Sibilės. Vartiklis

Žodis „sibilė“ kilęs iš graikų kalbos sibilla, reiškiančio pranašė. Pirmosios sibilės pranašavo tam tikrose specialiose vietose, kuriose rėmėsi tam tikros chtoniškos dievybės įtaka (kaip Delfuose ar Pesinose). Vėliau sibilės ėmė klajoti iš vietos į vietą.

Pirmuoju senovės graikų autoriumi, paminėjusiu sibilę, matyt, yra Heraklitas (5 a. pr.m.e.):
„Sibilė, užsidegusi kalbėjo dalykus, ne juokingus, nepadailintus, nepagražintus, kurie, ištarti su dievo pagalba, išliks tūkstančius metų“.

Beje, moterys, kurių lūpomis kalbėjo dievai, gerokai anksčiau minėtos Artimuosiuose Rytuose, kaip 2-me tūkstm. pr.m.e. Maryje (dabartinis Tell Hariri Sirijoje) ir 1-me tūkstm. pr.m.e. Asirijoje.

Iki literatūrinio romėnų apdorojimo sibilės buvo įvardijamos ne vardu, o jų pranašavimo temenos (vietą) ar šventyklą.

Pausanijaus „Graikijos aprašyme“ paminima pirmoji Delfų sibilė, o antroji jo minėta vardu „Herophile“, tarytum, buvo Samoso saloje^*), tačiau lankėsi ir kitose šventyklose – Clarus, Delose ir Delfuose, nors tuo metu Delfai turėjo ir savąją sibilę.

Platonas mini tik vieną sibilę, tačiau su laiku jų skaičius išaugo iki 9, o 10-ą, Tiburo sibilę, tikriausiai kilusią iš etruskų, pridėjo romėnai. 10 sibilių vardijama Laktancijaus „Dieviškose institucijose“ (4 a.), cituojant dingusį Varono (1 a. pr.m.e.) veikalą. Erythraean Sibyl

Minima ir persų sibilė prie Apolono šventyklos, kuri, atseit, išpranašavo Aleksandro Didžiojo užkariavimą – Sambetė, iš Nojaus giminės. Pausanijus mini Palestinos sibilę Sabą, nors, pagal jį, kai kurie ją vadino Babilono, o kiti Egipto sibile. Viduramžių Bizantijos enciklopedija „Suda“ laiko, kad jinai yra „Sibilės pranašysčių“ autorė.

Vadinamoji Libijos sibilė sieta su pranaše prie Dzeuso su Amono ragais Sivos oazėje (Vakarų Egipto dykumoje). Į ją kreipėsi Aleksandras Didysis užėmęs Egiptą. Minima, kad jos motina buvo Lamia, kas reiškia „rijikė“. Euripidas pamini Libijos sibilę savo „Lamia“ tragedijos prologe.

Legendine tapo Delfų sibilė prie Apolono šventyklos. Ji turėtų skirtis nuo Pitijos, Apolono žynės, dar vadinta „Delfų orakule“. Pausanijus tvirtino, kad sibilė „gimusi tarp žmonių ir deivių, jūros pabaisų ir nemirtingos nimfos dukra“. Kiti sakė, kad ji Apolono sesuo ar duktė. Dar kiti teigė, kad sibilė galias tapo iš Gajos.

Krymo (Cimmeria) sibilę mini Naevijus „Punų karuose“ ir Pizonas savo analuose. Jos sūnus Evanderis Romoje įsteigė Pano šventyklą, kuri pavadinta Luperkalu.

Apolodoras iš Eritrėjos patvirtino, kad šiame Jonijos mieste (Eritrėjoje) buvo sibilė, išpranašavusi Trojos karą. Jos pranašystės buvo surašytos ant lapų taip, kad pirmos raidės vėlgi sudarytų žodį – taip imtas naudoti terminas akrostichas.

Eritrėjos sibilė - pranašė Eritrėjoje Graikijos klasikinio laikotarpio (8 a. pr.m.e. – 5 a.) laikais. Tikėtina, kad Eritrėjoje buvo daugiau nei viena sibilė; iš minimų – vienos vardas buvo Herofilė. Rašytojas Apolodoras iš Eritrėjos sakė, kad ji išpranašavo Trojos karą ir kad Troja bus sunaikinta, o Homeras parašys netiesą. Ši sibilė pranašystes rašė ant lapų tokiu būdu, kad jų pirmos raidės vėl sudarytų reikšmingą žodį (tai vadinama akrostiku). Dar laikoma, kad Eritrėjos sibilė labai tiksliai apibūdino Kristaus atėjimą.

Netoli Neapolio gyveno Cumae sibilė, pas kurią Vergilijaus Enėjas klausė patarimo prieš leisdamasis į požeminį pasaulį. Laikoma, kad jos originalios „Sibilės knygos“ buvo parduotos Tarquinius Superbus, paskutiniam Romos karaliui. Krikščionys labai gerbė šią sibilę, nes ji (Vergilijaus 4-je eklogėje) išpranašavo išpirkėjo atėjimą.

Helespontinos arba Trojos sibilė rezidavo Dardanijos Apolono šventykloje. Ji gimė Marpeso miestelyje netoli Gergitha Solono ir Kiro Didžiojo laikais. Jai priskiriamas Gergis pranašysčių rinkinys.

Romėnai sibilių sąrašą papildė Tiburo sibile (dab. Tivolis) Legenda byloja apie jos susitikimą su imperatoriumi Augustu, kurios klausė, ar jis turėtų būti garbinamas tarsi dievas – ir tai buvo mėgstamas krikščioniškų dailininkų motyvas. Iki galo aišku, ar tai nėra graikiškoje Ciumae sibilė. Jos apokaliptinės pseudo-pranašystės užrašytos maždaug 380 m.

Viduramžiais sibilių skaičius padidintas iki 12, simbolinio skaičiaus. Nuo ankstyvojo renesanso sibilės tapo vaizduojamos dailininkų. Pvz., Mikelandželas Siksto koplyčioje pavaizdavo 5 sibiles. Popiežiaus Juliaus II bibliotekoje pavaizduotos sibilės, kaip Sienos katedros grindyse. Sibiles tapė Rafaelis ir kiti menininkai.

Sibilių ir pranašių knygos mėgtos interpretuoti ir nuolat naudotos pasaulietinėje bei kulto propagandoje. Romėniškosios „Sibilių knygos“ nėra tas pats kas išlikusios „Sibilių pranašystės“, kuriose daugiau spėjama apie nelaimes nei siūlomi sprendimai. Kažkiek autentiškų silibių pasisakymų išlikę Flegono iš Tralio „Stebuklų knygoje“ (2 a.).

Seniausios „Sibilių knygos“, atrodo, užrašytos Solono ir Kiro Gergise Idos kalne Troade. Netoliese, Marpese, gimusi sibilė, kurios kapą vėliau žymėjo Apolono šventykla, vaizduojama Gergiso monetose (apie 400-350 m. pr.m.e.). Ir kitos vietos gviešiasi į ją. Pranašysčių rinkinys priskiriamas Helespontino sibilei ir saugotas Gergiso Apolono šventykloje. Iš čia jis perėjo į Eritrėją, kur ir išgarsėjo. Dardanijos miestas Gergis buvo labai senas miestas ir, anot, Ksenofono, buvo didelės jėgos vieta, jame buvo Apolono šventykla ir čia gimė sibilė, kartais vadinta Eritrajėja (kaip kilusi iš Eritrėjos).

^*) Samoso arba Samo sala - Graikijai priklausianti sala Egėjo jūroje, Pietų Sporadų salyne, 2 km nuo Mažosios Azijos pusiasalio; apie 34 tūkst. gyv. Jos pagrindinis miestas ir uostas - Vatis. Salos paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 1434 m (Kerketefso kalnas). Joje išgaunamas boksitas, marmuras; nuo senų laikų iš jos buvo vežamas saldus vynas, kurio gydomąsias savybes minėjo ir Hipokratas.
Samo sala buvo vienas Kretos-Mikėnų kultūros centrų. Seniausieji gyventojai lelegai ir karai. Juos I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje iš Samo salos išstūmė jonėnai. 8 a. pr.m.e. čia susikūrė polis, labiausiai suklestėjęs Polikrato laikais ( 6 a. pr.m.e.). Saloje gimė didieji graikų filosofai Pitagoras, Melisas ir Epikūras, astronomai Aristarchas, Kononas ir Aristilas, teologas Irenėjus ir dar keletas kitų. Herodotas joje mini buvus pasaulio stebuklus: tunelio pavidalo akvedukas, Heros šventykla ir damba uoste (neišlikusi).
Nuo 16 a. sala priklausė Osmanų imperijai; 1913 m. prijungta prie Graikijos.