Slontaho šventykla  

Senaisiais laikais Kirenės sritis (Cyrenaica) rytų Libijoje egzistavo tarsi kokia Viduržemio sala, nuo likusios Afrikos atskirta dykumos ir jūra bendravusi su Kreta bei Graikija. Kasinėjimai rodo, kad egėjai šioje vietoje (dabartinėje Barqa) lankėsi dar 14 a. pr.m.e. Būtent čia, pagal mitą, argonautai gavo užstatą, kaip saują žemės, įteiktą Kirenės karaliaus Euripilo*).

Slontah temple. Heads Vienintelė žinoma kulto vieta yra paslaptinga Slontaho šventykla (Aslonta, Suluntah), užsislėpusi lygumos „raukšlėje, kuri arabų kalba vadinama Džabel al Akhdar“ (Žaliasis kalnas). Ji yra 520 km į šiaurės vakarus nuo Siwa oazės. Apvalus pagrindas, 120 cm skersmens, rodo, kad šventykla kadaise buvo olos viduje; stogą palaiko kolona. Pusapskritimio erdvė ribojama žemų kalkakmenio iškyšulių, kurie nutašyti kaip žmonių veidai bei gausios žmonių ir gyvūnų (kiaulė, liūtas, avis, arklys, elnias, šuo ir t.t.) figūros. Esančios dešinėje gerokai apirę ir sunkiai atpažįstamos, tačiau viena grupė atrodo kaip erotinis apsikabinimas. Už kolonos yra milžiniška horizontali gyvatė su greta esančiomis figūromis, nešančiomis krepšį bei krokodilu, ryjančiu veršiuką. Dešinėje yra eilė iš 5 galvų, žvelgiančių iš po uolos išsikišimo. Dešinėje paskutinė yra figūrų grupė – tikriausiai 4 suaugusieji ir 2 vaikai – besišliejanti prie kitos grupės su didele galva bei moterimi ilgu drabužiu.

Nepaisant gyvačių populiarumo senuosiuose tikėjimuose, Fadhi Ali Muhammad tikina, kad Slontaho gyvatė yra Babilono derlingumo deivė, į čia atkeliavusi su finikiečiais. Taip pat jis Slontaho figūras skirsto į 5 grupes. Antrąją jis apibūdina taip: ši grupė buvo ant akmens plokštės, virš kurios buvo altorius iš 4 stambių kiaulių, kurių snukiai nukreipti į pietus ir trijų į vakarus žiūrinčių kiaulių, kurių galvos atskirtos kanalais, kuriais galėjo nubėgti aukų kraujas; po sudaužyta vakarų kiaulės galva yra dvi žmonių galvos, o po plokšte iš rytų į vakarus dekoruotas frizas, po kuriuo dvi reljefinių vyrų ir moterų eilės – moterys ilgais drabužiais apatinėje eilėje; visi jie rankas kelia šalia galvų, kad rodo, kad jie į šventyklą neša krepšius.

Maždaug už 32 km į šiaurės rytus randasi puikūs Kirenės (Cyrene), seniausio graikų užjūrio miesto, griuvėsiai. Herodotas (484-425) teigia, kad Kirenę įkūrė emigrantai iš Egėjo jūros salos Thera (Santorini), kuri kentėjo nuo 7 m. trunkančios sausros ir kurioje buvo gyventojų perteklius. Įkūrimo data laikomi 631 m. pr.m.e., nors Plinijus tvirtina tai buvus 20 m. vėliau. Norėdamas išsigydyti mikčiojimą, Aristotelis (vėliau pasivadinęs Battus ir tapęs pirmuoju Kirenės karaliumi), kreipėsi į Delfų orakulą, pasakiusį, kad jis kreipėsi dėl balsi, tačiau Apolonas siunčią jį įkurti miestą Libijoje, turinčioje gerų ganyklų avims. Atvykęs į Libiją Battus susidūrė su liūtu ir taip išsigando, kad šaukė garsiai ir neužsikirsdamas, - ir daugiau nemikčiojo.

Slontah temple. Heads Pirmasis įsikūrimas Platea saloje nepasisekė ir po 2 m. Battus su savo žmonėmis persikėlė į žemyną, Aziris, kur gyveno 6 m., tačiau trūko vandens. Tada vietinė Giligammae gentis nuvedė juos į vakarus, kur iki šiol tebeburbuliuoja šaltinis (pavadintas deivės Kirenės vardu). Miestas buvo aukštai ant terasomis kylančių kalvų tarpe tarp dviejų Žaliojo kalno viršūnių. Nuo čia į šiaurę 13 km plytėjo derlinga lyguma. Giligammae gentainiai tarė: „O graikai, čia tinkamai įsikursite, nes čia yra dangaus anga“ (nors iš tikro žemė priklausė gretimai Asbystae genčiai. Tačiau vietiniai buvo sukalbami ir koloniją gausino žmonomis bei atlikdavo darbus).

Iš Kirenės kilo Aristipas (g. apie 428 m. pr.m.e.), buvęs Sokrato mokiniu ir įkūręs Kirenės filosofijos mokyklą, poetas ir istorikas Kalimachas (m. apie 240 m.pr.m.e.), mokęs Apolonijų iš Rodo,  Eratosfenas (apie 285-205 m. pr.m.e.), Aleksandrijos bibliotekos valdytojas, tiksliai paskaičiavęs Žemės apimtį, skeptikas Karneadas**) (Carneades), Atėnuose įkūręs Naująją akademiją, neoplatonikas Sinesijus (apie 370-413 m.), tapęs krikščionių vyskupu, kurio keletas rašinių išliko. Pagal kai kuriuos tvirtinimus, Kirenėje gimė šv. Markas ir Simonas, nešęs Kristaus kryžių, o taip pat čia šv. Jurgis kovėsi su slibinu.

6 a. pr.m.e. pabaigoje Žaliasis kalnas trumpam buvo Persijos imperijos pakraščiu, kai Darijaus I armija užėmė graikų miestą Barca, esantį 96 km į vakarus nuo Kirenės. Po dviejų amžių Aleksandras Didysis užėmė Egiptą ir 332 m. pr.m.e. Nilo deltoje įkūrė Aleksandriją. Jis nužygiavo 320 km pakrante iki Paraeroniumo, kur pasiuntiniai iš Kirenės jam įteikė auksinę karūną, 300 žirgų ir visą savo teritoriją. Aleksandras nevyko į Kirenę, o pasuko į pietus, ketindamas aplankyti už 290 km atnaujintą Amono orakulą Siwa oazėje (Amonas buvo siviečių kalba Amuno-Ra vardas, kurį graikai tapatino su Dzeusu). Plutarchas rašė, kad juos lydėjo varnai, laukdami, kada kris atsilikę kariai. Sivoje aukščiausiasis žynys pasveikino Aleksandrą kaip Amono sūnų – nenuostabu, juk jis atvyko kaip faraonas, o tai kiekvienam egiptiečiui buvo aukščiausiojo dievo sūnus. Po šio apsilankymo, garsusis makedonietis ėmė nešioti du avino ragus, Dzeuso-Amono simbolį ir dar šimtmečius buvo vadinamas "Dviragiu".

Herodotas išvardija Kirenės rajono gentis iš rytų link vakarų pradėdamas nuo ribos su Egiptu: Adyrmachidae, Giligammae, Asbystae, Auschisae, Nasamoniečiai ir Psylli, tada į pietus Garamantai (vėliau išgarsėję kaip Romos prekybiniai partneriai). Anot legendos, ilgai pūtė pietų vėlas ir išdžiovino visus Psylli vandens šaltinius. Tada jie paskelbė karą vėjui ir išjojo į pietus kautis su juo – tačiau vėjui sekėsi geriau ir jis juos palaidojo smėlio kopose, todėl Psylli valdos perėjo Nasamoniečiams (tačiau, atrodo, Psylli grįžo į Romos istoriją kaip gydytojai, kuriuos pakvietė pabandyti išgelbėti Kleopatrą nuo gyvatės įkandimo).

Per 23 a., praėjusius nuo Aleksandro mirties, Kirenę valdė graikų-egiptiečių Ptolomėjai, romėnai, vandalai, bizantiniečiai, arabai, otomanai, italai ir (trumpą laiką po 2 pas. karo) anglai. 1969 m. išvykus senyvam karaliui Idris, Libiją valdo ekscentriškas pulkininkas Muammar Gaddafi (Qadhafi), vadinamas Vadovu.

Slontaho šventykla yra Asbystae teritorijoje, kuri pagal Herodotą yra "srityje virš Kirenės, tačiau nesiekia pakrantės, kuri priklauso Kirenei. Keturių žirgų traukiami vežimai yra jų plačiau naudojami nei kitų libiečių". Sakoma, kad Kretos apvalūs kapai nusižiūrėti nuo panašių Libijos bronzos amžiaus kapų. Neaišku, kas pastatė šventyklą. Hawa al Ftaeith ola liudija žmones prie Žaliojo kalno gyvenus prieš 70 tūkst. metų. Apie Slontahą sužinota, kai vienas klajoklis ją parovė vokiečių tyrinėtojui G. Haimann 1886 m. Čia 1912-28 m. kasinėjo italų archeologai (Italija buvo užėmusi Libiją 1911-43 m., kol jų neišvijo generolo Montgomery 8-ji armija).

Stebuklingas senovės augalas

Silphium (Silphion arba lazeris), išnykęs augalas (matyt Ferula genties) išgarsino ir praturtino Kirenę. Sakoma, kad į čia augalą atnešė Aristėjas, Apolono ir Kirenės sūnus. Jis tapo miesto emblema – 6 a. pr.m.e. taurė vaizduoja karalių Arkesilą prižiūrintį eksportuojamo silphium svėrimą ir pakrovimą į laivą. Manoma, kad jis nesidavė auginamas ir perkeliamas kitur ir išnyko maždaug 1 a., nors Arianas (2 a.) kalba apie jį esamuoju laiku ir, atrodo, Synesijus mini jį 4 a. Vėliau jau nerandama jokių nuorodų.

Silphium aprašomas kaip augalas, turintis storą šaknį, į krapą panašų stiebą, plačiais kaip saliero lapais, rutuliškas mažų geltonų žiedų kekes viršūnėje ir platų plokščią širdies formos vaisių, vadintą filonu (phyllon). Jo žiedai naudoti kvepalams, stiebai maistui ar pašarui, o šaknis ir sultys gydymui bei kaip prieskonius. „Širdies formos“ vaisius duoda nuorodą į paplitusio širdies atvaizdo, pvz., čirvų kortoje, kiltį.

Be kulinarinio panaudojimo padažams ir patiekalų papuošimui, minima, kad jis efektyviai gydė kosulį, gerklės skausmus, gripą, virškinimo sutrikimus, skausmus. Sultimis naikintos karpos ir kiti augliai, naudotos kaip priešnuodis gyvatės įkandimams (Plinijus, sakęs, kad „parduodamos už aukso svorį“, mini, kad sumaišytos su vynu gyvates išsprogdindavo). Taip pat jos užmigdydavo avis, priversdavo ožkas čiaudėti ir padėdavo gydant raupsus, ataugindavo plaukus, padėdavo menstruacijų metu ir buvo veiksnus kontraceptikas. Keista, kad kai kuriuose šaltiniuose minimas kaip afrodiziakas.

Silphium pavaizduotas netoli Kirenės esančio al-Bayda Asklepijos šventyklos kolonų kapiteliuose.


*) Euripilas (dar vadintas Euritu) - Poseidono sūnus, kartu su broliu Likaonu valdęs Palaimintųjų salas. Anot kitų versijų, jis buvo Kirenės karaliumi. Vedęs Helijo dukterį Steropę, su ja susilaukė dviejų sūnų – Likaono ir Leukipo. Dar vienas Poseidono sūnus, taip pat vadintas Euripilu, buvo Koso salos valdovas.

**) Karneadas (apie 213–129 m. pr.m.e.) – graikų filosofas, vienas iškiliausių skeptikų, „Naujosios“ arba Trečiosios akademijos įkūrėjas. Į Atėnus atvyko apie 185-180 m. pr.m.e., kur studijavo dialektiką. Vystė kraštutinį skepticizmą, neigdamas pažinimą bei visiško įrodymo galimybę (nes bet kuris įrodymas remiasi kitu – ir taip galim tęsti iki begalybės). 155 m aplankė Romą, kur pasakė dvi dienas trunkančią kalbą: pirmąją įrodinėjo, kad teisingumo ištakos žmogaus prigimtyje ir todėl reikia jo siekti; antrąją – apie šios sąvokos sąlygotumą, jai tesant tik apsauga silpniems, tad negali remtis kuo nors objektyviu. Jis mokė gyvai ir nepaliko jokių rašinių, tad apie jo mokymą žinoma tik iš citatų pas kitus autorius.

Priedas: Herodotas. Istorija. 4 knyga. Melpomanė

Skaitykite Herodoto „Istorija“ apie hiperborėjus     

150. ... Tero palikuonis Grynas, Esanijo sūnus, Teros salos karalius, atgabeno iš savo polio į Delfus hekatombą 1). Jį atlydėjo keli teriečiai, tarp jų Polimnesto sūnus Batas, minijas eufemidas. Kai Grynas ėmė klausinėti orakulą įvairių patarimų, pitija jam liepė Libijoje įkurti polį. Karalius į tai šitaip atsakė: "Viešpatie, aš jau senas, man sunku leistis į ilgą kelią. Liepk tai padaryti kam nors jaunesniam iš čia esančių". Taip sakydamas, jis parodė į Batą. Tuo viskas ir pasibaigė. Grįžęs namo, karalius ir jo palydovai išmetė iš savo galvos orakulo ištarmę, nes nežinojo, kur yra toji Libija, ir nedrįso siųsti žmonių į nežinomą kraštą.

151. Po to ištisus 7 metus Teroje visai nelijo, ir saloje išdžiūvo visi medžiai, išskyrus vieną. Tada teriečiai kreipėsi į orakulą, ir pitija vėl liepė įsikurti Libijoje. Gyventojai nebeišmanė, kaip gelbėtis nuo sausros, todėl pasiuntė žmones į Kretą pasiteirauti, gal kas nors iš kretiečių ar ten gyvenančių svetimšalių yra buvęs Libijoje. Klajodami po salą, jie atkeliavo į Itano polį. Ten susipažino su vienu purpuro moliuskų žveju Korobiju, kuris sakėsi buvęs vėjų nuneštas į Libiją, tikriau sakant, į Libijoje esančią Platėjos salą. Už pinigus jie prikalbėjo žveją plaukti kartu su jais į Terą, o iš ten nedidelis būrelis vyrų su juo iškeliavo ieškoti Libijos. Korobijas parodė jiems kelią į Platėjos salą. Ten teriečiai paliko Korobiją, pridėjo jam maisto keliems mėnesiams ir patys išskubėjo atgal pranešti teriečiams apie tą salą.

153. … Teriečiai, palikę saloje Korobiją, grįžo namo ir pranešė, kad užėmė salą Libijos pakrantėje. Tada buvo nutarta iš visų septynių salos rajonų pasiųsti po vieną iš dviejų brolių – tą, kuris ištrauks burtus. Jų vadovu ir karaliumi paskyrė Batą. Teriečiai išsiuntė į Platėjos salą du penkiasdešimtirklius laivus.

154. ... apie Batą kirėniečiai pasakoja kitaip negu teriečiai. ...

155. Čia Fronimę pasiėmė už sugulovę kilmingas terietis Polinmestas. Po kurio laiko ji pagimdė sūnų, kuris užaugęs šveplavo ir mikčiojo. Jis gavo Bato vardą – taip sako teriečiai ir kirėniečiai. Bet aš kitaip manau: Batu jis buvo pavadintas tik tada, kai atplaukė į Libiją: pagal Delfų orakulo ištarmę ir įsigytąją garbę, nes libiai batu vadina karalių. Aš manau, kad pitija, žinodama, jog jis bus Libijos karalius, ištarmėje panaudojo tą libių kalbos žodį. Mat kai jis užaugo ir nuvyko į Delfus klausti [patarimo dėl mikčiojimo, pitija jam taip atsakė:

Bate, dėl balso tu čion atėjai, bet Febas valdovas
Siunčia tave įsikurt į Libiją, gausią ėriukų.

Helėniškai ji būtų maždaug šitaip pasakiusi: "O karaliau, dėl balso tu čion atėjai". Jai Batas šitaip atsakė: "O valdove, aš atėjau tavęs paklausti dėl balso, o tu man liepi tai, kas neįmanoma, - įsikurti Libijoje. Bet su kokia kariuomene? Su kokiais žmonėmis?" Vis dėlto šituo savo atsakymu jis neįtikino dievo duoti jam kitą nurodymą. Kai orakulas ir antrą kartą davė tą pačią ištarmę, Batas, nelaukęs pranašystės galo, grįžo į Terą.

156. Po to jį ir kitus teriečius užgriuvo nelaimės. Nesuvokdami jų priežasties, jie vėl pasiuntė žmones į Delfus pasiteirauti, kodėl taip yra. Pitija atsakė, kad jiems pasidarys geriau, jei kartu su Batu įkurs Libijoje Kirėnę. Todėl ir išsiuntė teriečiai Batą su dviem penkiasdešimtirkliais laivais. Šie nuplaukė į Liniją, bet nežinojo ką ten veikti, taigi apsisukę grįžo į Terą. Teriečiai varė juos atgal apmėtydami ietimis ir neleisdami plaukti prie kranto. Bato vadovaujami žmonės buvo priversti vėl plaukti į jūrą. Jie išlipo minėtoje Platėjos saloje netoli Libijos kranto. Pasakojama, kad toji sala tokio pat dydžio, kaip dabartinis Kirėnės polis.

157. Pagyvenę joje 2 m. ir nieko gero nepatyrę, jie paliko vieną saviškį ir išplaukė į Delfus. Čia atvykę, paklausė orakulo patarimo sakydami, kad jau gyveną Libijoje, bet nuo to nė kiek geriau jiems nesą. Pitija jiems taip pasakė:

Jei tu nematęs pažįsti Libiją, gausią ėriukų,
Net geriau už mane, ją mačiusį, - baisiai protingas.

Tai išgirdęs, Batas su savo palydovais išplaukė atgal. Dievas primygtinai reikalavo įsikurti pačioje Libijije. Grįžę į salą ir pasiėmę paliktąjį, jie įsikūrė Libijoje priešais šią salą. Toji vietovė vadinosi Azyris. Iš dviejų pusių ją supa puikūs miškingi slėniai, o trečiojoje teka upė.

158. Šiame krašte jie gyveno 6m. Septintaisiais libiai prikalbėjo juos tą vietą palikti, žadėdami nuvesti į geresnę vietą. Libiai juos vedė į vakarus ir pro gražiausią vietą, apskaičiavę laiką, pravedė naktį, kad helėnai jos nepamatytų. Ta vieta vadinosi Irasa. Nuvedę juos prie vadinamojo Apolono šulinio, pasakė: "Helėnai, štai jums tinkama gyventi vieta, nes dangus čia skylėtas".

159. Per visus 40 Bato2) ir 16 jo sūnaus Arkesilajo valdymo metų kirėniečių tebebuvo tiek pat, kiek ir iš pat pradžių. Bet valdant trečiajam karaliui, vadinamam Batu Laiminguoju2), pitija paragino visus helėnus plaukti į Libiją ir apsigyventi pas kirėniečius. Mat kirėniečiai kvietėsi žmones, žadėdami jiems duoti žemės. Pitija šitaip paskelbė:

Kas atsikraustys vėliau į mieląją Libijos šalį,
Žemė kai bus išdalyta, tas baisiai skaudžiai gailėsis.

Map of Mediterraine Galų gale Kirėnėje prisirinko daugybė žmonių, ir jie iš aplinkinių libių pradėjo atiminėti žemes. Tada apiplėšti ir baisiai įžeisti libiai su savo karaliumi Adikranu pasiuntė į Egiptą šauklius ir atsidavė jo karaliaus Aprijo globai. Aprijas surinko didelę kariuomenę ir nusiuntė prieš Kirėnę. Kirėniečiai, išžygiavę į Irasos vietovę, susirėmė prie Testo šaltinio su egiptiečiais ir juos nugalėjo3). Egiptiečiai iki tol nebuvo turėję reikalų su helėnais, juos niekino, o dabar buvo taip sumušti, kad iš visos kariuomenės tik mažas būreis grįžo į Egiptą. Dėl to egiptiečiai apkaltino Apriją ir prieš jį sukilo.

160. Batas turėjo sūnų Arkesilają. Tapęs karaliumi, šis vaidijosi su broliais tol, kol tie paliko tėviškę ir, nuvykę į kitą Libijos vietą, savo rizika įkūrė polį ir pavadino jį Barka (ir dabar jis taip vadinasi). Kurdami polį, broliai sukurstė libius sukilti prieš Kirėnę. Arkesilajas išžygiavo prieš tas libių gentis, kurios buvo priėmusios jo brolius, ir prieš sukilėlius. Libiai išsigandę pabėgo pas rytiniame krašte gyvenančias libių gentis. Arkesilajas juos vijosi tol, kol priėjo Leukonę. Tada libiai nutarė jį užpulti. Jie kirėniečius visai sutriuškino: žuvo net 7000 kirėniečių hoplitų. Po tokio pralaimėjimo Arkesilajas susirgo. Išgėręs vaistų, jis mirė. Arkelasiją pasmaugė brolis Learchas. Tada Arkesilajo žmona klastingai nužudė Learchą. Jos vardas buvo Eriksa.

161. Valdžią paėmė Arkesilajo sūnus Batas2). Jis buvo šlubas – viena jo koja buvo trumpesnė. Kirėniečiai pasiuntė į Delfus žmones paklausti orakulą, kaip jiems po tokios nelaimės tvarkytis, kad puikiai gyventų. Pitija patarė pasikviesti iš arkadų Mantinijos taikintoją. Kirėniečiai paprašė ir mantiniečiai jiems pasiuntė garbingiausią savo pilietį Demonaktą. Jis, atkeliavęs į Kirėnę ir susipažinęs su padėtimi, suskirstė gyventojus į tris files: iš teriečių ir aplinkinių vietovių gyventojų padarė vieną filę, iš peloponesiečių ir kretiečių – antrą, o iš visų salų gyventojų – trečią. Karaliui Batui jis paliko tik žemės sklypą ir pajamas iš šventyklų, o visa kita, kas anksčiau priklausė karaliams, atidavė žmonėms.

162. Valdant Batui, viskas liko taip taip, kaip sutvarkė Demonaktas, bet kai paėmė valdžią jo sūnus Arkesilajas, prasidėjo vaidai dėl karaliaus privilegijų. Mat Arkesilajas, Bato šlubojo ir Feretimės sūnus, pareiškė nepakęsiąs tos tvarkos, kurią įvedė Demonaktas, ir pareikalavo grąžinti jam protėvių privilegijas ir valdas. Kilus peštynėms, jis pralaimėjo ir pabėgo į Samą, o jo motiną – į Kipro Salaminą, kurį valdė Eueltonas. Jis paaukojo Delfams labai gražų smilkytuvą (dabar jis yra korintiečių lobyne). Pas jį atplaukusi Feretimė paprašė kariuomenės, kad ši padėtų jai ir sūnui grįžti į Kirėnę. Eueltonas davė jai visko, tik ne kariuomenenės. Kiekvieną dovaną imdama gyrė, bet sakė, kad būtų geriau, jei duotų jai kariuomenės. Kai ji, gaudama dovanų, vis tą patį kartojo, Eueltonas pagaliau padovanojo auksinę verpstę ir vilnų kuodelį. Feretimei vėl pakartojus tuos pačius žodžius, Eueltonas pasakė, kad jis moterims dovanoja tokius daiktus, o ne karius.

163. O Arkesilajas tuo metu Samo saloje rinko visokius vyrus, žadėdamas laimėjęs jiems duoti žemės. Subūręs kariuomenę, jis išplaukė į Delfus pasiteirauti orakulo apie grįžimą. Pitija šutaip pasakė: „Apolonas jums leidžia valdyti Kirėnę 8 žmonių kartas, keturias valdomas Batų ir keturias Arkesilajų, ir dauhgiau nė nemėginti. O tu, grįžęs namo, būk ramus. Jeigu rasi pilną krosnį amforų, neišdek jų, palik tokias, kokios jos yra. O jeigu jas išdegsi, tai neik į tokią vietą, kurią iš visų pusių supa vanduo. Jei nepaklausysi, žūsi pats ir gražiausiasis tavo bandos jautis“. Taip Arkesilajui pasakė pitija.

Zeus temple at Cyrene 164. Jis pasiėmė visus ir iš Samo grįžo į Kirėnę. Užėmęs ją, Arkesilajas užmiršo orakulo ištarmę ir pradėjo persekioti tuos, kurie jį išvijo. Vieni jų buvo priversti visam laikui dingti iš šio krašto, kitus suėmė Arkesilajas ir išsiuntė į Kiprą, kad ten būtų nužudyti. Tačiau juos vėjas nunešė į Knudą. Knidiečiai juos išlaisvino ir pasiuntė į Terą. Dar kitus kirėniečius, pasislėpusius Aglomacho bokšte, sudegino, apkvovęs tą bokštą malkomis. Kai viskas buvo baigta, Arkesilajas suprato, kad išsipildė orakulo pranašystė: juk pitija jam buvo uždraudusi išdegti krosnyje amforas. Norėdamas išvengti išpranašautos mirties, pats pasitraukė iš Kirėnės polio, nes manė, kad Kirėnė ir yra toji vieta, kurią supa vanduo. Jis buvo vedęs savo giminaitę, Barkos karaliaus Alazyro dukterį. Tad jis nuvyko į Barką pas Alazyrą. Čia jį turguje prekiaujantį pažino barkiečiai su pabėgėliais kirėniečiais ir jį užmušė. Kartu jie nužudė jo uošvį Alazyrą. Taip Arkesilajas sąmoningai, o gal ir nesąmoningai nusikalto, ir dėl to išsipildė orakulo pranašystė.

165. Kol Arkesilajas, užsitraukęs nelaimę, gyveno Barkoje, jo motina Feretimė Kirėnėje perėmė visą sūnaus paliktą valdžią: ir šiaip viską tvarkė, ir net dalyvavo bulėje. Sužinojusi, kad jos sūnus jau nužudytas, pabėgo į Egiptą. Mat Arkesilajas buvo padaręs paslaugą Kyro sūnui Kambizui: jis Kirėnę pavedė persams ir įsipareigojo mokėti duoklę. Atbėgusi į Egiptą, Feretimė puolė Ariandui į kojas maldaudama atkeršyti už sūnų ir sakydama, kad Arkesilajas žuvo todėl, jog buvo palankus persams.

166. Kambizas buvo paskyręs Ariandą Egipto valdytoju, bet tas, norėdamas susilyginti su Darijumi, po kurio laiko žuvo. Mat pamatęs, kad Darijus trokšta palikti tokį savo atminimą, kokio nė vienas karalius nėra palikęs, užsinorėjo juo pasekti ir už tai buvo nubaustas. Darijus įsakė labai gerai išvalyti auksą pinigams kalti. Egipto valdytojas Ariandas irgi įsakė labai švariai išvalyti sidabrą ir iš jo nukalti pinigą. Dar ir dabar Ariando sidabras yra švariausias. Sužinojęs apie tokį Egipto valdytojo elgesį, Darijus apkaltino jį dar dėl vieno – neva noro sukilti – ir liepė nužudyti.

167. Bet tada Ariandas pasigailėjo Feretimės ir davė jai visą Egipto kariuomenę – ir pėstininkus, ir laivyną. Pėstininkų strategu jis paskyrė marafietį Amasį, o laivyno – pasargadietį Badrą. Prieš pradedant žygį, Ariandas pasiuntė į Barką šauklį pasiteirauti, kas nužudė Arkesilają. Barkiečiai prisiėmė kaltę sau, nes daug blogo iš jo buvo patyrę. Tai sužinojęs, Ariandas pasiuntė prieš juos kariuomenę kartu su Feretime. Ti buvo tik priekabė, o iš tikrųjų, mano nuomone, kariuomenė buvo pasiųsta Libijos užkariauti. Mat joje gyvena daug įvairių genčių; vienos jau klausė karaliaus, o kitos – jų buvo dauguma – nepaisė Darijaus.

168. Libiai gyvena šitaip išsidėstę: tuoj už Egipto pirmoji libių gentis yra adirmachidai. Jų papročiai daugiausia egiptietiški, drabužius dėvi tokius, kaip ir kiti libiai. Moterys nešioja ant abiejų blauzdų varines apyrankes. Jų plaukai ilgi. Sugavusios juose utėlę, perkanda ir numeta. Iš visų libių tik jie vieni taip elgiasi ir tik jie siūlo karaliui ketinančias tekėti merginas: kuri karaliui patinka, iš tos jis atima mergystę. Adirmachidų kraštas tęsiasi nuo Egipto iki Plino uosto.

169. Jų kaimynai yra giligamai; jie gyvena į vakarus iki Afrodisijos salos. Tame plote yra Platėjos sala, kurioje buvo įsikūrę kirėniečiai, o sausumoje yra Menelajo uostas ir Azyrio sritis, kurioje apsigyveno kirėniečiai. Čia prasideda silfijynai. Silfijais apaugęs visas plotas nuo Platėjos salos iki Sirtos žiočių. Giligamų papročiai maždaug tokie patys, kaip ir kitų.

170. Už giligamų į vakarus laikosi asbistai. Jie gyvena į pietus nuo Kirėnės, bet jūros nesiekia, nes pajūris priklauso kirėniečiams. Iš visų libių jie labiausiai mėgsta važinėti ketvertu arklių ir apskritai stengiasi mėgdžioti kirėniečių papročius.

171. Į vakarus nuo asbistų gyvena auschisai. Jie įsikūrę tarp Barkos ir jūros ties Euesperidėmis. Viduryje auschisų yra bakalai, negausi gentis. Jos gyvenamoji teritorija siekia jūrą ties Barkos valdose esančiu Tauchyros poliu. Jų papročiai tokie patys, kaip ir tų, kurie gyvena ties Kirėne.

172. Į vakarus nuo auschisų gyvena nasamonai, gausi gentis. Vasarą jie palieka pajūryje savo bandas ir keliauja į šalies gilumoje esančią Augilos vietovę skinti datulių. Ten auga daugybė didelių datulių palmių, ir visos jos veda vaisius. Nasamonai gaudo skėrius, džiovina prieš saulę, paskui sutrina ir, užsipylę pienu, valgo. Kiekvienas turi daug žmonų, ir visi jomis bendrai naudojasi kaip masagetai. Kai nori pasantykiauti, įsmeigia joms prieš savo duris lazdą ir atlieka reikalą. Yra toks paprotys: kai vyras veda pirmą kartą, nuotaka pirmąją naktį turi su visais svečiais pasantykiauti ir kiekvienas, atlikęs reikalą, jai įteikia dovanėlę, atsineštą iš namų. Jų priesaika ir būrimai tokie: prisiekia tais, kurie jų krašte senovėje buvo teisingiausi ir geriausi vyrai; prisiekdami prisiliečia prie jų kapų. Buria suėję prie savo protėvių kapų: čia pasimeldę užmiega, ir ką susapnuoja, tas ir būna lemta. Ištikimybės sutartį sudaro duodami gerti iš savo delno ir patys iš kito delno gerdami. Jei neturi vandens ar ko geriamo, tai pasisėmę palaižo smilčių.

173. Nasamonų kaimynai – psilai. Ši gentis žuvo tokiu būdu: pietų vėjas pūtė toks stiprus, kad išdžiovino jų teritorijoje vandenį, visa jų žemė, esanti išilgai Sirtos, liko be lašo vandens. Tada psilai patraukė į žygį prieš pietų vėją (aš tik perduodu libių pasakojimą). Kai jie atsidūrė smėlio dykumoje, pakilo pietys ir visus juso užpylė smėliu. Psilams žuvus, jų žemę valdo nasamonai.

174. Toliau už jų į pietus – jau žvėrių gyvenamame krašte – laikosi garamantai. Jie vengia visų, su niekuo nebendrauja, neturi ginklų ir nemoka kariauti.

175. Garamantai gyvena už nasamonų tolyn į žemyną, o palei jūrą į vakarus yra makai. Jie skutasi galvas, palikdami plaukų skiauterę: plaukus palieka viršugalvyje, o iš visų pusių žemyn nuskuta. Vietoj skydų kariaudami jie naudojasi stručių odomis. Per jų kraštą teka Kinipo upė: ji prasideda vadinamoje Charitų kalvoje ir įteka į jūrą. Toji Charitų kalva apaugusi tankiu mišku, nors šiaip visoje iki šiol minėtoje Libijoje neauga jokie medžiai. Nuo jūros iki tos kalvos 200 stadijų.

176. Šalia makų yra gindanai. Jų moterys vaikščioja čiurnis apsirišusios odos juostelėmis. Štai dėl ko jos taip daro: kai tik pasantykiauja su vyriškiu, tuoj užsiriša tokią juostelę. Kuri tų juostelių yra užsirišusi daugiausia, ta laikoma geriausia – mat su ja daugiausia vyriškių mylėjosi.

177. Šalia tų gindanų pajūryje gyvena lotofagai, mintantys tik lotoso vaisiais. Tie vaisiai yra tokio didumo kaip mastikmedžio riešutai, o saldumo kaip datulės. Iš lotoso vaisių lotofagai gaminasi ir vyną.

178. Už lotofagų pajūryje gyvena machlijai. Ir jie valgo lotosą, bet mažiau nei anie. Jų kraštas remiasi į didelę upę vardu Tritonas. Toji įteka į Tritonidės ežerą. Jame yra sala Fla. Sako, orakulas liepęs lakedoniečiams joje įsikurti.

179. Yra ir šitoks pasakojimas: kai Pelijo papėdėje buvęs pastatytas Argo laivas, Jasonas, įsikėlęs į jį hekakombą ir varinį trikojį, išplaukė aplink Peloponesą, norėdamas patekti į Delfus. Pakeliui į Malėją borėjas pagriebęs laivą ir nunešęs į Libiją. Dar Jasonas nematęs žemės, kai įstrigęs Tritonidės ežero seklumoje. Nežinančiam kaip iš tų seklumų ištrūkti Jasonui pasirodęs Tritonas ir paprašęs atiduoti jam tą trikojį, pažadėdamas už tai parodyti, kaip išplaukti iš to ežero, ir nieko jiems nedaryti. Jasonas sutikęs, ir Tritonas parodęs, pro kur išplaukti iš seklios vietos, o trikojį pasistatęs savo šventykloje ir iš to trikojo išpranašavęs Jasonui Ir jo draugams ateitį: jei kurio nors Argu plaukiančio vyro kuris nors palikuonis pavogs tą trikojį, tai aplink Tritonidės ežerą iškilsią šimtas helėnų polių. Tatai išgirdę, vietiniai gyventojai libiai trikojį paslėpė.

180. Machlijų kaimynai yra ausijai. Ir jie, ir machlijai gyvena aplink Tritonidės ežerą; Tritono upė sudaro tarp jų ribą. Machlijai nešioja ilgus plaukus galvos užpakalyje, o ausijai – priekyje. Per Atėnės šventę jų merginos pasiskirsto į dvi grupes ir kovoja vienos su kitomis akmenimis ir lazdomis sakydamos, jog pagal senovinį paprotį tai daro vietinės deivės garbei. Tą deivę mes vadiname Atėne. Tas, kurios miršta nuo žaizdų, vadina netikromis merginomis. Dar nesibaigus kovai jie štai ką daro: geriausiai kovojusiai merginai uždeda korintiečių šalmą, helėniškus šarvus ir, įlaipinę į kovos vežimą, veža aplink ežerą. Kaip ausijai merginas puošdavo anksčiau, kol ten dar negyveno helėnai, negaliu pasakyti, bet manau, kad egiptiečių ginklais, nes man atrodo, kad skydą ir šalmą helėnai perėmė iš egiptiečių. Ausijai tvirtina, kad Atėnė yra Poseidono ir Tritonidės ežero deivės duktė, tik susipykusi su Poseidonu ir atsidavusi Dzeuso globai, o šis ją priėmęs kaip savo dukterį. Taip jie pasakoja. Su moterimis santykiauja bendrai, kaip gyvuliai, jų neveda. Moteriai pagimdžius sveiką, stiprų vaiką, po 3 mėn. susirenka visi vyrai, ir tas, į kurį vaikas labiausiai panašus, laikomas jo tėvu.

181. Tokios pajūryje yra libių klajoklių gentys. … [toliau aprašomos dar kitos gentys bei libių papročiai]

Agora with floor mosaic at Cyrene 200. Feretimės gelbėtojai persai, Ariando pasiųsti, atplaukė į Barką ir apgulė polį, reikalaudami atiduoti tuos, kurie buvo kalti dėl Arkesilajo nužudymo. Barkiečiai, jausdamiesi dėl to kalti, nesileido į derybas. Persai laikė apgulę Barką 9 mėnesius, kasdami požeminius įėjimus į tvirtovę ir nuolat smarkiai puldami. Požeminius įėjimus aptiko vienas kalvis variniu skydu šitaip: nešdamas skydą palei tvirtovės sieną iš vidinės pusės, visur juo lietė žemę; kur tik dėjo skydą, neišgirdo jokio garso, o ties iškastąja vieta skydo varis suskambo. Tada barkiečiai, išrausę požeminį įėjimą iš priešingos pusės, užmušė kasančius persus. Šitaip buvo surastas persų pakasas, o puolimus barkiečiai atremdavo.

201. Taip truko ilgą laiką, iš abiejų pusių krito daug karių, persų netgi daugiau, ir pėstininkų strategas Amasis štai ką sumanė. Supratęs, kad jėga barkiečių neįveiks ir reikia griebtis gudrumo. Padarė taip. Liepė naktį iškasti platų griovį, per jį nutiesti plonas lentas, jas užpilti žemėmis ir sulyginti paviršių. Prašvitus jis pasiūlė barkiečiams pradėti derybas. Šie mielai sutiko, nes norėjo susitarti. Persai prisiekė ant slaptojo griovio: priesaika bus tvirta tol, kol ši žemė čia tvirtai stovės. Barkiečiai pažadėjo mokėti karaliui duoklę, o persai – barkiečiams nieko blogo nedaryti. Po tos sutarties barkiečiai, pasitikėdami priesaika, ne tik patys išėjo iš tvirtovės, bet ir, atidarę visus vartus, leido kiekvienam priešui panorėjus į ją įeiti. O persai, išgriovę slaptą tiltą, įsiveržė į tvirtovę. Tiltą išgriovė, kad nesulaužytų priesaikos, - juk barkiečiams buvo pasižadėję laikytis priesaikos tol, kol ši žemė tvirtai stovės. Išgriovus tiltą, priesaikos nebereikėjo laikytis.

202. Kai persai perdavė Feretimei kalčiausius barkiečius, toji liepė užmauti juos ant stulpų aplink visą tvirtovę ir, nupjausčius jų žmonoms krūtis, apdėlioti jomis visą sieną. Kitus barkiečius ji atidavė persams kaip grobį, išskyrus Bato palikuonis ir tuos, kurie buvo nekalti dėl Arkesilajo nužudymo. Jiems Feretimė ir atidavė polį.

203. Visus kitus barkiečius pasiėmę kaip vergus, persai iškeliavo atgal. Kai jie grįždami priartėjo prie Kirėnės, polio gyventojai, vykdydami kažkokio orakulo ištarmę, leido persams laisvai per jį pereiti. Einant kariuomenei per polį, Badras, laivyno strategas, įsakė jį paimti, bet pėstininkų strategas Amasis neleido, nes kariuomenė, anot jo, buvo pasiųsta tik prieš vieną helėnų polį – Barką. Pagaliau išėję iš polio ir susėdę pailsėti prie Dzeuso kalvos, persai ėmė gailėtis, kad nepaėmė Kirėnės. Tada pamėgino antrą kartą eiti, bet kirėniečiai jų nebeįsileido. Nors niekas nekovojo, bet persai išsigando ir tekini nubėgo apie 60 stadijų tolyn. Kai jie ten pasistatė stovyklą, atėjo Ariando pasiuntinys ir liepė jiems grįžti namo. Tada persai paprašė kirėniečių kelionei maisto. Kirėniečiai davė, o tie iškeliavo į Egiptą. Tačiau juos ėmė persekioti libiai ir atsiliekančius žudyti, kol priėjo Egiptą. (Jie tai darė, norėdami prisigrobti egiptiečių drabužių ir šarvų).

204. Tai buvo tolimiausias persų kariuomenės žygis į Libiją – iki Euesperidžių. Vergais paverstuosius barkiečius persai nuvedė pas karalių Darijų, o šis jiems leido apsigyventi viename Baktrijos kaime. Jie tą kaimą pavadino Barka (tas kaimas ir dabar yra Baktrijoje).

205. Bet ir Feretimės gyvenimo galas buvo nekoks: kai, atkeršijusi barkiečiams, grįžo į Egiptą, mirė labai bloga mirtimi – mat ją gyvą suėdė kirminai. Per didelis kerštas dievams nepatinka. Šitaip baisiai Feretimė, Bato žmona, atkeršijo barkiečiams.

 

Paaiškinimai

1) Hekatomba - iš pradžių 100 jaučių auka, vėliau – bet kuri didesnė.
2) Batas I valdė Kirėnę apie 630-599 m. pr.m.e; Batas II (Laimingasis) – apie 583-560 m. pr.m.e.; Batas III (Šlubasis) – apie 550-530 m. pr.m.e.
3) Manoma, kad mūšis įvyko apie 570 m. pr.m.e.

Džiroftas
Chimera tebegyva
Kur išėjo hetitai?
I. Naživinas. Judėjas
Kadžuraho paminklai
Niobė - suakmenėjusi deivė
A. Stesinas. Murzi ir tuštuma
Sahara senaisiais laikais
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Aleksandro Didžiojo varžovai
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Trumpa istorijos mokslo istorija
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Herodotas. Istorija: apie hiperborėjus
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Moteris su dviem leopardais
Paslaptingas Atėnės gimimas
Baikalas ir uolų piešiniai
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Orknėjų Brodgaro valdovas
Nubija ir jos istorija
Bado kalnai Afrikoje
Galios vietos: Optina
Bokoro rūmai, Kambodža
Mainadės ir Dionisas
Paslaptingosios zonos
Languedoko akmenys
Kijevo paslaptys
Mohendžo-daro
Šnabždanti uola
Nan Madolis
Vartiklis