Atėnė Paladė – išminties deivė  

Atėnė, graikų išminties deivė, menų ir amatų globėja; fleitos, plūgo ir jaučių kinkymo, žirgo apinasrio ir karo vežimo išradėja. Atėnė, karo deivė, jos vardu pavadintų Atėnų saugotoja, didvyrių globėja, teisingumo prižiūrėtoja (daugiau apie Atėnę žr. >>>>>).
Athena Birth; by Phrynos
Atėnės gimimas, pagal Phrynos (560-550 m.pr.m.e)

Anot legendos, Atėnė išėjo (gimė) iš Dzeuso galvos kaip suaugusi ir su pilna ginkluote moteris. Sakoma, kad Dzeusas prarijo nėščią savo pirmąją žmoną Mėtidę (kas reiškia išmintį), kad ji neišnešiotų kūdikio, stipresnio už jį. Atėnei gimti padėjo kalvis Hefaistas, perskėlęs Dzeuso galvą savo kirviu (o juk Hefaistas, Dzeuso ir antrosios žmonos Heros sūnus, mažai tinka pribuvėjos vaidmeniui).

Visose versijose Atėnė buvo jos tėvo mylimas vaikas. Ji gavo priėjimą prie Dzeuso žaibų, vienintelė turėjo teisę vilkėti jo egidą, nešioti jo skydą. Nepaisant to, kad gimė ginkluota, Atėnė nebuvo karingos prigimties ir nenešiojo ginklų, išskyrus tuos atvejus, kai šaliai grėsė pavojus ar kai ateidavo padėti didvyriams: Herakliui, Persėjui, Odisėjui...

Ypatingai įdomus pasakojimas, kaip Atėnės vardu pavadinti Atėnai. Pagal vieną versiją, miesto siekė Poseidonas. Jis savo galią parodė, trenkęs trišakiu į Akropolio uolą, iš kurios pasipylė sūraus vandens šaltinis, sutekėdamas į gilų šulinį. Atėnė miestui pasiūlė alyvmedį. Atėnės epitetas yra Paladė (pallas reiškia mergina, kaip ir parthenos - iš čia Parthenonas – merginos kambarys). Tad 1995 m. E.D. Reeder knygoje „Pandora“ pasiūlė spėjimą, kad Atėnė laimėjo todėl, kad ją palaikančių moterų balsų buvo daugiau nei vyrų, kurie palaikė Poseidoną [ o va JAV moterims balsavimo teisė tesuteikta tik 1920-ais].

Daug to, kas žinoma apie Atėne, pasiekė iš žodinių pasakojimų, dainų, pasakų, poezijos ir meno kūrinių.

Vienintelis karingą Atėnės prigimtį nurodė tik Hesiodas „Teogonijoje“ aprašant Atėnės gimimą: „Iš galvos jam gimė pelėdakė Atėnė, baugi, kelianti kovinę dvasią, vedančią armiją, nenuilstamą, moterį, kuriai Berlin Athena by Phrynos malonumu buvo mūšis ir karo metalo gausmas“. Tačiau, pvz., Atėnės atvaizdas Trojos mūšyje, kai žūsta Achilas, ją rodo tarsi nuošaly nuo kovos, nors iš jos lendančios gyvatės (kas kiek primena Minų Gyvačių deivę) atrodo bauginančiai.
Death of Achilles; Chalcidian anphora

Atėnės apranga keitėsi priklausomai nuo amžiaus, kuriame kurtas kūrinys, bei menininko požiūrio. Pradžioje graikai vaizdavimo būdą skolinosi iš Egipto, tačiau vėliau patys sukūrė savo stilių ir Atėnė tapo labiau moteriška, net tada, kai buvo karo apranga, šalmu ir ietimi.

Šiame atvaizde (kairėje, 490-480 m. pr.m.e.) Atėnė vienoje rankoje laiko aliejaus ąsotį, o kitoje ietį ir skydą su Gorgonės galvą, aplink kurią ratu eina sparnuoto žirgo Pegaso atvaizdai. Ant Pegaso jojo jaunasis Belerofonas, kad nužudytų Chimerą. Šiam Atėnė davė auksinį apynasrį, kad jisai galėtų pasigauti žirgą, greitą tarsi vėjas, ir jį apjodyti.

Gorgonę Medūzą, vieną iš trijų gyvatgalvių seserų, galėjusi savo žvilgsniu žmogų paversti akmeniu, nužudė Persėjas, Danajos ir Dzeuso sūnus. Jam Atėnė paskolino poliruotą bronzinį skydą, kad jį panaudotų kaip veidrodį – ir jis nežiūrėjo į gorgonę, o tik į jos atspindį skyde. Atėnė valdė jo ranką su kardu, tad jis galėjo vienu kirčiu nukirsti jos galvą. Viename variantų, jis galvą perdavė deivei, kuri juo papuošė skydą.

Berlin Athena: Pananthenaic amfora, Athena Pananthenaiko amfora, Atėnai (apie 490 m. pr.m.e.)
Matosi panašumai tarp tų beveik to paties meto atvaizdų: linijos žavumas, gracingas judesio perteikimas, tikslingumas, netgi moteriškumas. Atėnės apranga laisva ir nevaržanti; ji aukšta ir lanksti, su laibomis kulkšnimis. Čia įdomiausia kojų proporcija kūno atžvilgiu: 1/3 nuo pakaušio iki juosmens ir 2/3 nuo juosmens iki pėdų. Tai labai panašu į drabužių madą 12 a. pabaigoje. Ant skydo atvaizdas primena gorgonės karikatūrą.

O dabar atkreipkite dėmesį, kaip tai skiriasi nuo ankstyvesnio atvaizdo, kuriame Atėnė tiesia ranką, kad padėtų Herakliui kautis su Minotauru. Čia skyde yra Atėnės šventasis paukštis, Athena encourages Herakles, Psiax, 520 BC pelėda, išminties simbolis. Egipto įtaka pastebima veido bruožuose, ypač akių pavaizdavime.

Fidijaus sukurta Atėnė Partenė – didelė marmuro ir aukso statula, kurios originalas sunaikintas makedoniečių invazijos metu (tačiau išliko romėniška kopija, esanti 10 kartų mažesnė už originalą). Čia jos apranga prašmatni. Ji vilki egidą arba antkrūtinį su simboline gorgonės galva, užsidėjusi šalmą, viduryje papuoštą sfinksu, o šonuose – po sparnuotą Pegasą. Atėnės laikysena lengva, išraiška maloni ir globėjiška. Jei ji pakeltų ranką, taptų panaši į Laisvės statulą Niujorke.

Klasikinis Graikijos periodas, vadinamasis „Atėnų amžius“, tęsėsi 480-323 m. pr.m.e. Tuo metu sukurta daugelis garsių pjesių. 458 m. pr.m.e. Aischilas parašė „Orestėjos“ trilogiją, kurioje buvo ir „Eumenidės“ (arba Furijos). Atėnė išteisina Orestą, nužudžiusį motiną Klitemnestrą, kuri nužudė besimaudantį jo tėvą Agamemnoną.

Apolono skatinamas Orestas nueina į Atėnės šventyklą, kad gautų išteisinimą. Prieš jį buvo nusistačiusios Eumenidės, tamsą ir senus papročius atstovaujančios furijos. Balsuojant, Atėnės balsas tapo lemiamu. Ir tikriausiai nėra kito literatūros kūrinio, kurioje deivė būtų taip puikiai pavaizduota kaip išmintinga ur sąžininga teisėja. Aischilas mirė praėjus 2 m. nuo šios pjesės parašymo.

Tik dviejose vietose randame, kur pasireiškia Atėnės asmeninis pyktis. Būdama skaisti, Atėnė buvo drovi, ir kai Tiresijus pamatė ją nuogą besimaudančią, ji atėmė jam regėjimą. Tačiau vėliau įkalbėta, ji jam davė kitokį regėjimą, aiškiaregystės dovaną. O Ovidijaus „Metamorfozėse“ Minerva (romėniškas Atėnės atitikmuo) Athena with Owl, 450 BC supyko už jaunos kaimietės įžūlumą, iššaukiant į audimo varžybas. Ji suplėšo audinį į gabalus ur paverčia Arachnę voru (ir todėl vorai vadinami arachnids).

Šioje statuloje Atėnė rankoje laiko pelėdą. Ji labiau šokėja nei karė. Apranga laisva. Neturi nei skydo, nei ieties, ir net nedėvi egidos. Apsiavusi sandalais.

Čia Atėnė vaizduojama laisvai krentančiais drabužiais. Ožkos kailio egida su Gorgone perjuosta nuo vieno peties iki priešingos pusės klubo ir yra perjuosta per juosmenį. Galva pakreipta į šoną, o šalmas laikomas rankoje. Neatrodo, kad ji būtų labai dėmesinga savo laikomai ilgai iečiai.

Lemnia Athena, 450 BC Lankoronskio reljefe Atėnė rūstesnė, kūno proporcijos masyvesnės, veidais labiau androginiškų bruožų, tačiau drabužiai atrodo laisvai krentančiais nuo pečių; rankos taikios – dešinioji laiko pelėdą, kairioji – fleitą. Šalmo išlenkimas kompensuoja skydo su Gorgonės galva dydį.

Šiame marmuriniame reljefe Atėnė su šalmu ant palenktos galvos, atsirėmusi į ietį, laikomą kairėje rankoje, apmąsto vardus ant kapo paminklo. Jos dešinė ranka atremta į klubą; viena pėda atmesta atgal. Vilki paprastu, perjuostu juosta drabužiu, nukarusiu nuo pečių, tačiau nėra tokio lengvo gracingumo kaip Lankoronskio atvaizde.

Net masyvioje Atėnės, su šalmus ir karine apranga, skulptūroje ji demonstruoja iškilmingą rūstumą, taikos ir tvarkos prasme. Bet tas linkęs pasitikėti jos teisingumu, jos bebaimiškumu ir išmintimi.

Šloviname tave, Dzeuso dukterie,
Kuri dėvi egidą;
Čia bei kita giesme
Paminėsiu tave.
[ Homero himnai ]

Lanckoronski Athena, 1 century BC
Lankoronskio reljefas, 1 a. pr.m.e.)
Mourning Athena, 470 BC
Gedinti Atėnė, 470. pr.m.e.)
Aegina, Aphaia šventykla, vakarinis frontonas
Aegina, Aphaia šventykla, apie 500-490 m. pr.m.e.

Literatūra

  1. The Art of Greece and Rome, Susan Woodford, Cambridge University Press, New York, 1982.
  2. The Greek Myths: l, Robert Graves, Penguin U..S.A., New York, Rev. 1960.
  3. Greek Tragedies, Volume 3, second edition, David Greene and Richmond Lattimore, , 1991.
  4. Hesiod, Works&Days, Theogony, Translated by Stanley Lombardo, Introduction, Notes by Robert Lamberton, 1993.
  5. The Illiad of Homer, Translated with an Introduction by Richmond Lattimore, The University of Chicago Press, 1961.
  6. Mythology, Edith Hamilton, The New American Library, New York, 1942.
  7. The Myth of the Goddess, Anne Baring and Jules Cashford, Arkana, Penguin Books USA, 1991.
  8. The Odyssey of Homer, A Modern Translation by Richmond Lattimore, Harper & Row Publishers, New York, 1967.
  9. Pandora, Ellen D. Reeder, Princeton University Press, 1995

Atėnė Partenė    

Atėnė Partenė (skaisčioji) – masyvi Fidijaus sukurta Atėnės skulptūra, stovėjusi Atėnų Parfenone (taip pat žr. >>>>>).

Athena Parthenos, Phidias Tai vienas kultinių Atėnų vaizdinių. Skulptūrą Fidijas pradėjo kurti maždaug 447 m. pr.m.e. Atėnų tironas Lacharesas 296 m. pr.m.e. nuplėšė auksinius lakštus, kad sumokėtų algas savo kariams ir vėliau, matyt, papuošta bronza. Nukentėjo per 165 m. pr.m.e. gaisrą, tačiau buvo sutaisyta. 5 a. tebestovėjo Parfenone ir tada galėjo būti sunaikinta gaisro. Tačiau yra paminėjimas apie ją 10-me amžiuje Konstantinopolyje.

Istorikas Pausanijus taip aprašo statulą:

Pati statula pagaminta iš dramblio kaulo, sidabro ir aukso. Jos šalmo viduryje kažkas panašus į sfinksą ... abiejose šalmo pusėse grifai... Atėnė stovi, tunika siekia pėdas, ant jos antkrūtinio Medūzos galva iš dramblio kaulo. Ji laiko maždaug 4 kubitų aukščio Pergalės statulėlę, o kitoje rankoje – ietis; prie jos kojų stovi skydas, o netoli ieties – gyvatė, kuri galėtų būti Erichtonijus.

Atėnės galva kiek atstatyta į priekį. Kairė ranka uždėta ant stovinčio skydo. Kairys kelis kiek sulenktas ir svoris įiek tiek perkeltas ant dešiniosios kojos. Jos chitonas per juosmenį apjuostas poros gyvačių, kurių uodegos susipina už nugaros. Pergalės deivė ištiestoje dešinėje rankoje yra sparnuota – tebediskutuojama, ar čia buvo atrama jai. Tiksliai nenustatyta ir ieties padėtis – ar ji rėmėsi į rankos sulenkimą, ar ją prilaikė viena iš egidos gyvačių.

Skulptūra surinkta ant medinio karkaso, uždengta bronziniais lakštais, kurie, savo ruožtu, padengti nuimamais aukso lakštais, deivės veidas ir rankos iš dramblio kaulo. Auksas svėrė 44 talentus (apie 1 t).

Bendrą Atėnės Partenės atvaizdą galime matyti monetose, jos kopijose bei išgraviruotą brangakmeniuose. Šiuolaikinė atėnės Partenės kopija randasi Nasvilio Parfenono replikoje. Jos autorius Alan LeQuire. Ji buvo gaminama 8 m. ir visuomenei pristatyta 1990 m. gegužės 20 d.

Atėnė
Nemezidė
Mainadės ir Dionisas
Katastrofos: Pakeliui į Saturną
Plejadės, Najadės, Persefonė ir kt.
Niobė - suakmenėjusi deivė
Tikroji varlės-karalienės istorija
Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Mito ir mokslo susidūrimas
Astrologija ir visuomenė
Deukalionas ir Pira
Vaivorykštės mitai
Višta mitologijoje
Sibilės
Pasaulio sukūrimo skyrius
Mitologijos puslapis
Atlantidos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis