Paslaptingos vietos

N. Žirovas. Zimbabvės mįslė

Pietų Rodezijoje, 230 mylių į žemyno gilumą nuo senojo Sofalos uosto14), įsikūrusio Mozambiko pakrantėje, yra keletas senovinių statinių, kurių kilmė pasimeta amžių miglose. Didingiausi jų – griuvėsiai Zimbabvėje. Nors apie tuos griuvėsius neaiškius gandus girdėjo iš arabų pirklių, o vėliau – iš portugalų avantiūristų1), pirmąkart juos 1868 m. aprašė Adamas Rendersas2). Map of Zimbabwe

Zimbabvės griuvėsiai yra 15 mylių atstumu nuo Fort-Viktorijos3) – galinės geležinkelio stoties pietrytinėje Pietų Rodezijos dalyje. Bendrai paėmus, pats žodis „Zimbabvė“ vienos bantu genties kalba reiškia „akmeninį miestą“ ir gyventojų naudojamas įvardijant apie 500 nedidelių griuvėsių, esančių įvairiose Pietų Rodezijos vietose. Tačiau paprastai tas pavadinimas siejamas su didžiausiais savo dydžiu griuvėsiais4), kurie skirstomi į tris grupes: Didžioji arba Elipsinė šventykla, Akropolis arba griuvėsiai kalvos viršuje bei griuvėsiai lygumoje.

Pavadinimas „Elipsinė šventykla“ nelabai vykęs, nes statinys neturi taisyklingos elipsinės formos ir, galbūt, niekada nebuvo šventykla. Tai aikštė, aptverta galinga ciklopinio pastatymo siena5), kurios storis 16 pėdų ir aukštis per 30 pėdų. Be to, ten yra ir kūgio formos statinys, kurio aukštis siekia 40 pėdų, tikriausiai religinės paskirties ir pastatytas, kaip ir siena, iš nedidelių granito blokų.

Kai kuriose sienos dalyse įterpta tamsesnių akmenų eilės, matyt kaip architektūrinis ornamentas, tačiau niekur nerasta jokių užrašų ar hieroglifų6). Tai neleidžia nustatyti statinio amžiaus ir jo priklausomybės kuriai nors tautai. Matyt tauta, pastačiusi šiuos didingus statinius, nežinojo jokios rašto sistemos7).

Ruins of Zimbabwe Greta randasi kalva ant kurios įsikūręs Akropolis. Ši kalva virš šventyklos iškyla kažkur 200 m, yra labai stati ir sunkiai įkopiama. Ant šios kalbos yra grubaus statinio griuvėsiai ir nesimetriškas akropolis. Žmogaus rankų pastatytos jo sienos meistriškai sujungtos su milžiniškais natūraliais rieduliais. Sienos nėra statmenos ir jų storis kinta. Ant šių sienų iškilę neįprastos kolonos iš muilo akmens, kurias vainikuoja puikūs paukščių atvaizdai.

Griuvėsių lyguma, esanti tarp Akropolio ir Šventyklos iki šiol tinkamai neištyrinėta. Griuvėsius sudaro nemažas kiekis akmeninių pastatų. Spėjama, kad tai buvo senovės aukso ieškotojų gyvenvietė ir kad aplamai Zimbabvė senovėje buvo Pietų Afrikos metalurgijos centru8).

Gaila, archeologiniai tyrinėjimai Zimbabvėje sistemingai ir plačiai nebuvo atliekami, kaip kad nebuvo ir planingų kasinėjimų9). Griuvėsiai buvo lobių ieškotojų, išgrobsčiusių daugelį vertingų aukso dirbinių, godumo objektas. Laikoma, kad iš griuvėsių beveik per šimtmetį išnešta auksinių papuošalų sveriančių daugiau nei tūkstantis uncijų. Dažnai ten rasdavo gerai pagamintus auksinius rutuliukus, bronzinių apyrankių gabalus, geležies juostelių nuolaužas. Pačiame Akropolyje buvo rasta geležiniai antgaliai ietims, grandinės, žiedai, spalvoto stiklo dirbiniai. Labai įdomi molinė figūrėlė, vaizduojanti Egipto faraoną Tutmozį III10) (1503-1491 m. pr.m.e.).

Dėl laiko, kai įsikūrė Zimbabvė, ir tautos, ją įkūrusią, yra labai skirtingų nuomonių. Kai kurie tyrinėtojai laiko, kad Zimbabvė egzistuoja ne mažiau 3000 metų ir yra toji legendinė Ofyro11) šalis, iš kur senovės žydų karalius Saliamonas gaudavo daug aukso. Kelionės į Ofyrą prasidėdavo Raudonosios jūros įlankoje ir trukdavo 3 metus. Tos kelionės priskiriamos 10 a. pr.m.e.

Kiti mokslininkai sieja Zimbabvės atsiradimą su finikiečiais arba saabėjais12), senovės kultūrų tautomis, gyvenusiomis pietinėje Arabijoje. Dabar daugelis archeologų mano, kad Zimbabvės griuvėsiai, tiesą sakant, yra gana neseni ir pastatyti vietinių genčių.

Tokių nuomonių patvirtinimą jie regi dviejų medžio gabalų, rastų šių paslaptingų griuvėsių vienoje vidinėje sienoje datavimuose radioaktyvios anglies metodu. Nustatytos tokios datos: pirmojo gabalo – 1252 mūsų eros metai su 92 m. paklaida, o antrojo – 1361 m. su 120 m. paklaida. Nuomonės apie santykinai neseną Zimbabvės griuvėsių amžių tarytum nurodo ir geležies dirbinių radiniai.

Vis tik šie duomenys negali būti nenuginčijamu tokio vėlyvo Zimbabvės statinių amžiaus įrodymu, nes medžio gabalai, gali būti, priklauso vėlesniems statiniams, o geležies dirbiniai – vėlesniems gyventojams. Kartu lieka nepaaiškinta, kodėl vietiniai gyventojai nieko tikra nežino apie Zimbabvę įkūrusius žmones. Ir kaip paaiškinti daiktų, priskiriamų 2 tūkstantm. pr.m.e. radinius? Todėl dar negalima laikyti, kad Zimbabvės mįslės įminimas jau arti.

Šiuo metu griuvėsiai vis dar tebėra lengvo grobio mėgėjų barbariško vertybių plėšikavimo vieta, o taip pat įvairioms pasilinksminimo vietoms bei turistus aptarnaujantiems restoranams13), Pati gi šventykla naudojama kaip aptvaras – naminių gyvulių suginimo vieta. Beje, prisiminkime Velykų salos, Čilės vyriausybės išnuomotos kažkokiai avių augintojų firmai kaip avių ganyklą, paminklų likimą! Toks barbariškas požiūris pasaulinės istorinės reikšmės paminklams labai būdingas kapitalistiniam pasauliui.

Iš knygos „Sausumoje ir jūroje“, 1961 (rusų kalba)      

Ruins of Zimbabwe

Komentarai (redaktoriaus)

1) J. de Barros. Décadas da Asia, 1552 // Records of South-eastern Africa, collected by G. McCall-Theal, 1900, vol. VI, book 10 (cituojamas ir R. Gayre. The origin of the Zimbabwean civilization, 1972).

1531 m. portugalų garnizono Sofaloje14) vadas Vicente Pegado aprašė: „Tarp aukso kasyklų lygumose, tarp Limpopo ir Zambezi upių, yra tvirtovė, pastatyta iš didelių akmenų, nenaudojant, kaip atrodo, skiediklių... Šis pastatas supamas kalvų, ant kurių randasi kiti, pastatyti iš akmens be rišančio skiedinio, o vienas jų yra bokštas aukštesnis nei 12 fatomų [22 m]. Vietiniai 6iuos pastatus vadina ‚Symbaoe‘, kas jų kalba reiškia rūmai“.

2) A. Rendersas (Adam Renders) Zimbabvės griuvėsius atrado 1867 m. medžioklės metu ir 1871 m. rugpjūtį apie juos pasakė vokiečių geografui, Afrikos tyrinėtojui ir kartografui Karlui G. Mauch’ui, kuris ten nuvyko rugsėjo 5 d., lydimas vietinio karanga genties vyro. Jis teigė, kad vietiniai karanga gyventojai griuvėsius vadina Mumbahuru, ‚didžiosios moters namais“, taigi, anot jo, jie turėtų būti pastatyti Saabos12) karalienės ir čia yra paslaptingoji Ofyro šalis, iš kurios Saliamonas gabendavosi auksą.

3) Fort-Viktorija (1982 m. trumpam pakeitė pavadinimą į Nyanda, o po kelių mėnesių ėmė vadintis Masvingo) - miestas pietryčių Zimbabvėje, kuris yra viena seniausių Zimbabvės kolonijinių gyvenviečių. Išaugo 1890 m. kelio į Solsberį (dabar Hararė) apsaugai.

4) 16 a. griuvėsiai vadinti Symbaoe, vėliau - „Zimbabvės griuvėsiais“ arba „Didžiąja Zimbabve“. Įdomu, kad Ptolemėjaus pasaulio žemėlapis pietrytinę Afriką įvardija kaip Agisymba. R. Gayre spėja, kad pirminis pavadinimas galėjo būti Sinbani, pagal Saabos12) mėnulio dievo vardą (ir čia įdomu, kad „Nyanga“ (arba „Inyanga“) kalnų grandinė Zimbabvės šiaurės rytuose kai kuriose bantu kalbose reiškia Mėnulį). Vėliau vietiniai bantu gyventojai galėjo šį vardą imti taikyti statiniams, savo kalboje susikurdami naują žodį, reiškiantį „akmens rūmai“.

Tai, kad dzimba turi tą pačią prasmę šonų kalboje. Neretai laikoma įrodymu, kad ši gentis senovėje ir sukūrė civilizaciją. Bet, kadangi šio žodžio nėra kitose bantu šeimos kalbose, galima manyti, kad į šonų kalbą dzimba atėjo palyginti neseniai (ir yra svetimos kilmės).

5) Visi statiniai buvo be stogų ir pastatyti iš akmeninių blokų nenaudojant jokio cemento ar kitokio skiedinio, tiesiog tinkamai apdirbant ir suderinant granito blokus.

6) De Barros mini, kad virš šventyklos durų buvo ženklai, kurie nebuvo pažįstami (neblogai išsilavinusiems) juos mačiusiems arabų pirkliams. Jei T. Parfitt‘as (T. Parfitt. Journey to the vanished city, 1992) teisus, kad buvo ryšių su pietine Arabija, tai nežinomas užrašas galėjo būti himijaritų (semitų šeimos) kalba. Apie užrašą virš įėjimo pamini ir Dami?o de Goes (G. McCall „Records..“, vol. III). D. Randall-MacIver (D. Randall-MacIver. Mediaeval Rhodesia, 1906) spėja, kad maurai užrašu palaikė zigzagą sienos viršuje.

T. Huffman (T.N. Huffman, J.C. Vogel. The Chronology of Great Zimbabwe// South African Archaeological Bulletin, 46, 1991) praleisdavo tuos šaltinius, kurie netiko jo hipotezei. Taip jis išbraukė de Barros užrašo virš įėjimo paminėjimą ir jo pastabą, kas 16 a. pradžioje čia gyvenę bantu neturėjo jokio supratimo, kas galėjo pastatyti tuos statinius, sakydami, kad tai „velnio darbas“.

7) 20 a. pradžioje buvo pateiktos įvairios teorijos (įskaitant egzotiškas) apie tai, kas galėjo pastatyti tuos statinius. Vieni juos siejo su šiaurinio pusrutulio gyventojais, kiti su šonų protėviais - ir ši nuo 6-ojo dešimtm. yra populiariausia. Remiamasi keramika (P. Garlake. Pastoralism and Zimbabwe // The J. of African History, 19, 1978; J.H.N. Loubser. Archaeology and early Venda history// Goodwin Series 6, 1989), žodine tradicija (T. Huffman; R. Summers. The Rhodesian Iron Age// J.D. Fage, Roland Oliver. Papers in African Prehistory, 1970) ir antropologija (D. Beach. Cognitive Archaeology and Imaginary History at Great Zimbabwe// Current Anthropology 39, 1998). Tikėtina, kad jie priklauso Gokomerų kultūrai, kurios gyventojai čia gyveno maždaug nuo 5 a. ir, kaip spėjama, suformavo ankstyvosios Zimbabvės kultūros etapą.

Tačiau statiniai bandomi priskirti ir lembams, etninei grupei, iš šonų pogrupio karanga, turinčiai tradiciją, kad jų vyriškos giminės baltieji protėviai atėjo nuo jūros dėl aukso (R. Gayre išnašoje cituoja zulusų rašytoją, minintį, kad griuvėsius pastatė „baltieji, atvykę prieš arabus“.). Ta tradicija netgi buvo tikrinama DNR analize, nustačius priklausomybę su Jemeno Hadramauto rajonu (M.G.Thomas et al. Y chromosomes traveling south: the Cohen Modal Haplotype and the origins of the Lemba - the “Black Jews of Southern Africa// Am. J. of Human Genetics, 66, 2000), nors jai nepritaria kai kurie tyrinėtojai (pvz., A. Ruwitah). Tačiau stebina, kad Lemba vyresnieji turėjo žydų kunigų (kohenų) haplotipą. Be to, griuvėsiuose Column of Zimbabwe rasta apipjaustytų vyriškų genitalijų modelių, lembai atsisako valgyti kiaulieną, kritusių gyvulių mėsą, ir žuvis, neturinčias žvynų. Ir jie turi savitas jauno mėnulio apeigas. Kai kurie žodžiai jų kalboje ir klanų pavadinimai atrodo esą semitiški (pvz., Sadiki, Hasane, Hamisi, Hadži, Bakeri, Šarifo, Saidi). A. Jaques (A.A. Jaques. Notes on the Lemba Tribe of the Northern Transvaal // Anthropos, XXVI, 1931) nurodė, kad lembai maldas baigia žodeliu „Amen“.

8) Tūkstančiai priešistorinių aukso dirbinių randama Pietų Rodezijoje, srityje, artimoje griuvėsiams. Kai kurie paskaičiavimai rodo, kad jie sudaro apie 20 mln. uncijų. 6 a. Cosmas Indicopleustes iš Aleksandrijos savo veikale mini, kad auksas perkamas iš pietryčių Afrikos („kur žiema būna kai šiaurėje vasara“). Tai 10 a. mini al-Masudi ir Ibn Al Wardy (beje, tiek Indicopleustes, tiek Masudi mini, kad į prekybą auksu buvo įsitraukę Abisinijos gyventojai).

9) Naujesnius archeologinius tyrinėjimus atliko O. Garlake, parengęs išsamius aprašymus(P. Garlake. Great Zimbabwe: New Aspects of Archaeology, 1973; P. Garlake. Great Zimbabwe, 1982; P. Garlake. Early Art and Architecture of Africa, 2002), D. Beach ir Th. Huffman, nustatinėję chronologiją ir G. Pwiti, gausiai analizavęs prekybinius ryšius (G. Pwiti. Trade and economies in southern Africa: the archaeological evidence// Zambezia, 18, 1991).

10) Tutmozis III (Dievo Toto sūnus) – Egipto 18-os dinastijos 6-asis faraonas (vald. 1479-1425 m. pr.m.e.), kuriam valdymą 22-iem metams teko atiduoti tetai (ir pamotei) Hatčepsutei, pasivadinusiai faraone. Jei jis buvo geras karvedys, išplėtęs Egipto valdas, tai Hatčepsutė išvystė prekybinius ryšius, organizavo ekspediciją į Puntą (kurio tiksli vieta nenustatyta, tik spėjama, kad rytų Sudane).

11) Ofyro šalis minima Biblijoje (1 Kar 9:28; 10:11; 22:49; 1 Kron 29:4; 2 Kron 8:18; Job 22:24, 28:16; Ps 45:9; Iz 12:12), kaip garsėjanti savo turtais. Atseit, iš ten senovės žydų karalius Saliamonas atsiveždavo aukso, sidabro, sandalo medžio, brangakmenių, dramblio kaulo, beždžionių ir povų. Pradžios kn. 10:29 Ofyras buvo vienas Joktano sūnų (kiti du Šeba ir Havila). Daugiau žinoma iš iki-islamiškų ir Etiopijos šaltinių. „Kitab al-Magall“ teigia, kad Saabos12) karaliaus Reu, vadinamo „faraonu“, laikais jis užėmė Ofyrą ir Havilą ir Ofyrą pastatė „iš aukso luitų, nes jo kalnai yra iš gryno aukso“. O „Lobių oloje“ tai persakoma taip: „karaliui Laforonui, kuris pastatė Ofyrą iš aukso luitų; ir dabar visi akmenys, esantys Ofyre, yra iš aukso“. „Adomo ir Ievos barnyje su šėtonu“ rašoma „Faraonas valdė Zefyro [Ofyro] vaikus ir pastatė Zefyro miestą iš aukso luitų; ir tai yra Zaranijos kraštas ir dėl tų aukso luitų sakoma, kad tos šalies kalnai ir uolos yra iš aukso“. [ Skaitykite Ofyro aukso šalis ]

12) Saaba - istorinis rajonas ir valstybė dab. Jemeno šiaurėje. 5 a. pr.m.e. ji siekė Raudonąją jūrą, tad Saaba kontroliavo pajūrio uostus, taigi ir prekybą pietų Jemene.

13) Žalą griuvėsiams padarė ne tik lobių ieškotojai, bet ir pirmųjų kolonijinių antikvarų kasinėjimai (pvz., R.N. Hall, žr. P. Tyson. Mystery of Great Zimbabwe// Nova Online, Nov. 2000) ir po nepriklausomybės atgavimo pradėti jų atstatymo bandymai, sukėlę vietinių atsainų požiūrį į griuvėsius (Joost Fontein. Closure at Great Zimbabwe: Local Narratives of Desecration and Alienation// J. of Southern African Studies, 32, 2006; M. Hall. The Burden of Tribalism: The Social Context of Southern African Iron Age Studies// American Antiquity, 49 (3), 1984)

14) Nova Sofala - istorinis Mozambiko uostas prie Sofalos upelio žiočių, vienas seniausių Pietų pusrutulyje. Dar Vasko de Gamos vienas palydovų spėjo, kad senovėje jis vadinosi Ofyru ir iš čia kilusi Sabos karalienė. Taip „Prarastame rojuje“ teigia ir Dž. Miltonas. Arabų šaltiniuose Sofama paminima 8 a. Nuo 915 m. čia šeimininkavo arabai ir persai, į čia atnešę islamą. 1505 m. uostą užvaldė portugalai.

Kiti žydai
Šnabždanti uola
Nubija ir jos istorija
Bokoro rūmai, Kambodža
Stounhendžas: mistinis statinys Anglijoje
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Brandbergo Baltoji ledi
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Juodoji Nigerijos magija
Naska linijos, Peru
Janas Ščepanskis. Majai
Dingusi Sandoros skrynia
Istorikas al-Masudi
Ofyro aukso šalis
Paskutiniai megalitai
Paslaptingosios zonos
Kinijos piramidės
Mes iš Afrikos
Mohendžo-daro
Slontaho šventykla
Indijos kolonos
Nan Madolis
Vartiklis