Atėnės gimimas  

("Ir dar buvo žvaigždės, kurios netikėtai gimė pačiame danguje.
Graikai jas vadino kometomis
". Plinijus 2:22:89)

Atėnės gimimas buvo triukšmingas:
Atėnė, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė iš nemirtingos Dzeuso galvos, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Visas Olimpas pašiurpo nuo tamsiaakės deivės galios.

Ką slepia šis fiziologiškai absurdiškas mitas? Negi tai vien patriarchato paliudijimas, kaip įsikando daugelis? Arba praeitame šimtmetyje populiarus aiškinimas gamtos (griaustinio ir žaibo) personifikacija. O kai kas sugretino su Vedų deive Ahana (aušra):
atseit abi simbolizuoja ryto šviesą, o bendresniu atveju, proto šviesą. Viena gimsta iš Dzeuso, kita iš Djauso...

Pagaliau 1950'ais Imanuelis Velikovskis iškėlė mintį apie senovėje įvykusį kosminį kataklizmą, kurio metu Venera (Atėnė) atskilo nuo Jupiterio (Dzeuso). Pabandysi peržvelgti raštus šiuo aspektu.

Sandro Botičelio Atėnės interpretacija

Papildomai skaitykite Atėnė mene  

Paladė ir Kentauras. Sandras Botičelis Sandras Botičelis (Alesandro di Mariano Filopepi Botticelli, 1445-1510)
Paladė ir Kentauras, 1485; Ufičių galerija, Florencija
Visų laikų ir tautų dailininkai vaizdavo moterį – motiną, mylimąją, kovotoją ir mūzą, - tik beveik nekūrė moters mokslininkės portretų. Gal manydami, kad moteriai skirtos kitokios kūrybinės galios...

Kadaise galingajam Dzeusui išpranašavę, kad jo žmona Metidė (gr. metis - „mintis, mąstymas, išmintis“) pagimdysianti sūnų, kurios atimsiąs iš jo valdžią. Dzeusas labai supykęs ir įsiūčio pagautas prarijo žmoną. O po kurio laiko Hefaisto ar Prometėjo padedamas iš savo galvos – proto ir smegenų – pagimdęs dukterį Atėnę, vėliau gavusią ir Paladės vardą (romėnų – Minerva). Atėnė – Dzeuso mintis, jo sumanymų vykdytoja, ji viena svarbiausių figūrų graikų mitologijoje.

Atėnė prilygsta Dzeusui, o kartais jį ir pranoksta, nes jos kulto šaknys glūdi archaiškiausiame klode – matriarchate. Ji – Didžioji Motina, lemties nešėja, išminties, žinojimo, teisingumo ir taikos deivė, meno, mokslo ir amatų globėja. Šventojo Atėnės medžio – slyvmedžio šakelė ir šiandien tebelaikoma taikos simboliu. Vėlyvosios Antikos kultūroje Atėnė – kosminio proto, pasaulio išminties saugotoja. Kai senovės dailininkai personifikavo metų laikus – Atėnei skirdavo kovo mėnesį.

Leonardas da Vinčis savo traktate apie tapybą vardu pavadino vieną vienintelį tapytoją – Sandrą Botičelį. Gal tai ir atsitiktinumas, nors didžiojo meistro kūryboje jų lyg ir nebūta. Greičiau – tai pagarbos duoklė, tapytojo talento pripažinimas.

Sandras Botičelis sukūrė daug nepaprasto grožio moterų paveikslų. Tai Venera, Flora, Beatričė. Kai kas dailininką netgi vadina moterų tapytoju, nors gyvenime jis moterų vengė, nemokėjo su jomis bendrauti.

Jo numatytas Atėnės Paladės veidas liūdnas ir susimąstęs. Deivė apsirėdžiusi baltu plono audinio drabužiu, ant pečių užsimetusi žalią apsiaustą. Jos kūną apvijusios alyvmedžio šakos, kurios siekia krūtinę ir nelauktai pražysta dviem fantastiškais žiedais. Ant galvos nėra tradicinio šalmo, išsidraikiusios plaukų sruogos dengia ir kitą būtiną atributą – skydą. Kairėje rankoje Atėnė laiko alebardą, kuri tokia dekoratyvi, jog primena ne ginklą, tik rodo deivės galybę ir jėgą. Tai Minerva – Pacifika, Minerva – Taika, nugalėjusi viską naikinančių tamsiųjų galių įkūnijimą - kentaurą.

Amžininkai šią alegoriją suprato savaip, stengėsi jos traktuotėje įžvelgti konkrečius savo meto visuomeninio ir politinio gyvenimo įvykius. Mums, didelio laiko tarpsnio atskirtiems nuo tų dienų, iškyla savosios kasdienybės aktualijos.

Atėnė Paladė

Populiariausias deivės epitetas buvo Paladė (Pallas). Platonas siejo šį vardą su šaknimi "pallo" - 'mosikuoti' (pvz., kaip ji darė tai iškart po gimimo). Tačiau dažnai jis kildinamas iš žodžio, reiškiančio 'mergina, netekėjusi moteris' arba 'jaunystė'. Vardas gali būti kilęs ir iš kitų kalbų. Pvz., lotyniškai 'pellex' ir hebrajiškai 'palleš/pillegeš' reiškia 'jauna patraukli mergina'.

Ypatingai verta atsiminti mažybinę 'Pallas' formą 'palladium'. Pagal graikus, tai deivė, kario pavidalu nukritusi iš dangaus (kaip meteoras). 'Paladia' reikšdavo slaptas patalpas miestuose, padidinančias jų apsaugą (kaip legendoje apie Troją). Miestas tol nebūdavo užgrobtas, kol nebūdavo atrastos šios slaptos vietos.

Jau nuo 5 a.pr.m.e. 'palladia' aiškinamas kaip 'palta' - 'daiktas, nusviestas iš dangaus'. Galima taip pat 'pažaisti' pirmą 'p' pakeičiant į 'b' - 'ballo' - sviesti, mesti, o iš jo kyla 'bolis' - bolidas (šiandieninis meteoras). Prisimintinos ir kitos 'pallo' reikšmės: "mesti burtus" ar "pamėtyti aukštyn vaikus", bei kiti artimi žodžiai 'palos' - 'ištraukti burtai'; 'paltos' - 'nublokštas' bei 'paltako' - 'iššauti strėlę'.

Štai Iliadoje:
"Kaip akinanti žvaigždė, pasiųsta Krono sūnaus, svaidanti kibirkštis, - likimo ženklas jūreiviams ir kitiems kariams, - Atėnė Paladė nulėkė į žemę ir puolė į grūstį".

Gal tai byloja Žemės susidūrimą su kometa? Juk didžiąsias deives lydi ir daugiau iš dangaus nukritusių daiktų. Pvz., sakoma, kad iš dangaus nukritę akmenys yra garbinami šventyklose, skirtose Kipro Afroditei, Finikinų Astartei, Frygijos Sybelei (jos epitetas 'tanuetheira' - 'išskleistais plaukais'), Efeso Artemidei ir Taurijos Dianai.

O ir deivės kritimo iš dangaus motyvas labai dažnas mitologijoje. Buvo tikima, kad kartą per metus Astartė nusileidžia į tvenkinį kaip ugninė krentanti žvaigždė. Todėl jai skirtose šventės dienomis šventykloje būdavo uždegamas ir įritinamas į vandenį ugnies kamuolys.

Ir kitoje Atlanto pusėje indėnai irokėzai manė, kad jų didžioji motina Nokomis nukrito iš dangaus kaip kometa. Jos garbinimo metu ji būdavo nusviedžiama nuo didelio vynmedžio. Actekų Hočikedzė buvo ištremta iš dangaus ir nusviesta į žemę. O Indijoje Kali (Durga) irgi gimė kaip kataklizmas.

Vėlesniuose mituose šis motyvas labiau paslėptas ir sunkiai atpažįstamas, pvz., Afroditės (beje, gimusios iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną) tragiškas šuolis žuvusio Adonio pėdomis. Arba kaip Aglaura, išvydusi paslaptingomis aplinkybėmis gimusį Erichtoną (jį pagimdė Gėja iš Hefaisto sėklos), kartu su seserimis šoko nuo kalvos ir žuvo.

Verta paminėti ir Elektrą, kuri, nukariavus Troją, iš skausmo atsiskyrė nuo seserų ir apsigyveno Arktikoje, kur galima išvysti ją raudojančią ir plevėsuojančiais plaukais. Todėl ji vadinama kometa. Ji taip pat buvo Dzeuso nusviesta iš Olimpo. Ji, be to, glaudžiai susijusi su Trojos "paladium", atseit jis yra jos dovana.

Karo deivė

Atėnė pašėlusi karo deivė. Ji net gimsta su šarvais ir ginklais. Tokia yra ir Kali, - tad kur gi vyrai? Kodėl tokios civilizuotos tautos siunčia moteris į karo sūkurį? Visų religijų esmė yra iš amžių atkeliavusios šventos "tiesos", kurių negalima keisti, nes jos yra ypatingai svarbios. O kometų pasirodymas visad buvo svarbus įvykis. Štai kaip aprašo mokslininkas 1528-ais pasirodžiusią Halio kometą: "Kometa buvo tokia siaubinga, kad kai kurie mirė nuo išgąsčio, o kiti sunkiai susirgo".

Visuose Artimuosiuose Rytuose karo deivė ir meilės deivė buvo ta pati. Seniausioji iš jų - šumerų Inana - ryškus tokios karo deivės pavyzdys (ir dar - ji taip pat susijusi su Venera):
"Triukšmingą audrą su griaustiniu tu sukėlei, sudrebinai dangų ir sukrėtei žemę. Didžioji žyne, kas nuramins tavąją širdį? Tujei žybsi, kaip žaibas virš kalvų, svaidai nuodėgulius po visą žemę. Tavo apkurtusi kariauna atsitraukė nuo aukštų kalnų".

Taigi karo deivė susijusi su visuotine destrukcija:
"Nusiaubusi kraštą, paleidai audros sparnus virš tautos. Nuo tavo garso sunyko kraštas. Ant savų sparnų tujei iškirtai žemes. Tavo balsas - riaumojimas, griaustinis po griaustinio".

Babilono Ištarė taip pat nuodėguliu naikina savo priešus. O semitų Ištarė (kurios epitetas 'melultasa tuquptu' reiškia 'kuri mėgaujasi mūšiu'). Akadų himnas liudija apie šios deivės keliamą siaubą: "Ginklų valdove, mūšio teisėja! Visų įsakų davėja, karūnos nešiotoja! O ponia, didinga tavoji vieta, išskirianti tarp visų dievų. Tu skausmo šaltinis, sumaišties sukėlėja tarp tų, kurie taikoje. Esi stipri, pergalės deive, tu žiauriai atmeti mano troškimus. O Gutira, šuoliuojanti į mūšį, apgaubta siaubo. Žiauri mūšyje, kuriai nėra lygių stiprumu kovoje. O viesule, riaumojantis ant priešų ir pakertantis galias".

Na o apie kanaaniečių Aštartės (irgi susijusį su Venera) kultą nemažai nuorodų rasite ir Biblijoje (Teisėjų 2:13, 10:6, 1 Samuelio 31:10, 1 Karalių 11:5, 33; 2 Karalių 33:13). Jos karinga natūra atsiskleidžia Ugarito mite, kur ji mūšyje tarp Baalo ir Jamo nurėžia Jamo galvą.

O baisiausia figūra Ugarito mituose yra karo deivė Anatė, kurią Jeremija (Biblijoje, Jer 7:18) pavadina 'dangaus karaliene' (jos analogas Egipte yra Hatorė):
"Pažvelki, Anatė kaunasi lygumoje. Ji skerdžia žmones ant jūros kranto. Ji žudo saulėtekio žmones. Ji pasiriša galvas užpakaly [savo kaklo]. Ji priveržia galvas prie savo diržo. Ji braido iki kelių karių kraujyje, iki juosmens didvyrių krešančiame kraujyje".

Arba kaip ji žudo Motą:
"Kardu ji perskėlė jį. Su džiaugsmu ji valkiojo jį, ugnimi jį degino. Rankinėmis girnomis sumalė jį. Laukuose išbarstė jį".

Dar šlykštesnis jos vaizdas, kai ji suryja savo brolį Baalą. Jos karo šokis drebina žemę. Tai tikras mūšio, kraujo ir mirties simbolis. Ji irgi tapatinama su Venera, ir Uzza (stiprioji) vardu buvo garbinama saracėnų kaip Ryto žvaigždė.

O Indijoje į ją be galo panaši Kali. Ir nors kartais ji pavadinama nuostabia, jos išvaizda atstumianti: sutaršytais plaukais, žaižaruojančiom ir raudonom akimis, ilgu išsikišusiu geluonimi vietoje liežuvio, kraujuotomis lūpomis, milžiniškomis nusvirusiomis krūtimis, įdubusiu pilvu ir išdžiūvusiu (be galo liesu) kūnu. Ji nuoga, tačiau pasipuošusi ką tik nukirstų galvų vėriniu, apsijuosusi nepakeliamu diržu ir vaikų lavonais vietoje auskarų.

Kali vardas kaip Devi (Parvati) epitetas prigijo tik 6 a. Tad nenuostabu, kad jos kultas, nuo Atėnės atskirtas tūkstančio, o nuo Inanos net keliais tūkstančiais metų, jau pasikeitęs ir dominuoja tik demoniškasis motyvas. Ją galima sugretinti tik su graikų Hekate, pažeminta į raganų ir vampyrų valdovę.

Kaip ir Anatės, Kali šokis drebina žemės pagrindus:
"Baisi Motina šoka nuoga mūšio lauke. Jos geluonis liepsnoja raudona ugnimi. Jos juodi palaidi plaukai švytuoja danguje, nušluodami saulę ir žvaigždes. Rausvo kraujo srautai teka iš jos debesies tamsumo galūnių. Ir pasaulis dreba ir braška nuo jos žingsnių".

Taigi ir ji, kaip ir Atėnė (bei Anatė) sukrečia visą pasaulį. Gali akivaizdus kataklizmo ir šių deivių tarpusavio sąryšis (kaip ir aliuzijos į kometą).

Smurto motyvas

Tačiau prieš ką nukreiptas šis karingumas? Gal tai tiesiog karingų tautų įvaizdis? Ar prisiminimai apie kokį nors konkretų mūšį?

Atkreiptinas dėmesys, kad smurtas būdingas didžiajai deivei ir jos tėvo ar vyro santykiams. Štai Kali dažnai mindo bejėgį arba 'mirusį' Šyvos kūną (vaizdžiai tai aprašyta Jogini Tantroje). Tačiau pradinis konfliktas siekia gilią senovę.

"Kartą ji atidavė valią aklam griovimo geismui ir nieks negalėjo jos sustabdyti. Vieną kartą pats Šyva įsimaišė tarp demonų, kuriuos ji išžudė ir leido trypti save, kai ji šoko pergalės šokį, - nes tai buvo vienintelis būdas grąžinti jai sąmonę ir išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Todėl sakoma, kad ji nužudė savo vyrą ir dėl to gavo vardą Kali, - 'Laiko sutramdytoja'. Devi, vaisingumo (derliaus) deivė, įveikė Šyvą, kuris, kaip neįveikiamas griovėjas, tapatus Laikui".

Šyvos [Mahisasura] nužudymo kultas tiesiogiai išreikštas ir Tamilų [jo žmonos] karo deivės Vintai garbinime.

Taip pat, pavyzdžiui, Ugarite Anatė grasina tėvui El'ui, Dievų karaliui, jei šis nenubaus Aghato:
"[Savo] ilgosios rankos galia [aš būtinai nurėžiu] tavo galvą. Padarysiu, kad [tavo žili plaukai] pasrūtų [krauju. Tavo [žilos barzdos plaukai] sukrešėtų [krauju]".

O taip pat kitoje vietoje:
"Jis, El'as [ - mano tėvas] paklausys manęs. Jis paklausys manęs ir [] aš sutrypsiu jį kaip žemės grumstą, - jo žila barzda pasrus krauju. Jo žila barzda sukrešės [krauju]".

Taip pat ir šumerų karo deivė Inana grasina Dievų karaliui:
"Ji drebino dausas ir kratė žemę. Inana griovė karvides, degino avių aptvarus ir šaukė:
"Apiplėškim An'ą, dievų karalių!
"

Egipto karo deivės Hatorės šėlsmas prieš tėvą Ra, tiesa ten ji yra ugnimi spjaudanti gyvatės formos akis. (Labiau žinoma ištrauka, kaip Ra pasiuntė Hatorę žmonių giminės sunaikinimui:
"Keliauk tolyn, Akie, sunaikink, kurie nešvankiai piktžodžiauja, - ir nuėjo tada akis ir išžudė žmonių giminę").

Kituose tekstuose:
"Kokia Šventoji akis, kai ji šėlsta? Tai dešinioji Ra akis, kuri supyko ant jo, pasiųsta su pavedimu".

Arba (plaukas gali būti kometos uodegos įvaizdis) "Mirties knygoje" ir ne tik ten:
"Aš pakėliau plauką nuo Šventosios Akies, kai siautė audra danguje. Tai dešinioji Ra akis įniršusi ant jo..."

Egipto ritualiniai tekstai aiškiai parodo, kad akis išimta iš Ra kūno, pvz., "Ra gyvatė, iššliaužusi iš jo, kuri degina Ra priešus savąja kaitra - tai Ra Akis, deginanti deivė"
Dar kitur: "Jos liepsna - danguje".

Dzeuso mirtis

O ar liko gyvas Dzeusas, kai Hefaistas galingu kirvio smūgiu suskaldė Dzeuso galvą, kad galėtų gimti Atėnė? Kodėl Klemensas Aleksandrietis ir kiti vadina ją Tėvo (pas juos 'Pallas' - sparnuoto milžiniško ožio) žudike? Ji nuplėšė nuo jo 'aegis' - stebuklingą ožio kailį, kuris ir tapo jos simboliu. Tačiau pas Homerą 'aegis' vilkėjo Dzeusas! Gal 'Pallas' ir 'Dzeusas' yra sinonimai?


Priedas. Žodelis 'KORE'

Atėnė pas graikus buvo susijusi ir su sielos sąvoka. Pvz., ji įpūtė sielą Prometėjo iš molio nulipdytiems žmonėms. O ką reiškia jos senobinis epitetas 'kore'? Jis siejamas su upių, ežerų ir kitų gamtos elementų vardais (dažnai Atėnę garbinančiose vietose), todėl yra garantuotai labai senas. Tuo labiau, kad jis panaudojamas ir ritualuose.

Pagrindinė jo reikšmė yra 'mergina' arba 'netekėjusi moteris'. Tai akivaizdu. Tačiau vis tiek parauskime žemę aplink šį žodį dėl jo svarbos. Tuo labiau, kad šiuo metu jis turi papildomą reikšmę 'širdis' arba 'šerdis', t.y., kas yra viduje. Juk ir Homeras širdį pavadino 'ker', šią šaknį surasime ir 'kardia', kuri, kaip ir lotynų 'cor', reiškia 'širdis'. Taip ir į anglų kalbą atkeliavo 'core' - 'šerdis'. O lietuviškai 'karas' - geras epitetas karo deivei!

Juk graikų deivės Kerės taip pat lydi karą ir neša nelaimes. O graikų 'ker' reiškia tiek 'širdis', tiek 'siela'. Tai nėra kažin kas ypatinga, nes ir kitos tautos dažnai tapatino sielą su širdimi. Pvz., palyginkite lietuviškai 'širdingai dėkoju'.

Bet 'kar' reiškia 'plaukų sruoga', kuri buvo dažnai naudojama laidotuvių ritualuose. Netgi Atėnė Arkadijoje ir Kretoje buvo atitinkamai vadinama 'Koria' bei 'Koresia'. Prisiminkime, kaip dažnai plaukų sruoga simbolizuoja sielą arba gyvybinę galią (pvz., Biblijoje Samsonas nukirptas praranda jėgas). Kodėl tada indėnai priešams nurėždavo skalpus? Actekai irgi laidotuvių metu nukirpdavo sruogą plaukų nuo viršugalvio. O kiek tokių epizodų surasime ir pačioje Graikijoje!

Dar įdomesnis 'kore' panaudojimas prasme 'akies lėlytė'! Ši idėja labai artima Biblijos išsireiškimas apie dukterį, merginą ar obuolį akyje (pvz., Patarlių 7:2, Ps 17:8). Egiptiečiai lygindavo akį su mergina ar vaikinu. Taip pat Rigvedoje (10.40.9): "Mergina gimė, akies rutulys išsirito, - ir augalai sulapojo iš stebuklingos sėklos".

Akis irgi yra sielos buveinė. Iš kur tada paprotys mirusiems uždengti akis? Tad jei 'kore' turi ryšio su reikšme 'siela', o siela randasi galvoje. Juk Atėnė ir gimė iš Dzeuso galvos (kaip siela?)

O romėnai po Cezario (genijaus) mirties pasirodžiusią 'žvaigždę su uodega' (stella crinita) sutapatino ju jo siela. Bet romėnai nėra vieniši su tokiu palyginimu. Amerikos indėnai kometas laikė žvaigždžių siela. Polinezijos salose kometa - skrendanti svarbaus žmogaus (karaliaus) siela.

O aš pabaigai tepriminsiu, kad žodis 'genijus' kilo iš arabų 'džinn' (ginn), kuris taip pat reiškia 'siela'.

Yra teorija, kad tik neseniai Venera gavo dabartinę orbitą. Prieš tai ji buvo susijusi su Saturnu ir, jeigu taip, turėjo matytis šios masyvios planetos (žinomos kaip saulės dievas) viduje (siela ar širdis, o gal net Ciklopo akis). Vėliau ji atsiskiria nuo tėvo Dzeuso (Saturno).

Ir dar...

Homero mėgstamiausias Atėnės epitetas buvo 'Glaukopis'. Dabarties tai galėtų reikšti arba 'su pelėdos akimis' arba, kas labiau tikėtina, jūros žalsvumo deivės akių spalvą. Žalsva spalva tradiciškai priskiriama ir Veneros planetai (dangiškajai akiai) - tiek pas actekus, tiek šumerų. Viduramžiais alchemikams Veneros vardas buvo sinonimas žaliai spalvai.

Kaip griausmavaldis, Dzeusas baugino graikų pasaulį. Nuo žaibo žūdavo kiekvienas, išdrįsęs jam nepaklusti. O tarp daugelio jo epitetų rasime ir 'keraunos'. Graikai manė, kad žaibus sukelia krintantys iš dangaus akmenys. O tai leidžia susieti Atėnę su jo ginklu. Ir netgi senovinėse monetose Atėnė (kaip ir jos tėvas) mosuoja žaibais. O jei prisiminsime Aschilo išsireiškimą, kad tik Atėnė žino, kur padėti Dzeuso žaibai. O Dzeusas gali leisti žaibus iš savo akių. Kaip ir Šyva (iš trečiosios akies galvos viduryje), o Ra ginklas buvo pati Akis - karo deivė Hatorė.


Nemezidė
Dangaus ženklai
Perkūno akmenys
Atėnė mene
Mainadės ir Dionisas
Katastrofos: Pakeliui į Saturną
Plejadės, Najadės, Persefonė ir kt.
Niobė - suakmenėjusi deivė
Žėruojančios šokių aikštelės
Tikroji varlės-karalienės istorija
Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Mito ir mokslo susidūrimas
Astrologija ir visuomenė
Deukalionas ir Pira
Vaivorykštės mitai
Višta mitologijoje
Sibilės
Mitologijos puslapis
Atlantidos puslapis
Religijos skiltis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis