Istorikas Al-Masudi  

Abu al-Hasan Ali ibn al Husayn ibn Ali al-Masudi (896-956) – arabų istorikas ir geografas, vadinamas „arabų Herodotu“. Pagrindinis veikalas „Aukso plovyklos ir brangakmenių kasyklos“ (947).

Abu al-Hasan Ali ibn al Husayn ibn Ali al-Masudi Pagal al-Masudi, jis gimė Bagdade, yra Mahometo palydovo Abdullah Ibn Masud palikuonis. Buvo mutazilitų arabas. Daug keliavo beveik visą savo gyvenimą – po Persiją, Armėniją, Azerbaidžaną ir kitus Kaspijos jūros kraštus. 915 m. nuvyko į Farsą, o iš čia po metų per Bagdadą į Indiją, iš kur vėl grįžo į Farsą. Iš čia vyko į Kirmaną ir vėl į Indiją. 918 m. vyko į Gudžratą, taip pat, anot kai kurių, vyko į Dekaną, Ceiloną, Indokiniją ir Kiniją; per Madagaskarą, Zanzibarą ir Omaną pasiekė Basrą, kur užbaigė savo veikalą „Aukso plovyklas...“(947-948, pertvarkyta 956-957), kuriame aprašė savo įspūdžius iš įvairių šalių, jų žmones ir klimatą. Joje siekė medžiagą pateikti populiariai, plačiai daliai prieinama forma. Gal todėl nebuvo pakankamai kritiškas naudotų šaltinių atžvilgiu ir kartais įtraukdavo grynai legendinio pobūdžio siužetus (žr. apie Egipto piramides). Mažai žinome, iš ko jis pragyveno savo kelionių metu. Knygose aprašo asmeninius kontaktus su žydais, iranėnais, indais ir krikščionimis. Spėjama, kad žinių apie Kiniją gavo iš Abu Zaid al-Sirafi*), kurį sutiko prie Persijos įlankos.

Iš Basros vyko į Siriją, kur sutiko Bizantijos admirolą Leo iš Tripolio. Iš ten keliavo į Kairą, kur parašė antrąją savo knygą „Laiko istorija“, susidedančią iš 30 tomų, kurioje aprašė aplankytų šalių geografiją ir istoriją. Taip pat parengė jos papildymą, kuriame chronologiškai išvardijo istorinius įvykius. Savo mirties metais Fustate (dab. Kairo teritorijoje) parengė paskutinę knygą, kurioje apibendrino ankstesnes bei ištaisė klaidas. Deja, iš 34-ių jo knygų teišliko tik 3, tarp jų paskutinioji, „Pastebėjimų ir peržiūrėjimų knyga“ (Kitab al-tanbih wa-l-oshraf...).

Savo knygose kritiškai vertino istorinius įvykius, įtraukė analizės elementus. Aiškino 955 m. žemės drebėjimo priežastis, aptarė Raudonosios jūros vandens klausimus ir kitas žemės mokslo problemas. Pirmasis, kuris paminėjo vėjo malūnus, išrastus Sidžistano musulmonų. Svarbus jo indėlis muzikos istorijai, nes pateikė svarbios informacijos apie ankstyvąją musulmonų muziką bei muziką kituose kraštuose.

„Aukso plovyklos“ yra nepaprastos reikšmės, nors yra kiek padrikos ir neaiškios struktūros. Ji prasideda pasaulio sutvėrimu ir žydų istorija. Tada įsiterpia skyriai, aprašantys ne islamiškųjų žemių (Indijos, Graikijos, Romos ir kt.) istoriją, geografiją, socialinį gyvenimą ir religinius papročius. Tarp įdomiausių fragmentų yra apie perlų rinkimą Persijos įlankoje, Rytų Afrikoje randamą gintarą, indų laidojimo papročius, sausumos kelią į Kiniją... Al-Masudi įtraukė ir istoriją senųjų civilizacijų, gyvenusių krašte iki įsigalint islamui (Asiriją, Babiloną, Egiptą, Persiją ir kt.) Vienintelis iš arabų istorikų užsimena (nors ir netiesiogiai) apie Urartu karalystę, kalbėdamas apie karus tarp Asirijos (karalienei Semiramidei) ir Armėnijos (vadovaujant Ara Gražiajam). Apžvelgė plačias turkų gyvenamas teritorijas, nurodydamas sėslių ir klajoklių turkų skirtumus. Rašė apie chazarų reikšmingumą ir pateikė daug šviežios informacijos apie juos. Jo pastebėjimai apie rusus yra svarbus ankstyvasis šaltinis. Jis pabrėžė, kad rusai nėra vien pirkliai, o yra sudaryti iš labai įvairių žmonių, nurodė centrinės valdžios silpnumą ir pagonybę.
„Aukso plovyklos“ Europoje tapo žinomos gana anksti. 1861-77 m. C. Barbier De Ménard ir Pavet de Courteille išleido vertimą į prancūzų kalbą.

*) Abu Zaid al-Sirafi – 9 a. pirklys iš Basros, parašęs liudijimus apie Indiją ir Kiniją.

Citatos iš „Aukso plovyklų...“

Tasai, kuris niekada nepaliko savo širdies (tėvynės) ir pasitenkino siaura savo šalies istorijos sritimi, yra nesulyginamas su drąsiu keliautoju, kuris savo gyvenimą praleido kelionėse, tirdamas tolimus kraštus, ir World by al-Masudi kiekvieną dieną susidurdamas su pavojais, kad kastų pažinimo kasyklas ir iš užmaršties ištrauktų brangius praeities fragmentus.

...
Kai vyras miršta, jo žmona sudeginama gyva su juo, tačiau mirus žmonai, jos vyras nesidalija tokiu likimu. Jei vyras miršta iki vedybų, jam duodama pomirtinė žmona. Žmonos noriai nori būti sudeginamos, nes tiki, kad pateks į rojų.

...
Mokslai buvo finansiškai remiami, visur gerbiami, visuotinai siekiami; jie buvo tarsi aukšti rūmai, pastatyti ant tvirtų pamatų. Kai krikščionių religija pasirodė Bizantijoje ir mokslų centrai buvo panaikinti, jų pėdsakai išbluko ir graikų mokslo rūmai sunyko.

Subrendęs, gerai išdresiruotas, drąsus dramblys, jojamas gero varovo, jo straublys apginkluotas su kardo atmaina, vadinama kartalu ir padengtas grandininiais šarvais, o likusi kūno dalis saugoma žievės ir geležies lakštų, supamas 500 vyrų, ginančių jį ir saugančių iš užpakalio, gali kautis su 6000 raitelių.

...
Tai buvo metas, kai išrastas ir išpopuliarėjo trik trak žaidimas. Tai tarsi pavyzdys, kaip įgyjami turtai, kurie šiame pasaulyje yra ne apdovanojimas už protą ar sugebėjimus, kaip kad sėkmė nepriklauso nuo įgūdžių...Jei sėkmė lydi žaidėją, jis gauna, ko nori; jei ne, patyręs ir protingas žmogus negali laimėti... Taip yra, kad geri dalykai šiame pasaulyje išdalijami atsitiktinumo.

Nilo ištakų aprašymas („Aukso plovyklose...“)

Senyvas koptas atsakė: „Nilas išteka iš didelio ežero, esančio ten, kur dienos ir nakties trukmė visada vienoda“.

Mačiau „Geografijoje“ [Ptolemėjaus] Nilą, pavaizduotą ištekant iš po al-Kamar [Mėnulio] kalno. Jo ištakos ir pasirodymas iš 12-os šaltinių, kurių vandenys suteka į du ežerus, panašius į al-Bataih [Basros]. Vėliau jie susijungia, išteka iš jų ir teka per smėlynus ir kalnus. Tada kerta juodųjų žemę [Sudaną], prisišliejusią prie zandžių šalį [Zanzibarą]. Nuo Nilo atsišakoja atšaka, įtekanti į Zandžių jūrą, kurioje yra Kanbalu sala. Tai gyvenama sala, kurioje gyvena musulmonai, nors jie kalba zandžių kalba. Jie užėmė tą salą ir įkalino visus zandžius joje, kaip kad musulmonai užvaldė Kretos salą ar-Ruma [Viduržemio] jūroje. Tai įvyko Abasidų valdymo pradžioje kritus Umayadų valdžiai [apie 747-754]. Nuo jos iki Omano jūra apie 500 farsakų [2270 km], kaip spėja jūreiviai, tačiau ne pagal mokslinius paskaičiavimus ir išmatavimus.

Daugelis šios jūros kapitonų iš Syrafo ir Omano, turinčių savus laivus, praneša, kad toje jūroje, Nilo potvynio metu arba netrukus prieš jį, stebėjo spalvos pasikeitimą ir gausią stiprią srovę iš upės. Upė išteka iš zandžių kalnų ir jos plotos virš 3 farsekų [1,6 km]; ji gėla ir tampa drumsta, kai Egipte ir Saide kyla potvynis. Šioje jūroje sutinkama krokodilų, tokių gausių Nile, kurie vadinami el-waral.

Vanduo, tekantis į Zandžių jūrą, kurį minėjome, - tik atšaka, prasidedanti aukštutiniame zandžių rajone; jis skiria zandžių šalį nuo al-ahabišų genčių [abisinų]. Jei ne ši atšaka, smėlio dykumos ir judantys smėliai, al-ahabišų žmonėms nebūtų vietos dėl gausių ir vaidingų zandžių gaujų.

Pastaba: dar viena „Aukso plovyklų“ ištrauka (apie Nubiją) pateikta šiame puslapyje...

Nilo ištakų koncepcija pas arabus

Apie Nilo ištakas islamo geografai gana vėlai gavo informaciją iš tiesioginių stebėjimų. Pirmuosiuose šaltiniuose jie pasitenkino pasakydami, kad Nilas išteka iš Nubijos. Tačiau, iš kitos pusės, buvo senųjų šaltinių, kurie padėjo suformuoti geografinę Nilo ištakų koncepciją. Tačiau tikrosios ištakos netapo žinomos islamo mokslininkams ir keliautojams. Ir yra įdomu, kad islamo šaltiniuose nuo pat al-Chorezmio (apie 830 m.) kartojama informacija ne visai atitinka klasikinių šaltinių pateikimą. Pagal ją, Nilas išteka iš Mėnulio kalnų (Džabal al-Kamar; kai kurie autoriai jį pakeičia į Džabal al-Kamr), esančių į pietus nuo pusiaujo. Iš tų kalnų išteka 10 upių, kurios po 5-ias įteka į du ežerus, esančiuose toje pat platumoje. Iš tų ežerų šiaurės link išteka po vieną ar daugiau upių, kurios suteka į trečią ežerą, iš kurio jau išteka Nilas, kuris teka į Egiptą.

Ši koncepcija labai supaprastinta ir tik dalinai atitinka Ptolomėjaus pateiktą Nilo ištakų aprašymą. Ptolomėjus žinojo tik apie du ežerus, kurie nebuvo vienoje platumoje, ir nekalba apie didelį upių, ištekančių iš Mėnueio kalnų, kiekį. Trečiasis ežeras yra naujovė; vėlesni autoriai, tokie kaip ibn Saidas ir al-Dimaški jį vadina Kura, o tai gali būti sietina su tokio pavadinimo ežeru Čade. Žinios apie daugiau ežerų prie pusiaujo gali būti atsekamos iki dviejų centurionų, kuriems Neronas pavedė ištirti Nilą, ir kurie, anot Senekos, pasiekė pelkėtą nepraeinamą rajoną, kuris buvo identifikuotas su Bahral al-Ghazal.

Al-Chorezmio Nilo ištakų aprašymą pakartojo daugelis autorių (ibn Khurdadhbeh, ibn al-Fakih, Kudama, Suhrab, al-Idrisi ir kt.). Al-Masudi, aprašydamas jo matytą žemėlapį, nemini trečio ežero, o ibn Rusta sako, kad Nilas išteka iš kalno B-b-n ir taip pat žino tik du ežerus. Al-Istakhri ir ibn Hawkal, priešingai, atvirai pareiškia, kad Nilo ištakos nežinomos, ką matome ir jų žemėlapiuose. Ir vis tik al-Chorezmio sistema tarsi geografinė dogma ir sutinkama net pas al-Suyuti.

Be to, al-Chorezmis iš Ptolemėjaus paėmė vakarinį Nilo intaką, ištekantį iš prie pusiaujo esančio ežero. Ptolemėjus tą upę vadino Astapos, ir todėl ji gali būti tapatinama su Atbara. Vėlesnis Nilo sistemos praplėtimas upe, tekančia į rytus ir įtekančia į Indijos vandenyną, pirmąkart randamas pas al-Masudi, o vėliau tai pakartojo al-Saidas ir al-Dimaški.

Kita samprata apie Nilo ištakas atėjo iš žydų (ir krikščionių), laikiusių, kad Nilas teka iš Rojaus. Viduramžių kosmografinės teorijos Rojų talpino toli Rytuose, kitoje jūros pusėje, tad Nilas, kaip ir kitos Rojaus upės, turėjo pertekėti jūrą. Tai aprašoma sename padavime, matyt žydų kilmės, apie vyrą, kuris išėjo ieškoti Nilo ištakų ir turėjo pereiti jūrą, kol pasiekė Rojų (al-Masudi; al-Makdisk). Su ištakomis Rojuje sietinas požiūris, kuris priskiriamas al-Džahiz, kad Nilas ir Mihranas (Indas) turi tą pačią pradžią – ir šį požiūrį sarkastiškai sukritikavo al-Beruni. Su bendromis ištakomis gali būti susijusi ir islamiškoje literatūroje dažnai randama idėja, kad Nilui patvinus, visos žemės upės nuslūgsta.

Trečia, yra koncepcijos, siejančios vakarinę Afriką su Nilo sistema. Ištakas vakaruose nurodė Herodotas, o Plinijus cituoja Mauritanijos karaliaus Džuba „Lybica“, pagal kurią Nilas išteka iš vakarų Mauritanijos. Nilo iš vakarų pėdsakai sutinkami pas ibn al-Fakih, Nile Map ištakomis laikęs al-Sus al-Aksa. Al-Bakri Nilą sutapatina su Nigerio upe, nors pas al-Masudi yra nurodyta didelė upė, toli į pietus nuo Sidžilmasa. Al-Bakri verčia Nilą tekėti per Sudana ir vardina daug berberų ir Sudano genčių, gyvenančių prie jo krantų. Vėliau panašų aprašymą pateikė al-Idrisi, tačiau jisai pasinaudoja kitu šaltiniu ir Nilo ištakas perkelia į druskos miesto Awlil apylinkes, taip sutapatindamas jas su Senegalu. al-Idrisi parodo žinąs apie Nilo ištakas į rytus nuo Kawkaw, tačiau abejoja, ar tas miestas yra prie Nilo ar jo atšakos – ir galiausiai Nilo „ištekina“ iš minėto trečiojo ežero. Vėliau panašiai vakarinį Nilą vaizdavo ibn-Saidas, o šį pasekė Abu `l-Dida. al-Dimaški pateikia panašiai, trečiąjį ežerą, kaip ir ibn-Saidas, vadindamas Kura: Sudano Nilas, Egipto Nilas ir trečioji upė, tekanti į rytus, į Indijos vandenyną. Ši upė (sutinkama ir pas al-Masudi), matyt, tapatintina su italų Somalio Webi upe.

Tikrųjų Nilo ištakų sužinojimas vyko lėtai. Piečiausias arabų pasiektas taškas buvo Dongola, gerai žinant, kad jis yra prie Nilo (jo koordinates nurodė al-Chorezmis ir Suhrabas). Al-Ya`kubi žinojo, kad Nubijoje, vadintoje `Alwa, Nilas skyla į kelias atšakas. Al-Masudi žino, kad Nilas Nubiją dalija į dvi dalis. Ibn Hawkal nurodo dvi slenksčių vietas, kurių viena yra Uswan (pirmieji slenksčiai) ir kiti netoli Dongolos (nors neaišku, tai antri ar treti slenskčiai)

Slenksčiai už Asuano ilgai buvo kliūtimi islamo plitimui į piečiau Egipto esančias šalis, kas stipriai skiriasi nuo krikščionybės prasiskverbimui į Nubiją.

Nilo ištakos

Tradiciškai laikoma, kad Nilas išteka iš Viktorijos ežero, esančio tarp Ugandos, Kenijos ir Tanzanijos. Tačiau į ežerą įteka kelios ilgos upės, savo ruožtu ištekančios iš kitų didelių Afrikos ežerų. Tad būtų galima tarti, kad Nilas tik prateka pro šį ežerą ir čia neprasideda. Tolimiausios Nilo ištakos prasideda Rytų Afrikos lūžių juostoje, Rukararos upe, kuri yra Kageros, įtekančios į Viktorijos ežerą, ištaka.

Ištekėjęs iš Viktorijos ežero, Baltasis Nilas vadinamas Viktorijos Nilu. Upė teka apie 500 km, prateka Kiogos ežerą, už jo sudaro Merčisono krioklį ir pasiekia Alberto ežerą. Čia Viktorijos Nilas yra pervadinamas į Alberto Nilą. Jis teka į šiaurę link Sudano, kur jį vietiniai gyventojai vadina Bahr al-Džabalu. Tik po santakos su kita 720 km ilgio upe, vietinių vadinama Bahr al-Ghazaliu, ši atšaka tampa Baltuoju Nilu. Šis pavadinimas kilo nuo Nilo vandenyje ištirpusio baltojo molio. Chartume Baltasis Nilas susilieja su didžiausiu intaku, Etiopijos kalnyne, Tanos ežere prasidedančiu Žydruoju Nilu. Už šios santakos upė toliau vadinama tiesiog Nilu.

(iš Vikipedijos)    

 

Priedai. Įdomybės: Upių tėkmė

Egipto karalystė beveik per visą savo ilgį buvo ties Nilo krantais. Jiems „pietūs“ buvo „plaukti prieš srovę“, o „šiaurė“ – „plaukti pasroviui“. Tai juk taip akivaizdu ir nepajudinama. Tad kai Egipto žyniams pranešė, kad yra upės Tigras ir Eufratas, kurios teka į pietus, ta naujiena taip sukrėtė žynių žinių pamatus, kad Tutmosio I (valdžiusio 1538-1525 m. pr.m.e.) antkapyje užrašyta: „... apsuktas vanduo, teka žemyn, kildamas aukštyn prieš tėkmę“.

Žr.:

Senovės istorikai
Šiitai, sufijai ir kiti
Nubija ir jos istorija
Arabų filosofija: Ibn Sina
Patarimai ieškančiam Dievo
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
Kornelijus Tacitas ir Gajus Suetonijus
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Jėzus Kristus musulmonams
Pranašų nenuodėmingumas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Strabonas ir kt. istorikai
Lukianas iš Samosatos
Herodotas. Istorija
Piramidžių mistika
Kaaba Mekoje
Filosofijos skiltis
Vartiklis