Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga  

Huainanzi

„Huainan-czi“ („Mokytojai iš Huainanio“) sudaryta „svečių**) “ Huainanio1) vano Liu Anio*) (apie 180-122 m. pr.m.e.) rūmuose. Tai naujas bandymas suformuoti naują filosofinę sistemą, pritaikomą politiniams tikslams, panaudojant visus ankstesnius pasiekimus. Sintezė (daosizmo, konfucionizmo ir legalizmo) vyksta daosizmo pagrindu. Pasaulį bandoma paaiškinti remiantis mitologija, istorija ir stebėjimu. Laikoma, kad traktatą parengė „8-i Huainanio išminčiai“. Šio kūrinio sudaryme aktyviai dalyvavo ir Liu Anis – laikoma, kad jam priklauso du įžanginiai ir vienas baigiamasis skyriai, o be to, matyt, redagavimo darbai. Liu Anis įteikė jį savo giminaičiui imperatoriui U-di 139 m. pr.m.e. kaip „nesenai sudarytą“. Ankstyvuosius komentarus parengė Siu Šenas; vėliau jie sullieti su Gao Ju komentarais.

Kūrinys gana sudėtingas; sudarytas iš 21 eklektiško skyriaus, aptariančių mitologiją, istoriją, astronomiją, mokslus, gamtą, politiką ir pan. Joje pergyvenama dėl prarastų vertybių, - ir bandoma jas sustiprinti kaip pagrindą ateičiai. Jis apima beveik visas ankstesnes tradicijas, tiek žodines, tiek užrašytas. Gausu trumpų ir išplėtotų pavyzdžių, mitinių ir istorinių analogijų, pateiktų viena fraze arba išplėtotų pasakojimu, istoriniu anekdotu ir kt., tame tarpe įtraukiant odes, poetinius nukrypimus, fantastinius pasakojimus ir pan. Kiekvienas kūrinio skyrius tarytum savarankiškas, skiriasi ne tema, bet ir struktūra, naudojamomis tradicijomis, stiliumi (poetiniu, sausai dalykiniu, kataloginiu, būdingu komentarams, pasakojančiu). Rišančiu veiksniu yra autoriaus tekstas, pateikiamas arba monologo forma, kartais primenančio „Dao De Čing“, arba netiesiogine kalba, tiesa, intonacija artima tiesioginei. Taigi joje ne tik pasaulėžiūrų, bet ir meninių priemonių sintezė.

Beje, tai pirmoji knyga kinų kalba, kurioje minima Pitagoro (ditoninė) koma, o taip pat analizuojama 12-os tonacijų sistema kinų muzikoje.


*) Liu An (apie 179-122 m. pr.m.e.) – Hanų dinastijos princas, Hanų imperijos įkūrėjo Liu Bango anūkas, žinomas daosistinio, konfucionistinio ir legalistinio „Huainan-czi“ rinkinio (139 m. pr.m.e.) suredagavimu. Turėjo literatūrinių gabumų ir parašė įvadą ir komentarą eilėraščiui „Li Sao“ iš poezijos knygos „Ču czi“. Į savo valdas kvietėsi mokslininkus, kurių 8-i žinomi kaip „Aštuomi Huainano nemirtingieji“.
Anot legendos, Liu Anis savo senai sergančiai motinai išrado sojų pieną, nors kitos tradicijos sojos pieno atsiradimą nukelia į Kariaujančių karalysčių laikotarpį, buvusį iki Hanų dinastijos.

**) „Svečiai“ – kinietiško termino vertimas. Iš tikro – tai ištisas institutas. Imperatoriaus ir kilmingųjų rūmuose „svečių“ skaičius galėjo siekti tūkstančius. Jie buvo įvairiausių profesijų: nuo poetų, muzikantų, filosofų, strategų, patarėjų ir kt. iki magų, astrologų, įvairių žiniuonių ir gydytojų, cirko artistų ir pan. Jie galėjo gauti atlygį iš savo globėjo.

1 skyrius. Apie pradinį dao

Dao dengia dangų, išskleidžia keturias pasaulio šalis, atskleidžia aštuonis kraštus2). Į aukštį beribis, į gylį be mato, gaubia dangų ir žemę, susisiekia su beformiu3). Sruvena ištakomis, veržiasi šaltiniu. Tuščias pamažu prisipildo. Kunkuliuoja ir burbuliuoja. Drumzlinas pamažu valosi. Įsiterps tarp dangaus ir žemės ir užpildys visą erdvę; guls tarp keturių jūrų ir užlies visą plotį. Dalins ir neišseks. Jam nėra nei ryto, nei vakaro. Ištiestas padengia šešias puses4), susuktas – neužims ir delno. Suspaustas geba išsiskleisti, tamsus geba prašviesėti, silpnas sustiprėti, minkštas sutvirtėti. Ištempia keturias virves5), burnoje tirpdo in-yan6). Suriša erdvę ir laiką, suteikia šviesą trim šviesuliam7). Iki galo ištemptas, jis, tarsi košelė, be galo plonas, vos pajuntamas. Jo dėka kalnai aukšti, įdubos gilios, žvėrys bėgioja, paukščiai skraido, saulė ir mėnulis šviečia, žvaigždžių šokis šoka, linis klajoja, feniksas sklendžia8)...

Ratas sukasi nesustodamas; vanduo teka nesiliaudamas, pradėdamas ir baigdamas su daiktų gausa. Kyla vėjas, telkiasi debesys, ir niekas nelieka neatsakingas. Griaudžia griaustinis, lyja lietus. Vienas kitam atsiliepia be galo, neregimas kaip dvasių reiškinys, staigus kaip žaibas. Pakyla drakonai, sulekia luaniai9). Ratu sukasi forma, sukasi stipinai. Vienas apsisukimas keičia kitą. Aptašytas ir nugludintas vėl tampa neapdirbtu.

Gamtoje visa ir be pastangų dera su dao, be įkalbinėjimų pavaldu de, daiktai džiugioje ramybėje, be pasipūtimo įgauna harmoniją... De suderina dangų ir žemę, suformuoja in ir yan harmoniją, padalija keturis metų laikus, suderina penkis pirminius elementus10), saugo ir puoselėja – ir gimsta daiktų gausa. Jis girdo medžius ir žolynus, prisodrina metalus ir akmenis. Išauga dideli paukščiai ir žvėrys, tankėja jų kailis ir pokailis, stiprėja plunksnos ir sparnai, elniams atauga ragai. Žvėrys nepraranda neišnešiotų jauniklių, paukščiai nededa sugedusių kiaušinių, tėvai neliūdi dėl sūnų praradimo, vaikai nelieka našlaičiais, o žmonos – našlėmis. Nesirodo vaivorykštė11) ir bloga lemiantys ženklai. Tai pasiekiamo todėl, kad visame kame randasi de.

Aukštesnysis dao gimdo daiktų gausą, tačiau jos nevaldo; tveria įvairiausius pokyčius, tačiau jiems neviešpatauja. Tie, kurie bėgioja ir kvėpuoja, skraido ir plauko, - gimsta, kai ateina laikas, bet ne iš jo geros valios, miršta, kai ateina laikas, bet ne iš jo priešiškumo. Įgautas su nauda jis negali būti išgirtas; prarandamas ir patirdamas nuostolius negali būti peikiamas. Dalija ir dovanoja, o ne mąžta. Sukasi, ir tam sukimuisi nėra pabaigos. Ploniausias ir smulkiausias, jis nežino nuovargio. Krauk jį – jis netaps aukštesnis; griauk jį – nepažemės; papildyk jį – jo nepadaugės; atimk iš jo – jis Huainanzi: dragon gods nesumažės; aptašyk jį – jis nesikeis, kirsk jį – jis nesikirs; gręžk jį – jis neprasigręš; užpilk jį – jis nepaseklės.

Neaiškus, drumzlinas,
Neįvelkamas į vaizdą,
Miglotas, neaiškus,
Nesenkantis panaudojant.
Tamsus, paslaptingas,
Atsiliepia beformiui.
Skuodžia, teka srautu –
Jo judėjimas netuščias.
Susisuka ir išsitiesia su kietu ir minkštu.
Pakyla ir leidžias su in ir yan.

Senovės važnyčiotojai Fen I ir Da Bin12) , įlipdami į debesų vežėčias, pakildavo į debesis ir vaivorykštę, sklendė lengvame rūke, skriejo neaiškiu ir miglotu, toliau nei žvaigždynai, aukščiau už beribes aukštumas – į begalinius tolius. Sliuogė per gilius sniegynus nepalikdami pėdsakų. Buvo apšviečiami saulės ir nemesdavo šešėlių13). Kirto kalnus, įveikė srautus, kulnu mynė Kunlulį14). Atverdavo Čanche vartus, prasmukdavo pro Dangaus vartus15). O dabartiniai važnyčiotojai, nors ir turi lengvas vežėčias ir puikius žirgus, tvirtus pavadžius ir aštrius pentinus, tačiau negali tiems prilygti. Didis vyras16) ramiai bemintis, ramiai nerūpestingas. Dangus jam tarnauja baldakimu, žemė – vežėčių dugnu, keturi metų laikai – žirgais, in-yan – važnyčiotoju. Apžergęs debesį, pakilęs virš rūkų, seka tveriantį pokyčius17). Susilpninęs valią, atpalaidavęs organus, skrodžia erdvę. Kur galima žingine – žingine, kur galima risčia – risčia. Paliepia Lietaus dievui sudrėkinti kelius, siunčia Vėjų dievą nupūsti dulkes, Žaibas jam botagas, griaustinis – vežėčių ratai. Kyla aukštyn ir keliauja dangaus erdve. Leidžiasi žemyn ir išeina iš beribio vartų. Įdėmiai viską apžiūri ir apžvelgia, visa kam gražindamas pilnatvę. Kadangi jam dangus yra baldakimas, tai nėra nieko, ko jis nedengtų. Kadangi žemė yra vežėčių dugnas, nėra nieko, ko jis nepalaikytų. Kadangi keturi metų laikai yra jo žirgai, tai nėra nieko, kas jam netarnautų. Kadangi in-yan jo važnyčiotojas, tai nėra nieko, kas nebūtų numatyta. Veržlus, tačiau nejudrus, lekia toli, tačiau nežino nuovargio. Keturios galūnės nejudrios, klausa ir rega nesilpsta. Iš kur jis žino aštuonių kraštų ir devynių pasaulio šalių pakraščius? Jo rankose dao lazda ir todėl jis gali klajoti beribiame...

Kadaise Šun arė Li kalne. Kitais metais žemdirbiai ėmė varžytis dėl skurdžių žemių, vienas kitam perleisdami derlingas; gaudė žuvį prie pat kranto, o kitais metais žvejai ėmė varžytis dėl seklumų, vieni kitiems užleisdami įlankas ir gilumas. Tuo metu bumos nesakė kalbų, ranka nedarė rodomųjų gestų. Šventąjį de saugojo širdyje, o pasikeitimai vyko tarsi dvasios paliepimu. Jei Šun nebūtų turėjęs valios, tai kokias puikias kalbas jis bebūtų sakęs, kiek bekalbėjęs rūmuose, nebūtų tuo pakeitęs nė vieno žmogaus. Tas dao, kurio negalima nusakyti žodžiais, didis ir galingas! Todėl sugebėjo susitvarkyti su sanmiao, pritraukti į rūmus Sparnuotuojų gentį, į savo pusę palenkti Bagichų valstybę, surinkti duoklę iš sušenių18), nesiuntinėjant įsakymų, neskleidžiant nurodymų. Keitė papročius, keitė įpročius – ir visa tai tik širdies paliepimu. Argi tai pasiekti galėjo įstatymai, nuostatai, nuobaudos, baudos?

Štai kodėl išminčius puoselėja savo vidinę šerdį ir nesiima viršūnėlės gražinimu, saugo savo protą ir sulaiko savo proto gudrybes. Tylus, neveiklus, tačiau su viskuo susijęs; neįaudrinamas, nevadovaujantis, bet visur palaikantis tvarką. Tai, ką vadinu neveikla, reiškia neaplenkti dalykų [eigos]; tai, ką vadinu peie visko prisirišęs – tai sekti dalykų vyksmą; tai, ką vadinu valdymo nebuvimu – nekeisti natūralių [dalykų]; tai, ką vadinu palaikyti tvarką – išsaugoti abipusišką daiktų atitikimą...

Niekas Padangtėje prilygti vandeniui minkštumu, tačiau jis be galo platus. Be galo gilus. Be galo nutįsta į ilgį. Jos bangos nerūpestingos. Įkvėps, iškvėps, susitrauks, išsiplės. Be mato nutįsta per erdvę. Aukštai danguje sudaro lietų ir rasą. Žemai žemėje – šaltinius ir gilumas. Daiktų gausa be jo negimtų. Šitai dalykų be jo nevykų. Jis apima visa gyvojo [pasaulio] gausybę, tačiau nežino nei meilės, nei neapykantos. Sudrėkina smulkiausias būtybes ir nereikalauja atpildo. Praturtina Padangtę ir nesenka. Apdovanoja paprastą liaudį ir nepatiria nuostolio. Visada kelyje, bet nepasiekia pabaigos. Smulkus, tačiau negalima sugniaužti delne. Smogsi – nesužeisi, dursi – nepradursi, kirsi – neprakirsi, deginsi – neužsidegs. Tai ramiai teka, tai kunkuliuoja įniršęs, tačiau neišsisklaido. Gremžia metalus ir akmenis. Savimi užpildo visą Padangtę. Išsilieja į bekraštes platumas, sklendžia virš rūkų. Sruvena lygumose upių vagomis, drėkina dykumas. Turi perteklių ar trūkumą dangus ir žemė ima arba atiduoda. Ją gauna daiktų gausa ir ten nėra nei pirmųjų, nei paskutiniųjų. Todėl nėra nei atskirojo, nei bendrojo. Plačiai išsidriekęs, kunkuliuojantis, susijungia su dangum ir žeme i didžiąją vienumą. Nėra jam nei dešiniosios, nei kairiosios pusės – nevaržomas vingiuose ir persipynimuose. Prasideda ir baigiasi su daiktų gausa. Tai ir yra aukščiausias de...

3 skyrius. Dangaus skliautas

Šiame skyriuje astronomija pirmąkart pristatoma kaip atskiras mokslas ir pirmąkart sistemingai aprašytos žvaigždės ir Zodialo žvaigždynų judėjimas, planetos išskirtos į atskirą klasę, metai nustaržtyti esant 365,25 dienos, o taip pat pastebėtas cikliškų ženklų naudojimas ne tik dienų, bet ir metų.
Čia pateikiama tik skyriaus pradžia susijusi su kosmologija, pasaulio sutvėrimu.

Kai Dangus ir Žemė dar nebuvo įgavę formos, viskas sruveno ir kaitaliojosi. Vadinkim tai Didžiąja Šviesa19). Tuštumoje ir Migloje20) radosi Dao. Tuštuma ir Migla sukūrė Erdvę ir Laiką. Tuštuma ir Migla pagimdė ci21). Ci įgavo kraštus ir ribas. Tyras ir šviesus metėsi aukštyn ir tapo Dangumi. Sunkus ir murzinas sutankėjo ir virto Žeme. Tyras ir subtilus jungiasi lengvai, sunkus ir murzinas tankėja sunkiai. Todėl Dangus susidarė anksčiau, o Žemė sutvirtėjo vėliau. Susilieję kartu Dangaus ir Žemės czin dalelės sudarė Žemės In-Yan6). Sutankėję In-Yan dalelės sudarė Metų laikus22). Pasklidę Metų laikų czin dalelės sudatė begalė dalykų. Karštas ciIn sankaupos sudarė Ugnį; ugninio ci dalelės suformavo Saulę. Šaltas ciIn sankaupos sudarė Vandenį; vandens ci dalelės suformavo Mėnulį. Iš Saulės ir Mėnulio skleidžiamos czin dalelės sutvėrė Žvaigždes. Dangus į save priėmė Saulę, Mėnulį ir Žvaigždes, o Žemė į save priėmė upių ir lietaus sroves bei žemės dulkes.

Kadaise Gungunas, Vandenų dievas, varžėsi dėl pirmenybės su Čžuansiue23). Supykęs, bedė galva į Dantytąjį kalną24). Dangaus stulpas pakrypo, Žemės virvės nutrūko. Dangus pakrypo į šiaurės vakarus, todėl Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės persikėlė į ten. Žemės trūko pietryčiuose, todėl upių srautai ir žemės dulkės patraukė į ten25).

Paaiškinimai

1) Huainanis – sritis į pietus nuo Huai upės, kuri 2 a. pr.m.e. buvo nemaža karalystė Hanų imperijoje (buvusi Ču karalystė). Ji atitiko maždaug šiuolaikines Anchos ir Cziansi provincijas.

2) 8 kraštai – pasaulio pusės ir tarppusės.

3) beformis – čia „nebūtis“.

4) 6 pusės – 4 pasaulio šalys, zenitas ir nadiras.

5) 4 virvės – dangus čia pateikiamas kaip baldachimo virš vežėčių-žemės, pritvirtinto ant keturių virvių, atitinkančių 4 pasaulio šalis, vaizdinys.

6) in-yan – anot šio veikalo, pradžioje buvo chaosas, tada per kelias pakopas pasirodė či – kvėpavimas, oras, eteris, pneuma. Vaiskus ir šviesus či (jan či) pakilo ir sudarė dangų, drumstas ir sunkus či (in či) nusileido ir sudarė žemę. Dangaus ir žemės dalelės (arba sėklos) sutvėrė „harmoningą či“, iš kurio ir kilo viskas žemėje.

7) trys šviesuliai – saulė, mėnulis ir žvaigždės.

8) linis – gera lemiantis gyvūnas; feniksas – laimės paukštė.

9) luaniai – paukščiai, ant kurių keliauja nemirtingieji.

10) 5 pirminiai elementai – vanduo, žemė, ugnis, metalas, medis.

11) Vaivorykštė ir neįprasti dangaus reiškiniai laikyti dangaus harmonijos pažeidimu ir todėl buvo bloga lemiantys.

12) Fen I ir Da Bin įgavo dao ir galėjo valdyti in-yan, kaip nurodoma veikalo komentaruose.

13) nepaliko pėdsakų, ... nemetė šešėlio – t.y. tapo bekūniais kaip ir pats dao.

14) Kunlunis – kinų Olimpas, nemirtingųjų šalis, kur gyveno dievai ir dvasios.

15) Čanche, Dangaus vartai – pagal veikalo komentarus, už Čanche vartų prasidėjo pakilimas į dangų, už Da ngaus vartų randasi Aukščiausio valdovo (Šandi) buveinė.

16) didis vyras – išminčius.

17) tveriantis pokyčius – dao.

18) sušeniai - kalbama apie kiniškos kilmės genčių pavergimą.

Komentarai 3 skyriui

19) tai čžao - pažodžiui, „pirmapradė šviesa“.

20) ko - pažodžiui, „drėgnas rūkelis po lietaus“. Čia ir toliau dirbtinai supoetintas pasaulio tvėrimas, ko gero, remiantis žinomais motyvais ir su bendra tendencija Hanų epochoje kurti „naująją mitologiją“.

21) ci (kitur qi) – pirmapradė subtili materiali substancija, kartais tapatinama su garais, kvėpavimu, oru, eteriu (ar graikišku terminu pneuma).

22) sy ši pateikiama kaip sekanti po In-Yan vientiso ci „skilinėjimo“ fazė: pradžioje – į dvi rūšis, o poto – į keturias. Kartu susidaro ir diferencijuojasi jų savybės.

23) Čžuansiue - tamsos, vandens ir šiaurės dievas.

24) Dantytasis (Bučžou) kalnas randasi dabartinės Kinijos šiaurės vakaruose; laikytas vienu iš 4-ių Dangaus ramsčių (tian čžu) ir žemės virvių (ryšių) sistemos svarbus elementas. Yra paminėtas „Kalnų ir Jūrų sąraše“, - žr. >>>>>
Matyt, čia turimas omenyje Žemės ašies pakrypimas, kuris iškraipo regimą dangaus šviesulių judėjimą. Juk ir Platono dialoge žynys aiškina „Žvaigždės nukrypsta nuo savo kelio“.

25) ...į ten - t.y. iš vakarų į rytus; Kinijoje ta kryptimi teka visos upės. Čia paaiškinama to „priežastis“.

Daosizmas
Dao laikas
Čuan-czi (ištraukos)
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofijos priešistorė
Kinų filosofija: Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Bardo thiodol: Tibeto mirusiųjų knyga
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Filosofijos atsiradimo problematika
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Konfucizmas: Siun Czi
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Senoji Indijos istorija
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės
Kinų kambarys
Dropa diskai
Vartiklis