Čuan-czi - daosizmo plėtra  

„Čuan-czi“ (Čžuan-czi) pavadinta daosizmo filosofo Čuan-čžou, gyvenusio maždaug 369-286 m. pr.m.e. (t.y. beveik tuo pačiu metu kaip Men-czi), vardu ir susiklostė ne vėliau nei 3 a. pr.m.e. Kaip ir „Men-czi“, ji sudaryta daugiausia iš dialogų, tik čia jie įgauna prozos literatūros formą.
„Čžuan-czi“ toliau vystė mokymą apie dao kaip visuotinį, neapibrėžiamą vios esaties pirmąjį pradą. Išdėstoma ci u (esaties išlyginimo) koncepcija, pagal kurią pasaulis yra vientisa nedaloma visuma, kuriame niekas neturi savarankiškos būties, o visa egzistuoja glaudžiame sąryšyje su kitomis universumo dalimis.

„Čžuan-czi“ nuo „Lao-czi“ skiria atvira priešprieša polinkį į racionalizmą turinčioms filosofinėms mokykloms, o taip pat aštri jų kritika – ypač konfucionizmo su jo išminties (šen) idealizacija, kurie, atseit, tinka tik „plėšikams“ ir turi būti atmesta, kad Padangtės žmonės galėtų įgyti savą jautrią klausą, pasinaudoti vieninteliu patikimu žinojimo šaltiniu – intuicija.
Kaip ir “Dao de čing” atspindima priešprieša senovės Kinijos visuomenės sandarai,kuriai priešpastatoma idealios praeities utopija, kai viešpatavo natūralus gyvenimo būdas. Natūralaus gyvenimo būdas buvo permąstytas. Pvz., „Čžuan-czi“ buvo įvesta sąvoka li (principas), žyminti transformuojantį dao veikimą. Čia jo prasmė skiriasi nuo naudojamos konfucionizme, kur ji taikyta visuomeninei sandarai. Daosizme li įkūnija pasaulio tvarką ir tam tikra prasme atitinka neokonfucionisto Čzu Si (1130-1200) li.

zhuangzi dreaming butterfly or butterfly dreaming zhuangzi „Čuan-czi“ (revizuota) sudaryta iš 33 skyrių, suskirstytų į tris dalis: „vidinę“ (7 sk., anot Guo Xiang*), parašytą paties Čuan-čžou), „išorinę“ (15 sk., atseit, parašytą mokinių) ir „mišrią“ (11 sk., atseit, parašytą kitų). „Čuan-czi“ dialogas sudarytas iš trijų dalių, turinčių savas funkcijas. Pirmoji motyvuoja arba provokuoja tolimesnį monologą. Ji gali turėti trumpo dialogo tarp veikėjų formą arba aprašyti pokalbio aplinkybes. Tada eina pamokymą perteikiantis monologas, lengvai įtraukiantis kitas formas, tokias, kaip pasakojimas, patarlė, pasakymas, pasaka, prieštaravimas konfucionizmui, groteskas ir kt. Trečioji dalis – filosofinė išvada. Tačiau nebūtinai įeina visos dalys, jos gali persidenginėti, o ir jų apimtys gali labai skirtis.

Konfucionistai ribojo save valstybės valdymo sritimi, o daosistai savęs nevaržė – jiems svarbūs visi dalykai, jei juos nagrinėsime kaip gamtos apraiškas. Dėmesys sutelkiamas į nepasikartojamumą, formų įvairovės gausą. „Čuan-czi“ veikia ir istoriniai herojai, gyvūnų pasaulio, epų ir pasakų veikėjai, o taip pat ir išgalvoti personažai, turintys įvairiausias pravardes ir kt.

Dialogo forma leidžia imituoti gyvą pokalbį, įtraukiant neribotą dalyvių, o kartu ir nuomonių bei galimų sprendimų, kiekį. Suvedami prieštaravimai, nes pasaulis atrodo esąs nuolatiniu ir abipusiu priešybių virsmu. Pasakojimas yra nepaprastai patogi forma, leidžianti suderinti rimtus ir juokingus dalykus, netikėtus perėjimus tarp jų – ir kartu susimąstyti dėl visuotinai pripažintų tiesų tikrumo. „Čuan-czi“ panaudojamos visos išjuokimo formos: pašaipa, ironija, sarkazmas. Mėgiami fantastiniai perdėjimai, kartais virstantys groteskiniais vaizdais, kurių ištakos liaudies kūryboje. Bepročių, kuprių, invalidų vaizdiniai buvo liaudies protestu prieš oficialią kultūrą. Čia jie papildomi nauju turiniu – svarbus ne išorinė, o vidinė išvaizda.

Viena neatskiriamų temų yra daosistiniai atsiskyrėliai. Laikantis pozicijos, kad tik gamtos dėsniai yra šventi, daosistai laikėsi neveiklumo principo. Jie palieka šeimas ir draugus, klajoja, gyvena varge, vienas kitą sutinka kelyje, užeigose, vaikštinėja palei upes, krioklius... kalba apie tikrąsias keliones, kuriomis laiko dvasios klajones, į stebuklingą kraštą, kuriame atsiveria pažinimas. Tam išminčius palieka šį neramų pasaulį, kuriame visi varžosi dėl šlovės ir turtų, apsigyvena vienišas kalnuose, prie upelio, apmąstydamas dao – vienas ar mokinių apsuptyje, kalbantis ar tyliai susiliejant su gamta. Šiai atsiskyrėlio formai nebūtina askezė ir net atvirkščiai – išminčius atviras pasauliui, tačiau tai gamtos pasaulis. Iš tikro, jis pasitenkina mažu, kad save pamaitintų, užsiima paprastu amatu – pina sandalus, žiedžia puodus ir pan.; būna alkanų laikotarpių, pavasarį tenka rinkti laukuose nuo rudens likusias varpas, tačiau tai jo neliūdina, jis laimingas savo susiliejime su gamta, jam atskleidžiančia savo paslaptis.

Čuan-čžou (Mokytojas Čuan) gyveno Kariaujančių karalysčių laikotarpiu (4 a. pab.). Apie žinoma labai nedaug; užėmė žemą valdininko postą, o vėliau atsisakė valdiškos tarnybos ir pasišventė daosizmo idėjų skleidimui. Manoma, kad jis gyveno valdant Liang karaliui Hui ir Qi karaliui Xuan. Gimė Sun (Song) karalystės Men (Meng Čeng) mieste (dabar Šanciu miestas Chenanio provincijoje). Jį pavadino Čžou, o jį vadino ir Men-ši (Men valdininkas), Men Čuan (Meng Zhuang) ir Men-Sou (Meng sou, Men Vyresnysis). Jis priklauso Šimto mokyklų filosofams.

Iš esmės, Čuan-čžou filosofija yra skepticizmas. Jis aiškino, kad gyvenimas yra ribotas, o žinios, kurias reikia gauti, beribės. Ribotai būtybei siekti beribio yra kvaila. Mūsų kalba ir pažinimas siekia dao, į kurių kiekvieną mūsų veda sava praeitis, savi keliai. Čuan-čžou galima laikyti ir reliatyvizmo vertybių sistemoje pradininku, nes jis abejojo pragmatinių argumentų pagrįstumu. Jei gyvenimas yra gerai, o mirtis blogai, tada jis paklausia „O iš kur tu žinai, kad mirtis yra blogai?“. 2-me skyriuje (apie dvi garsias prostitutes) jis parodo, kad nėra visuotinai objektyvaus kriterijaus grožiui:
„Žmonės sako, kad Mao [Qiang] graži, ir kad ponia Li graži. Bet jei žuvys jas pamatytų, nertų į gelmę, jei paukščiai pamatytų, nuskristų šalin, jei elniai pamatytų, lėktų tolyn. Kurie tų keturių žino, kaip nustatyti grožio standartą pasaulyje?

Tačiau tokį subjektyvizmą kiek suminkština tam tikru holizmu:
„Čuan-čžou ir Huizi*) vaikštinėjo palei Hao krioklio užtvanką, kai Čuan-čžou tarė:
- Pažvelk, kaip aukšlės švysčioja, kur tik joms patinka. Tuo žuvys tikrai džiaugiasi.
- Tu ne žuvis, iš kur žinai, kuo jos džiaugiasi? – Huizi atsiliepė.
- Tu – ne aš, tai iš kur žinai, kad nežinau, kad žuvys džiaugiasi? – sakė Čuan-čžou .
- Aš – ne tu, todėl tikrai nežinau, ką tu žinai. Iš kitos pusės, tu – tikrai ne žuvis, ir tai įrodo, kad tu nežinai, kuo džiaugiasi žuvys, - sakė Huizi.
- Grįškim prie pradinio klausimo. Tu paklausei, kaip aš žinau, kuo džiaugiasi žuvys – taigi tu jau žinojai tai, kai paklausei. Aš žinau tai tiesiog stovėdamas prie Hao – pabaigė Čuan-čžou.
“

Šis fragmentas kartu parodo ir daosistų siekį mokytis iš gamtos, o po jo taip ir norisi prisiminti T. Nagelio „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“.

Čuan-čžou filosofija padarė didelę įtaką kinų budizmo vystymuisi, ypač čan budizmui (Japonijoje vadinamu dzen). Pavyzdžiui, jis aptarė klausimą: ar jis filosofas, kuris susapnavo, kad jis drugelis, ar drugelis, kuris susapnavo, kad jis filosofas (Sapno apzavai ir problemos). Tai pateikiama „Čuan-czi“ 2 skyriuje:
„Kartą Čuan-čžou susapnavo, kad jis yra drugelis, plasnojantis ir skrajojantis čia pat, laimingas ir besidžiaugiantis. Jis nežinojo, kad jis yra Čuan-čžou. Netikėtai jis nubudo ir tikrai ir neabejotinai jis buvo Čuan-čžou. Tačiau jis nežinojo, ar jis buvo Čuan-čžou, kuris sapnavo, kad jis drugelis, ar drugelis, kuris sapnavo, kad jis Čuan-čžou. Tarp Čuan-čžou ir drugelio privalo būti tam tikras skirtumas. Tai vadinama Daiktų transformacija.“

Ši mintis siejasi su daugeliu mąstymo filosofijos, kalbos filosofijos ir epistemologijos klausimų. Ištrauka pateko į Vakarų kultūrą ir, tarp kitų, tapo iliustracija garsiajai Jorge Luis Borges‘o esė „Naujasis laiko paneigimas“ (1946), o taip pat įkvėpė H.P. Lovecraft‘ą apsakymui „Polaris“ (1918). Ji sutinkama ir V. Pelevino**) filosofiniame romane „Budos mažasis pirštelis“ (1996).

Taip pat svarbiu indėliu buvo vu-vei (nesikišimo) koncepcijos išvystymas. Kaip ir pats daosizmas (žr.apie tai >>>>), Čuan-čžou aiškino, kad pasauliui „nereikalingas vadovavimas“, o „gera tvarka susidaro spontaniškas, kai nesikišama“ (plačiau žr. >>>>>). Todėl M. Rothbard'as jį pavadino „galbūt, pirmasis anarchistas“.

18-me skyriuje Čuan-čžou mini, kad gyvosios formos turi įgimtą savybę (ar galią) keistis ir prisitaikyti prie aplinkos. Ir nors neapteikiamas rimtas pagrindimas (kaip padarė Č. Darvinas), čia galima įžvelgti evoliucijos idėją. Ypač kai toliau Čuan-čžou pamini, kad tai galioja ir žmogui, nes žmogus yra gamtos dalis.

Citatos:

„Muzika leidžia žmogui likti paprastu, tyru ir sąžiningu, o taip pat sugrįžti prie savo pradinės būsenos.“
„Daiktų daugybė susidaro iš smulkiausių sėklyčių ir į jas sugrįžta.“

Ištraukos

 

1 skyrius. Klajonės beribyje

Tolimojoje Šiaurėje, kur nėra nei medžių, nei žolės, randasi Gilversmė-Vandenynas. Tai Dangaus vandens telkinys. Rame gyvena kelių tūkstančių pločio žuvis, o koks jos ilgis – nežinoma. Ji vadinama Banginiu. Ten gyvena paukštė, kuri vadinama Feniksu. Jos nugara tarsi Didysis kalnas, išskleisti sparnai – tarsi pakibę debesys. Atsirėmusi į bangas ir įsisiūbuodama, ji spirale pakyla į 90 tūkstančių li – ten, kur nėra nei debesų, nei oro. Virš jo tik – tik dangaus žydrynė, o tada nuskuba į pietus, prie Pietų vandenyno.

- Ir kur jis skuba? – šyptelėjo putpelė pelkėje. – Aš šoktelėsiu, pakilsiu, o už kelių ženių nusileisiu. Purpsėti tarp laukymės krūmynų – štai skrydžio riba. Kur gi jis skuba?

Štai tame ir yra skirtumas tarp mažojo ir didžiojo!..

Aukščiausiasis1), užleisdamas Padangtę Nieko Nevaržančiam2), pasakė:
- Matau savo trūkumus ir prašau jus priimti Padangtę. Argi nereikia gesinti deglo, kai pateka saulė ar mėnulis? Juk jo šviesa vis tiek nublanks! Ar reikia laistyti lauką lietų metu? Juk tas triūsas bus veltui! Kam man užimti sostą ir Padangtėje įsivyraus tvarka?

- Jūs valdote Padangtę ir joje viešpatauja tvarka, - atsakė Nieko Nevaržantis. – Man keisti jus tik dėl vardo? Tam, kad būti svečiu? Juk vardas siejasi su esme taip, kaip svečias su šeimininku! Nykštukas [paukštis] suka lizdą miško tankmėj, tačiau užima tik vieną šaką. Kurmis geria upės vandenį, tačiau tik tiek, kiek telpa jo skrandyje. Palikite tai ir sugrįžkite, valdove! Man nėra ką veikti Padangtėje. Jei virėjas negamina valgio, Mirusysis ir šventikas nekeis jo ir neneš indų su aukomis3)...

4 skyrius. Tarp žmonių

Dailidė Titnagas vyko į Ci ir posūkyje prie Žemės altoriaus išvydo Ąžuolą, kurį šimtas beapkabintų, tokį milžinišką, kad po juo pasislėptų keli tūkstančiai jaučių, aukštumo sulig kalnu. Jo vainikas iškilęs į 80-ies sieksnių aukštį su dešimtimi tokių storų šakų, kad kiekvienos užtektų valčiai. Žiopsotojai [susirinko] tarsi mugėje. O Dailidė, nestabtelėdamas ir nepasukdamas galvos, praėjo pro šalį.

Mokiniai, pakankamai prisižiūrėję Ąžuolo, pavijo Dailidę ir paklausė:
- Kodėl tu, gimęs neišnešiotas, praėjai pro šalį, nestabtelėjai ir net nepanorai pažiūrėti? Mums dar neteko matyti tokios puikios medienos nuo tada, kai su kirviu ir sekira sekame tave, mokytojau.
- Pakaks! Nutilkite! – atsakė Dailidė. – Iš jo jokios naudos. Valtis iš jo – paskęs; karstas ar sarkofagas – greitai sutrūnys; indai – suskils. Pagaminsi vartus arba duris – iš jų sunksis derva, koloną išvagos vikšrai. Jis medis ne statybai, niekam netikęs, todėl ir gyvuoja ilgai.

Kai Dailidė Titnagas grįžo namo, jam prisisapnavo Ąžuolas prie altoriaus.

- Su kokiais medžiais nori mane lyginti? – paklausė Ąžuolas. – Su tais, kurie naudojami papuošimams? Ar su vaismedžiais? Štai gudobelė ir kriaušė, apelsinmedis ir greipfrutas. Kai tik vaisiai sunoksta, juos aprenka, o aprinkdami nuskriaudžia: dideles šakas laužo, mažas – nutrauko. Dėl to, kad naudingi, jie kenčia visą gyvenimą ir žūva anksčiau laiko, neišgyvenę gamtos skirto laiko. Taip nutinka su visais, kai tik prigijo paprotys nudaužti vaisius. Štai kodėl aš jau nuo seno stengiaus būti nenaudingas, vos nežuvau, tačiau dabar savo pasiekiau – ir tai man davė didelę naudą! Argi būčiau išaugęs toks aukštas, kei būčiau galėjęs kam tikti> Be to, mudu abudu – ir tu, ir aš – daiktai. Argi gali vienas daiktas spręsti apie kitą? Ne tau, mirtingajam, nenaudingam žmogui suprasti nenaudingą medį!

Prabudęs, Dailidė Titnagas ėmė aiškinti savo sapną, o mokiniai paklausė:
- Jei Ąžuolas prie altoriaus siekė būti be naudos, kodėl jis išaugo prie altoriaus?
- Neplepėkite! Nutilkite! – atsakė Dailidė. – Jis išaugo ten tam, kad netikėliai jo neįžeidinėtų. Argi nebūtų jo nenukirtę, jei čia nebūtų Žemės altoriaus? Ir vis tik jis gyvena taip ilgai nei kiti dėl kitos priežasties. Ar nenutolsime nuo tiesos, jį matuodami įprastu matu? ...

7 skyrius. Vertas būti protėviu ir valdovu

... Neimk tarnauti šlovei, netapk užmačių saugykla, neleisk, kad reikalai tave valdytų, nepasiduok pažinimui.

Pasiekęs viską iki krašto, būk beribis; klajodamas nepalik pėdsakų4); semdamas gamtos dovanas, nieko neįgyk; būk tuščias ir tiek.

Tikras žmogus naudojasi savo širdimi [protu] tarsi veidrodžiu. Neina paskui daiktus, neina priešais juos, jiems atsako, bet jų nesulaiko. Todėl įveikia daiktus, tačiau lieka nepažeidžiamas.

Pietų vandenyno valdovu buvo Skubantis, Šiaurės vandenyno – Netikėtas, Centro valdovu – Chaosas. Skubantis ir Netikėtas dažnai susitikdavo Chaoso žemėje, kur buvo džiugiai sutikti, ir jie panoro jam atsidėkoti.

Tik Chaosas neturi septynių angų, kurias turi kiekvienas žmogus, kad matytų, girdėtų, valgytų ir kvėpuotų, - sakė jie. – Pabandysime jas jam padaryti.

Kasdien jie darė po vieną angą, o septintąją dieną Chaosas mirė.

19 skyrius. Suprantantis gyvenimo esmę

Czi Sinczi5) treniravo kovinį gaidį dėl valdovo. Po dešimt dienų valdovas paklausė:
- Ar gaidys pasirengęs?
- Dar ne. Kol kas per daug savimi pasitikintis, be reikalo karščiuojasi.

Po dešimt dienų valdovas vėl uždavė tą klausimą.
- Kol kas ne. Puola kiekvieną šešėlį, reaguoja į kiekvieną garsą.

Po dešimt dienų valdovas vėl uždavė tą klausimą.
- Kol kas ne. Žvilgsnis dar pilnas neapykantos, jėga veržiasi per kraštus.

Po dešimt dienų valdovas vėl uždavė tą klausimą.
- Beveik pasirengęs. Nesijaudina, net jei šalia ima giedoti kitas gaidys. Pažvelk į jį – tarsi išdrožtas iš medžio. Jo savybės tobulos. Jo iššūkio nedrįs priimti joks gaidys – apsisuks ir pabėgs.

33 skyrius. „Padangtė”

Yra daugybė Padangtės valdymo būdų ir kiekvienas jų [šalininkų] laikomas [tokiu, kuriam nėra ko] pridėti. Kur iš tikro randasi tai, ką senovėje vadino valdymo būdu? Atsakau: niekur nėra tokios vietos. Klausite: iš kur atsiranda tobulai išmintingas? Iš kur atsiranda išsilavinęs valdovas? Egzistuoja tai, kas pagimdo tobulai išmintingą, ir yra tai, kas sukuria išsilavinusį valdovą, tačiau abiem atvejais to šaltinis vienas.

Tą, kuris neatsiskiria nuo pradinio šaltinio, vadina dangišku žmogumi; tą, kuris neatsiskiria nuo dvasinio prado, vadina šventuoju; tą, kuris neatsiskiria nuo tiesos, vadina tobulu žmogumi. Tą, kurį dangus laiko savo protėviu, moralinės savybės laiko savo pagrindu, dao laiko vartais [į tikslo pasiekimą], [tą, kuris nepaliaujamais dalykų] pakeitimais [sugeba pastebėti] ateities ženklus, tą vadina tobulai išmintingu žmogumi.

Tą, kurį meilė žmonėms laiko gerų darbų [pagrindu], teisingumas – [požiūrio į pasaulį] principu, apeigos – elgesio norma, muziką – harmonijos [pavyzdžiu], iš ko natūraliai sklinda meilės ir gerumo šiluma, tą vadina kilniu žmogumi.

Įstatymas privalo būti [visuomenės] suskaidymo [į sluoksnius matu], pavadinimai privalo išreikšti [dalykų esmę], palyginimas turi būti patikrinimo [kriterijumi], mokymasis turi būti sprendimų [pagrindu]; vienas, du, trys, keturi – štai šių [nuostatų] skaičius. Jų pagalba kalsifikuojamos visų valdininkų [pareigybės].

Laikyti savo užsiėmimus nesikeičiančiais, aprangą ir maistą – pagrindiniu; daugintis, kaupti ir saugoti; pasenusius, silpnus, našlaičius ir vienišus laikyti [reikalingus nuolatinio] rūpesčio – štai natūralūs žmogių [egzistencijos] pagrindai.

O. kokie tobuli buvo senovės žmonės! Jie buvo lygūs šventiesiems ir išminčiams, tyri tarsi dangus ir žemė, jie tvarkė gausybę dalykų, įvesdavo harmoniją Padangtėje ir darė gerus dabus visiems žmonėms. Jie suprato pirmapradį kriterijų ir susijungė su galutiniu matu. Visomis šešiomis kryptimis ir visais keturiais metų laikais, mažame ir dideliame, subtiliame ir grubiame, - visur ir visada pasireiškė jų veiksmai. Senuosiuose įstatymuose ir istorinėse kronikose, perduodamose iš kartos į kartą, dar yra daug [pranešimų apie tai, kaip] jie suprato kriterijus ir matus [bei kaip vadovavosi jais] gyvenime. Daugelis tų pranešimų, esančių „Ši-czin“, „Šu-czin“, „Li-czi“, „Jue-czi6) “, gali suprasti mokslo vyrai iš Czou ir Lu bei išsilavinę valdininkai. „Ši-czin“ pagalba pasiekia siekių taisykles; „Jue-czi“ – harmonijos pagrindus, „I-czin“ - in ir jan, „Čun-ciu“ – [pareigybių įpareigojimų įvertinimų principų ir] pavadinimų paskirstymą. Kažkoks [išminties, esančios tose knygose] kiekis išsisklaidęs po Padangtę ir buvo taikytas Viduriniųjų valstybių; ją kartais pasiekia ir apie ją kalba „šimto mokyklų“ mokymai.

Kai Padangtėje [įsivyravo] didžioji sumaištis, vertų ir išmintingų neiškildavo, dao ir moralinės savybės prarado vienybę ir Padangtėje [atsirado] daugybė žmonių, save laikančių neklystančiais, [kai buvo] pasiekę ir išsiaiškinę tik vieną [reiškinių pusę]. [Juos] galima būtų palyginti su ausimis, akimis, nosimi, burna: kiekvienas [iš šių jutimų organų] duoda jutimą, [būdingą tik jam], ir negali perteikti kito [organo jutimo]. Taip yra su „šimto mokyklų“ [mokymais] ir gausybe sugebėjimų. Kiekvienas jų turi savo vertę, o kartais ir naudą, ir kadangi yra taip, [tai nė vienas nėra] visapusiškas ir viskam tinkamas; [visi jie panašūs į] vienpusišką ir ribotą mokslo vyrą. [Kai tokie] sprendžia apie dangaus ir žemės grožį, aiškina daugybės dalykų dėsnius, nagrinėja senovės žmonių tobulumą, [tai tik] nedaugelis jų gali pilnai [suvokti] dangaus ir žemės grožį, įvertinti šventųjų ir išminčių elgesį.

Paaiškinimai

*) Huizi (380-305 m. pr.m.e.) - kinų filosofas, garsus savo 10-čia paradoksų.

1) Aukščiausiasis – Jao; Jao ir Šun – „aukso amžiaus“ valdovai, autoritetai Konfucijui ir jo pasekėjams. Jao sostą perleido I, buvusiam Šun patarėju.

2) Nieko Nevaržantis – Siui Ju, Jao amžininkas, kuriam Jao norėjo perduoti sostą. Šiam atsisakius, sostą perleido Šun. Tai neminima konfucionizmo tekstuose, tačiau sutinkama ir pas Syma Cian.

3) Mirusysis ir šventikas nekeis jo ir neneš indų su aukomis - kalbama apie apeigas, susijusias su protėvių kultu, kai, apsirengęs mirusiojo rūbais, jo anūkas ar kitas giminaitis vaizdavo mirusįjį – į jį buvo nukreiptas vyksmas, jis buvo pagrindine figūra. Antruoju pagal įvarbą buvo šventikas, vedantis apeigas ir tiesiogiai bendraujantis su Mirusiuoju.

4) ...klajodamas nepalik pėdsakų - polemizuojama su konfucionistais, kurie rūpinosi, kad jų darbai būtų pratęsti įpėdinių, o vardas (šlovė) liktų kartų atmintyje.

5) Czi Sinczi - epizodas priskiriamas Čžou vano Siuan (827-782 m. pr.m.e.) valdymo laikmečiui.

6) Yue-czi („Muzikos knyga“) – klasikinis konfucionizmo tekstas, prarastas Hanų dinastijos laikais. Manoma, kad buvoo svarbus aiškinant Ši-czi giesmes. Keli jos pėdsakai išliko kituose veikaluose ir prastos kokybės „Li-czi“ 19-ame skyriuje. Guo Sian veidas


Papildymai

*) Guo Sian (apie 252-312) – daosistas Vakarinės Cin laikais, kuriam priskiriamas pirma ir svarbiausiaa „Čuan-czi“ revizija, o taip pat „Lao czi“ komentarai. Taip pat buvo Siuan Siue mokymo atstovas. Guo Sian vaizduoja veido kaukė su rupūže ant galvos.
Guo Sian iš 52 skyrių „Čuan-czi“ pašalino „prietarus“ ir turinį, jo nuomone netinkantį filosofijai, taip perdarydamas veikalą į 33 skyrius, kuriuos papildė filosofiniu komentaru, vėliau tapusiu garsiu. Guo Sian dėmesį sutelkė spontaniškumui, puikiai iliustruojant virėjo Dingo pavyzdžiu.

Savo apmąstymuose Guo Sian remiasi ne kažkokio neapreikšto pirminio esaties pagrindo nebuvimu, o atvirkščiai, jo buvimu, t.y. konkrečia būtimi. Jam pasaulis be absoliuto, be paslaptingos daiktų substancijos. Jis rėmėsi tikslia „nebuvimo“ etimologija – „tai, ko nėra“. O iš nieko negali kilti kažkas (ar niekas; arba abu kartu – nes jie negali būti kartu, kaip negali diena ir naktis, gyvenimas ir mirtis...). To, ko nėra – tiesiog nėra. Ir „nėra“ negali turėti kažkokios ontologinės prasmės: „Jei [niekas] galėjo sukurti buvimą, tai argi jis būtų nebuvimu?“

**) Viktoras Pelevinas - rusų rašytojas, kurio kūriniams būdingi mokslinės fantastikos žanro formalūs bruožai, sujungiant populiariosios kultūros ir mistinės filosofijos elementus. Spausdinasi nuo 1989 m. Jo kultiniai romanai: „Omonas Ra“ (1992), „Čapajevas ir Tuštuma“ (1996; JAV žinomas kaip Budos mažasis pirštelis), „P karta“ (1999)... Vengia viešumos, retai duoda interviu ir linkęs bendrauti Internete – o tai sudaro puikias prielaidas įvairiems gandams.

Daosizmas
Dao laikas
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofijos priešistorė
Kinų filosofija: Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Han Fei - paskutinis Čžange
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Bardo thiodol: Tibeto mirusiųjų knyga
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Filosofijos atsiradimo problematika
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Konfucizmas: Siun Czi
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Senoji Indijos istorija
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės
Kinų kambarys
Dropa diskai
Vartiklis