Publikacijos

Sibilės  

Žodis „sibilė“ kilęs iš graikų kalbos sibilla, reiškiančio pranašė. Pirmosios sibilės pranašavo tam tikrose specialiose vietose, kuriose rėmėsi tam tikros chtoniškos dievybės įtaka (kaip Delfuose ar Pesinose). Vėliau sibilės ėmė klajoti iš vietos į vietą.

Pirmuoju senovės graikų autoriumi, paminėjusiu sibilę, matyt, yra Heraklitas (5 a. pr.m.e.):
„Sibilė, užsidegusi kalbėjo dalykus, ne juokingus, nepadailintus, nepagražintus, kurie, ištarti su dievo pagalba, išliks tūkstančius metų“.

Beje, moterys, kurių lūpomis kalbėjo dievai, gerokai anksčiau minėtos Artimuosiuose Rytuose, kaip 2-me tūkstm. pr.m.e. Mari (dab. Tell Hariri Sirijoje) ir 21-me tūkstm. pr.m.e. Asirijoje.

Iki literatūrinio romėnų apdorojimo sibilės buvo įvardijamos ne vardu, o jų temenos vietą ar šventyklą.

Pausanijaus „Graikijos aprašyme“ paminima pirmoji Delfų sibilė, o antroji jo minėta vardu „Herophile“, tarytum, buvo Samos saloje, tačiau lankėsi ir kitose šventyklose – Clarus, Delos ir Delfus, nors tuo metu Delfai turėjo savąją sibilę.

Platonas mini tik vieną sibilę, tačiau su laiku jų skaičius išaugo iki 9, o 10-ą, Tiburo sibilę, tikriausiai kilusią iš etruskų, pridėjo romėnai. 10 sibilių vardijama Laktancijaus „Dieviškose institucijose“ (4 a.), cituojant dingusį Varono (1 a. pr.m.e.) veikalą.

Minima persų sibilė prie Apolono šventyklos, kuri, atseit, išpranašavo Aleksandro Didžiojo užkariavimą – Sambetė, iš Nojaus giminės. Pausanijus mini Palestinos sibilę Sabą, nors, pagal jį, kai kurie ją vadino Babilono, o kiti Egipto sibile. Viduramžių Bizantijos enciklopedija „Suda“ laiko, kad jinai yra „Sibilės pranašysčių“ autorė. Erythraean Sibyl

Vadinamoji Libijos sibilė sieta su pranaše prie Dzeuso su Amono ragais Sivos oazėje (Vakarų Egipto dykumoje). Į ją kreipėsi Aleksandras Didysis užėmęs Egiptą. Minima, kad jos motina buvo Lamia, kas reiškia „rijikė“. Euripidas pamini Libijos sibilę savo „Lamia“ tragedijos prologe.

Legendine tapo Delfų sibilė prie Apolono šventyklos. Ji turėtų skirtis nuo Pitijos, Apolono žynės, dar vadinta „Delfų orakule“. Pausanijus tvirtino, kad sibile „gimusi tarp žmonių ir deivių, jūros pabaisų ir nemirtingos nimfos dukra“. Kiti sakė, kad ji Apolono sesuo ar duktė. Dar kiti teigė, kad sibilė galias tapo iš Gajos.

Krymo (Cimmeria) sibilę mini Naevijus „Punų karuose“ ir Pizonas savo analuose. Jos sūnus Evanderis Romoje įsteigė Pano šventyklą, kuri pavadinta Luperkalu.

Apolodoras iš Eritrėjos patvirtino, kad šiame Jonijos mieste (Eritrėjoje) buvo sibilė, išpranašavusi Trojos karą. Jos pranašystės buvo surašytos ant lapų taip, kad pirmos raidės vėlgi sudarytų žodį – taip imtas naudoti terminas akrostichas.

Samoso saloje pranašavo Samoso sibilė.

Netoli Neapolio gyveno Cumae sibilė, pas kurią Vergilijaus Enėjas klausė patarimo prieš leisdamasis į požeminį pasaulį. Laikoma, kad jos originalios „Sibilės knygos“ buvo parduotos Tarquinius Superbus, paskutiniam Romos karaliui. Krikščionys labai gerbė šią sibilę, nes ji (Vergilijaus 4-je eklogėje) išpranašavo išpirkėjo atėjimą.

Helespontinos arba Trojos sibilė rezidavo Dardanijos Apolono šventykloje. Ji gimė Marpeso miestelyje netoli Gergitha Solono ir Kiro Didžiojo laikais. Jai priskiriamas Gergis pranašysčių rinkinys.

Jos duble buvo Frigijos sibilė.

Romėnai sibilių sąrašą papildė Tiburo sibile (dab. Tivolis) Legenda byloja apie jos susitikimą su imperatoriumi Augustu, kurios klausė, ar jis turėtų būti garbinamas tarsi dievas – ir tai buvo mėgstamas krikščioniškų dailininkų motyvas. Iki galo aišku, ar tai nėra graikiškoje Ciumae sibilė. Jos apokaliptinės pseudo-pranašystės užrašytos maždaug 380 m.

Viduramžiais sibilių skaičius padidintas iki 12, simbolinio skaičiaus. Nuo ankstyvojo renesanso sibilės tapo vaizduojamos dailininkų. Pvz., Mikelandželas Siksto koplyčioje pavaizdavo 5 sibiles. Popiežiaus Juliaus II bibliotekoje pavaizduotos sibilės, kaip Sienos katedros grindyse. Sibiles tapė Rafaelis ir kiti menininkai.

Sibilių ir pranašių knygos mėgtos interpretuoti ir nuolat naudotos pasaulietinėje bei kulto propagandoje. Romėniškosios „Sibilių knygos“ nėra tas pats kas išlikusios „Sibilių pranašystės“, kuriose daugiau spėjama apie nelaimes nei siūlomi sprendimai. Kažkiek autentiškų silibių pasisakymų išlikę Flegono iš Tralio „Stebuklų knygoje“ (2 a.).

Seniausios „Sibilių knygos“, atrodo, užrašytos Solono ir Kiro Gergise Idos kalne Troade. Netoliese, Marpese, gimusi sibilė, kurios kapą vėliau žymėjo Apolono šventykla, vaizduojama Gergiso monetose (apie 400-350 m. pr.m.e.). Ir kitos vietos gviešiasi į ją. Pranašysčių rinkinys priskiriamas Helespontino sibilei ir saugotas Gergiso Apolono šventykloje. Iš čia jis perėjo į Eritrėją, kur ir išgarsėjo. Dardanijos miestas Gergis buvo labai senas miestas ir, anot, Ksenofono, buvo didelės jėgos vieta, jame buvo Aponono šventykla ir čia gimė sibilė, kartais vadinta Eritrajėja (kaip kilusi iš Eritrėjos).

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
K. Tacitas apie žydus
Ivanas Naživinas. Judėjas
Kunigaikščio Gvidono valdos
Plutarchas. Biografijos. Solonas
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Lukianas. Apie gintarą arba Apie gulbes
Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Graikų matematikai - filosofai
Griaustinis, Tobula mintis
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Misterijų ištakos
Teofrastas. Apie akmenis
Mainadės ir Dionisas
Slontaho šventykla
Vartiklis