę centras.
Nuo to laiko čia buvo nufilmuoti net ir žiauresni filmai tarp jų pažymėtinas 2004 m.
P. Korėjos R-Point apie 1972 m. karą Vietname; jame puikiai išnaudotas visur esanti vaiduokliška vietos dvasia.
Vietiniai nelabai drįsta į čia kelti koją naktį kiekvienąkart, tai darydami, jie, atseit, girdi vaikštant
mirusiuosius, nes rūmai pilni vaiduoklių. Ir didelis ženklas vestibiulyje primena: Nemiegokite čia!
Tačiau viskas gali pasikeisti Pietų Korėjos kompanija gavo teisę pertvarkyti rūmus, įrengti golfo
aikšteles ir prikelti kazino naujam gyvenimui.
Savo klestėjimo laikais Bokoro rūmai buvo prabangiausia kolonijinės Kambodžos vieta, o taip pat
imperatoriškoji beprotybė. Viešbučiai ir šokių salės, bažnyčia, karališkoji vila, restoranai, tarnų ir vandens
bokštas visa tai atrodė tarsi iškilę iš 6 dešimtmečio Šaltojo karo fantastikos filmo. Pastatymas nebuvo
pigus: sakoma, kad apie 900 gyventojų mirė tiesiant kelią nuo pakrantės, 40 km vingiuojantį per tankias
džiungles. Nuo tada žuvimai aplink Bokorą beveik niekada ir nesiliovė.
Prancūzija Indokiniją paliko 1953 m.; jos kolonijinis apetitas aprimo, kai buvo Ho Ši Mino komunistų išvyta iš
Vietnamo. Pusę amžiaus po to Kambodža kentėjo nuo JAV bombardavimo ir civilinio karo, Raudpnųjų
khmerų režimo, Vietnamo invazijos, bado ir chaoso. Prancūzų paveldas nesulaukė dėmesio. Senamiesčių ir
administraciniai pastatai Pnompenyje ir kitur buvo griaunami, kad jų vietoje būtų statomi šiuolaikiniai.
Kambodžos gyventojams tie senieji pastatai neturėjo kitokios reikšmės išskyrus jų panaudojamumą ir
prancūziškumas dabar turi mažai įtakos. Restauravimo idėja niekam nekyla. Šalis nori eiti į priekį, į 21 a.,
račiau Bokoro kazino senųjų karų vaiduokliai dar nepasitraukė iš kalno.
JAV nevyriausybinė Gamtos apsaugos pagalba (Wild Aid) padeda Bokoro nacionaliniam parkui nuo 2002-ųjų
ir apmoko reindžerius, kurie saugo parką, nes brakonieriai jame kerta medžius bei šaudo žvėris. Jie visi ginkluoti ir turi teisę suimti įsibrovėlius.
Nežymi turistų srovelė, daugiausia atvykstanti pikapais iš Kampoto, pradeda sruventi į Bokoro rūmus. Kelionė nėra lengva, o viršuje patogumų
irgi nėra. Reindžerių stotis gali pasiūlyti tik lovas permiegojimui, tačiau be maisto.
Griuvėsiai yra tokie, kokie buvo palikti 8-me dešimtm. regioną nusiaubus raudoniesiems khmerams. Tad
vaizdas yra baugus: išdaužyti langai, juodos ertmės žvelgia tarsi tuščios akiduobės, sienos apaugusios
rausvomis samanomis ir atrodo tarsi būtų išteptos ką tik sukrešėjusiu krauju. Viktorijos stiliaus bokšteliai,
sudaužytos baliustrados, surūdiję vandens bakai, išplėšti tualetai atrodo tarsi lemiantys kažką bloga, tetrūksta tik chimerų.
Kazino įėjimas yra platūs laiptai; ir atrodo, kad jie veda tiesiai į pragarą. Toliau, koridoriai ir siauri laiptai
skendi tamsoje. Iš sienų kyšo nukarę elektros laidai. Sienas puošia grafiti dažniausiai nepadoraus turinio.
Visur likę karo pėdsakai daugelyje balkonų tebėra smėlio maišai, o rūdijantys skydai mėtosi kampuose.
Nuo stogo matosi kiti pastatai, tarnų kambariai ir karališka vila slepiasi džiunglėse, o dar toliau, už valandos
kelio, yra kalėjimo, kuriame prancūzai kalino kambodžiečius, liekanos. Ir viskas griūna, yra nenuostabu, kad prižiūrėtojai nenori čia nakvoti.
Ir net šiandien nesantaika visuomenėje išsilieja ir Bokoro rūmuose. 2005 m. Kalėdų vakarėlį čia šventė keli
tūkstančiai turistų ir vietinių jaunimo atstovų. Naktį barnis tarp dviejų kambodžiečių baigėsi kruvina drama:
vienas jų buvo sužeistas ir vėliau mirė nuo žaizdų.
Bet užsienio investicijos gali išbaidyti vaiduoklius iš šios vietos. Ir nors yra balsų už Bokoro renesansą,
tačiau užsienio kompanijų veikla yra beveik nekontroliuojama, šalis nuskurdinta, o gyventojai neišsilavinę;
valdžia neturi nė laiko, nė noro apsaugoti kolonijinį paveldą ar gamtos resursus. Tai ką ilgai saugojo
džiunglės, pribaigs turtingi Azijos golfo mėgėjai.
*) Bokoro kalvos stotis (Kosthany Phnom Bokor) - prancūzų kolonijinio laikotarpio
pastatų kompleksas, 20 a. 3-me dešimt. Ant Bokoro kalvos pastatytas kaip prabangaus poilsio vieta. Jis yra Preah
Monivongo nacionaliniame parke pietinėje Kambodžos dalyje, apie apie 37 km į vakarus nuo Kampoto.
Į šiaurės rytus nuo jos yra Povokvil kriokliai. Ilgą laiką apleisti, rekonstruoti tapo populiaria lankymosi vieta.
Damrei kalnai kambodžiečių buvo laikomi šventa ir gerbiama vieta. Bokoro stotis buvo statoma, kad
kolonistai turėtų kur pasitraukti nuo tvyrančių karščių ir drėgmės. Per 9 mėn. statybų čšioje nuošalioje
vietoje gyvybės neteko 900 žmonių. Atidarymas įvyko 1925 m. Stotis apleista per Pirmajį Indokinijos karą
5-ą dešimtm. Ir tik 1962 m. čia atsidarė Cite du Bokor, tačiau vieta vėl apleista 1972 m., kai raudonieji
khmerai užėmė regioną ir čia ilgai buvo jų atraminis taškas. Dabar sutvarkyti keliai padarė vietą
lengvai pasiekiamą. 2012 m. čia atidarytas Thansuro viešbutis.
Nan Madolis
Kinijos piramidės
Ką nutyli būgnai?
Kadžuraho paminklai
Velnių muziejus Kaune
Buvęs uždaras Tibetas
Iki dangų remiančių kalnų
Orknėjų Brodgaro valdovas
Krisas: grėsmingas ginklas
Klaidžiojančių sielų šventė
Į šventyklą pasidaryti tatuiruotės
Budistinis pragaras Tailande
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Akupunktūra: organizmas vientisas
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Korėjos tradicinė muzika
Evenkai, jakutai, eskimai
Brandbergo Baltoji ledi
Paslaptingosios zonos
Languedoko akmenys
Galios vietos: Optina
Bado kalnai Afrikoje
Slontaho šventykla
Chimera tebegyva
Kijevo paslaptys
Šambalos paieškos
Lietuvos gotika
Dropa diskai
Džiroftas
Vartiklis