Dao laikas  

Čia, kaip laiko charakteristikos, bus nagrinėjamos dao ir de sąvokos. Dao apibrėžia būties tapsmo įvykio laikiškumą, o de - jau įvykusios būties buvimo laikiškumą. Todėl laikas, iš vienos pusės, įsileidžia naują esatį egzistavimo pratęsimą, apribodama ir išlaikydama jos vietą, o iš kitos pusės, suteikia jai galią būti savimi.

Daosism Time Dao De Čing. Kelio ir doros knyga

Daosizmo tradicijoje sutinkama gili ir kartu aiški laikiškumo intuicija. Čia pasaulis suvokiamas ne tiek erdvės, kiek laiko sąvokomis, vaizdiniais bei simboliais. Tai išreikšta jau Lao-zi priskiriamoje „Knygoje“, kurios 30-me punkte sakoma: „Kai pilna jėgų būtybė pasensta, tai vadinama dao [praradimu]. Kas nesilaiko dao, žus anksčiau laiko“. Taigi, dao nusako egzistavimo laiką. Praradus dao, nelieka egzistavimo pagrindo ir jis pasibaigia, neišnaudojus visų galimybių ir jėgų. Taigi, norint tapti, reikia gauti laiką, kad būtum savimi.

Dao nusako ne jau egzistuojančio trukmę, o dar nesančio tapsmo laiką. Dao, tai perėjimo iš niekas į yra trukmė. Apie tai sakoma: „[6.] Neregimo [dao] virsmai begaliniai. [Dao] – giliausi kilties vartai. Giliausi kilties vartai – dangaus ir žemės šaknis. [Ji] egzistuoja [amžinai] tarsi nesibaigianti gija, ir jo vyksmas neišsemiamas“. Virsmai begaliniai ta prasme, kad nuolat transformuojami iš vienos formos į kitą, esant tam tikra absoliučiai elastinga substancija. Dao – tai „kilties vartai“, t.y. iš nieko, iš nebūties sukuria begalę egzistavimo formų, nes visos jos įtrauktos į bendrą seką, pervertos „nesibaigiančia gija“. Visos egzistavimo formos, nežiūrint į savo buvimo būdų pasaulyje skirtumus, susiję tarpusavyje bendru atsiradimo iš tuštumos įvykiu. Šis atsiradimo įvykis yra dao egzistuojančiojo, t.y. būties, turinčios vietą egzistavime, riba. Todėl „[44.] Kas žino ribą, tam negrės pavojus, jis gali būti ilgaamžiu“. Egzistavimo riba randasi ne išorėje, o viduje, todėl nėra išorinio pavojaus; visi pavojai kyla iš mūsų pačių. Žinant ribą, galima įgyvendinti savo kelią, t.y. žingsnis po žingsnio kirsti ribą tarp nieko tuštumos ir esančios būties.

Apibrėždamas būties įsikūnijimą, pats dao neturi savybių: „[14.] Žvelgiu į jį ir nematau, todėl vadinu nematomu. Įsiklausau ir jo negirdžiu, todėl vadinu neišgirstamu. Bandau sučiupti ir nesuimu, todėl vadinu smulkiausiuoju. Šios trys [savybės] neatskiriamos ir sudaro viena. Viršuje neapšviesta, apačioje neužtemę. Jis begalinis ir neįvardijamas. Jis vėl sugrįžta į nebūtį. Ir vadinu jį beforme forma, vaizdu be esmės. Vadinu neaiškiu, miglotu. Sutinku ir jį ir neregiu jo veido, einu iš paskos ir nematau jo nugaros. Laikantis senovinio dao, siekiant įsisavinti esančius daiktus, galima pažinti senąją pradžią. Tai vadinama dao principu“.

Dao negalima aptikti, nes jo prigimtis ne erdvinė, o laikinė. Jis apibrėžia ne daiktų struktūrą, o pačią jų buvimo galimybę. Tai paaiškinama palyginus dao su dangum ir žeme: „[7.] Dangus ir žemė – ilgaamžiai, todėl, kad egzistuoja ne dėl savęs. Štai kodėl jie gali būti ilgaamžiais“. Dangus ir žemė – tai dangaus ir žemės objektų (kitaip, visa, kas yra) talpykla. Jie suteikia vietą dangaus ir žemės [objektų] įsikūnijimui, todėl jų amžius didesnis nei to, ką jie talpina (atskirų objektų).

Tačiau dao ne tik apibrėžia egzistuojančio priimtinumą, bet ir suteikia galią būti. Todėl dangus ir žemė patys savaime neapibrėžia egzistavimo laiko: „[23.] Net dangus ir žemė negali padaryti ką nors ilgaamžiu, o tuo labiau žmogus. Todėl jis tarnauja dao. Kas [tarnauja] dao, tas tapatus dao“. Ta galia būti, tarnaudama, atitikdama dao, apibrėžiama žodžiu de. Ji taip aprašoma: „[10.] ... Sukurti ir auklėti [esatį]; sukuriant nevaldyti [to, kas sukurta]; suteikiant judesį, nenaudoti pastangų; vadovaujant, nelaikyti savęs valdytoju – štai kas vadinama aukščiausiuoju de“.

Taigi, dao ir de gali būti paaiškintos kaip dvi laikinės charakteristikos (kaip anksčiau apibūdinta). Laikas, iš vienos pusės, įleidžia naują esatį egzistavimo trukmei, apribodamas ir išlaikydamas jo vietą, o iš kitos pusės, suteikia jam galią (či jėgą) būti savimi.

Čuan-czi

Labiau išvystytą laikiškumo koncepciją randame Čuan-Čžou traktate „Čuan-czi“. 23 skyriuje („Gensan Ču“) rašoma: „Tai, kas praninka be angų, turi esybę; turintis esybę, bet ne talpa jai – erdvė. Tai, kas turi trukmę, bet neturi nei pradžios, nei galo, - laikas. Turintis gyvenimą turi ir mirtį, turintis įėjimą turi ir išėjimą. Tai, kad neapreiškia formos nei įeinant, nei išeinant, vadinama gamtos vartais. Gamtos vartai – nebūtis. Visa daiktų gausa išeina iš nebūties. Gi nebūtis teturi vienintelią nebūtį – štai ką slėpė išminčiai“.

Daosism Door „Pranikti be angų“ reiškia pranikti spontaniškai, iš vidaus, be priežasties. Tai būties apibrėžimas. Erdvė – tai, kas egzistuoja, bet neturi formos, nes pati yra forma viskam, kas egzistuoja. Egzistuojančio įforminimas turi pradžia ir pabaigimą – tai trukmė. Tačiau laikas – tai ne trukmė pati savaime, o tai, kas „turi trukmę“, kitaip, formos išsaugojimą nuo pradžios iki pabaigos. Laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes pats įformintam esančiajam suteikia prasidėjimą ir pabaigimą, o tuo pačiu turi gyvenimą ir mirtį, t.y., ir egzistavimą, ir egzistavimo nutrūkimą. Kitais žodžiais tariant, laikas turi įvykusios būties įėjimą ir išėjimą. Tačiau didžiausia paslaptis, kad įeinanti į būtį, o vėliau ją paliekanti – nebūtis. Taigi, laikas – nebūties įėjimo į egzistavimą būdas, „gamtos vartai“. Gamtoje galybė daiktų, tačiau jų visų pradžioje – nebūtis (žr. ir „Garbė pažinti, kad visos daiktų daugybės viena talpykla, kad gyvenimas ir mirtis – vienodos formos“).

Nebūties įgyvendinimu apibrėžiama ir pati laiko struktūra. 7-me skyriuje („Vertas būti protėviu ir valdovu“)“ „Pietų vandenyno valdovu buvo Skubantis, Šiaurės vandenyno – Netikėtas, Centro valdovu – Chaosas. Skubantis ir Netikėtas dažnai susitikdavo Chaoso žemėje, kur buvo džiugiai sutikti, ir jie panoro jam atsidėkoti. Tik Chaosas neturi septynių angų, kurias turi kiekvienas žmogus, kad matytų, girdėtų, valgytų ir kvėpuotų, - sakė jie. – Pabandysime jas jam padaryti. Kasdien jie darė po vieną angą, o septintąją dieną Chaosas mirė“. Čia įdomiausia laikiškumo interpretacija: Skubantis – tai praėjęs laiko modusas, Netikėtas – ateinantis, o Chaosas – tveriantis laiko modusas. Taigi, perteiktas laiko vienalytiškumas. Centro vandenynas – tai „gamtos vartai“, kuriuos praėjusi nebūtis tampa daiktų gausa. Todėl jų valdovas Chaosas čia dar lieka pats savimi. Praėjusi vartus nebūtis įforminama, struktūrinama ir įgauna trukmę turinčią formą. Tačiau trukmės šaltinis lieka per tačiau struktūrinti nebūtį reiškia ją įgyvendinti, ir todėl dėkingumas nužudė Chaosą.pradinėje nebūtyje, todėl ir sakoma, kad tiedu valdovai dažnai susitikdavo Chaoso žemėje, o jis džiugiai juos sutikdavo.

Tad, galima sakyti, laiko struktūra yra savotiškos ontologinės dichotomijos rezultatas. Gryna laiko esybė yra nebūties įbūtinimas, kai atsiranda daiktų gausa, kurios egzistavimas pagrįstas savotišku „dažnio rezonansu“ tarp būties ribos ir egzistavimo pradžia. Tasai rezonansas sukuria trukmę, nes laikas nuo laiko, tai sumažina egzistavimo galimybę iki minimumo, tai gražina prie maksimumo. Minimumo taško praėjimas sukuria trukmę, jo nepraėjimas – nutraukia trukmę. Artėjimas prie maksimumo teigia ateitį, grįžtamasis judėjimas prie minimumo struktūrina praeitį.

„Čuan-czi“ tai vadina „ramybe susidūrimuose“: „Juk tai, kas nužudo gyvenimą, nemiršta; kas gimdo gyvenimą, negimsta. Tai – kas lydi, sutinka, griauna, sukuria kiekvieną daiktą. Jo vardas – ramybė susidūrimuose. Ji reiškia, sukūrimas įvyksta tik po susidūrimo“. Erdvinis daikto supratimas laiko, kad jo pradžia atskirta nuo jos ribos tam tikro neįveikiamo tūrio arba „kūno“ ir taip jie yra nesutaikinamomis priešybėmis. Tačiau ai neįmanoma laikiniame daikto įsivaizdavime, kai pradžia ir riba yra kažkas vieningo, bet tarytum turinčio dvi puses. Ši pradinė riba įgyvendina ir įtraukimo į būtį, ir pašalinimo iš jos galimybes, daiktui pasireikšdama tai pradžia, tai riba. Gimdydama gyvenimą, ji lieka riba, o žudydama gyvenimą lieka pradžia, todėl gali būti pavadinta „ramybe susidūrimuose“.

Jei erdvę reikia suvokti kaip talpinantį tūrį, savyje suteikiantį vietą daikto buvimui, tai laiką, atvirkščiai, reikia suvokti kaip tuštumą (nieką), apsireiškiančią kaip esaties vidinio vientisumo trūkis. Tame trūkyje glūdi egzistavimo pradžios ir pabaigos galimybė?12-me skyriuje sakoma: „Pradžioje buvo Nebūtis, nebuvo būties, nebuvo ir pavadinimų. Vieno pasirodyme viename dar nebuvo formos. Įgaudamas vieną, daiktas gimsta, ir tai vadinama savybe. Kai dar neapiformintame pasireiškia išsiskyrimas bet dar be atsiskyrimo, tai vadinama gyvenimu. Prasideda judėjimas ir gimsta daiktas; kai daiktas užbaigiamas, gimsta ir gamtos dėsnis, o tai vadinama forma. Forma – tai kūnas turintis kvėpavimą. Kiekvienas daiktas turi savo išvaizdą, savo padėtį, ir tai vadinama prigimtimi. Tobulumą pasiekusi prigimtis, grįžta prie savybių, savybės aukščiausioje riboje tampa tapačiomis Pirmajai pradžiai, tapatūs Jai virsta tuščiais, o tušti - didžiais“.

Pirmame tapsmo etape pasirodo „vienas, neturintis formos“ – kas gali būti grynu laikiškumu, grynu laiku, dar neįtrauktu į erdvę. Atskiru atveju, - tai dichotominė pradžia-riba, sukurianti potencialią pradžios galimybę ir bet kurio daikto egzistavimo pasibaigimą. Pradžios-ribos pasirodymas reiškia „daikto gimimą“, t.y. nebūties realizavimąsi, įgaunant erdvines bei daiktą apibūdinančias savybes. Sukuriama gyvenimo potencija ir, atitinkamai, pradžios nuo ribos „atskyrimas“ sukuria mirties potenciją. Pradžia-riba pradeda ir užbaigia daiktą, o tai vadinama „gamtos dėsniu“, o rezultatas yra „prigimtis“, t.y. įformintų daiktų vienybė. Tada vėl artėjama prie Pirminės pradžios ir panyrama į nebūtį.

Tai nusako žmogaus padėtį pasaulyje, kas 17-e skyriuje („Su rudens potvyniais“) išreiškiama gana paslaptingai: „Laikoma, kad pažinto žmogaus mažiau nei nepažinto; kad jo gyvenimo trukmė ne tokia ilga, kaip jo gimimo trukmė“ [anot vienos legendos, Lao-czi gimė jau būdamas seniu]. T.y., tik žmoguje pasaulis pasiekia brandumą ir egzistavimo pilnumą, kuriame ima atsiskleisti Pirmoji pradžia ir pradinė nebūtis. Todėl „Išmintingas niekada nesiekia užvaldyti gamtiškojo, nesiekia užvaldyti pradžią, nesiekia užvaldyti daiktus. Juda kartu su savo laiku ir nieko nekeičia; jo poelgiai išbaigti, jis nepatiria ir susijungia su Keliu...“ (25 sk. Mėgdžiojantis šviesą). Iš vienos pusės, siekis ką nors užvaldyti – tai nepakankamumo, egzistavimo ribotumo apsireiškimas, o žmogus – tai subrendusio pasaulio galutinis vaisius. Iš kitos pusės, visa, ką galima užvaldyti – tai nepasiekusi savasties, t.y. savosios būties pilnumo, įsikūnijusi nebūtis, tuo tarpu pats žmogus – tai jau pasiekusi pilnatvę esybė, apimanti atsiveriančią ir į save įtraukiančią Pirmąją pradžią. Išminčius apie tai žino ir rūpinasi tik tuo, kad netrukdytų vyksmui link atsiveriančios Pirmosios pradžios.

Daosism Ritual Tai paaiškina ir neįprastą Vakarų kultūrai faktą, kad išmintis daosizme laikoma susilaikymu prieš apmąstymus. Konfucijus sakė: „Tai reiškia savo valios koncentravimą į Viena, klausyti ne ausimis, o širdimi, ne širdimi, o siela. Kai liaujiesi klausęs ausimis ir atsiliepti širdimi, siela išsivalys iki Tuštumos ir bus pasirengusi suvokti daiktus. Tegu viskas suteka prie Tuštumos. Tuštumos pasiekimas ir yra susilaikymu prieš apmąstymus“ [4 sk. Tarp žmonių – čia daosizmo teiginiai persakomi oponento žodžiais]. Tai nereiškia sugrįžimo iki gyvuliškos būsenos natūralumo. Lygiai kaip tylėti gali tik mokantis kalbėti, susilaikyti prieš apmąstymus tegali tik mokantis mąstyti. Minties objektu yra daiktai, todėl nuo mąstymo pasprunka tai, kuo yra daiktai, daiktų būtis, nes ji pati nėra daiktu. Susilaikydamas nuo apmąstymų, daosistas įveikia daikto mąstymo lygį ir praninka į minties apie daiktą apiforminimo lygį, pačios minties formos lygį. „Čuan-czi“ tai vadinama „sielos apvalymu iki Tuštumos“, kas reiškia „pasiekti Vieną“, t.y. pradžią-ribą, per kurią vyksta nebūties realizavimasis, „Didžiosios Tuštumos“ įsikūnijimas: „Tapęs vaiskiu tarsi rytas, sugebėtum išvysti vieningumą. Išvydęs vieningumą, sugebėtum užmiršti praeitį ir dabartį. Tada sugebėtum įžengti į ten, kur nėra nei gyvenimo, nei mirties“ [6 sk. Pagrindinis mokytojas].

Taigi žinojimas daosizmo mokyme yra tapatus laikiškumui, ką liudija „[Senovėje] bausmes laikė kūnu, apeigas – sparnais, žinojimo – tinkamo laiko apibrėžimu, geradarį – sutarimu su kitais ... Tie, kurie laikė žinojimą tinkamo laiko apibrėžimu, buvo priversti jį panaudoti reikaluose“ [6 sk.]. Žinojimas – tai mokėjimas neskubėti ir nedelsti, o judėti kartu su laiku, leidžiant gyvenimiškiems įvykiams vykti savo vieninteliu, nepakartojamu keliu. Dėl kelio nepakartojamumo, šiuo keliu einantis yra beprasmis kitiems, kas leidžia jam nueiti iki galo. Einantis keliu yra saugus, nes nelieka kito pasirinkimo, neturint galimybės gauti naudą ir teturint tik tikslą. Tai perteikiama pasakojimu apie milžinišką medį: „Valdantis savo jausmus iš Pietų srities, vaikštinėdamas po Šan kalną, pamatė nepaprastai didelį medį: tūkstantis vežimų, pakinkytų keturiais žirgais, prisiglaustų jo pavėsyje. – Kas per medis! - sušuko jis. Štai, matyt, puiki medžiaga! Jis pažvelgė į viršų ir pamatė, kad medžio šakos susiraičiusios ir negali tikti sijoms bei perdangoms; pažvelgė žemyn ir pamatė, kad šaknys taip išsišakoję, kad netinka nei karstui, nei sarkofagui, Lyžtelėjo lapą – nudegė ir susižalojo liežuvį; pauostė lapą ir tris dienas kvailiojo tarsi apgirtęs. Ir tada Valdantis savo jausmus tarė: „Iš tikrųjų šis medis niekam tikęs, todėl ir išaugo tokiu dideliu. Ach! Juk įžvalgus žmogus neparodo, kuo jis naudingas, kaip ir šis medis!“ [4 sk.].

Kartu tai reiškia, kad išminčius, einantis savo vienišu keliu, pats pasidaro tapatus Dao, apie kurį sakoma: „Triuškini visą daiktų gausą, tačiau netiki teisingumu. Išaugini kartų gausybę, tačiau nesi kilniaširdis., Tu senesnis už pačia tolimiausią senovę, o nesi senas. Uždengdamas ir palaikydamas dangų ir žemę, nulieji ir iškerti formų gausybę, o neparodai meistriškumo“ [4 sk.]. Tai reiškia, kad Dao yra pirmesnis ir gėriui, ir blogiui, ir nepriima jokių apibūdinimų, net tokių kaip teisingumas, kilniaširdiškumas ir meistriškumas. Sekdamas savo laiku, daosistas neprisiima jokių jį ribojančių įsipareigojimų, nes jie verčia tarnauti sau, siekiant tapti meistru, teisingu ar kilniaširdžiu, kai jis viso labo tik juda Keliu link jam atsiveriančios Pirmosios pradžios.

Huainan-czi (Mokytojų iš Pietų Užupio knyga)

Joje daosizmas įgauna doktrinos bruožų. Apie laiką sakoma: „Laikas neatsukamas. Priekiniai nueina per toli, užpakaliniai vėluoja. Saulė daro ratą, Mėnulis daro rato. Laikas teka nepriklausomai nuo žmonių. Štai kodėl išminčius nevertina jašmos vieno či ir jam vertingesnis saulės laikrodžio šešėlis. Laiką sunku pagauti, tačiau lengva paleisti. Jujis vijosi laiką. nukrito batai – nepakėlė, kepurė užsikabino – neatsisuko. Jis nesivaržė dėl vietos priekyje, jis varžėsi už laiką“. Čia aiškiai nurodytas žmonių santykis su laiku – žmogus nevaldo laiko, bet turi kovoti dėl likslų judėjimą kartu su juo. Kartais laikas veržlus ir negailestingas žmogui – pateikiamas mitinio herojaus Jujo, kovojusio su tvanu, pavyzdys. Vandens kilimas jam paliko tik dvi pasirinkimo galimybes, versdamas arba sekti savo laiką, arba žūti. Kitais atvejais laikas nematomas ir todėl, kad, nemokėdami jo pažinti, „Priekiniai nueina per toli, užpakaliniai vėluoja“. Jie skiriasi nuo Saulės ir Mėnulio, griežtai susietais su savo laiku. Tad išmintis – pažinti laiką ir „pažinęs dao nekeičia gamtinio į žmogišką“ [pai pat „Išminčiai negali patys iškviesti laiko, bet kai jis ateina, jie jo nepaleidžia...“].

Taigi, laikas – nežmogiškos kilmės pradas žmoguje, dao apraiška. Žmonės tveria savo ypatingą pasaulį. Kiekvienas žmogus yra auklėjimo ir lavinimo produktas, tačiau žmoguje yra kažkas, nepasiekamas perdarymui, ir tai – laikas. Tai atsispindi mokyme apie „gamtos žmogų“: „Nei diena, nei naktis jam nedaro nuostolio, jis viskame susilieja į viena. O kai pasiekta ta vienybė, širdyje atsiranda jautra laikui“. Išmokęs suvokti laiką, žmogus tampa pats savimi, t.y., neapibrėžtas socialinėje hierarchijoje: „Įvykiai įvyksta veikiant permainoms, - pasakė [Siui Fen], - o permainos kyla dėl laiko. Todėl tas, kuriam žinomas laikas, neturi nuolatinio užsiėmimo“.

Sekimas paskui laiką detalizuojamas mokymuose apie neveiklumą, prisirišimą, valdymo nebuvimą ir tvarką: „Tai, ką vadinu neveikla, reiškia neaplenkti dalykų [eigos]; tai, ką vadinu peie visko prisirišęs – tai sekti dalykų vyksmą; tai, ką vadinu valdymo nebuvimu – nekeisti natūralių [dalykų]; tai, ką vadinu palaikyti tvarką – išsaugoti abipusišką daiktų atitikimą“.

Daosizmas
Laiko fenomenas
Čuan-czi (ištraukos)
Mikės Pūkuotuko dao
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofijos priešistorė
Kinų filosofija: Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Bardo thiodol: Tibeto mirusiųjų knyga
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Filosofijos atsiradimo problematika
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Han Fei - paskutinis Čžange
Kinų skraidantys vežimai
Ajurveda. Himnas laikui
Konfucizmas: Siun Czi
Ką rodo laiko rodyklė?
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės
Laiko ratas
Vartiklis