Hiperboriečiai senovės liudijimuose. Vartiklis

Jei apie Atlantidą senovėje rašė tik Platonas, tai Hiperborėją minėjo daugelis autorių.

Dar Antikos laikais apie Hiperborėją rašė Himerijus („Kalbos“), Pindaras („Istmės odės“), Plinijus („Gamtos istorija“), Herodotas („Istorija“), Pausanijus („Elados aprašymas“) ir kt. Pirmasis hiperboriečius paminėjo Homeras „Himne Dionisui“ (7-6 a.pr.m.e.), kur jų pavadinimas atitiko „pasaulio krašto“ sampratą. Jų pavadinimas reikia „esantys už šiaurės vėjo“. Atrodo, kad Hekatėjas juos tapatino su lokriečiais. Plečiantis geografinėms žinioms, jų gyvenamoji vieta buvo vis labiau nutolinama už Danubės upės, prie tariamų Rifėjų kalnų, saloje priešais keltus, o 11 a. juos pradėta tapatinti su skandinavais.

Hiperboriečiai gyveno šiaurėje, kur visada šviesu ir kur Apolonas praleidžia žiemos mėnesius. Saulės dievas kartais buvo vadinamas hiperboriečių Apolonu ir sakyta, kad jis pas juos atvyksta kas 19 m. Manyta, kad ten buvo ir Hesperidžių sodai. Sakyta, kad hiperboriečiai gyveno po 1000 m., bet, kai pabosdavo gyvenimas, nuo olos šokdavo į jūrą. Jie laikėsi daugybės dorybių, buvo vegetarai.

Herodoto naudotais šaltiniais greičiausiai buvo Hekatėjus iš Mileto (dvitomis „Kelionės po žemę“) Homeras, Hesiodas („Epigonė“) ir (pseudo-)Aristėjas iš Prokoneso^*) (neišlikusi poema „Arimaspų legenda“), Jonijos geografai. Pataisas galėjo padaryti pagal žodinius paliudijimus: Juodosios jūros graikų, isedonų, skitų, argipėjų, deliečių.

Hekatėjas (apie 500 m. pr.m.e.) rašė, kad šventoji Hiperborėja, sukurta „pagal sferų pavyzdį“, randasi „srityse už keltų žemių“ saloje vandenyne. Pagal graikus, atseit, ir Apolono šventykla Delfuose pastatyta Hiperborėjos statytojų. Iš čia, gulbių traukiama karieta, jis skrido pas hiperboriečius. Sakoma, kad graikų poetas Aristėjas, šamaniškai sučiuptas, keliavo į Hiperborėją, valdomą Apolono. Mistinė sielų kelionė į Hiperborėją yra paplitus tema graikų literatūroje.

Herodoto pasakojimą apie hiperboriečius pradeda perdirbta (pseudo-)Aristėjo poema, tvirtinant, kad hiperboriečiai gyvena šiauriniame žemyno pakraštyje, nesikilnoja iš vietos į vietą ir nesivaržo dėl kaimyninių žemių [4:13-15]. Herodotas netgi pabrėžė, kad Aristėjas tą informaciją papasakojo isedonų.

Toliau Herodotas šiaurę aprašė kaip negyvenamą dėl šalčio ir neturinčią dirbamos žemės [4:20; 4:28-29]. Informacija apie žemes, esančias už argipėjų yra nepatikima ir Herodotas laiko nesąmone pasakojimus apie ožiažmogius ir žmones, miegančius po 6 mėn. [4:24-25]. Tačiau tai gali būti alegorinės nuorodos į barbarus, dėvinčius kailius, ir dienos-nakties trukmę Arktikoje. Sunkiau su isedonų pasakojimais apie vienaakius žmones ir auksą saugančius grifus [3:115-116]. Kartais padeda paties Herodoto komentarai,pvz., pateikęs skitų įsitikinimus, kad šiaurė nepasiekiama dėl kalnų ir perėjas saugančių pūkų, jis spėja, kad kalbama apie sniegą ir pūgas [4:30-31].

Pagal deliečių apibendrintus pasakojimus, Herodoto laikmečiu hiperboriečiai Apolono kultui Delo saloje siuntė kviečių šiaudais aprištas šventąsias dovanas. Praeityje dovanas nešė dvi nekaltos merginos, Hyperochė ir Laodikė, kurias saugojo 5-i perferėjai (asociacija su "periferija"?) vyrai. Kai pasiuntinės nesugrįžo, hiperboriečiai pradėjo ieškoti mainų tarpininkų įvairiose tautose (panašią sistemą Herodotas matė pas trakus ir peonus). Herodotas pažymėjo, kad deliečiai vis dar gedi negrįžusių pasiuntinių (vaikai nusikirpę plaukus) ir turi apeigas jų pirmtakėms Argė ir Opė (kurių pašlovinimui Olenas iš Likijos parašė himną), kurios atvyko į Delą pagerbti Apolono ir Artemidės (kai vėlesnės pasiuntinės atvyko pagerbti Eileitijos) [4:33-35].

Kiti hiperboriečių paminėjimai daugiausia susiję su literatūra, ypač poezija. 5 a.pr.m.e. Sicilijos tironų remiamas Bakchilido 476 m.pr.m.e. Hiero pergalę karo vežimų lenktynėse šlovinančiame himne, Apolonas atsilygina senam žmogui ir jo dukroms už gausią auką Delfams, pasiųsdamas juos gyventi pas hiperboriečius.

Ir populiaresnio Pindaro (518-446 m.pr.m.e.) odėse irgi šlovinami laimėję atletai. Hiperboriečiai minimi "Pytijos odėse" (apie 498 m.pr.m.e), šlovinančiose Hipoklėjo iš Tesalijos už pergalę jaunuolių lenktynėse. Jose pasakojama, kaip Persėjas puotavo pas hiperboriečius ir stebėjo jų gyvenimą:
"Nei jūra, nei pėsčiomis nepasieksite nuostabaus hiperboriečių krašto… Kartą Persėjas, savo tautos valdovas, atėjo pas juos ir ten puotavo. Jis rado juos aukojančias gausias asilų aukas dievui. Ir jų iškilmėse bei Apolono šlovinime jį labiausiai džiugino ir prajuokino tų laukinių arogancija. Mūza irgi dalyvauja jų papročiuose; aplink šoka merginos, skambant lyrų ir fleitų garsams. Jų galvas puošia aukso laurų vainikai, linksmai šokyje sukantis. Jokios ligos ir senatvės negalios nevargina tos šv.tautos, kaip ir sunkus triūsas ir kovos. Gyvena jie nebijodami Nemezidės bausmės. Taip kadaise Danajės sūnus, stiprus dvasia, atėjo pas tuos pašlovintus žmones; ir ten jį palydėjo Atėnė" [10:25-45].

Pindaro "Istmės odėse" hiperboriečių kraštas minimas kaip žinomo pasaulio pakraštys [6:20-25], "Olimpinėse odėse" – kaip graikų religinių papročių įkūrėjus, - tokių, kaip alyvų girlianda nugalėtojui [3:15-20].

Hiperboriečių prabanga gali būti siejama su prekyba gintaru ["Gintaro kelias" gyvavo nuo pat 1000 m.pr.m.e.]. Juk ir Herodotas pastebėjo: "Atrodo, kad šalys, esančios prie gyvenamo pasaulio pakraščio, gamina dalykus, kurie yra rečiausi ir nuostabiausi" [3:116]. Įdomu, kad su hiperboriečiais siejama vien kas yra teigiama (iš svetur atėjusių dalykų).

Diodoras Sicilietis (apie 100 m.pr.m.e.) aprašė Pytėjo iš Masilijos kelionę aplink Britaniją (apie 300 m.pr.m.e.). Jis rašė:
“Apie tuos, kurie minimi senuosiuose mituose, Hekatėjaus ir kitų, sakoma, kad srityse už keltų (galų) kraštų vandenyje yra sala ne mažesnė už Siciliją. Ši sala, minima, yra šiaurėje ir joje gyvena hiperborėjai, taip vadinami, nes jie yra anapus taško, kur pučia šiaurės vėjas; ir kad kraštas yra derlingas visiems pasėliams, nes gana palankus klimatas leidžia nuimti du derlius per metus“.

Diodoras rėmėsi Hekatėjo apie 500 m. pr.m.e. užrašytomis legenda apie gyventojų prie Egėjo jūros ryšius su hiperboriečiais: "Jie turi savo kalbą ir yra labai draugiškai nusiteikę graikų atžvilgiu, o ypač atėniečių ir deliečių, ką paveldėjo iš senųjų laikų". Taipogi minima, kad kai kurie graikai lankėsi pas hiperboriečius su brangiomis dovanomis su užrašais graikiškomis raidėmis. "Ir taipogi senovėje hiperborietis Abaris atvyko į Graikiją ir atnaujino gerus santykius su deliečiais".

Hekatėjas iš Abderos (4 a.pr.m.e.) rašė (“Apie hiperborėjus”) apie didelę salą į šiaurę nuo galų, kurioje gyveno hiperborėjai. Jų pagrindinis dievas buvo Apolonas [Saulės dievas, “kurio garbei grojo arfa ir dainavo”]. Jie turėjo jam skirtą miestą su “išskirtine apvalia šventykla” [tai sudarė prielaidoms apie Britaniją ir Stounhendžą]. "Taipogi sakoma, kad šioje saloje Mėnulis pasirodo taip arti Žemės, kad jame matomi žemės formos ir kad Apolonas aplanko salą kas 19 m., per kuriuos žvaigždės padaro savo ratą - ir todėl graikai 19 m. ciklą vadina “didžiaisiais metais”. Atvykęs dievas groja arfa ir šoka savimi patenkintas kiekvieną naktį nuo pavasario lygiadienio iki Plejadžių patekėjimo. Aukščiausia miesto valdžia ir švenčiausioji vieta priklauso vadinamiems Borėdais, kurie yra Borėjo palikuonys, kuriems visąlaik priklausė valdymas".

Kitos žinios apie hiperborėjus randamos mituose apie Orfėjų. Kai Dionisas įsigalėjo Trakijoje, Orfėjas nemanė jo garbint, o skelbė trakiečiams apie aukojimo blogybes. Jis mokė apie “kitas šventąsias paslaptis”, siejamas su Apolonu, kurį laikė didžiausiu iš dievų. Tai įsiutino Dionisą. Jis pasiuntė mainades į Apolono šventyklą, kurios žyniu buvo Orfėjas. Jos įsiveržė, nužudė savo vyrus, susirinkusius paklausyti Orfėjaus, nurovė Orfėjaus galūnes ir jo galvą įmetė į Hebro upę, kuria ji plaukė tebedainuodama. Ją nunešė į Lesbo salą [pagal kitą versiją, Orfėją žaibu nutrenkė Dzeusas už dievų paslapčių atskleidimą].

Plinijus Vyresnysis "Gamtos istorijoje" rašė: "Už šių [Ripėjų] kalnų, Akvilono pusėje, laiminga tauta (jei galima tuo tikėti), vadinama hiperborėjais, sulaukia labai pagarbaus amžiaus ir garsėja nuostabiomis legendomis. Tikima, kad ten yra pasaulio kilpos ir dangaus šviesulių apsisukimų ribos. Saulė ten šviečia pusę metų, ir tai tik viena diena, kai Saulė nepasislepia (kaip apie tai manytų neišmanantys) nuo pavasario iki rudens lygiadienių; šviesuliai ten pateka tik kartą per vasaros saulėgrįžą, o nusileidžia žiemą. Šalis ta visa apšviečiama Saulės, su palankiu klimatu ir be atšiaurių vėjų. Tų gyventojų buveinėmis yra girios ir miškai; Dievų kultą palaiko atskiri žmonės ir visa bendruomenė; ten nežinomi kivirčai ir visokios ligos. Mirtis ateina tik persisotinus gyvenimu… Negalima suabejoti šios tautos egzistavimu" [IV 26].

Iš šios ištraukos galime padaryti kelias svarbias išvadas. Kraštas yra ten, kur Saulė nenusileidžia kelis mėnesius. Tai gali būti tik poliarinė sritis, kuri rusų folklore vadinta Saulės karalyste (pažodžiui tiksliau, "po Saule"). Antra, klimatas šiaurėje buvo kitoks nei dabar, ką patvirtina ir naujausi Škotijos šiaurėje atlikti tyrinėjimai – tik prieš 4000 m. šioje platumoje klimatas buvo kaip Viduržemio jūros rajone ir čia veisėsi daug šilumą mėgstančių gyvūnų. Rusijos paleontologai ir okeanografai, kaip ir JAV ir Kanados mokslininkai, nustatė, kad prieš 30-15 tūkst. Metų Arktikos klimatas buvo švelnesnis, o Arkties vandenynas buvo šiltas. Jų nuomone, Viskonsino apledėjimo metu Arkties vandenyno viduryje egzistavo pakenčiamo klimato zona. Tą spėjimą sustiprina kasmetinė paukščių migracija į šiaurę – genetinė atmintis apie šiltą protėvynę. Netiesioginiu įrodymu gali būti įvairūs akmenų dariniai, megalitai, Solovkų ir Kolos pusiasalio labirintai. G. Merkatoro žemėlapyje [Užrašas ant 1569 m. žemėlapio tikina, kad jis sudarytas pagal karaliaus Artūro riterių paliudijimus, o taip pat 14 a. keliautojų aprašymus. Tie žygeiviai iki pat poliarinių sričių nuvyko "magijos meno pagalba".] šiaurės ašigalio vietoje pavaizduotas didelis žemynas su aukštu kalnu viduryje (Meru?).

Karalių žvaigždėmis puošti drabužiai – auksu išsiuvinėtos mėlyname šilke, dangaus sferos simbolis – ištakomis siekia Hiperborėją. Tokius vilkėjo Julius Cezaris ir Romos imperatoriai.
Molinės statulėlės, rastos kape Jugoslavijoje, vaizduoja „Hiperborėjos Apoloną“ gulbių traukiamame vežime. Dievas vilki, ant kaklo ir krūtinės, geltonas saulės ir žvaigždžių figūras, ant galvos karūna su spinduliais ir zigzago formos galvos raištį. Žemę siekiantys drabužiai yra tamsiai mėlyni su geltonais papuošimais.

Aristėjas iš Marmoros (Prokoneso) salos – maždaug 2-3 a. pr.m.e. graikų poetas, labiausiai žinomas „Aristėjo laišku“, kuriame aprašo žydų „Septynknygės“ vertimą. Tačiau kai kas jį laiko vos ne Homero amžininku.
Anot Herodoto (4.13-16) ir kitų, jis buvo magu, prisikėlusiu po mirties, ir kurio siela galėjo palikti ir vėl grįžti į kūną. Ir jis buvo, atseit, Apolono garbintoju. Sakoma, kad jis keliavo į šiaurės kraštus, tarp jų ir Hiperborėją, o grįžęs parašė 3 kn. epinę poemą „Arimaspėja“; ji minima kelių senovės istorikų.
Tai kitas Aristėjas nei „Aristėjo laiško“ autorius - ten rašoma, kad buvęs Atėnų tironas Demetrijus paskatino Ptolemėjų I Aleksandrijoje įrengti Biblioteką ir Muziejų.
Taip pat žr. >>>>>

Taip jis kalbėjo, bet mokytojas jį išbarė pašiepdamas: “Kvaily, stebėki vėją ir padėki iškelti laivo burę - pakabink visas paklodes. Ir dėl jo pamatysite: manau, kad jis nuves mus į Egiptą, į Kiprą, pas hiperborėjus ar dar toliau”

Žmogus turi šlovinti dievus, tai didžiausias gėris.... Taip Apolonas, gimęs Dele, perkėlė senyvą vyriškį, kartu su žemakulnėmis jo dukterimis, gyventi pas hiperborėjus, dėl jo pamaldumo, nes tasai iš visų mirtingųjų gausiausiai paaukojo šv.Pythėjui.

Ir jums, Ajako sūnūs [t.y., aiginiečiai] su aukso vežimais, pasakysiu, kad mano kilniausia pareiga yra girti vos įžengus į salą. Nesuskaičiuojami keliai iškloti šimtų pėdų pločio jūsų darbams - už Nilo ištakų ir per hiberborėjų kraštą.

Apie vainikus, juosiančias jo plaukus... Pisa ragina kelti balsą, - Pisa, iš kurios dievų dainos pasiekia žmones; kiekvienam, kuriam ... uždėjo ant plaukų žalsvų alyvų lapų papuošimą, išpildydami senąjį Heraklio priesaką; alyvų, kurias kadaise Amfitriono [juo apsimetęs pas Alkmenę lankėsi Dzeusas ir toji pagimdė dvynius: Heraklį (Dzeuso) ir Ifiklį] sūnus parnešė nuo Danubės šaltinių paunksmių nuostabiausiam Olimpinių rungtynių pagerbimui, kai įkalbėjo hiperborėjus, Apolono tarnus. Kilniausiais ketinimais maldavo juos su visais pasidalinti tuo medžiu, kad būtų jis pasižymėjimo vainikams Dzeuso giraitėje, kuri svetinga visiems.

Ir taip, kaip nusakyta, jie bandė gelbėti Graikiją, bet galai, dabar į pietus nuo Vartų [t.y. prie Temopilėjos perėjos, kurios pavadinimas rei6kia "karšti vartai"], visai nesistengė užimti kitų miestų, o labai geidė Delfų ir dievo turtų. Prieš juos išstojo patys delfiečiai ir fokiečiai iš miestų prie Parnaso; prie besiginančių prisijungė aetoliėčiai, nes tuo metu buvo labai veiklūs. Mūšiui prasidėjus, ne tik nuo Parnaso žaibai ir akmenys buvo svaidomi į galus, bet ir baisios šmėklos tarsi ginkluoti kariai persekiojo svetimtaučius. Sako, kad atėjo ir du hiperborėjai, Hyperochas ir Amadokas, o trečiuoju buvo achilietis Piro [t.y. Neoptplemas, Piru vadintas vaikystėje] sūnus. Dėl tos jo pagalbos, delfiečiai aukoja Piro kaip didvyriui, nors iki tol jo kapo negerbė kaip buvusio priešo.

Heraklis, kaip vyriausias, organizavo brolių bėgimo lenktynes ir nugalėtoją apvainikavo vainiku iš laukinės alyvos lapų, kurių turėjo tiek daug, kad jie miegojo dar ant žalių lapų krūvų. Sakoma, kad juos į Graikiją atnešė Heraklis iš Hiperborėjos, krašto už Šiaurės vėjo namų.

Ir Aristėjas iš Prokoneso, kuris irgi minėjo hiperborėjus, galbūt, daugiau apie juos sužinojęs iš isedonų, nes poemoje sakosi pas juos buvęs.

Taip Heraklis iš Ida laikomas, dėl minėto įvykio, žaidynių, jų pavadintų Olimpinėmis, pradininku. Taip jis nustatė jas vyksiant kas 5 m., nes jų su broliais buvo penketas.

Tarp graikų išliko heksametru parašyta poema, pavadinta "Eumolpija" [dabart. Plovdivas Bulgarijoje]… Taip pat girdėjau, kad piemenys, ganantys savo bandas, atėjo iki orakulo, įkvėpė garų ir pranašavo Apolono vardu. Labiausiai paplitęs požiūris, kad pirmuoju dievo pranašu buvo Femonojė [graik. "pranašautoja", Apolono dukra]; Oleno ir kitų sakoma, kad orakulą įrengė išeiviai iš Hiperborėjos.

Bieo sakiniai yra:
"Ir iš tiesų orakulą įrengė hiperborėjų sūnūs, Pagasas ir dieviškasis Agyieus".
Ir išvardijusi kitus, kaip ir hiperborėjus, himno pabaigoje ji pamini Oleną:
"Ir Olenas, pirmasis Febų pranašas,
Sudėjo dainą senuoju stiliumi".

… Sako, kad seniausioji Apolono šventykla buvo iš lauro, kurio šakos buvo atneštos nuo Tempės upės [tesalijoje]. Ta šventykla turėjo būti kaip lūšnelė. Delfiečiai sako, kad antrąją šventyklą iš vaško ir pūkų pastatė bitės, ir kad ją pas hiperborėjus pasiuntė Apolonas.

Kaip 11-ą darbą, Euristėjas liepė Herakliui, atnešti obuolių iš Hesperidžių sodo... Tie obuoliai augo ne Libijoje, kaip kiti sako, o Atlase, pas hiperborėjus. Juos [Žemė] dovanojo Dzeuso ir Heros vestuvėms... Nusakius [, kur jie yra], jis kirto Libiją...

Apolodoras iš Atėnų (apie 180-120 m. pr.m.e.) - graikų poetas ir filologas. Daugiausia poezija, kuri perteikia Graikijos istoriją nuo Trojos žlugimo (12 a. pr.m.e.) iki 144 m. pr.m.e. Palikęs Aleksandriją apie 146 m. pr.m.e., nuvyko į Pergamą, o vėliau įsikūrė Atėnuose. Kiti darbai: „Apie dievus“ (detali graikų religijos istorija) ir Homero „Laivų katalogo“ komentaras (12 kn.). Jam priskiriama ir graikų mitologijos enciklopedija „Biblioteka“.

Piso miestas yra netoli Olimpijos [Peloponeso šiaurės vakaruose, Elidėje], kurioje vyko Pelopo įsteigtos Olimpiados. Jis buvo sugriautas apie 572 m.pr.m.e.

Piso miesto vardas siejamas su legendiniu didvyriu Pisu, Messenia karaliaus Perieres sūnumi, kuris buvo sūnus Eolo, Helėno ir nimfos Orseidės sūnaus.

Pagal kitą versiją, siejamas su Pisa, Elidės karaliaus Endimiono dukra. [ Endimionas buvo gražus jaunikaitis, Aetlijo ir Eolo dukters Kalikės sūnus, iš Tesalijos ajoliečius sukvietęs į Elidę. Selenė, įsimylėjusi Endimioną, įkalbėjo Dzeusą jam suteikti amžiną jaunystę. Jam Selenė pagimdė 50 dukterų, simbolizuojančių 50 mėnesių, skiriančių vieną Olimpiadą nuo kitos].

Tačiau garsiausias Pisa karalius buvo Oinomajas, Arėjo sūnus, gražiosios Hipodamėjos tėvas. Jam buvo išpranašauta, kad žus nuo žento rankos (arba jis buvo įsimylėjęs savo dukrą). Todėl visiems, norintiems jos rankos, jis liepdavo varžytis su juo žirgų lenktynėse nuo Pisos iki Poseidono aukuro Istme [Korinfe].

Jis leisdavo varžovui išvažiuoti pirmam, nes aukodavo ėriuką Dzeusui. Tada, pavijęs varžovą, smeigdavo ietį į nugarą [Pausanijus rašė, kad iki atvykstant į Elidę Pelopui, jis jau buvo taip nudūręs 12 ar 13 jaunuolių]. Mat jo vežimas buvo traukiamas jo tėvo Arėjo padovanotų žirgų, su kuriais žemės žirgai negalėjo varžytis. Maža to, pretendentas į savo vežimą turėjo įsisodinti Hipodamėją, kuri pasunkindavo vežimą.

Pelopas [Dzeuso anūkas, Maž.Azijos miesto Sipilo karaliaus Tantalo ir Atlanto dukters Dionės sūnus] įkalbėjo Oinomajo važnyčiotoją Mirtilą, kuris irgi buvo įsimylėjęs Hipodamėją, pažadėjęs atiduoti pusę karalystės ir leisti vieną naktį permiegoti su Hipodamėja. Ši irgi paskatino Mirtilą, tad tasai pakeitė metalinę vežimo ašį vaškine. Varžybų metu vežimas subyrėjo ir arkliai sudraskė Oinomajų [kitur, jį užmušė Pelopas]. Nenorėdamas, kad liktų gyvas sąmokslo liudininkas, Pelopas į jūrą nustūmė Mirtilą, kuris krisdamas prakeikė Pelopą ir visą jo giminę.

Pelopas vedė Hipodamėją [kitoje mito versijoje jis ją nesunkiai gavo, išvežęs Poseidono dovanotais eikliais žirgais]. Manoma, kad per Pelopo laidotuves įvykusius žaidynes vėliau, kaip Olimpines, atgaivino Heraklis [irgi buvęs tolimu Pelopo palikuoniu].

Didelė rytinių galų migracija per Trakiją, Graikijos šiaurėje, vyko 281 m.pr.m.e. Galų vadas Brenas su didele armija tik paskutinę minutę pasuko atgal nuo Delfų Apolono šventyklos, kaip pasakojama, „perspėtas" žaibų ir griaustinio. Tuo pat metu kitas apie 10 tūkst. Keltų būrys, su moterimis ir vaikais, keliavo per Trakiją. Trys galų gentys perėjo į Mažąją Aziją, pakviestos Nikomedo I iš Bitinijos, prašiusio pagalbos vaiduose su broliu. Jos įsikūrė rytų Frigijoje ir Kapadokijoje (šiuo metu sritis vadinama Galatija).

Lokrė sudaryta iš dviejų sričių abiejose Parnaso pusėse, atskirtų Fokijos. Šiaurrytinė, esanti priešais Eubėjos salą, vadinta Opunto Lokre, o pietvakarinė, prie Korinto įlankos, Ozolo Lokre.

Lokro žmona Protogenija (“pirmagime”) nuo Dzeuso pagimdė du sūnus, Aetolą ir Opą. Susivaidijęs su savo sūnumi Opu, Lokras persikraustė į vakarinę Parnaso pusę. Vėliau, susitaręs su broliu Alkinu, paliko šiam Fokiją ir su dalimi turtų ir žmonių išvyko į Italiją ir jos pietuose įkūrė Lokro miestą, kur vedė karaliaus Lotyno I dukrą Lauryną. Jis žuvo nuo jo nepažinusio Heraklio strėlės, kai persirengęs atėjo jam padėti.