Prieblandų pasakėlės, kinų vaiduoklių prigimtis

Hun ir po, siela ir gyvybės syvai

Mūsų gyvenimo trumpumą išreiškia posakis: „Lyginant su Saule ir Mėnuliu, mūsų gyvenimas kaip ryto rasa“. Niekas taip neramina žmonių kaip gyvenimo pabaiga. Norim ar nenorim, tai visada yra mirtis. Tad žmonija dėmesį sutelkė anapusiniam gyvenimui. Nėra baisesnio likimo, kaip amžinos kančios pragare. O pasakojimais apie šmėklas ir vaiduoklius, išreiškiama baimė, kad ir po mirties ne visi turės ramybę. Ir didžiausia vertybe tampa „graži mirtis“.

Kinijoje tikima žmogų turint „tris sielas (hun) ir septynis gyvybės šaltinius (po)“. Daug senučiukių renkasi prie Taipėjaus Hsing Tien šventyklos pasiruošusių atstatyti hun ir po, prarastas po pergyvenimų, sukrėtimų, išgąsčio ar netikėtumų.

Derindami tas dvi esybes, gauname keturis variantus:

  • būtybes su siela ir gyvybės šaltiniais, - tai gyvieji;
  • būtybes, neturinčias nei sielos, nei gyvybės šaltinių - tai mirusieji;
  • būtybes, teturinčias sielą - tai vaiduokliai, šmėklos;
  • būtybes tik su gyvybės šaltiniais - tai zombiai.

Sielos, hun, yra žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas - mąstymo, jausmų, prisiminimų. Gyvybės syvai, po, yra fizinių procesų varančioji jėga - judesių, augimo ir t.t. Net ir fizinis tobulėjimas vadinamas „darbu su po“.

Zombiai ne tik yra be jausmų, bet ir neprisimena šeimos narių. Tai „vaikščiojantys lavonai“, tačiau išlaikę nepaprastą fizinę galią. Jų nagai ir plaukai tebeauga. Bet kodėl filmuose zombiai vaizduojami vilkį Čingų dinastijos*) valdininkų drabužiais? Ar tai slapta požiūrio į valdžios atstovus išraiška? O gal vien dėl to, kad kažką vilkėti turi? Kažkaip įprasta juos vaizduoti praeito laikmečio drabužiais. Taip Čingų dinastijos metu jie buvo „rengiami“ kaip Ming dinastijos mokslininkai. Tokiu būdu tarsi pabrėžiama, kad zombiai „jau senai mirę, atėję ir tolimos praeities“.

Kartais zombiai pavadinami „kinų vampyrais“, tačiau savo prigimtimi skiriasi nuo vakarietiškų giminaičių, nes šie tebeturi atmintį ir kaupia pažinimą. Taip pat vakariečių vampyrai nepaprastai patrauklūs jų moteliškos lyties aukoms, kurios net čiulpiant jų kraują balansuoja tarp ekstazės ir mirties.

Vaiduokliai išsaugo jausmus, atmintį bei protinius sugebėjimus, pvz., žaisti šachmatais ar groti muziką. Tačiau jų kūnai labai trapūs. Jie neturi svorio (vandeniu gali prabėgti nepastebimi, gali skrieti ir pereiti kiaurai sienas), kūno šilumos, jie nemeta šešėlio ir nevalgo žemiško maisto. Moteriškos lyties vaiduoklės yra nepaprasto grožio.

Kinų šmėklos gali skiria gėrį ir blogį, blogu atsilygina už bloga ir malone už švelnumą. Tačiau tie, kurie mirė „neteisingai“ (nusiskandino, pasikorė ar kitaip nusižudė, žuvo per avarijas ar gimdami), yra kitokie. Jie blaškosi netoli įvykio vietos ieškodami „sielos pakeitimui“, nes jie gali išsilaisvinti per reinkarnaciją. Laikoma, kad plaukiantys vandeniu žibintai gali parodyti kelią sielvartaujantiems vaiduokliams iš jų sunkios padėties.

Už jų kančią kaltas likimas, nes jie „mirė nelaiku“. Neveltui daugelyje tautų turi patarles, kurių prasmė „Geriau blogas gyvenimas nei graži mirtis“. Gyvenimą reikia mylėti!

Taip pat skaitykite Rytų kraštų antgamtinės būtybės  

 
 
 
demons
 
 
demons
Manoma, kad vandeniu leidžiami žibintai padeda sieloms rasti ramybę

Populiarioje versijoje nurodomos 3 kun (dieviškosios sielos), įsikūrusios kepenyse, ir 7 po (žemiškosios sielos): plaučiuose, šen širdyje, zhi (valia) inkstuose (jing) ir sąmonė (mąstymas, yi), išreiškiama blužnyje.

Taigi nurodomos 5-ios vidinės sielos rūšys. Kas tada yra ego ir kas valdo žmogaus qi? Sielų komitetui vadovauja asmens šen, bet tik susijungusi su kosmoso šen. Ją apibrėžia asmeninė astrologija, karma, asmeninis „makiažas“. Visa tai sudaro individą.

Visos šios sielos (kun, po, jing šen, širdies šen, yi) yra nemirtingos. Mirties momentu jos atsiskiria nuo kūno iš išsivaikšto savo keliais tol, kol nesusilieja su didesniąja esybe. Individualumas mirštant išnyksta. Po sielos grįžta į žemę, kur gyvena žemesniame astraliniame lygyje tol, kol nauja kombinacija neįsikūnija (kitame) žmoguje. Hun ir po sielos imamos iš skirtingų rinkinių.

Dao supratime nėra nei praeities, nei ateities. Viskas vyksta vienu metu kitose dabarties dimensijose. Žmogaus Didžioji Šen visa stebi vienu metu, širdies Šen mato tik lokalią patirtį.

Mirus, šen bando surinkti trūkstamas dalis - iš čia mūsų neišbaigtumo jutimas. Ir todėl esame nuolat alkani - seksualiai, emociškai, visaip kaip.

Inkarnacija yra Didžiosios Sielos būdas vėl sugrąžinti ir pergrupuoti žemesniąsias dvasias. Materija tėra tik kita dvasios forma, tik dar negrįžusi namo arba susijungusi su beformiu dvasios aspektu. Vakaruose tai įvardijama kaip Tamsos ir Šviesos galių priešprieša. Dao nesupriešina yin-yang, tuos pradus sujungia ir perteikia jų pirmapradę nedualią prigimtį.

Dao alchemija pagreitina srautą tarp jing, qi ir šen visuose lygiuose sustiprindama srautą tarp yin qi ir yang qi. Yang qi kyla iš wu ji (uczi, didžiosios tuštumos), neturinčios suskaidymo. Tačiau tiesiai įšokti į wu ji  negalime - nėra žinių ir patyrimo kaip ten išlikti. Žemesnysis ar asmeninis šen ištraukia iš ten, jei nejaučiam pilnatvės. Pradedama asmeniniu ar kūno lygiu ir palaipsniui pereiname prie planetos ir žvaigždžių lygių.

Protėvių garbinimas

Protėvių garbinimas pats savaime nėra religija, tačiau yra religinės praktikos dalis. Tai ta religijos forma, iš kurios išsirutuliojo visos religijos. Jis paremtas tikėjimu, kad mirusiųjų dvasios tebegyvena šiame pasaulyje ir įtakojo gyvųjų ateitį ir likimą. Tad gyviesiems reikia rūpintis protėviais.

Kinijoje galima išskirti „salės“ ir namų protėvių garbinimą. „Salės“ garbinimas yra patalpa, kur Konfucijaus stiliumi garbinamos protėvių genealogijų lentelės. Dėmesys akcentuojamas paklusnumu valdžiai ir yra visiškai formalus. Namų altoriuose protėviams siūlomos kasdieninės dovanos.

Yra penki pagrindiniai principai, svarbūs garbinant protėvius:


*) Čingų dinastija - Kinijos dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės Kinijos šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi Mingų dinastiją ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija (iki 1912 m.). Dar 17 m. vyko kovos su Ming dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m.
Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius, taip pat buvo apribojimų kinams. Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų chanu, tibetietiškojo budizmo patronu ir musulmonų globėju.
19 a. prasidėjo opiumo karai. Antroje 19 a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė Cisi (Cixi): ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-iss metus praktiškai valdė šalį. Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865-95), kuriuo siekta įsisavinti vakarietiškas technologijas, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau 1894-95 m. kinų-japonų karas parodė, kad šios modernizacijos nepakako. 20 a. pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis, atvedusi iki Respublikos įkūrimo.


Bendrai

Kur randasi siela?

Jakutai manė žmogų turint tris sielas. Viena palieka žmogų miegant, antra yra dar neramesnė ir visąlaik slankioja aplink ir tik trečioji, atsiskyrėlė, nuolat gyvena mumyse. Kai kurią kelioklę sielą sučiumpa piktoji dvaisa, žmogus suserga ir gali net mirti.

Karingos tautos manė, kad siela randasi kraujyje – netekęs kraujo, karys miršta. Kiti manė, kad siela būna mumyse tol, kol kvėpuojame – ir išeina su paskutiniu atodūsiu. Daugybė tautų tikėjo, kad miegant siela palieka kūną. Kai kur buvo draudžiama žadinti miegantįjį ar pernešti į kitą vietą, nes grįžtanti siela gali nerasti kūno. Amerikos indėnai tikėjo, kad negalima miegančiam dažyti veido, nes grįžtanti siela gali jo nebepažinti. Tebetikima – turint žmogaus atvaizdą (taigi ir sielą), įgaunama magiškos galios prie jį. Todėl Koranas ir draudžia vaizduoti žmones.

Afrikos basuto gentyje tikėta, kad jei krokodilas sugriebia žmogaus atvaizdą, tasai turi mirti. Malaiziečiai buvo įsitikinę, kad žmogus suserga, jei kas užmina jo šešėlį, t.y. sielą. Šis tikėjimas perteikiamas ir pasakose, kai piktasis burtininkas, darydamas bloga, pagrobia žmogaus šešėlį.
Elizabeth Barron. Chinese Funeral Art
Elizabeth Barron. Imperatoriaus laidotuvės

Fidži salų gyventojai žmogaus šešėlį sujungė su jo atvaizdu. Ir jei tamsioji siela (šešėlis) žmogui mirus iškeliauja į pomirtinį pasaulį, tai šviesioji (kurią galima išvysti ramiame vandens paviršiuje), pasilieka žmogaus mirties vietoje. Iš čia atėjo prietarai dėl veidrodžio – sudaužant veidrodį nužudomas žmogaus antrininkas (ir todėl – lauk nemalonumų).

Žmogui čiaudint į nosį įlenda piktoji dvasia. Kad jam nekiltų pavojus, reikia palinkėti sveikatos. Dešinė pusė arčiau palankios dvasios, kairė – nepalankios. Tai pagrindas įvairiems šios rūšies prietarams.

Daosizmas
Bono religija
Kinija: tolima ir artima
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Imperatorius Huang Di
Oda skiria kūną ir dvasią
Kinų skraidantys vežimai
Klaidžiojančių sielų šventė
Ką reiškia būti šikšnosparniu?
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Amerikos indėnų sutvėrimo mitai
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Akupunktūra: organizmas vientisas
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Vienaragis Kinijos zhi
Dropa diskai Kinijoje
Kinijos piramidės
Budizmas Kinijoje
Kinų kambarys
Zombių armija
Dao laikas
Mitologijos skiltis
NSO.LT svetainė
Vartiklis