Filosofijos istorija (2 dalis)

Senovės Kinija: Konfucijaus mokykla  

Skaitykite: Kinų filosofijos priešistorė
Men Czi mokymas
Konfucizmas: Siun Czi

Konfucijus

Filosofijos įkūrėju ir net kino dvasinio vaizdo sudarytoju laikomas Čžun-ni arba Kun-Fudzi (Konfucijus). Istoriko Sima Čianio*) "Istoriko pastabose" rašoma, kad jis gimė Lu karalystėje 551 m. pr.m.e (mirė 479 m. pr.m.e.) „Šimto filosofinių mokyklų“ suklestėjimo laikotarpiu. Jo tėvas iš senos aristokratiškos, bet nuskurdusios giminės, valdęs Czou sritį, buvo labai senas, o motina jauna. Vaikystėje jam teko pabūti ir piemeniu, ir sargu.

Mooning Poo Confucius Pagrindinis informacijos šaltinis yra „Keturknygė“: 1) Dasiuje, patarimai valdininkams, parašyta mokinio Czen Czi; 2) Čžun-jun (Aukso vidurys), parašyta Konfucijaus anūko Czi Si; 3) Lun-jui (Pokalbiai ir pasisakymai), parašyti mokinių; 4) Men-czi, parašyta Men Czi 100 m. po Konfucijaus mirties. Svarbiausia jų Lun-jui, Cin laikotarpiu sudeginta, bet vėliau atstatyta 3 variantais.

Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria „Ši-czin“: „Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną“. „Giesmių knyga“ jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.

Iki legizmo pergalės Konfucijaus mokykla buvo tik viena iš daugelio krypčių Kariaujančių valstybių laikotarpiu. Ir tik žlugus Cin dinastijai, atgaivintas konfucionizmas įgavo valstybinės ideologijos lygmenį, išlaikiusį, tik trumpai užleisdamas vietą budizmui ir daosizmui, iki 20 a. pradžios.

Valstybės valdymą Konfucijus tapatina su teisingumu, morale. Jis neatmeta dangaus kult0 – o ir jo paties mokymas priklauso nuo dangaus valios. Visas jo gyvenimas – tarnavimas tai valiai. Jam pakanka, kad "dangus apie mane žino“. Tačiau Konfucijui dangus beveidė galia, dėsnis, Daosizmas
dao. Kartu tai ir gamtos kelias: „Argi dangus kalba? Keturi metų laikai keičiasi; ir atsiranda daiktai“.

Konfucijus priėmė tradicinį protėvių kultą, tačiau pas jį šmėkšteli mintis, kad gyvieji vertesni nei mirę, o tarnauti žmonėms naudingiau nei dvasioms: „Ar neišmokęs tarnauti žmonėms, gali tarnauti dvasioms?“ Nuo dvasių reikia laikytis atokiau…

Visuomenės padėtį jis laiko nepatenkinama ir tai jį liūdina, nes moralė negerėja, kas išmokta, nekartojama, pareigų nesilaikoma, blogi poelgiai neištaisomi, „išmanančių moralę maža“. Žmonės pamiršo „aukso vidurį“ (čžuan-jun). Seniau viskas buvo geriau, žmonės nekreipė dėmesio į smulkmenas, pasižymėjo tiesmukiškumu, vengė nepadorių asmenų. Dabar žmonės ištvirkę, kivirčijasi, lieja pyktį ant kitų, apgaudinėja, mokosi tik dėl vietos visuomenėje ir t.t.

Jo garsusis imperatyvas: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti darytų tau“, bet mokiniui ištarus šią frazę, Konfucijus atsakė, kad tai „pasiekti neįmanoma“.

Konfucijus žmones dalijo į kilmingus (czun-czi) ir „žemuosius“ (siao-žen): „Yra kilmingų be meilės žmonėms, bet nėra žemųjų, mylinčių žmones“. Bet iš kitos pusės, „žmonės savo prigimtimi artimi vienas kitam“ ir „auklėjant nereikia išskirti žmonių“ (nes valstybė turi būti vieninga). Ir vis tik tų sluoksnių atskyrimas didesnis, nei bendrumas: „kilmingas ne toks kaip daiktas“ (t.y., yra nepriklausomas).

Valdymo idealas – moralinis pavyzdys. Liaudį galima priversti paklusti, bet neįmanoma priversti suprasti, kodėl. Paklusnumo pagrindas – paklusti tėvų valiai (siao): "kai padangtėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda". Į valdžią turi ateiti teisingi žmonės. Prastuomenė linkusi mėgdžioti kilmingus, - ir tai yra jos vertingiausia savybė: "Žolė linksta ten, kur pučia vėjas".

Nors "laikas bėga nesustodamas", ateitis yra kaip praeitis, į kurią ir reikia atsigręžti. Pradėti reikia nuo "vardų ištaisymo" (čžen min) – kad daiktai (dalykai) atitiktų jų pavadinimus, t.y. socialinė visuomenės narių funkcija turi būti reali: valdovas turi būti valdovu, tėvas tėvu, sūnus sūnumi…

Žinoti, reiškia pažinti žmones. Aukščiausias pažinimas įgimtas, bet retas. Bet mokytis iš senųjų reikia pasirinktinai – tai, kas geriausiai tinka. Pažinimas yra ne tik žinios, bet ir gebėjimas išspręsti kilusias problemas. Tačiau Konfucijus ir pasekėjai mažai dėmesio skyrė mokslams.


*) Sima Čianis (apie 145–90 m. pr.m.e.) - gyvenęs ankstyvojo Hanų dinastijos laikotarpio kinų istorikas ir astronomas, parašęs grandiozinį „Ši czi“ (Istoriko užrašus), pateikianti Kinijos istoriją biografijomis nuo mitinių protėvių iki jo laikmečio. Šį darbą paveldėjo iš savo tėvo Sima Tano ir jį užbaigė. Jaunystėje keliavo po Kiniją aplankydamas voietas, susijusias su garsiais žmonėmis, tame tarpe ir Konfucijaus gimtąjį miestą. Jo kūrinio novatoriškumas buvo tame, kad išėjo iš dinastinio pobūdžio „rūmų“ istorijos ribų. Ankstyvieji metraščiai stengėsi tik fiksuoti įvykius nepateikdami jiems jokios interpretacijos. Jis stengėsi sisteminti istorinius duomenis, juos apibendrinti ir daryti atitinkamas išvadas. Jis bandė suprasti dinastijų pakilimo ir nuopuolio logiką ir paaiškinti Padangtės būties principą.
Kaip ir tėvas, Sima Čianis dirbo astrologu imperatoriaus rūmuose. Jo pareigos apėmė laiko matavimą ir prognozes apie imperatoriaus veiksmus, neįprastų reiškinių išaiškinimas. 105 m. jis buvo parinktas kalendoriaus (pavadinto Taiču, pagai U imperatorių) reformai. Jis rėmėsi Cin kalendoriumi ir laikomas tiksliausiu kalendoriumi senovės Kinijoje.
Jo vardas suteiktas asteroidui 12620.


Lun-jui, Pokalbiai ir pasisakymai

1.1. Mokytojas pasakė: "Argi ne malonumas nuolat lavintis tame, kas pasiekta besimokant? Argi ne džiaugsmas, kai mokinys atvažiuoja iš tolimų kraštų? Argi ne garbingas tas, kuris nesiskundžia, kad nėra žinomas?"

1.2. Mokytojas Ju1) pasakė: "Retai būna, kad tas, kuris kaip sūnus tėvą gerbia vyresniuosius, prieštarautų aukštesniesiems; ir niekada nebūna, kuris neprieštarauja aukštesniesiems, keltų sumaištį. Garbingas vyras rūpinasi pagrindu, ir kai pagrindas padėtas, tai ir kelias2) atviras. Sūnaus pagarba ir vyresniųjų gerbimas yra žen pagrindas".

1.7. Dzi Hsia9) kalbėjo: „Kas vertina ne paviršutiniškumą, o žmogaus būdą, dorą ir išmintį, kas rūpinasi savo tėvais, yra ištikimas valdovui, kas nuoširdžiai bendrauja su draugais — tokį vadinčiau mokytu, nors kiti su tuo nesutiktų“.

1.9. Ceng Dzi10) kalbėjo: „Jei žmonės, mirus tėvams, elgiasi padoriai, laikosi ritualo ir eina protėvių keliu, tautos dorovė sustiprėja“.

1.11. Konfucijus kalbėjo: „Kol tėvas gyvas, neprieštarauk jo valiai. Po tėvo mirties vadovaukis jo darbais. Jei ilgesnį laiką nenukrypsi nuo tėvo kelio, vadinasi, elgiesi garbingai ir padoriai“.

2.5. Meng I Dzi11) paklausė Mokytojo, kaip reikia elgtis su tėvais. Konfucijus atsakė: „Negalima pažeisti pagarbos ir paklusnumo taisyklių“. Kai Fan Ci12) vežė Mokytoją, šis tarė jam: „Meng Sun (Meng I Dzi) paklausė manęs, kaip reikėtų elgtis su tėvais. Aš atsakiau: ‘Negalima pažeisti pagarbos ir paklusnumo taisyklių’“. Fan Ci paklausė: „Kaip tai suprast?“ Mokytojas atsakė: „Kol tėvai gyvi, reikia jiems deramai tarnauti. Kai numiršta, reikia juos palaidoti su visom apeigom ir atnašauti atitinkamas aukas“.

2.6. Meng U Po13) paklausė, kokios yra vaikų pareigos tėvams. Konfucijus atsakė: „Reikia taip elgtis, kad tėvai turėtų rūpesčių dėl savo vaikų tik jiems susirgus“.

2.7. Dzi Ju14) paklausė, kaip elgtis su tėvais. Konfucijus atsakė: „Šiandien pareigos tėvams suprantamos kaip rūpinimasis jų išlaikymu“. Tačiau žmonės šeria ir savo šunis, ir arklius. Jei tėvams nejaučiama pagarbos — tad kuo skiriasi rūpinimasis tėvų išlaikymu nuo šunų ir arklių priežiūros?

2.8. Dzi Hsia paklausė, kaip elgtis su tėvais. Konfucijus atsakė: „Tinkamai elgtis, visada būti mandagiam, rodyti prielankų veidą, — tai būna sunkiausia. Tačiau kai vaikai, išlaisvinę tėvus nuo darbų ir rūpesčių, padeda jiems vyno ir valgių, ar čia jau pagarbumas?“

4.18. Konfucijus kabėjo: „Tarnaudamas tėvams, gali jiems atsargiai ir santūriai papriekaištauti. Tačiau jeigu matai, kad jie nenori tavęs klausyti, išlik jiems pagarbus ir nepriešgyniauk. Rūpinkis jais ir nemurmėk“.

4.19. Konfucijus kalbėjo: „Kol tėvai gyvi, nesileisk į tolimas keliones. O jeigu juos vis dėlto tektų palikti, apsigyvenk nuolatinėj vietoj“.

6.22. Fan Či paklausė apie žinojimą. Mokytojas atsakė: "Karštai atlikti pareigą tautai, gerbti dvasias, bet nesiartinti prie jų3) – tai galima pavadinti žinojimu". Paklausė apie žen. Atsakė: "Turintis žen, iš pradžių sunkiai triūsia, o po to skina vaisius. Tai galima pavadinti žen".4)

7.34. Mokytojas pasakė: "Kas dėl išminties ir žen, tai ar išdrįsiu [pasakyti, kad turiu]? Stengiuosi be perstojo, mokau kitus nenuilsdamas, bet tik tiek ir tegaliu pasakyti". Gunsi Chua5) tarė: "Štai ko negali išmokti mokiniai!"6)

9.18. Mokytojas pasakė: "Nesutikau tokio, kuris mylėtų gerus darbus [de] taip, kaip myli moters grožį".

14.4. Mokytojas pasakė: "Turintis de7) neišvengiamai iškalbus, bet iškalbus ne visada turi de. Turintis žen neišvengiamai drąsus, tačiau drąsus ne visada turi žen".

16.10. Kunczi8) pasakė: "Garbingas vyras rūpinasi 9 [dalykais]: kai žiūri – regėk; kai klausai – išgirsk; kad veide būtų geranoriškumas; išvaizdoje pagarba; kalbose atsidavimas; darbuose gerbimas; [kai] abejoji – klausk; supykęs pagalvok apie pasekmes, kai imi, atsimink skolą".

Paaiškinimai

1) Ju – Konfucijaus mokinys Ju Žo.
2) Kelias – dao, teisingi veiksmai.
3) Konfucijus vengė temų apie tai, kas bus po mirties. Jis sakė: "Dar nežinom, kas yra gyvenimas, iš kur mums žinoti, kas yra mirtis".
4) Ko gero čia norėta pasakyti, kad žen pasiekti sunkiausia.
5) Gunsi Chua - Konfucijaus mokinys Gunsi Či, antras vardas Czi-Chua.
6) T.y. kuklumo vertinant save.
7) De – galia, kurią turi "Dangaus sūnus", vanas arba garbingas vyras, besilaikantis dao. Ta galia gali pakeisti pasaulį, vesdama prie gėrio.
8) Kunczi – Konfucijus (Kun – pavardė, czi – mokytojas. Vardas Ciu, antras vardas - Čžunni).
9) Dzi Hsia (Bu Šan) – Konfucijaus mokinys. Tuo Dzi Hsia tvirtina, kad viso Konfucijaus mokymo esmė yra tarnavimas tėvams ir valstybei: „Konfucijus nori pasakyti, kad žinojimas tik tada patikimas, kai išreiškiams atitinkamais moraliais poelgiais“.
10) Ceng Dzi – vieno mėgstamiausio Konfucijaus mokinio Czen Šen (Czi Jui) pravardė (gyv. 5 a. pr.m.e.). Jam priskiriama „Didysis mokymas“ (Da siue) ir „Apie sūnų pagarbą“ (Siao-czin) autorystė. Ceng Dzi klausimą apie moralės sustiprinimą susieja su protėvių kultu, nes šis buvo vienu kertinių konfucionizmo pagrindų.
11) Meng I Dzi (Men Čžun-sun) – valdininkas iš Lu, vienas Konfucijaus mokinių.
12) Fan Ci (Fan Siui) – Konfucijaus mokinys iš Lu (Konfucijaus gimtinės).
13) Meng U Po – Meng I Dzi sūnus, Konfucijaus mokinys. Konfucijus laikė, kad viena sūnaus pagarbos apraiškų yra rūpestis savo sveikata, kad tėvams nebūtų pagrindo nerimui.
14) Dzi Ju (Jai Jan) - Konfucijaus mokinys iš U valstybės.

Daosizmas
Čuan-czi (ištraukos)
Konfucizmas: Siun Czi
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Filosofijos atsiradimo problematika
Senovės Kinijos filosofijos priešistorė
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Han Fei - paskutinis Čžange
Šinto ir japonų tikėjimai
Imperatorius Huang Di
Šumero filosofija
Kas buvo Laozi?
Kinų kambarys
Dao laikas
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis