Publikacijos

Plutarchas. Biografijos  

Solonas

Antras fragmentas, žr. pradžią >>>>

4. Plutarch at Delphi Pasakojama, kad visi šitie išminčiai susirinko Delfuose, o po to Korinte, kai Periandras21) surengė jų visų susitikimą ir iškėlė puotą. Dar didesnė pagarbą bei šlovę jie pelnė dėl atsitikimo su trikoju: apkeliavęs juos visus ratu, jis buvo sugražintas atgal, nes visi, siekdami pralenkti vienas kitą savo prielankumu, jo atsisakė vienas kito naudai. Pasakojama, kad Koso žvejams tik užmetus tinklus atvykėliai iš Mileto nupirkę visą laimikį, dar nežinodami, koks jis bus. Pasirodė, kad kosiečiai ištraukė auksinį trikojį, kurį, kaip pasakojama, toje vietoje plaukdama iš Trojos įmetusi į jūrą Helenė, atsiminusi kažkokią senovinę orakulo pranašystę22). Iš pradžių tarp svetimšalių ir žvejų kilęs ginčas, o vėliau ir poliai įsitraukė į vaidus, sukėlusius karą. Tada Pitija23) ir vieniems, ir kitiems išpranašavo, kad trikojį reikia atiduoti išmintingiausiam žmogui. Pradžioje jis buvo nusiųstas Taliui į Miletą; Koso gyventojai savo noru jam vienam dovanojo tai, dėl ko kariavo prieš visus miletiečius kartu paėmus. Tačiau Taliui pareiškus, jog Biantas*) išmintingesnis už jį, trikojis nukeliavo pas Biantą, o šio ir vėl buvo nusiųstas kitam, kaip išmintingesniam. Taigi, eidamas aplinkui ir vis siuntinėjamas, antrą kartą atkeliavo pas Talį ir pagaliau iš Mileto buvo nugabentas į Tėbus ir paaukotas Apolonui Ismeniškiui24). O Teofrastas25) sako, kad trikojis pirmiausia buvo pasiųstas į Priėnę Biantui, o tik paskui iš Bianto išsiųstas į Miletą Taliui, ir taip apkeliavęs visus vėl sugrįžo pas Biantą ir pagaliau buvo nusiųstas į Delfus. Šitą pasakojimą kartoja daugelis, tiktai vieni sako, jog dovana buvusi ne trikojis, o Kroiso26) atsiųsta taurė, o kiti – kad taurė iš Batiklio27) palikimo.

5. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, jog Anacharsis28) asmeniškai bendravęs su Solonu, o po to su Taliu, ir pasakojamas toks pasakojimas. Sako, kad Anacharsis, atvykęs į Atėnus, nuėjęs prie Solono namų ir ėmęs belstis bei sakyti, jog jis yra svetimšalis ir atvyko, ketindamas tapti Solono draugu ir bičiuliu29). Solonui atsakius, jog draugų geriau ieškoti namuose, Anacharsis pasakęs: „Taigi tu pats, kadangi esi namusoe, susitark su manimi dėl draugystės ir bičiulystės“. Tada pagaliau Solonas, nusistenbėjęs šito žmogaus išradingumu, maloniai jį priėmęs ir kurį laiką priglaudęs savo namuose. Tuo metu Solonas jau užsiiminėjęs valstybine veikla ir sudarinėjęs įstatymus. Anacharsis, apie tai sužinojęs, išjuokė Solono užsiėmimą: Solonas manąs, jog sustabdys piliečių nusikaltimus bei savanaudiškumą rašmenimis, kurie nė kiek nesiskirią nuo voratinklių ir lygiai taip pat silpnus ir vargšus supančiosią, o galingųjų bei turtingųjų būsią sutraukyti. Sako, kad Solonas jam į tai atsakęs, jog žmonės laikosi tų sutarčių, kurias pažeisti nesą naudinga nė vienai iš pusių; ir savo įstatymus jis kuriąs, atsižvelgdamas į piliečių interesus, todėl visiems įrodysiąs, jog elgtis dorai – geriau negu pažeisti įstatymus. Tačiau viskas įvyko greičiau taip, kaip įsivaizdavo Anacharsis, o ne taip, kaip vylėsi Solonas. Anacharsis, pabuvęs tautos susirinkime, pasakė, jog nuostabą jam kelia ir tai, jog Heladėje kalbas sako išminčiai, o sprendžia kvailiai.

6. Solonas, nuvykęs pas Talį į Miletą, stebėjęsis, jog šis visiškai abejingas vedyboms ir nenori turėti vaikų. Tada Talis nieko neatsakė. Tačiau, palaukęs keletą dienų, pamokė vieną svetimšalį, liepęs sakyti, jog neseniai, preš 10 dienų, atvyko iš Atėnų. Solonui paklausus, ar kas naujo įvyko Atėnuose, žmogus, pamokytas, ką reikia kalbėti, atsakęs: „Nieko, dievaži, tik kažkokio jaunuolio laidotuvės; jį lydėjęs visas miestas. Kalbėjo, jog jo tėvas – žymus žmogus, doriausias iš piliečių. Tačiau jis laidotuvėse nedalyvavo. Sako, jog jis jau ilgą laiką esąs išvykęs iš miesto“. „O nelaimingasis, - ištaręs Solonas, o kuo gi jo tėvas vardu?“ Žmogus atsakęs: „Girdėjau vardą, bet nepamenu; tačiau visi šnekėjo apie jo išmintį ir teisingumą“. Ir taip sulig kiekvienu atsakymu Soloną apėmė vis didesnė baimė ir pagaliau jau sukrėstas jis pats svetimšaliui pasakęs savo vardą, klausdamas, ar mirusysis nebuvo vadinamas Solono sūnumi. Žmogui patvirtinus, Solonas pradėjo muštis į galvą ir daryti bei sakyti visa tai, ką paprastai daro bei sako žmonės, patyrę didelį sielvartą. O Talis, sustabdęs jį ir nusijuokęs, pasakė: „Būtent tai, Solonai, mane sulaiko nuo vedybų ir vaikų gimdymo, kas ir tave, labai stiprų žmogų, palaužė. Tačiau nusiramink dėl to, kas buvo pasakyta: tai – netiesa“. Hermipas sako, kad šitaip pasakoja Pataipas, kuris tvirtino, kad jame gyvena Ezopo siela.

7. Vis dėlto keistas ir apgailėtinas tas, kuris dėl praradimo baimės atsisako įsigyti tai, ką reikia turėti. Juk taip, ko gero, niekas nesidžiaugtų nei turtais, nei jam tekusia šlove ar protu, kadangi bijotų jų netekti. Juk ir dorybę, už kurią svarbesnio ir mielesnio nėra nieko, ligų ar nuodų veikiamą matome blankstant. Ir pačiam taliui dėl to, kad nevedė, nė kiek nesumažėjo baimės, nebent jis neturėtų nei draugų, nei artimųjų, nei tėvynės. O juk jis, kaip sako, buvo įsivaikinęs savo sesers sūnų Kibistą. Mat siela turi kažkokį meilės pradą ir yra sukurta lygiai kaip ir jausti, mąstyti bei atsiminti, taip pat ir mylėti; todėl į tokio žmogaus, kuris neturi nieko artimo, sielą prasiskverbia ir joje įsišaknija kažkokie prašalaičiai. Taip pat kaip ir namą ar žemę, neturinčius teisėtų paveldėtojų, taip ir poreikį mylėti užvaldo įsibrovę pašaliniai žmonės, nesantuokiniai vaikai ar tarnai; jie priverčia ne tik mylėti, bet ir rūpintis jais, ir baimintis dėl jų. Taigi gali pamatyti, kaip tie patys žmonės, kurie, nutaisę gana griežtą veidą, samprotauja apie vedybų ir vaikų nereikalingumą, vėliau, mirus ar susirgus vergų vaikams ar sugulovių pavainikiams, būna visiškai sielvarto priblokšti ir šaukia iš skausmo kaip žemakilmiai. O kai kurie ir dėl šunų ar arklių mirties praranda gėdos jausmą ir nenori gyventi. Tačiau juk kiti, net ir puikius vaikus praradę, ne tik besaikio skausmo nerodo nei gėdingai nesielgia, bet ir nugyvena likusį gyvenimą neprarasdami sveiko proto. Mat silpnavališkumas, o ne prieraišumas, yra nepakeliamų kančių ir baimės priežastis tiems žmonėms, kurie sveiko proto nėra paruošti likimo smūgiams. Tokie net ir turėdami tai, ko trokšta, nepatiria pasitenkkinimo, kadangi ateitis, baiminantis praradimo, yra nuolatinis kančių, būgštavimo, nerimo šaltinis. Ne skurdu dera apsisaugoti nuo turto praradimo, ne vienišumu – nuo draugų netekties, ne bevaikyste – nuo vaikų mirties, - protas apsaugo nuo visko. Šia tema jau pasakyta daugiau, negu pakanka.

8. Kai atėniečiai, ilgai ir sunkiai kariaudami su megariečiais dėl Salamino salos30), neteko jėgų, išleido įstatymą, draudžiantį bet kam dar kartą žodžiu ar raštu paraginti, jog poliui reikia atgauti Salaminą; nepaklususiam buvo skiriama mirties bausmė. Solonas, sunkiai kęsdamas nešlovę ir matydamas, jog daug kam iš jaunuomenės betrūksta preteksto karui (mat patys pradėti nedrįso baimindamiesi įstatymo), sugalvojo savo veiksmų pateisinimą – proto ligą; iš jo namų po miestą buvo paskleistas gandas, jog Solonas pamišęs. O jis pats, slapčiomis sukūręs elegiją ir išmokęs ją padeklamuoti atmintinai, netikėtai įpuolė į aikštę, užsidėjęs kepuraitę31). Kai subėgo gausi minia, pasilypėjęs ant šauklio akmens, Solonas sugiedojo elegiją, kurios pradžia tokia:

Aš atvykau su žinia iš geidžiamo taip Salamino,
Giesmę iš žodžių puošnių vietoj kalbos sumaniau.

Šitas kūrinys, pavadintas „Salaminas“, yra šimto eilučių ir gana grakščiai sukurtas32). Tada, kai Solonas ją sugiedojo ir kai jį ėmė girti draugai, o labiausiai Peisistratas33), primygtinai raginęs piliečius paklausyti kalbančiojo, atėniečiai, panaikinę įstatymą, vėl pradėjo karą, vadu paskyrę Soloną.

Iš visų pasakojimų dažniausiai pasakojamas toks: kartu su Peisistratu nuplaukęs į Koliadės kyšulį ir užtikęs ten visas moteris, protėvių papročiu aukojančias aukas Demetrai34), Solonas nusiuntė į Salaminą patikimą žmogų, apsimetusį bėgliu, kad paragintų megariečius kuo greičiausiai plaukti su juo į Koliadę, jei tik nori sučiupti kilmingiausias Atėnų moteris. Patikėję megariečiai išsiuntė laivą su vyrais; vos tik Solonas pastebėjo, kad nuo salos išplaukia laivas, liepė moterims pasišalinti ir įsakė jaunuoliams, kuriems dar nežėlė barzda, apsivilkti moterų rūbais, apsigobti skraistėmis, apsiauti jų kurpėmis, o durklus paslėpti po drabužiais ir eiti ratelius bei šokti prie jūros tol, kol priešai išsilaipins į krantą ir laivas pateks į atėniečių rankas. Viskas būtent taip ir įvyko. Megariečiai, apgauti reginio, čia pat prisiartinę, ėmė šokti iš laivo į krantą, manydami, kad puola moteris, ir stengėsi vienas kitą pralenkti [ ... ], todėl nė vienas jų nepaspruko, visi žuvo, o atėniečiai, nuplaukę prie salos, tučtuojau ją užėmė.

Paaiškinimai

21) Periandras - Kipselidų dinastijos atstovas, nuo maždaug 627 m. pr.m.e. buvęs Korinto tironu (jo reformos sudarė sąlygas Korinto ekonominiam bei kultūriniam klestėjimui), vienas iš septynių išminčių.

22) Trikojis - metalinis katilas ar kitas namų apyvokos reikmuo su trimis kojomis, utilitarios, dekoratyvinės ar kultinės paskirties. Helenė - mitinė Spartos karaliaus Menelajo žmona, pagrobta Pario ir nuvežta į Troją - dėl to, atseit, ir kilo Trojos karas.

23) Pitija - Apolono šventyklos Delfuose pranašautoja.

24) Apolonas Ismeniškis - tokį epitetą gavo pagal Bojotijoje (Vidurio Graikija) tekančią Ismeno upę, kurios pakrantėje stovėjusi jo šventykla; šiam dievui paprastai buvo aukojami trikojai.

25) Teofrastas - graikų filosofas (372-288 m. pr.m.e.), Aristotelio mokinys ir draugas, po Aristotelio mirties vadovavęs peripatetikams, universalus mokslininkas, rašęs apie filosofiją, retoriką, poetiką, muziką ir kt. Daugiau apie jį >>>>

26) Kroisas (Krezas) - paskutinis Lidijos karalius (560-546 m. pr.m.e.), užmezgęs glaudesnius kontaktus su graikais nei jo pirmtakai.

27) Batiklis - 6 a. pr.m.e. skulptorius.

28) Anacharsis - galbūt istorinis asmuo, skitas, kai kurių priskiriamas prie septynių išminčių.

29) Gr. proksenos - šeimininko draugas, atstovaujantis savo draugo interesams savajame polyje; proksenijos ryšiai buvo laikomi šventais, sūnus paveldėdavo juos iš tėvo. Proksenai taip pat reprezentuodavo savajame krašte kitus polius, priimdavo ir globodavo jų atstovus.

30) Megara - Atikos kaimynė; strategiškai svarbi Salamino sala buvo tarp rytinės Atikos ir pietinės Megaridės pakrančių, todėl ilgą laiką buvo nesutarimų tarp abiejų polių priežastimi. Atėniečiai ją užėmė apie 600 m. pr.m.e.

31) kepuraitė - nedidelė viršugalvį dengianti kepuraitė turėjo liudyti, kad Solonas nesveikuoja; gydytojai ligoniams patardavo nešioti tokias kepuraites.

32) šimto eilučių - be šių, išliko tik 6 kitos eilutės. Jose priekaištaujama atėniečiams dėl dėmesio neskyrimo Salaminui ir raginimas atsikovoti ją.

33) Peisistratas - 6 a. pr.m.e. Atėnų tironas, Hipokrato sūnus, priklausė kilmingai šeimai, save kildinusią iš Piloso valdovo Nestoro, Trojos karo dalyvio. Peisistrato motina buvo Solono pusseserė. Iškilo karo su megariečius (570 arba 565 m. pr.m.e.) metu. Būdamas dailus ir iškalbus, sugebėjo tapti populiariu tarp atėniečių, ypač tarp vargšų. Išsirūpino apsaugą, kurios padedamas užėmė Akropolį ir pasiskelbė tironu. Anot Herodoto, valdė išmintingai, tačiau vykstant politinei kovai buvo išvytas iš miesto, tačiau po 10 m. tremties sugebėjo grįžti, užimti Atėnus ir tapti jų valdovu.

34) aukojančias Demetrai - tikriausiai kalbama apie tesmoforijas. Šventę Demetros35) garbei, kurią šventė išimtinai moterys spalio mėn. Šventė truko 5 d. ir dalis būdavo švenčiama ant jūros kranto, o dalis – mieste. Tesmoforijos švęstos ne tik Atėnuose, bet ir kituose miestuose. Aristofanas parašė parodiją šiai šventei, tačiau pateikė mažai detalių apie ją.
Koliadės kyšulys yra į pietvakarius nuo Falero.

35) Demetra - motina-deivė, Krono ir Gėjos duktė, derlingumo ir žemdirbystės dievė, vedybų saugotoja. Jos garbei buvo švenčiamos tesmoforijas bei Eleusino misterijos.


*)Biantas iš Priėnės (6 a. pr.m.e.) – graikų išminčius ir visuomenės veikėjas iš Jonijos, vienas iš Septynių išminčių. Garsėjo teismo sprendimais. Žinomiausias pasakojimas yra apie tai, kad, kai persai užėmė miestą, miestiečiai jį palikdami pasiimdavo turtą, o Biantas – neėmė nieko. Kai jo paklausė „kodėl“, jis atsakė: „Viską nešuosi su savimi“.

Senovės istorikai
Teofrastas. Apie akmenis
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
K. Tacitas apie žydus
Griaustinis, Tobula mintis
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Arkaimas: laikmečių veidrodis
Istorikas Al-Masudi
Galvos chirurgija senovėje
Hiparchas iš Rodo
Mainadės ir Dionisas
Slontaho šventykla
Judėjai