Brandbergas, ugnies kalnas

'Daugiausia paslapčių tebesaugo Afrika", I.V.Možeiko

Brandbergu 2606 m aukščio kalną 1917 metais pavadino vokiečių leitenantas Jochmanas, buvęs pirmuoju jį pamačiusiu europiečiu, nes "tekančios saulės spinduliuose raudonas granitas užsiliepsnoja ir iš tolo kalnas atrodo kaip liepsna, šovusi aukštyn nuo dykumos" (švedų etnografas Jensas Bjerre). Tai yra dėl rausvos spalvos špato.

Kalną sudaro, kaip rašo I.A.Jefremovas romane "Skustuvo ašmenys", "seniausios žemės plutos uolienos. Geologai visai neseniai nustatė, kad jų amžius 5 mlrd. metų, t.y. jis artimas mūsų galaktikos amžiui". Šis Namibijos kalnas gimė ugnyje ir liepsnose, kai "jūrų srovės iš pietų atvėsino kunkuliuojančią lavą" (J.Bjerre). Bengelio srovė iš Antarktidos atneša į čia stingdančius rūkus, kurie susimaišo su baisiomis smėlio audromis ir deginančiais rytų vėjais. "Net jūrų paukščiai klykia iš siaubo, kai juos gena tokia audra", prisimena keliautojas Lourensas Grynas. Atlanto pakrantę dengia smailios uolos, už kurių nusidriekia begalinės smėlio lygumos. Ta dykuma, kurią vietiniai vadina Kaokaveldu, Vienatvės krantu, o europiečiai Dūžtančių laivų ir Skeletų krantu, dabar apjuosta spygliuotos vielos tvora ir įvažiuoti leidžiama tik su specialiu leidimu, o išvažiuojant peršviečiama rentgenu – mat čia smėlis susimaišęs su deimantais.

Branbergo kalną, esantį Damaralende, nuo seno vietiniai vadino Omukuruwaro ir laikė šventu ir tikėjo, kad čia gyvena seniausios dvasios, o kalne yra gausu olų, kurių kiekvienoje gyvena po dvasią – o giliausia ola siekia pasaulio dugną, o joje kadaise gyveno "visi žmonės ir žvėrys". Tais laikais Brandbergo kalnas buvo didelis medis, kurio šaknys buvo visoje šalyje. Iš skylės tarp šaknų išėjo bušmenų protėviai, o paskui juos žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai.

Ir iš tikro kalne daug olų, o jų radiniai daro jį unikaliu. "Tas kalnas – tikras bušmenų meno muziejus" (J. Bjerre). Dažniausiai pasitaiko laukinių žvėrių ir jų medžioklės piešinių, o taip pat ritualinių šokių ir šokėjų su žvėrių kaukėmis. Vienoje olų nupiešta ilga gyvatė didelėmis ausimis ir senės vedama berniukų ir mergaičių procesija. Joje, matyt, vyko jaunuolių įšventinimo apeigos – išlikę legendos apie dideles gyvates, "paliekančias plačias vėžes ir verkiančias kaip vaikai". Netoli viršūnės esančioje oloje ant sienų nupiešti mirties simboliai: vyras, laikantis rankose žmogaus galūnes, skeletas už nugaros ir t.t.

Kadaise čia nebuvo dykuma – tekėjo upės, klajojo žirafos, stručiai, antilopės. Žemė augino gausų derlių. O ir kalnas buvo apgyvendintas. Bušmenų medžiokliai iš papėdėje augančių lanksčių medžių šakų pynė spąstus. Olose randama akmeninių įrankių, molio indų liekanų, senovinių gyvenviečių liekanų.

Lidijos Obuchovos fantastiniame romane "Lilita" Jupiteris vadinamas taip pat, kaip jį vadina bušmenai – "Dienos širdis". Etnografai bušmenus laiko seniausiais planetos gyventojais, kurių istorija atsekama iki 25 tūkst. metų. Pats pavadinimas kilęs iš anglų kalbos ir reiškia "krūmynų gyventojai". Tačiau kadaise "bušmenai", koi-koin grupės gentys (mara, nama ir saan), gyveno didelėse teritorijose. Radiniai liudija buvus aukštą kultūros lygį, lydžius geležį, varį ir kitus metalus (istorikas A.B.Davidsonas). 2-1 tūkst, pr.m.e. čia buvo vario lydymo centras. Buvo rasti grįsti keliai (dabar užnešti smėliu). Rastų kaulinių fleitų amžius yra 11600 metų. Koi-koin kosmologijai eilėraštį "Damara" skyrė poetas Nikolajus Gumiliovas (1921). Nuo seniausių laikų čia buvo aukščiausiojo Dievo kultas. Kūdikio kūną sukuria tėvai, tačiau sielą duoda Aukščiausioji dvasia, pas kurią ji grįžta po mirties.

"Paslaptingos moterys visada domino mane, tačiau noriu papasakoti apie nesuprantamiausią. Kalba, kad jai keli tūkstančiai metų, tačiau ji tebetraukia vyrus iš viso pasaulio. Tarp jos aukų ir gerbėjų daug sveiko proto vyriškių, įskaitant ir mane, kurie skrodė vandenynus ir kentė trūkumus tik dėl paslaptingos Ugnies kalno Baltosios damos" (J. Bjerre).

"Vokiečių tautų folklore baltosios moterys yra antgamtinės būtybės, dažnai tapatinamos su šmėklomis ir miškų dvasiomis. Jos draugiškos žmonėms – išveda į taką paklydusius, apramina vėtras ir pan. Žmonės jų nemato – pamatyti Baltąją moterį gali tik gimęs sekmadienį arba turintis elfų talismaną. Tada jam pasirodo akinančio grožio jauna moteris ilgais šviesiais plaukais, balta suknia su nėriniais" (rašo K.V.Koroliovas "Antgamtinių būtybių enciklopedijoje").

Brandbergo Baltoji dama pasirodė pabėgusiam vokiečių belaisviui Reinardui Maakui. Jis paklydo tamsoje ir apsinakvojo oloje. Ola nebuvo didelė – tik 5,5 m gylio ir 2 m aukščio. Joje rytą rado piešinį, vaizduojantį medžioklę, kurioje tarp tamsiaodžių vyrų buvo baltais dažais piešta moteris. Ji turėjo daug papuošalų, vienoje rankoje laikė gėlę (arba taurė ar skeptrą), o kitoje lanką su strėle. 1947 m. olą aplankė abatas Breilis, uolų piešinių žinovas. Jau būdamas 70 m. amžiaus, jis sunkiai pakilo stačiu Visabo tarpeklio šlaitu tris kilometrus ir oloje praleido 10 d., įsitikindamas radinio unikalumu. Baltoji dama yra 40 cm aukščio ir piešta keturiomis spalvomis. Ir šalia jos tarsi skraido keistos mitinės būtybės.

Baltoji dama apsirengusi Kretos Mino epochos drabužiais (3-2 tūkst.pr.m.e.) – suknia atvira krūtine, apsiavusi kretiečių pusiau aulinukais, platėjančiais į viršų, plaukai perrišti (irgi kaip kretiečių moterų). Veidas europinis, figūra be jokių anatominių ypatybių, būdingų bušmenams. O ir piešinys padarytas Kretos stiliumi. Jis datuojamas 2 tūkst.pr.m.e. Abatas spėjo, kad čia lankėsi kretiečiai. Tačiau idėja nėra nauja – taip manė dar 1913 m. vokiečių archeologas Leo Frobenius.

I.A.Jefremovas apysakoje "Oikumenos pakraštyje" (1949) senovės kretiečių palikuonys nuolat plaukė palei Afrikos pakrantę vykdami parsivežti dramblio kaulo, aukso, žvėrių kailių ir kt. Juos rašytojas vadina "vėjo vaikais" [Kretos vazoje yra vaizduojamos skraidančios žuvys, nurodo istorikas I.A.Rezanovas]. Būtent jie ir piešė ant uolų. Kretoje rastos Mino epochos molinės figūros, kuriose pavaizduoti ir Pietų žvaigždynai. Jie minimi ir graikų astronominiuose traktatuose (700-200 m.pr.m.e.).

Tačiau figūra neturi krūtų, tad manoma, kad tai gali būti ir jaunas Herero žynys, išsitepęs baltu moliu ritualiniais tikslais.

Šnabždanti uola
Džiroftas
Nubija ir jos istorija
Nauja dėl Stounhendžo
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Juodoji Nigerijos magija
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Sahara senaisiais laikais
Slaptasis kazokų ginklas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Karolio Europa ir jos slinktys
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Ayers uola Australijoje
Ugnies kultas Rusijoje
Galios vietos: Optina
Šamanų ratu einant
Misisipės tyrinėtojas
Gal tai jau buvo
Mohendžo-daro
Nan Madolis