Niobė - suakmenėjusi deivė

Niobe Rock near Manisa, Turkey Seniausias paminklas yra ne Egipte, o Turkijoje. Tai Niobės "statula". Tai ne "paminklas", o paprasta uola, turinti liūdinčios moters bruožus. Ją 8 a. pr.m.e. erą mini Homeras, "Iliadoje" (24:612) nurodantis, kad ji "iškilusi tarp uolų neįžengiamose Sibylo kalvose, kur, kaip žmonės sako, Nimfos, šokusios prie Achelo (Achelous) krantų, prigulė pasnausti. Ten marmurinė Niobė apmąsto vienatvėje, ką dievai skyrė jai".

Anot graikų, Niobė buvo pirmoji moteris, kurios palikuonys apsigyveno Graikijoje. Pagal legendą, Mikėnų Agamemnono dinastija kilusi iš Niobės tėvo Tantalo, kadaise valdžiusio nepaprastai turtingą karalystę prie Sipulo kalno Mažojoje Azijoje.

Maždaug 150 m. Pausanijus (kuris greičiausiai buvo gimęs Magnezijoje, dabartinės Manisa pirmtakėje, Turkija) 10-yje tomų aprašė viską, kas verta pamatyti senojoje Graikijoje. Remdamasis jos nuorodomis 1870-aisiais vokiečių avantiūristas Heinrich Schliemann Graikijoje atrado priešistorinius Mikėnų paminklus. Prie Sipylo kalno Pausanijus žadėjo gausių įspūdžių – nuo verkiančios Niobės statulos iki dingusio Tantalo miesto.

Ant Sipylo kalno randasi uola, su išrėžtu "sostu", kuriame sėdėjo Tantalo sūnus Pelopas, iš čia stebėdamas savo karalystę. Žemiau – nuostabaus grožio tarpeklis, kuris gali būti Pausanijaus minimas kalno plyšys – anot jo, pastumtas kalnas atvėrė atsivėrė ir pasruvęs vanduo užpylė Tantalo miestą. Ant kitos uolos išrėžtas vėlyvojo bronzos amžiaus (datuojamas 14-13 a. pr.m.e.) Deivės Motinos veidas, vietinių vadinamas "Kibele" (Cibele). Anot Pausanijaus, tai ankstyviausias Motinos atvaizdas, nes jį sukūrė Tantalo sūnus Brotėjas (Broteas).

Netoliese yra uoloje iškirstas kapas, laikomas Tantalo amžinojo poilsio vieta. Čia yra du kalnų ežerai: Tantalo, prie kurio Pausanijus sakosi matę baltuosius erelius, ir Saloe (dabar išdžiūvęs), po kuriuo, atseit, ir randasi Tantalo miestas (Tantalis) [ O gal tai ir yra pasakojimo apie Atlantidą šaltinis? ].

Taip pat Pausanijus aprašo ir Niobės statulą: "Pats mačiau Niobę, kai lipau į Sipylo kalną. Iš arti Niobė yra uola bei srautas, ir niekas panašaus į moterį, liūdinčią ar kitokią; bet, paėjus toliau nuo jos, pamatai moterį, palinkusią ir verkiančią".

Weeping Niobe Rock; Logan Marshal Niobės istorija buvo mėgstama graikų meno ir literatūros tema. Sofoklis apie ją parašė visą pjesę (kurios išliko tik kelios eilutės). Vaizdingiausia ji pateikta Ovidijaus "Metamorfozėse". Niobė, Frigijos karaliaus Tantalo dukra, atvyko į Tėbus, kur ištekėjo už karaliaus Amfiono. Amfionas taip pasakiškai grojo lyra, kad pakerėdavo medžius ir priversdavo akmenis sugulti į reikiamas vietas – ką panaudojo perstatydamas Tėbų sienas. Pora susilaukė daug vaikų – 6 sūnų ir 6 dukrų. Tačiau Niobės pasipūtimas baigėsi tragiškai. Ji gyrėsi, kad vaikų turi daugiau nei deivė Leta, pagimdžiusi Dzeusui tik Apoloną ir Artemidę. Leta pasiskundė savo vaikams, kurie nieko nelaukdami strėlėmis iššaudė visus Niobės sūnus. Nusivylęs Amfionas nusižudė. Tačiau Niobė nerodė gailesčio, tad Apolonas ir Artemidė iššaudė ir dukras. Tada iš sielvarto Niobė suakmenėjo.

Ovidijus įtraukė ir paaiškinimą, kodėl suakmenėjusi Niobė yra Sipylo kalne, o ne Tėbuose: "Baisus viesulas pakėlė ją ir nunešė į jos šalį, kur ji buvo užkelta į kalno viršūnę. Ten ji leidžia laiką ir net dabar ašaros teka jos marmuriniu veidu".

Kur gi tiksliai randasi Niobės uola? Jos vieta neabejotinai buvo žinoma Bizantijos imperijos laikais, tačiau, tikriausiai, pamiršta per turkų invaziją 14 a. 18 a. smalsūs europiečiai ėmėsi jos ieškoti prie Sipylo kalno, tačiau suklydo, "Sibilę", hetitų Deivę Motiną, esančią šiaurinėje kalno dalyje, palaikę Niobe. Ta klaida buvo nuolat kartojama literatūroje, kol 1937 m. orientalistas nustatė tikrąją jos vietą: ten, kur Pausanijus ir nurodė, - pakeliui į kalno viršūnę. Jo dėka dabar ją nesunkiai gali aplankyti turistai (kurių čia nėra gausu). Lengviausias kelias į Sibylo viršūnę (1517 m aukščio) yra besirangantis kelias šiaurės vakarų pusėje (vedantis į Solo nacionalinį parką). Pakeliui ir pamatome Niobę. Iš skirtingų vietų galime stebėti skirtingas jos "veido" išraiškas – tam įrengtos išbetonuotos aikštelės, kur turistai gali prisėsti ir nufotografuoti.

Už uolos pakeliui į Manisa yra upelis, kurį minėjo Pausanijus. Jį kerta nedideli tilteliai iš Romos ar Bizantijos plytų ir akmenų, o viršuje likę to paties amžiaus akveduko liekanos. Tai liudija, kad Romos laikas ši vieta buvo lankoma turistų. Dabar prie akveduko įrengta arbatinė, kurioje galima išgerti arbatos ir pasigrožėti tarpekliu, iš kurio išteka upelis. Iš čia matosi už tarpeklio dvi galvos, gašliai žvelgiančios įžambiomis akimis. Tarpeklyje jų yra dar daugiau.

Matyt, jas užsimena Homeras, tvirtinęs, kad nužudyti Niobės vaikai nepalaidoti gulėjo kraujo klane 9 dienas ir, "kadangi nebuvo kam jų palaidoti, Krono sūnus [Dzeusas] pavertė juos akmenimis".

Sakoma, kad vienas Niobės sūnų, Sipylas, savo vardą davė kalnui. Įdomi klaida įsivėlė Kembridžo "Senovės istorijos" 2-ame leidimo (1975) indekse – įrašai, nukreipiantys skaitytoją apie hetitų uolų meną, yra tarp "Sipylus, Mount" ir "Siphylus, Minor Asia". Pagal Oksfordo anglų kalbos žodyną (1933), žodis "sifilis" pirmąkart panaudotas Veronos gydytojo ir poeto Giroklamo Fracastoro eilėraštyje "Syphilis, sive Morbus Gallicus" (1530). Jame aprašomos piemens Sifilio nelaimės kenčiant šią ligą. Yra spėjimų, kad Viduramžiais buvo iškreiptas Niobės sūnaus Sipylo vardas. Versija atrodo įtikėtina, nes jaunasis Sipylas buvo nukautas Apolono, maro, o taipogi medicinos dievo.

Pausanijus buvo skeptiškas pasakojimui, kad Niobė tebelieja ašaras: "Ir jie sako, ant Niobė Sipylo kalne tebeverkia vasarą. Ir ten yra kitų mano išgirstų pasakojimų: kad grifai turi dėmes kaip leopardo ar tritonai kalba žmonių balsais, o kai kurie žmonės sako, kad jie pučia Niobe by Johann Wilhelm Bauer (Metamorphoses); 1703 per skylėtas kriaukles. Žmonės, kuriems patinka klausytis tokių mistinių pasakojimų, yra linkę pridėti dar ir savų ir taip pakenkia tiesai, kurią sumaišo su daugybe niekų".

Čia reikia pridurti, kad Pausanijaus tikėjimas stebuklais labai savitas. Jis tikėjo jais, tik kai jie vyko labai senais laikais. Vėliau stebuklai liovėsi. Tad jis galėjo patikėti, kad Niobė iš tikro labai senai virto akmeniu, tačiau jam buvo nepriimtina, kad "statula" gali verkti. Tačiau tokiam reiškiniui egzistuotų ir natūralus paaiškinimas: viršuje buvęs sniegas pavasarį pradeda tirpti ir vanduo teka nosimi tarsi ašaros. Tačiau tokio dalyko nepastebėta, o Pausanijus minėjo "verkimą" vasarą, kai sniegas būtų jau seniai ištirpęs. O kodėl negalėjo verkti Niobė, kai iš viso pasaulio atsklinda liudijimų apie "verkiančias" Marijos statulas?

Nuostabus dalykas yra ir tai, kad Niobė išliko. Čia dažnai įvyksta žemės drebėjimai. Vienas didžiausių įvyko 17 m., kai jis prilygo "katastrofai Biblijoje". Per naktį su žeme buvo sulyginta 12 aplinkinių miestų. Tacitas mini "bėglius, kuriuos prarijo atsivėrę plyšiai. Liudijama apie nugrimzdusius didelius kalnus, iškilusias lygumas ir virš griuvėsių siaučiančią ugnį". Imperatorius Tiberijus suteikė nemažą pagalbą, o Magnezija buvo įvertinta kaip antroji pagal nukentėjimą. O kad net maži drebėjimai gali sukelti pažeidimus, rodo suskilinėję betoninės apžvalgos aikštelės. O Niobė atsilaikė 3000 m. nuo pat Homero laikų.


Priedai: Mitologijos atšvaistai Niobe by Joseph Solomon (1860-1927)

Pelopas

Daugiau skaitykite >>>>

Niobė

Niobė - Frigijos karaliaus Tantalo dukra, Pelopo sesuo, atvykusi į Tėbus, ištekėjo už karaliaus Amfiono. Su juo susilaukė 6 sūnų ir 6 dukrų (pagal Homerą; pagal Hesiodą ir Pindarą – po 10, pagal Sapfo – po 9, o pagal tragikus – po 7). Būdama, kaip ir tėvas, labai išdidi, su panieka atsiliepė apie Letą, teturėjusią tik du Dzeuso vaikus – Apoloną ir Artemidę. Pagal kai kuriuos mito variantus, ji net uždraudė Tėbų moterims aukoti tai deivei. Įsižeidusi Leta pasiskundė savo vaikams. Apolonas strėlėmis nukovė Niobės sūnus, o Artemidė - dukras (kai kuriuose variantuose, Artemidė pasigailėjo jauniausios dukters, o kituose – Apolonas pasigailėjo jauniausio Niobido). Sužinojęs apie nelaimę, Amfionas nusižudė, o Niobė iš skausmo suakmenėjo. Yra ir variantas, pagal kurį Niobė.po tragedijos grįžo į tėvynę ir pamatė tėvą Tantalą, dievų pasmerktą stovėti po kybančia uola. Negalėdama pkelti tiek nelaimių, ji paprašė Dzeuso, kad ją paverstų akmeniu, Pagal Ovidijų, ji pati virto akmeniu, kurį vėjas nunešė į Lidiją ant Sipilo kalno, o ten iš jos akių tebesilieja ašaros.

Yra išlikę: skulptūrų grupė, kurioje Niobė bando uždengti nuo strėlių jauniausią Niobidę, sužeistos Niobidės skulptūra, Dzeuso sosto Olimpijoje reljefai, Nemesidės šventyklos Ramnunte metopai, piršiniai ant vazų.

Amfionas

Amfionas - Dzeuso ir Tėbų valdovo Niktėjo dukters Antiopės sūnus. Mažą Amfioną kartu su broliu dvyniu Dzetu valdovas Likas, Niktėjo brolis, išmetė iš namų ir juos išauklėjo piemenys prie Kitairono kalno. Likas jų motiną Antiopę laikė užrakintą ir žiauriai su ja elgėsi. Tačiau toji pabėgo ir surado savo jau suaugusius sūnus. Šie išvijo iš sosto Liką, o jo žmoną Dirkę pririšo prie jaučio ragų ir įstūmė į šulinį. Kitame variantem dvyniai atgavo valdžią padedami Dzeuso. Gavę valdžią, pradėjo statyti miesto sienas. Dzetas, - grubios fizinės jėgos įsikūnijimas, nešiojo ir dėjo akmenis, o Amfionas Hermio dovanota lyra skambindamas priversdavo akmenis sugulti į jiems skirtas vietas. Dar kitame mito variante sienas pastatė Kadmas, o broliai sutvirtino žemutinį miestą. Amfionas vedė Niobę, susilaukė daug vaikų ir kartus u jais žuvo (nusižudė; Dzeusas nutrenkė žaibu arba Apolonas nukovė strėle, kai, keršydamas už vaikų žūtį, bandė nugriauti Apolono šventyklą). Eyripidas brolius dvynius vadina "baltakarčiais Bojotijos Dioskūrais", istariniais laikais juos vadino "Tėbų Dioskūrais". Netoli miesto sienos buvo rodomas bendras jų kapas.

Kiti Amfionai – a) Bojotijos Orchomeno valdovas; b) Epėjų vadas Trojos karo metu.

Neapolyje saugoma Apolonijaus ir Taurisko grupinės statulos, vaizduojančios Dirtės nubaudimą, kopija (1 a. pr.m.e.).

Slontaho šventykla
Kijevo paslaptys
Bado kalnai Afrikoje
Brandbergo Baltoji ledi
Sahara senaisiais laikais
Ayers uola Australijoje
Bokoro rūmai, Kambodža
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Vaska Šeitanova. Bulgarų pavasario šventės
Pokalbis apie Aštuonis ir Devynis
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Aleksandras Didysis: mūšis prie Issus
Jurgis Kunčinas. Vilnius po senovei
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Ten erzelynė, žmonės, cirkas...
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Moteris su dviem leopardais
Baikalas ir uolų piešiniai
Nemezidė, Eileitija ir kt.
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Nubija ir jos istorija
Erotas, meilės dievas
Galios vietos: Optina
Paslaptingosios zonos
K. Norborg. Asyžius
Šambalos paieškos
Sibilės