Apie Aleksandrijos biblioteką. Vartiklis

„Ir apie knygų kiekį, bibliotekos įkūrimą ir Mūzų salės kolekciją, kai reikia, aš monotoniškai kalbu, kadangi visa tai yra žmonių atsiminimuose“, Atėnėjus¹⁾

Pirmąjį bibliotekos paminėjimą randame „Aristėjo laiškuose“. Žydų mokslininkas Aristėjas²⁾ kronikos skyriuje įkurdino 72 rabinus, kad į graikų kalbą išverstų Senąjį testamentą. Tą darbą užsakė Atėnų tironas ir tremtinys Demetrijus iš Falerono³⁾ savo globėjo Ptolomėjaus I (Soterio) vardu. Demetrijus Atėnus valdė mažiau nei 10 m. ir buvo pirmosios peripatetikų (Aristotelio mokyklos) kartos atstovas (kartu su Teotrastu ir Aleksandru Didžiuoju). Demetrijus padėjo Aleksandro pasekėjui Kasandrui Atėnuose karine jėga, parėmė Teotrasto sugrįžimą, kad tasai įkurtų Aleksandrijos biblioteka

Licėjų pagal Platono Akademijos pavyzdį.

Anot Aristėjaus, Demetrijus pasiūlė Ptolomėjui surinkti knygų apie karaliavimą ir valdymą biblioteką, o vėliau surinkti žmonijas iš viso pasaulio. Taip pat jis bandė įtikinti Ptolomėjų Aleksandrijoje steigti mūzoms pašvęstą muziejų. Tokia įstaiga atsirado praėjus 50 m. po Platono akademijos, Aristotelio Licėjaus ir Epikūro mokyklos įkūrimo.

Biblioteka buvo Bruchejone (Brucchium, šiaurės rytų miesto dalyje), gali būti, Rūmų sklype arba greta jo. Ją supo kiemai, sodai, ji turėjo zoologijos sodą su gyvūnais iš viso pasaulio. Pagal Straboną, muziejaus centre buvo Didžioji salė ir apvalaus kupolo formos pietų kambarys su observatorija viršutinėje terasoje. Tai labai panašu į Serapeumą, kurį pradėjo Ptolomėjus II Filadelfijus⁴⁾ ir užbaigė jo sūnus. Ten nuolat gyveno apie 30-50 mokslininkų.

Po kelių amžių Joanas Cecas⁶⁾ užrašė, kad Kalimachas katalogizavo 400 tūkst. „mišrių“ ritinėlių ir 90 tūkst. „nesumaišytų“, plius 42 tūkst. Serapeume.

Kai kurie Ptolomėjaus įpėdinių knygų rinkimo metodai buvo tiesiog nepaprasti. Štai Ptolomėjus III⁵⁾ rašo laišką „visiems pasaulio valdovams“, prašydamas paskolinti savo knygas. Kai atėniečiai jam paskolino Euripido, Aischilo, Sofoklio⁷⁾ tekstus, jis juos nukopijavo, kopijas gražino, o originalus pasiliko, Pasakojama, kad Aleksandrijos uoste sustoję laivai buvo apieškomi dėl knygų.

Pirmasis aprašytas bibliotekininkas buvo Zenodotas iš Efeso⁸⁾, užėmęs tą postą nuo Ptolomėjaus I valdymo pabaigos iki 245 m. pr.m.e. Jo įpėdinis Kalimachas iš Kirėnės buvo vienas garsiausių, sudaręs 120 tūkst. rankraščių ritinėlių katalogą, vadinamą „pinakes“ arba Tabeliu. Jo įpėdiniu buvo, matyt, Apolonijus iš Rodo (epo „Argonautika“ autorius). Jį 235 m. pr.m.e. pakeitė stoikas geografas ir matematikas Eratostenas iš Kirėnės, sudaręs „didžiųjų knygų lentynų schemą“. 195 m. pr.m.e. Homero mokinys Aristofanas⁹⁾ (ne komedijų kūrėjas) atnaujino „Tabelius“ (Lenteles). Paskutinis paminėtas bibliotekininkas buvo astronomas Aristarchas iš Samotrakijos¹⁰⁾, užėmęs postą 180 m. pr.m.e. ir buvo pašalintas per Ptolomėjų dinastines kovas.

Archimedas buvo vienas pirmųjų Aleksandrijos mokslininkų, kurie teoriją taikė praktikoje. Tarp jo išradimų buvo svertas ir kaip jo išplėtimas „Archimedo sraigtas“ – rankomis sukamas vandens pakėlimo įrenginys.

Aleksandrija (arab. al-Eskandariyya) - netoli Kairo esantis Egipto uostas Nilo deltoje, antrasis pagal dydį miestas. Jam tenka 80% importo-eksporto srautų.
Aleksandriją 332 m. pr.m.e. įkūrė Aleksandras Makedonietis. Priešais esančioje Faro saloje buvo pastatytas 1,6 km ilgio bangolaužis Heptastadijus. Šioje saloje buvo ir garsusis Aleksandrijos švyturys – vienas iš 7-ių pasaulio stebuklų.
Aleksandrija buvo suplanuota kaip 6,4 km ilgio miestas, tvarkingai išdėstytomis gatvėmis, su kolonadomis pagrindinėse gatvėse. Gražiausias Bruchėjaus kvartalas buvo rytiniame uoste. Vakarinėje dalyje buvo dievo Serapio šventykla Serapeumas, Aleksandro Makedoniečio ir Ptolemėjų mauzoliejus Soma, jūrų dievo Poseidono šventykla Poseidonijus, muziejus. Pietryčių kvartale gyveno žydai. 305–30 m. pr.m.e. Alekandrija buvo Ptolemėjų dinastijos sostinė, prekybos ir helenistinės kultūros centras; jame gyveno apie 1 mln. gyventojų. Tais laikais įsteigti Aleksandrijos muziejus ir Aleksandrijos biblioteka, kurią sunaikinus nyko ir antikinė kultūra. 30 m. pr.m.e. Aleksandriją užėmė romėnai, 4-7 a. pradžioje valdė Bizantija (Aleksandrijai patiriant nuopuolį), o 642 m. užėmė Osmanų imperija. Pastačius Kairą, Aleksandrijos svarba sumažėjo, o ji atgimė iškasus Sueco kanalą (1869).
Jame išlikę Pompėjo kolona, nekropoliai, katakombos; yra 17-18 a. mečečių, rūmų (19 a. pradžios Ras et Tino, 20 a. Muntazo su dideliu parku, Muchamedo Ali). Veikia antikinio paveldo muziejus.

¹⁾ Atėnėjus iš Naukratėjos (Athenaeus, 2-3 a.) - graikų rašytojas ir gramatikas iš Egipto, gyvenęs Marko Aurelijaus laikais. Keli jo kūriniai dingo, tačiau beveik visas išliko 15 knygų apimties „Deipnosophistae“ (Sofistų puota). Tai platus, margas ir netvarkingas citatų, nutikimų, perpasakojimų ir pan. rinkinys (jame paminama apie 800 skirtingų autorių), daugiausia parašytas dialogo forma mėgdžiojant Platoną (siužetu tai 14 dalyvių puota). Pvz., 7 kn. aptariami įvairios malonumų rūšys, o 8 kn. - Aristotelio zoologinių kūrinių kritika, o 13 kn. aptariama seksualumo tema klasikiniu ir helenistiniu laikotarpiais. Tačiau filosofinė dalis kūrinyje santykinai maža – vis tik jo dėka išliko žinių apie daugelį antikos šaltinių.

Atėnėjus aprašo tai, kas gali būti laikoma pirmuoju patentu (arba jų pirmtaku). Jis mini, kad apie 500 m. pr.m.e. Sibario mieste vyko kasmetinės virėjų varžybos, kurio laimėtojas gaudavo išskirtinę teisę savo patiekalą ruošti vienerius metus.

²⁾ Aristėjas iš Marmoros (apie 3-2 a. pr.m.e.) – Aleksandrijos žydas, žinomas „Aristėjo laišku“, kuriame aprašo Senojo Testamento vertimo Aleksandrijos bibliotekai istoriją.
Tai kitas Aristėjas nei Aristėjas, „Arimaspų legendos” autorius.

³⁾ Demetrijus iš Falerono (Demetrios Phalereus, apie 350-283 m. pr.m.e.) – graikų valstybės veikėjas, oratorius ir filosofas peripatetikas, Teotrasto mokinys. 317-307 m. pr.m.e. – Atėnų tironas, daug prisidėjęs prie jų suklestėjimo. Nuo 297 m. pr.m.e. Ptolemėjaus I rūmuose, vienas iš Aleksandrijos bibliotekos ir Muziejaus įkūrėjų. Surinko ir užrašė Ezopo pasakėčias. Daug rašė istorijos, retorikos klausimais. Jam priklauso idėja, kad nevienodos socialinės padėties asmenų vedybos gali padėti spręsti visuomenės socialines problemas.

⁴⁾ Ptolemėjus II Filadelfas (Ptolemaios Philadelphos, 309-246 m. pr.m.e.) – Egipto faraonas (309–246 m. pr.m.e.), Ptolemėjo I ir Berenikės sūnus. Jam valdant materialusis ir kultūrinis karaliaus rūmų gyvenimas klestėjo. Jis skatino Aleksandrijos bibliotekos ir mokslinių tyrinėjimų plėtrą. Tačiau jo laikais Egiptas daug ir dažnai kariavo.

⁵⁾ Ptolemėjas III Euergetas I (Ptolemaios Euergetes) – Egipto faraonas (246-222 m. pr.m.e.), vienas galingesnių Egipto valdovų. Jis pirmasis įsakus skelbė dviem kalbom, trijomis rašymo sistemomis ant didelių akmeninių blokų. Jis įrengė dievui Serapiui skirtą Serapeumą, toliau plėtė Aleksandrijos biblioteką. Buvo pabandyta reformuoti kalendorių, įvedant fiksuotą atskaitos tašką. Pasižymėjo šventyklų statybomis. Jo atvaizdas yra išlikęs Karnako šventykloje.

⁷⁾ Euripidas (apie 480 – 406 m. pr.m.e.) - graikų dramų kūrėjas (apie 90, kurių išliko 18). Jo tragedijose vyrauja e psichologija, o dieviška lemtis. Jis įvedė stiprios moters ir protingo vergo veikėjus, pašiepdamas daugelį graikų mitų herojų. 6 k. laimėjo tragikų varžytuves.

Aischilas (apie 525-455 m. pr.m.e.) - graikų dramų kūrėjas (apie 90, kurių išliko 7), 13 k. laimėjo tragikų varžytuves. Garsiausios -„Prikaltasis Prometėjas“, „Septynetas prieš Tėbus“ ir kt. Aischilas dalyvavo visuose svarbiausiuose mūšiuose tarp graikų ir persų (ir prie Maratono).
Plačiau skaitykite >>>>>

Sofoklis (apie 497-405) - graikų dramų kūrėjas (apie 120, kurių išliko 7), apie 20-24 k. laimėjo tragikų varžytuves. Buvo renkamas ir Atėnų karo vadu. Sofoklis mėgo tarp veikėjų, turinčių skirtingus požiūrius ar charakterius, sukelti konfliktus, o taip pat vaizduoti jų nuotaikų kaitą. Viena iš garsių tragedijų „Edipas“. Įnešė naujovių į sceninį dramų pastatymą.

⁸⁾ Zenodotas iš Efeso (Zenodotus, apie 325-260 m. pr.m.e.) – graikų gramatikas, Homero komentatorius, pirmasis Aleksandrijos bibliotekininkas, atsakingas už gautų rankraščių kokybės nustatymą ir jų tvarkymą. Be Homero, nagrinėjo ir kitų autorių tekstus.

⁹⁾ Aristofanas iš Bizantijos (257-180 m. pr.m.e.) – graikų gramatikas, leksikografas, bibliografas ir kritikas. Po Eratosteno užėmė Aleksandrijos bibliotekininko pareigas. Parengė publikacijai daugybę tekstų, tame tarpe Aristofano, ir, atrodo, pirmasis paskelbė Aischilo kūrinius. Jis minimas kaip graikų kalbos aiškinamojo žodyno sudarytojas. Jam priklauso poezijos kūrinių punktuacijos (kolonometrijos) įvedimas, o taip pat priskiriame diakritiniai graikų kalbos ženklų sukūrimas.

¹⁰⁾ Aristarchas iš Samotrakijos (216-144 m. pr.m.e.) – graikų gramatikas, vienas garsiausių Aleksandrijos bibliotekininkų. Žinomas Homero poemų leidėjas ir komentatorius. Buvo Aristofano iš Bizantijos mokytoju. Anot „Sudos“, parašė apie 800 kūrinių. Jo vardas netgi tapo bendriniu, reiškiančiu gerą kritiką.

¹¹⁾ Timotėjus iš Mileto (apie 446-357 m. pr.m.e.) – graikų muzikas, „naujos muzikos“ kūrėjas, ir poetas, rašęs ditirambus. Jis 7-stygei lyrai pridėdavo vieną ar daugiau stygų, kas kėlė klausytojų nepasitenkinimą. Muziką kūrė mitologinėmis ir istorinėmis temomis. Išliko paskutinė poemos „Persai“ dalis, aprašanti jūrų mūšį prie Salamino. Tačiau jo legendinis ditirambas „Semelos gimdymai“ neišliko.