Mažoji Indija (Etiopija)  

Brolis Jonas apie mongolų žygius rašė: „Kitą sūnų jis [Čingis chanas] irgi su kariauna pasiuntė prieš indus; jis nugalėjo Mažąją Indiją. Jie [jos gyventojai] yra juodieji caracėnai vadinami etiopais. Tada [jo] kariai stojo prieš krikščionis, gyvenančius Didžiojoje Indijoje“ (V 12).

Panašus brolio C. de Bridia siužetas praneša: „O antroji armija, pasiųsta su antruoju Čingis chano sūnumi prieš indus, įveikė Mažąją Indiją, tai yra Etiopiją, kurioje gyvena patys juodžiausi žmonės ir [be to] pagonys. Kai jie pasiekė Didžiąją [Indiją], kurią [į krikščionybę] atvertė apaštalas Tomask1), [šių] žemių valdovas, kurį visada vadina presbiteriu Jonu, iškart, nors ir nebuvo labai pasirengęs karui, iškart prieš juos pasiuntė karius“ (NT 17).

Mažąją Indiją, apgyvendintą etiopų, mongolai nugali lengvai. Daugelis Jono pranešimuose linkę įžvelgti realius Persijos užkariavimo įvykius. Tačiau Persijoje etiopai nesudarė pagrindinę gyventojų dalį. Tad frazę „Mažoji Indija, tai yra Etiopija“ tyrinėtojai linkę laikyti tik literatūriniu išsireiškimu.

Kita vertus, nepaaiškinta ir kita aplinkybė, kad pas Joną etiopai vadinami caracėnais, o brolis Benediktas1) juos laiko pagonimis. Tuo tarpu daugelyje istorinių šaltinių nurodoma, kad etiopai buvo krikščionys - tad abi pranciškonų versijos neatitinka tikrovės.

Žygį į Mažąją Indiją reiktų nagrinėti kaip bendros kompozicijos, apimančios Didžiosios Indijos, Šunų žemės ir Buritebeto („vilkšunių“) aprašymą, dalį. Kompozicija sukurta „Pasakojimo apie Čingį“ rėmuose – ir jo turinys atspindi, visų pirma, legendinius rytų Aleksandrijų siužetus. Tai ką laikyti Mažąja Indija? Jei tai legendinis siužetas, tai koks šaltinis panaudotas?

Dafina laiko, kad Mažąja Indija vadinama Centrinė Indija, tais laikais reiškusi Etiopiją ir sritis į vakarus nuo Makranok2) bei šiaurę nuo Persijos įlankosk3). Ji linkęs tame siužete regėti tam tikrų tikrovės įvykių atspindį: „atrodo, kad tekstas nurodo kampaniją, kurią 4-as Čingis-chano sūnus Tolujus2) 1220-1223 m. vykdė prieš rytų Iraną“. „Juodųjų caracėnų“ klausimą Dafina ignoruoja. Rišo komentaras rodo, kad situacija nėra tokia paprasta, nors F. Rišas ir nežinojo „Tartarų istorijos“ teksto.

Žygio vietovės aiškiai legendinės – tad pasižiūrėkime, ar Viduramžiais galėjo būti kūrinys, kuriame tapatintos Indija ir Etiopija. Yra - „Pasakojimas apie Barlamėjų ir Juozapą3) “, plačiai paplitęs tiek Rytuose, tiek Vakaruose: apie karalaitį ir jo mokytoją, ištakomis siekiantis legendą apie Šakjamuni (Budą). 13 a. graikų rankraščių lemuose minima, kad vienuolis Jonas tokį kūrinį išgabeno „iš etiopų vidaus krašto, vadinamo indų šalimi“ k4). Rusiško varianto pradžioje yra frazė su žodžiais „Barlamėjaus knygos ... iš rytinės Etiopijos šalies, vadinamos Indija, į šventą miestą [atneštos] vienuolio Jono“.

I.N. Lebedeva4), komentuodama šį fragmentą, rašo, kad įvyko dviejų toponimų (Etiopijos ir Indijos) suliejimask5). Graikų kosmografija nežinojo vidinės Etiopijos, tačiau jau Ptolomėjaus „Geografijoje“ Indija dalijama į išorinę ir vidinę. Krikščionių autoriai vidine Indija vadino Etiopiją ir pietų Arabiją (pvz., Kozma Indikoplovas5) „Krikščioniškoje topografijoje“). Etiopų ir indų painiojimą „graikų knygose“ pabrėžia ir al-Biruni (žr. toliau). Jeronimo6) Palestinos žemėlapyje Raudonosios jūros pakrantėje priešais Indo žiotis pavaizduotos dvi sritys, vadinamos „Egipto Indija“ ir „Etiopijos Indija“ [pagal Miller, 1895]. Tos paantraštės žodžiai „vidinė Indija, vadinama Etiopija“ atsispindėjo daugelyje Viduramžių kūrinių, tapdama literatūrine kliše. Bet kur ieškoti pačios Mažosios Indijos?

Pasižiūrėkime į painiavą su tikėjimais. Pranciškonų misionieriui vienos ar kitos tautos tikėjimas negalėjo būti nesvarbu – jis įėjo į visuotinę pasaulio aprašymo triadą (valdovas, kalba ir tikėjimas). Mūsų atveju, Jono ir Benedikto liudijimai šiuo klausimu visiškai skiriasi, ir dar prieštaraudami tradicijai, Etiopiją laikiusiai krikščionišku kraštu. Tai nuoroda į labai neįprastą panaudotą žinių šaltinį.

Čia įdomų aiškinimą pateikia al-Biruni, kai nurodo ebono medžio tėvynę („Farmakognosija“):

Aiškintojai sako, kad ši mediena sirų kalba vadinama kisusa iš ją atveža iš an-Naso šalies, kuri randasi Kinijos viduryje. Ji persilieja tarsi perlas, joje matosi įvairiaspalviai atvaizdai; nuo jos sklinda malonus kvapas ir ji nesilaiko ant vandens – [ ... ] Dioskoridas sako: pats tvirčiausias [ebenas] – etiopietiškas; jis juodas ir primena nušlifuotą ragą. [Chabašo14)] Etiopijoje nėra ebeno. Tačiau visi juodaodžiai graikų knygose minimi [kaip iš] Kušo ir dauguma vertėjų tai aiškina kaip etiopus ir indus. – Kitoje vietoje Dioskoritas sako: geriausias [ebenas] tas, kurį atveža iš Kušo, o tai Sindo kraštai [dabart. Vakarų Pakistanas] ir Sudanas [t.y. negrų]. Jis juodas kaip smala, o glotnumu primena vėžlio kiautą, – Sindas su tuo neturi jokio sąryšio; nei pas juos, nei pas indus nėra ebeno.

Al-Biruni teisingai nurodo, kad chabešai (etiopai), indai ir sindai gyveno skirtinguose kraštuose, bet mums dabar svarbi tų neteisingų suvokimų kritika. Taip Marko Polo Abisiniją (Chabešas arba Etiopija) priskyrė centrinei Indijai ir jis atspindi žinias, gautas keliaujant po Rytus. Jis teigia: „Abasija, žinokite, didelė sritis Vidurio Indijoje“. Pagal al-Bakuvi7):

al-Chabašo šalis, ilguma 65o5’, platuma 9o30’ - platus kraštas, kurios šiaurėje Berberų įlanka [Adeno sąsiauris], pietuose žemynas, rytuose az-Zindžas, vakaruose al-Budža. Labai karšta [šalis]. Žmonės juodos spalvos nuo saulės įdegio, ir tokių dauguma. Musulmonų ten mažai, dauguma gyventojų – krikščionys. Didesnę jų žemių dalį [užima] dykumos. Miestų pas juos nedaug dėl vandens ir lietaus trūkumo.

Al-Chabašo pavadinimas labai retai priskiriamas tiesiog etiopams (chabašams) - kai kurie rytų autoriai manė, kad al-chabašas – arabų gentis, persikėlusi į Afriką iš pietų Arabijos. Pvz., Abu Salich Armėnas9) rašė (apie 1174 m.): „al-chabašos šalis yra Marko Evangelisto8) valdose. Al-chabaša – tai Sabos karalystė, iš kurios Jemeno karalienė atvyko į Jeruzalę, kad iš Saliamono išgirstų protingus žodžius. ... Al-chabašos šalis ribojasi su Indija ir gretimomis jai šalimis. Marko Evangelisto [vardu] Aleksandrijos patriarchas Egipte skiria al-chabašui metropolitą, o šis skiria dvasininkus, o konkrečiai, kunigus ir diakonus. Chabašų karalius Mukuri – stačiatikis valdovas“.

Ankstyvųjų Viduramžių (klaidingą) supratimą, kad Etiopija randasi Indijoje arba netoli jos, tyrinėjo Peljo [Pelliot. Notes on Marco Polo]. Atsižvelgdamas į termino Indija miglotą sampratą, jis išskiria, jo manymu, dvi svarbiausias painiavos priežastis: 1) įsivaizdavimas apie 4 iš Rojaus tekančias upes, kurių viena (Hionas) tapatinta su Oksusu (Amu-darja) ir Nilu; 2) populiari „Barlamėjaus“ istorija.

Jis nurodė Zotenbergo10) klaidąk6), kad arabiškame „Pasakojimo“ variante, atseit, „chabaša“ (abisinai), naudojamas etiopų įvardijimui, yra vėlesnis intarpas. Jis rašo, kad remiantis tėvo P. Piterso tyrinėjimaisk4), žinom, kad Šakjamuni biografija, apie 500 m. išversta į pechlevi kalbą, vėliau buvo išversta į arabų, o tada ir gruzinų kalbas, - šios versijos apie 1000-uosius ir pasitarnavo pagrindu „Pasakojimo“ autoriui. Taigi, arabiško vertimo, įvykius susiejusio su Abisinija, vėliau virtusios Etiopija gruziniškoje versijoje, įtakoje išsireiškimas „vidinė Etiopija, vadinama Indija“ išplinta Vakaruose.

Vis tik, kaip ten su tuo tikėjimu?

Marko Polo rašo apie Abisinijos karaliaus ir gyventojų tikėjimą, atkeipdamas dėmesį į įdomią detalę (ženklai ant veido), kas atranda netikėtą sugretinimą su legendiniu Iskanderio [Aleksandro Makedoniečio] žygiu prieš chabešus Nizami poemoje:

Stipriausias valdovas šioje srityje – krikščionis; visi kiti yra pavaldūs jam; jų šešetas: trys krikščionys ir trys saracėnai. Vietos krikščionys ant veido turi tris ženklus: vienas ženklas nuo kaktos iki nosies vidurio, bei po ženklą ant skruostų; jie tuos ženklus žymi karšta geležimi – ir tai jų krikštas; po krikšto vandeniu daro tuos ženklus – ir grožiui, ir kaip krikšto užbaigimą. Ten yra judėjų, ir pas juos po ženklą ant skruostų, o pas saracėnus tik vienas ženklas – nuo kaktos iki nosies vidurio. Didysis karalius gyvena krašto centre, o saracėnai gyvena Adeno link. Šiame krašte pamokslavo apaštalas Šv. Tomas; atvertęs šią tautą, jis išėjo į Mabarą, kur ir mirė; ten jo relikvijos.

Paimkim ankstesnius liudijimus. Pseudo-Dioniso Telmachariečio11) „Kronikoje“ (8 a.) yra skyrius „Apie indų karalystę ir kaip jie dėl karo tapo krikščionimis“. Čia „indų karalyste“ suprantama chinjaritų valstybės pietų Arabijoje ir kušitų Etiopijoje. Bizantijos ir Sirijos autoriai gretimas Indijos vandenyno šalis ir tautas apjungė vadindami Indija ir indais. Kronikoje aprašomi 6 a. pirmos pusės įvykiai – pradžioje smulkių etiopų karaliukų tarpusavio kovos. O tada bendras jų karas su pietų Arabija:

Tuo metu nutiko, kad vyko indų karalių tarpusavio karas; indų karalius vardu Aksundonas su kitu vidinės Indijos karaliumu Indugu, kuris buvo pagonis. Kai jie nutraukė tarpusavio karą, jis kariavo su chimjaritų karaliumi Dimnonu. Jie [chimjaritai] irgi indai. Jų karo priežastis buvo tokia. Kušitų karalystė yra gerokai toliau nei chimjaritų nuo Egipto ir Tėbų kraštų, esančių už Indijos ribų. Romėnų pirkliai atvykdavo į vidines chimjaritų sritis, o vėliau tolyn, į indų ir kušitų kraštus, vadinamus Indijos Auzelis [Adulis]. Indų ir kušitų karalystės yra 7, 3 indų ir 4 kušitų. Jos randasi už ir viduje pietinių žemių ir didelės jūros, vadinamos Didžiuoju vandenynu, krantuose.

Mums čia svarbu, kad Etiopija vadinta vidine Indija, o to krašto valdovas ir diduomenė buvo krikščionimis. 9 a. Bizantijos istorikas Teofanas išpažintojas12), remdamasis nežinomais šaltiniais, etiopus vadina „vidiniais indais“, įtikėjusiais į Kristų. Ibn Chaukalas13) (10 a.) rašo apie Nubijos ir Al-Chabašo gyventojus kaip krikščionis: „Dar iki islamo jie šliejosi prie romėnų valstybės, nes nubiečių žemė ribojasi su Egiptu, o al-chabašai yra prie al-Kulzumo15) [Raudonosios jūros] jūros. Tarp abiejų šių tautų ir Egipto randasi apgyvendintos dykumos, kuriose yra aukso rūdynų“.

11 a. Chorano keliautojas Nasir-i Husrau16) irgi rašo apie juodus Nubijos krikščionis: „Į pietus [nuo Egipto] randasi Nubija, ten valdo kitas karalius, ten žmonės tamsiaodžiai ir jų religija yra krikščioniška. Pirkliai vyksta ten ir veža stiklą, šukas ir koralus, o iš ten parsiveža vergų“.

Ibn Vasif Šachas17) (13 a. pradžia), garsios Egipto istorijos autorius, praneša: „Prie al-Budža [šalies] šliejasi al-Chabašo [šalis], o jie yra Chabašo ibn Kušo ibn Chamo palikuonys. Didžiausia iš jų karalysčių – tai an-Nadžaši, o jis didžiausias iš karalių; ir visos karalystės jam paklūsta ir moka charadžą. An-Nadžaši laikosi krikščioniško tikėjimo. Jo sostinė vadinasi Kubaras. Senais laikais arabai nuolat atvykdavo į šią šalį prekiauti“. Toliau pasakojama apie zindžus, prekiaujančius dramblių iltimis, ir al-kukų tautą, gyvenančią „tarp zindžų ir Sindo, besiribojančią tiek su tais, tiek su kitais“.

Pabrėšime, kad Viduramžių literatūroje etiopai laikyti krikščionimis. O minėtų Jono ir C. de Bridia suklydimo šaltinis yra Nizami poema „Iskander-nami“, kurios daugelis epizodų artimi „Pasakojimui apie Čingis-chaną“. Tai leidžia spėti buvus kažkokį bendrą jų šaltinį.
Nizami aprašo, kaip Iskanderis nugali zindžų, panašių į divus, ir abisinų kariuomenę ir įsako juos paženklinti, kad tolygu atvertimui į naują tikėjimą – musulmonišką (Nizami poemoje Iskanderis yra karštas islamo platintojas) O zindžus poemoje sakoma: „tai dykumų gyventojai, juodi kaip degutas“, tai baisi žmogėdrų gentis. Firdousi „Šachnamė“ poemoje taip pat aprašo Iskanderio [Aleksandro Didžiojo] žygį į chabešų [abisinų] žemes:

Valdovas, veidu panašus į saulę,
Į chebešų žemę įžengia šauniai;
Į varno sparną juodą
Tie žmonės atrodo panašiai.
Stebisi kariai – juodų, nuogų,
Stiprių – iki tol nematė tokių.
[ ... ]

Pykčiu pritvinę subėgo tūkstančiai;
Visas pasaulis aptemo valdovo akyse.

Tiek Nizami, tiek Firdousi aprašo Iskanderio pergalę prie juodaodžių kariauną. Neatlaikę jo karių spaudimo (Nizami):

Abisinai išėjo melsdami malonės.
Šachas įsakė nebausti
Tų laukinių iš abisinų,
Atleido jų sunkią padėtį,
Neleido kirsti kalaviju.
Įsakė juos įdegti ženklą,
Todėl dabar visi paženklinti ugnimi.
Apdalino juos karšta žyme,
Nes žiburys šviečia, kol jame yra ugnis.

Priminsime, kad karšta geležimi žymėtus abisinų veidus mini ir Marko Polo. Matyt, kalbama apie randus, gautus iniciacijų metu. Išoriniams stebėtojams tie ženklai atrodė tarsi skiriamieji išpažįstamų religijų ženklai. Nizami svarbi ne tiek Iskanderio pergalė, kiek nugalėtojo malonė prašantiems pasigailėjimo. Pergalės apoteoze tampa zindžų perėjimas prie naujos religijos. Taip poemoje atsiranda „juodųjų musulmonų“ vaizdinys, vėliau perėjęs ir į Mažosios Indijos „juodųjų saracėnų“ vaizdinį. Apie jokią mongolų malonę nugalėtiesiems ir kalbos negali būti.

Apibendrinkime. „Pasakojime apie Čingis-chaną“ minima Mažoji Indija atitinka vidinę Indiją iš „Barlamėjaus ir Juozapo“, kur abi Indijos klaidingai vadinamos Etiopija. Taigi, pranciškonų aprašytas mongolų žygis į Mažąją Indiją tėra literatūrinė išmonė. Šiuo atveju brolio Jono variantas, kur minimi etiopai-musulmonai, adekvačiai perteikia pasakojimo epizodą. O etiopai-pagonys, matyt, atsiranda kaip „mokslingesnė“ pataisa, į vertimą įtraukta brolio Benedikto, jautriau reagavusio į „Pasakojimo“ anomalijas.


Papildymas

Įvairių žinių apie paslaptingą Etiopiją iškraipymo pavyzdžiu yra brolio Dž. de Severako18), daug metų keliavusio po Rytus, rašinys. Jis buvo linkęs patikėti neįtikėtiniausiais pranešimais ir gandais, ypač jei juos patvirtino tradicija. 1329 m. jis rašė:

Dabar papasakosiu apie Indiją trečią, Tiesą sakant, joje nebuvau ir jos nemačiau, tačiau iš vertų pasitikėjimo nemažai prisiklausiau apie daugelį jos stebuklų. Tiesa ta, kad toje šalyje daugybė slibinų, o ant jų galvų blizgantys akmenys, vadinami karbunkulais. Slibinai gyvena auksiniuose smėlynuose; užauga jie labai greitai, o iš nasrų sklinda dvokas nuodingas ir žudantis, tankus, tarsi laužo dūmai. – Retkarčiais tie slibinai susirenką į būrį ir, išleidę sparnus, bando pakilti, tačiau dievo valia, o ji beribė, krinta žūdami į upę, ištekančią iš rojaus. – visa apylinkė laukia, kol išmuš slibinų valanda, ir, pastebėję, kad kažkuris slibinas įkrito į upę, suskaičiuoja 70 dienų, o tada prieina prie kranto, susiranda slibino griaučius, nuo kurių jau senai nuslinko mėsos, ir surenka karbunkulus, esančius ant kaukolėsk7), ir akmenis perduoda Etiopijos karaliui, o jūs jį vadinate presbiteriu Jonu. [ ... ] – sako, kad tarp Indijos ir Etiopijos, labiau į rytus, yra žemiškas rojus ir iš jo išteka 4 upės, o tose upėse gausybė brangakmenių ir begalybė aukso [ ... ] – Apie Etiopiją pasakysiu, kad tas kraštas labai platus ir karštas ir ten gausu įvairiausių siaubūnų, tokių, pvz., kaip grifai, kurie saugo aukso kalnus. Etiopijoje veisiasi gyvatės ir kiti nuodingi gyviai, milžiniški ir be galo pavojingi. Ten baisi daugybė brangakmenių; manu, kad tos šalies karalius galingiausias pasaulyje ir jam niekas neprilygsta turtais: niekas neturi tiek aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų; ir kalba, kad jam pavaldūs 52 turtingi ir galingi karaliai. Jis valdo visas kaimynines žemes į pietus ir vakarus. – Toje Etiopijoje yra du ugniniai kalnai, o tarp jų – aukso kalnas. Visi etiopai – krikščionys, nors jie ir eretikai. Teko man matyti daug žmonių iš tų kraštų, ir su jais kalbėjausi.

Epizodas su bandančiais skristi drakonais topografiškai visiškai suderinamas su Herodoto minimomis sparnuotomis gyvatėmis Arabijoje (II 75): „Yra Arabijoje vietovė .... Todėl, anot arabų, egiptiečiai taip ir garbina ibį. (III 107): Ladano medžiai ... Jie užpuola ir Egiptą.“ O 70 dienų laukimą galima sugretinti su al-Biruni pasakojimu apie aukso gavybą Chutalo kalnuose: „Man pasakojo viena liudininkas, kad Chutulo kalnuose yra gyvenvietė be jokių gyvenimo gėrybių ir maisto produktų. O lėšas pragyvenimui žmonės gauna laukdami pavasario lietų: kai jie būna stiprūs ir sukelia sili [purvo srautus], tai kai jie liaujasi, gyventojai išeina su peiliais ir geležiniais virbais, kuriais krapšto srautų vagas ir, pašalinę molį, randa auksą, panašų į ilgus kiaušinių lukštus ar siūlus, tarsi ištemptus auksarankių instrumentais ir jie juos renka apmokėjimui už atneštus produktus - mėsą ir kita, ko reikia,; ir jei ne tai, niekas į ten nevyktų, ir jei ne auksas, jie negalėtų ten gyventi. Tačiau Alachas geriau žino, kaip sutvarkyti savo tvarinių reikalus!“.

Senovės rusų „Pasakojimų apie Indijos karalystę19) “ versijoje aprašomas keistas brangakmenių iš požeminės upės išgavimo būdas:

Mano karalystės viduriu iš rojaus atiteka Edemo upė, kurioje išgauna brangiuosius akmenis: hiacintą, safyrą, pamfyrą, smaragdą, sardoniksą ir jaspį, tvirtą ir kaip anglis, blizgantį. Yra akmuo karmakaulis; šis akmuo – visų brangakmenių viršiausias, naktį jis taip spindi lyg ugnis degtų. [ ... ] yra dyki aukšti kalnai, kurių viršūnių žmogus neįstengia pamatyti, o nuo tų kalnų po žeme teka nedidelis upelis; tam tikru metu žemė virš šio upelio prasiveria; ir jei kas, tai pamatęs, greitai įšoks – taip, kad žemė virš jo neužsivertų – į tą upę. Sugriebs, kas pakliuvo ir iškart išsineš, tai akmuo bus brangiuoju, o jei smėlį sugriebs – stambų perlą pagriebs. Toji upė įteka į didelę upę; to krašto žmonės eina prie upės žiočių ir renka brangiuosius akmenis ir rinktinius perlus, o savo vaikus maitina žaliomis žuvimis; į tą upę ki kurie neria trejetui mėnesių, kai kurie ketvertui – ieško brangiųjų akmenų.

Čia galima palyginti su Marko Polo pasakojimu apie deimantų gavybą pagarsėjusiuose Golkondos20) telkiniuose Telingane21) (Indostano rytinė dalis): deimantus randa kalnų upių slėniuose po gausių lietų ir giliame kalnų slėnyje, apsuptame uolų su olomis, kuriose įsikūrė piktos nuodingos gyvatės. Į ten leistis niekas nesiryžta, o žmonės deimantus pasiima taip: į slėnį meta mėsos gabalus, prie kurių prilimpa deimantai, ereliai nusileidžia į slėnį ir pakelia į orą mėsos gabalus su prilipusiais deimantais ir užneša į kalnų viršūnes. Lieka tik susekti, kur nusileis erelis ir susirinkti brangakmenius. Šis siužetas pateiktas ir Nizami poemoje „Iskander-name“.


Pastabos

k1) Apaštalas Tomas pagal Eusebijus pradėtą tradiciją, skleidė krikščionybę Partoje. Nuo 4 a. įsigali kita tradicija, kylanti iš apokrifinių „Tomo darbų“, jį siejanti su Indija. Žr. W.R. Philipps. The Connection of St. Thomas the apostle with India// Indian Antiquary, 1903, vol. 32
13 a. sirų autorius Abu-l-Faradžas bar-Ebrėjas22) „Bažnyčios istorijoje“ apie apaštalą Tomą rašo: „Nuo pat pradžių dievo apaštalas Tomas antrais mūsų Viešpaties prisikėlimo metais skelbė krikščioniškąją evangeliją rytinėse srityse. Kartu su ja [evangelija] turėjo ateiti į Indiją, tad [pakeliui] turėjo [ją] skelbti įvairioms tautoms: partams, midams, persams, karabėjams, baktrams, margams ir indams“.

Taip pat yra brolio Odoriko de Pordonone pranešimai „apie Mobaro karalystę [Koromandelų krantą23)], kur ilsisi palaimintojo apaštalo Tomo kūnas“.

k2) Makranas – Omano įlankos ir Arabijos jūros šiaurinė pakrantė.

k3) Dafina remiasi Jean de Plan Carpin. Histoire des Mongols// … 1965

k4) Arabų versija apie 8-9 a., vertimai į graikų ir rusų kalbas – 11 a. Dar žr. P. Peters. La premiere traduction Latine de „Barlaam et Joasaph“ et son original grec// Analecta Bollandiana, t.49, 1931
Citata iš E.G. Chintibidzė. Apie „Barlamėjaus ir Juozapo“ autorystę šiuolaikinėje bizantistikoje// Kaukazas ir Viduržemio jūros kraštai, 1980 (rus.)

k5) Anot I. Lebedevos, graikiško varianto paantraštėje minima ir Etiopija, ir Palestina – kaip ir trumpojoje gruziniškoje versijoje. „Pasakojime“ taip pat dukart paminimi pagarbūs vyrai iš vidinės Etiopijos (t.y. Indijos), autoriui papasakoję istoriją apie karalaitį ir jo mokytoją. Gruziniškoje „Balavaro išmintys“ versijoje randame: „Mums pasakojo tėvas Izaokas, Sofronijaus iš Palestinos sūnus, ir ši knyga – išmintis Balavaro, kuris dykumoje gyveno su atsiskyrėliu. Būk pagarbintas, tėve! Kartą aš pasiekiau Etiopiją ir ten indų knygų saugykloje radau šią knygą, kurioje aprašyti šio pasaulio reikalai, labai naudingi dvasiai“.

k6) H. Zotenberg. Notice sur le livre de Barlaam et Joasaph..., 1886

k7) Palyg. su tikėjimais apie karbunkulą aspido ir pabaisos vouivre, kuri iki pusės turėjo merginos kūną, o žemiau – krokodilo, galvoje.


Papildomi paaiškinimai

1) Benediktas iš Lenkijos (Benedictus Polonus, apie 1200-1280 m.) - lenkų pranciškonis, keliautojas, vertėjas. Jis lydėjo Dž. del Karpinį pas mongolus (1245-1247). Jis parašė trumpą kroniką „Apie pranciškonų kelionę pas totorius“ ir ilgesnę „Totorių istoriją“. Benedikto ataskaita svarbi tuo, kad į ją įtrauktas Didžiojo chano laiškas popiežiui.

2) Tolujus (1192–1232) – Čingis chani jauniausias sūnus su Borte. Jo paveldėtas ulusas buvo pačioje Mongolijoje. 1221 m. Čingischanas pasiuntė Tolujų į Chorasaną Irane. Šio regiono miestai keliskart sukilo. Nišapūro gynėjai nužudė Tolujaus svainį Tokucharą 1220 m. lapkritį. Jis išžudė Mervo ir Nišapūro gyventojus.
Po Čingischano mirties (1227) Tolujus dvejus metus valdė Mongolų imperiją. Tolujus sutiko su nauju kagano išrinkimu, kuriuo tapo Ugedėjus. 1231-32 m. Tolujus su Ugedėjumi ir Monke kariavo Šiaurės Kinijoje. Sutriuškinę Dzin, mongolai grįžo į šiaurę.
Ata-Malik Džiuveini teigia, kad Tolujus mirė nuo alkoholizmo.

3) Barlamėjus ir Juozapas - Viduramžiais iš Indijos kilęs pasakojimas apie du legendinius krikščionių kankinius savo siužetu stipriai besuremiantis Budos gyvenimu. Karalius persekiojo krikščionis, o kai astrologas išpranašavo, kad jo paties sūnus taps krikščioniu, jis įkalino jaunąjį princą Juozapą, kuris vis vien sutiko vienuolį Barlamėjų ir priėmė krikščionybę. Sėdęs į sostą, jis pakrikįtijo ir savo tautą, o tada pasitraukė į dykumą.

4) Irina Lebedeva (1932-2013) – istorikė, slavistė, paleografė, Bizantijos istorijos tyrinėtoja. Pagrindinė veikla – graikiškų rankraščių katalogizavimas, taip pat tyrinėjo 18 a. bibliografinių fondų istoriją. Užsiėmė asmeninių bibliotekų (Petro I, M. Lomonosovo ir kt.) rekonstrukcija. Monografija apie „Pasakojimą apie Barlamėjų ir Juozapa“ (1985) – svarbus senosios rusų verstinės literatūros tyrinėjimas.

5) Kozma Indikoplovas (Cosmas Indicopleustes) – 6 a. pirklys ir keliautojas, vėliau tapes vienuoliu. Atliko kelias keliones į Indiją. Jo “Krikščioniškoje topografijoje“ (apie 535-547) buvokeli ankstyvieji pasaulio žemėlapiai. Traktatas parašytas nestoriečių įtakoje; jame jis atmetė Ptolemėjaus sistemą ir neigė, kad Žemė rutulio forrmos – ji buvo pailgas iš vakarų į rytus stačiakampis, kurį supa vanduo.

6) Šv. Jeronimas (347-420) – teologas, asketas, istorikas, Biblijos kanoninio teksto (Vulgatos) parengėjas. Parašė istorinį veikalą „Apie garsius vyrus“, o taip pat „Kroniką“, aprašančią istoriją „nuo pasaulio sutvėrimo“. Taip pat jo palikimą sudaro per 120 laiškų.

7) Abd ar-Rašid al-Bakuvi - 14 a. antros pusės-15 a. pradžios arabų geografas iš Širvano. Parašė „Sutrumpinta [knyga] apie ‚Paminklus‘ ir galingojo valdovo stebuklus“ (1403-1404) – tai sutrumpintas al-Kazvini geografinės enciklopedijos (1275-76) variantas. Jis tiksliau aprašo Baku ir Azerbaidžano teritorijas.

8) Markus Evangelistas (m. 68 m.) - evangelijos pagal Morkų autorius. Po apaštalų Petro ir Pauliaus mirties, Morkus skelbė krikščionybę Egipte ir įkūrė ten Aleksandrijos bendruomenę. Jis buvo pirmasis jos vyskupas. Pamokslaudamas keliavo po Liviją, aplankė vidines Afrikos sritis. 68-ais m. Morkus mirė kankinio mirtimi.

9) Abu Salich Armėnas Jam klaidingai priskiriaramas veikalas „Egipto ir kaimyninių šalių bažnyčios ir vienuolynai“, kurio autorius yra Abu al-Makarimas.

10) Hermanas Cotenbergas (Hermann Zotenberg, 1836-1894) – prancūzų arabistas ir orientalistas. Žinomas „Pranašų ir valdovų istorijų“ vertimu.

11) Dionisas Telmacharietis (Dionysius Telmaharensis, apie 773-845) – Antiochijos patriarchas ir Sirijos ortodoksų bažnyčios vadovas (818-845). Daros vyskupo Jono prašymu sukūrė „Analus“, dvitomę bažnyčios ir pasaulietinę istoriją nuo Romos imperatoriaus Mauricijaus karūnavimo (583) iki Romos imperatotiaus Teofilijaus (843) mirties.

12) Teofanas išpažintojas (Theophanes Confessor, apie 759-818) – Bizantijos arostokratas, tapęs vienuoliu, metraštininkas, parašęs „Chronologiją“ (Bizantijos valdovų gyvenimą), apimančią 284-813.

13) Ibn Chaukalas (Muhammad Abu’l-Qasim Ibn Hawqal) – 10 a. arabų geografas ir kronikininkas (keliavęs 943-969 m.). Jo garsus veikalas „Žemės veidas“ (977). Apie 30 m. praleido kelionėse po nuošalias Afrikos ir Azijos dalis.

14) Al-Chabašas - istorinė sritis Afrikos rago rajone, dabartinės Etiopijos teritorijoje.

15) Al-Kulzumas - Raudonosios jūros uostas, buvęs netoli šiuolaikinio Sueco. Jis buvo toks svarbus, kad arabai visą Raudonąją jūrą vadino Kulzumu.

16) Nasir-i Husrau (, 1004 – 1088) – tadžikų-persų poeta, filosofas, dvasininkas. Savo keliones nuo Magribo iki Indijos aprašė „Kelionių knygoje“. Egipte priėmė izmailitų tikėjimą ir jį skelbė savo tėvynėje. Nuo persekiojimų pasislėpė Pamyro kalnuose; vietinės tautos jį tebegerbia. Parengė izmailitų filosofijos sąvadą „Keliautojų atsargų knyga“ ir keletą filosofinių traktatų („Atradimas ir išsilaisvinimas“ ir kt.). Taip pat paliko lyrinės poezijos rinkinį, bei (dabar dingusį) darbą apie matematiką.

17) Ibrafimas Ibn Vasif Šachas (m. 1203 m.) - 12-13 a. Egipto istorikas ir geografas; jo Egipto istorija turi legendinį pobūdį.

18) Džiordanas de Severakas (Jourdain de Severac, apie m. 1330 m.) dar vadinamas Katalonijos Džiordanu - katalonų dominikinų misionierius, Azijos tyrinėtojas, žinomas savo „Mirabilia“ (apie 1329-1338), aprašančia Rytų stebuklus. Buvo pirmuoju katalikų vyskupu Indijoje. Jo „Mirabilia“ aprašo Indijos regionus, byitį. Papročius ir pan. Pakrantės į vakarus aprašymas nesiekia Etiopijos ir presbiterio Jono valdų. Joje pirmąkart aiškiai įvardijama afrikietiškas Presbiterio Jono aspektas ir matyt pirmąkart taip pavadinama Juodoji jūra.

19) Pasakojimai apie Indijos karalystę - senovės Rusijos vertimas iš 11-12 a. Bizantijos kūrinio lotynų kalba. Jis parašytas Indijos karaliaus ir krikščionių kunigo Jono laiškas Bizantijos imperatoriui Manuilui. Jis tapo pagrindu juodajai legendai Vakaruose apie mongolus-totorius.

20) Golkonda (Gol konda - „Apvali kalva“; Golla konda - piemenų kalva) – citadelė Pietų Indijoje, Viduramžių sultanato sostinė. Regionas žinomas kalnakasyba, garsus brangakmeniais; tarp jų Koh-i-Noor, Vilties deimantu, Nassak deimantu ir Noor-ul-Ain.

21) Telinganas - britų Viktorijos laikų rasinio mokslo terminas – nuoroda į rytinės Indijos, ypač apie Kalkutą ir kitose izoliuotose vietose bei Madagaskaro rytinėje pakrantėje, gyventojų dalį.

22) Abu-l-Faradžas bar-Ebrėjas (Gregory Bar Hebraeus, lot. Abulpharagius, 1226-1286) – sirų ortodoksų bažnyčios vyriausiasis vyskupas, žymus filosofijos, poezijos, istorijos, kalbos ir teologijos kūriniais, kurių dauguma parašyti sirų kalba, nors yra keletas ir arabų kalba. Pagrindinis jo istorinis darbas „Kronika“ išdėsto jo ir jo pirmtakų žinias. Jis sudarytas iš dviejų dalių: pasaulietinės ir sirų bažnyčios istorijų.

23) Koromandelio krantas - rytinė idostano pusiasialio pakrantė nuo Krišnos deltos iki Komorino rago. Jis nutįsta apie 700 km ir jo plotis 80-100 km. Jį sudaro kalvotos lygumos, pereinančios į Rytų Gatų kalnus.

Ką nutyli būgnai?
Klajokliai polovcai
Čingis chano mirtis
Iki dangų remiančių kalnų
Kinijos imperatorius Huang Di
Mankurtas: asmuo be ateities
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Apie totorių antplūdį (Vengrijoje)
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Umai – lyginamoji charakteristika
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Baikalas piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Pažintis su chazarais
Lietuviai ir kuršiai
Vartiklis