Sibiro ir šiaurės tautos

Evenai  

Evenai (save taip vadinę), lamutai (pasen. rusų – "pajūrio gyventojai", iš evenkų "lamu" – jūra) – gyvenantys lokaliomis grupėmis Jakutijoje (8670 žm.), - evenų nac. srityje Magadano srityje (3770), Čiukotkos (1340) ir Koriakų (713) auton. Srityse, Kamčiatkos srityje (1490), ir Chabarovsko krašto Ochotsko rajone (1920). Viso – 17200 asmenų. Evenų kalbą 27,4% laiko gimtąja, 52,5% laisvai kalba rusiškai.

Evenų kalba artimiausia evenkų kalbai ir priskiriama Altajaus šeimos tungusų-mandžiūrų grupei, į kurią įeina ir evenkų, negidalų ir solonų kalbos. Evenų kalba turi per 10 tarsenų, grupuojamų į tris tarmes: rytų, vidurio ir vakarų. Taro jų gana nemaži fonetiniai ir leksikos skirtumai, trukdę sukurti vieningą raštą. 1931 m. lotynų abėcėlės pagrindu sukurtas raštas, o 1936 m. – kirilicos pagrindu. Literatūrine kalba parinkta rytų tarmės olsko tarsena. Iki šiol išleista per 70 vadovėlių pradinėms klasėms, 1991 m. – vadovėlis pedagoginėms mokykloms. Vidurinėms klasėms vadovėlio nėra – tik 1998 m. išleistas eksperimentinis vadovėlis 9 kl.

Evenkų kalbą daugiausia naudoja vyresnio amžiaus asmenys. Tarp jaunimo ją žino daugiausia augę daugiavaikėse šeimose, gyvenančiose etniniuose kaimuose arba nuolat esančiose elnių auginimo brigadose. Evenų kalbą raštu moko ikimokyklinėse įstaigose ir pradinėje mokykloje, o atskiruose rajonuose – vidurinėse mokyklose (privaloma Čiukotkos AS Biblinsko rajone; fakultatyvi iki 9 kl. – Kamčiatkos sr. Bystrinsko rajone ir dalyje Jakutijos Sacho respublikos rajonų). Evenų kalbos mokoma ir spec. vidurinėse mokymo įstaigose (Anadyro aukšt. pedagoginėje mokykloje, Jakutijos pedagoginėje mokykloje, Čerskio gyv. koledže Nyžnekolymi uluse) bei aukštosiose mokyklose (Jakutijos valst. M.K. Amosovo vardo un-te, Magadano Šiaurėd tarptaut. un-te, A.I. Gerceno vardo Rusijos valst. pedagog. un-te (Šiaurės tautų institutas), Rusijos MA Šiaurės skyriaus Jakutijos filiale).

Evens Evenų kalba leidžiama tiek originali, tiek verstinė literatūra (viso per 120 knygų). Evenų kalba spausdinamos skiltys Jakutijos ulusų regioniniuose laikraščiuose, Kamčiatkos sr. Bystrinsko rajone leidžiamas laikraštis "Aidit" su lygiagrečiais tekstais rusų ir evenų kalbomis, yra radijo (Jakutskas, Anadyris) ir TV (Anadyris) programos.

Tungusų genčių kėlimasis nuo Baikalo į Rytų Sibirą prasidėjo 1 tūkstantmetyje. Jie į savo gretas įtraukė nemažai jukagirų ir koriakų, o vėliau dalinai asimiliavosi su jakutais. Jakutų įtakoje susiformavo vakarinė tarmė. 20 a. dauguma evenų tapo sėslūs, įsivyravo dvikalbystė.

Evenai turėjo patristines egzogamines gimines: kukujunų, miamialų, diuidų, dolganų, ujuganų, dutkų, deliankinš ir kt., skirstytas į teritorines grupes, vadovaujamas išrinktų seniūnų. Stovyklų bendruomenė jungė kelias giminingas ir negiminingas šeimas. Buvo paplitęs savitarpio pagalbos paprotys (nimatas), kai dalis laimikio atiduodama kaimynui. Šeimos mažos. Vedybos lydimos nuotakos išpilkimu (kalymu). Pasitaikydavo daugpatystės atvejų, mažamečių sužadėtuvių. Žmoną buvo galima imti iš bet kurios giminės, išskyrus savąją, tačiau pirmenybė teikiama motinos giminei.

Tradicinis evenų užsiėmimas – elnininkystė, medžioklė ir žvejyba. Rinko uogas, riešutus, žievę ir kedrų spyglius. Evenų grupės - namatkanai (pažodžiui, "pajūrio gyventojai") vasarą keldavosi iš taigos prie Ochotsko jūros, o rudenį atgal. Sėslūs Ochotsko pakrantės evenai ("mene" – "sėslūs") vertėsi žvejyba, medžiokle ir ruonių verslu, veisė šunis kinkiniams. 18 a. tarp Jakutijos ir Kamčiatkos evenų paplito arklininkystė.

Elnių bandos buvo nedidelės su laisvu elnių ganymusi. Kilnotasi 10-15 km atstumu. Elniai naudoti jojimui ir rogėms tempti. Buvo praktikuojama ir stambios elnių bandos mėsos ir kailių verslui.

Miškingoje tundroje paplitę tiesių pavažų nartos, nužiūrėtos iš jakutų, o Kamčiatkoje ir Magadane – riestos pavažos, nužiūrėtos nuo čiukčių ir koriakų. Medžiojo raiti ant elnių arba ant slidžių (kojinių-kaisarų arba su prisiūtais kailiais – me-rengte) – vijimusi, iš pasalų, panaudojant jauką-elnią, medžioklinį šunį.

Evens Pakrantėje žvejojo lašišines žuvis, upėse ir aukštupiuose – kunžu, golcus, kiršlius. Pagrindinė žvejybos priemonė buvo kabliukai; tinklai ir tinklaičiai pasirodė tik 20 a. Žuvį vytino į jakulas, džiovino, raugė. Valgė ir žalią bei šaldytą žuvį. Plaukiojo skobtomis valtimis, kurias įsigydavo pas kaimynines tautas.

Egzistavo kalviai, vyrai raižė kaulą ir medį, pynė diržus, odinius arkanus, kinkymo įrangą ir t.t.; moterys – apdirbdavo kailius, odas ir pan. Geležį ir sidabrą gaudavo iš jakutų, vėliau – rusų.

Turėjo dviejų tipų kilnojamus būstus: a) kūgio formos čiumą-diu, dengtą kailiais, odomis, žuvų odomis, tošimi, - panašų į evenkų; b) cilindrinį-kūgišką karkasinį čorama-diu. Sėslūs evenai iki 18 a. gyveno žeminėse (utaja) su plokščiu stogu ir įėjimu pro angą dūmams. Vėliau atsirado pjauto medžio trobos (uranai). Ūkio statiniai – mediniai svirnai, neaukštos pakylos ir kt.

Vyrų ir moterų apranga artima evenkams – atsilapojantys kaftanai, antkrūtiniai, storos kojinės, untai. Vasaros apranga – iš odos, žiemos – iš kailių. Tradicinę aprangą tundroje išstumia čiukotų apranga, o taigoje – jakutų; moterų apranga išsilaiko pastoviau. Drabužiai puošti kutais, išsiuvinėti karoliukais ir elnio kaklo plaukais, metaliniais pakabukais ir varpeliais, varinėmis plokštelėmis, žiedais ir sidabrinėmis monetomis. Galvą dengė glaudžiai galvą gaubiančiu kanoru, išsiuvinėtu karoliukais. Žiemą virš jo užsimaukšlindavo didelę kailinę kepurę. Moterys kartais užsirišdavo skarelę.

Tradicinis maistas – elniena, laukinių žvėrių mėsa, žuvis, laukiniai augalai. Šalia atvežtinės arbatos, plikė žiedus, erškėtuogės vaisius, džiovintus ožrožės lapus.

Dvasinė kultūra

Išsivystę kultai: verslo gyvūnų, gamtos dvasių-šeimininkų, o taip pat šamanizmas. Iki 18- 19 a. buvo praktikuojamas "palaidojimas" ore – medžiuose arba ant medinių pakylų. Priėmę stačiatikybę, ėmė laidoti žemėje ant kapo pastatydami kryžius.

Buvo paplitęs saulės kultas, kuriam aukojo elnius – aukojimo pretekstu paprastai būdavo kokio nors bendruomenės nario liga. Aukojime dalyvavo visa bendruomenė, mėsą suvalgydavo, kailį pakabindavo ant karties. Elnią aukai parinkdavo šamanas arba išrinkdavo burtais.

Buvo rengiama ir Lokio šventė. Medžiotojas turėjo pasisveikinti su užmuštu lokiu ir padėkoti, kad tasai pas jį atėjo. Lokio mėsą valgė bendrai. Galvos ir priekio mėsa laikyta šventa, ją draudė valgyti moterims. Lokio kaulus anatomine tvarka sudėliodavo ant medinės pakylos. Kartais kaukolę pakabindavo lapuočio medžio viršūnėje.

Folklorą sudaro legendos apie galiūnus, istorinės sakmės, pasakos, dainos – mįslės ir patarlės. Legendos dalinai dainuojamos. Iš muzikos instrumentų paplitęs varganas, o iš šokių – ratelis.

Moterys siuvinėjo, labai paplitęs buvo siuvinėjimas karoliukais. Vyrai drožė medį, gamino varinius, latun ažūrinius pakabukus antkrūtiniams su gyvūnų ir saulės simboliais. Išvystyta ir kalvystė.

Šiuo metu evenai turi gimtąja kalba rašančius rašytojus ir poetus (N. S. Tarabukinas, A. A. Čerkanovas ir kt.) Atgimsta tradicinės evenų šventės (evinekas, urkačakas, elnio augintojo šventė ir kt.).

Jukagirai  

Yakagirs Jukagirai, odulai, vadulai (save taip vadinę - "galingi, stiprūs"), etelai, etapai (čiukotų k.), omokai (pasen. rusų) – apie 1100 asmenų, kurie gyvena Jakutinos Nyžnekolymo (tundros jukagirai arba vadulai) ir Verchnekolymo (taigos arba odulai – apie 700 gyv.), o taip pat Magadano srities Alajichovo ir Anadyrio rajonuose. Kalba izoliuota jukagirų kalba, turinčia du dialektus (tundros ir taigos). Raštas sukurtas 8-me dešimtm. kirilicos pagrindu. Kalba ir rusų (gimtąja ją laiko 46% jukagirų), jakutų, evenų, evenkų ir čiukotų kalbomis.

Tyrinėtojai laiko juos seniausių Rytų Sibiro gyventojų (iš kurių formavosi ir kitos tautos) palikuonimis. 1-2 tūkstm. Rytų Sibire įsikuriant tungusų (evenkų, evenų) ir tiurkų (jakutų) tautoms, etninė jukagirų teritorija sumažėjo, o jie dalinai asimiliavosi su ateiviais. Rusams atėjus (17 a. vid.), jų teritorija buvo nuo Indigirkos iki Anadyrio, 4,5-5 tūkst. gyventojų sudarė kelias gentines grupes ("gimines"): jandincus (jangincus), onondus, kogime, omokus, alajus (alazėjus), šorombas, oliu-bencus, chomorojus, anaulus, chodincus, čiuvancus, omolopcus ir kt. Įtraukus į Rusijos sudėtį, engiant kazokų administracijos, kariaujant su jakutais, evenais, kariakais, čiukčiais, po 1669 ir 1690 m. raupų epidemijų jukagirų skaičius labai sumažėjo. 17 a. pabaigoje jų buvo suskaičiuota 2535, o 1926 m. – tik 400.

Jukagirai vertėsi pusiau klajokliška ar klajokliška medžioke: laukinių elnių (tundroje), briedžių, elnių ir kalnų avinų (taigoje). Taigoje taip pat verstasi žvejyba ežeruose ir upėse, o tundroje – transportine elninyste. Vasarą keliaudavo raitomis ant elnių, o žiemą – nartomis riestomis pavažomis. Pas tundros jukagirus buvo paplitę šunų traukiamas nartos tiesiomis pavažomis. Vandenyje plaukė tošies, skobtomis ar lentų valtimis. Sniegu – su elnio oda apsiūtomis vaikštomosiomis slidėmis, apledėjusiu sniegu – mokasinais.

Dabartiniai jukagirai užsiima kailių verslu, žvejyba, elnių auginimu.

Senovėje jukagirai gyveno pusiau-žeminėse – čandaluose, kurių karkasai išlikę iki šiol. Taigos jukagirai vėliau gyveno velėna dengtose kūgiškose palapinėse arba čiumuose, dengtuose žieve. Čiumas buvo apšildomas centre esančio ugniakuro, virš kurio įrengdavo vieną ar dvi skersines kartis katilams pakabinti, drabužiams džiovinti, žuvies ir mėsos vytinimui. Taip pat žinomos didelės pjautų medžių jurtos (kaip jakutų), o tundroje cilindriniai- kūgiški čiumai (nužiūrėti iš evenų). Ūkio reikmėms naudoti svirnai ir pašiūrės, pastatyti ant stulpų.

Tungusai („žmonės“) - tautos Rytų Sibite ir Šiaurės rytų Azijoje (grubiai imant, nuo Tunguskos upių iki Ramiojo vandenyno), kalbančios tungusų kalbomis. Pirmąkart Europoje apie jas 1612 m. pranešė Izaokas Masa. Didžiausia jų tauta yra Manču, kuriai priklauso apie 10 mln. gyv. Antropologiškai jie yra mongoloidai. Tungusų moterų išskirtiniais papuošalais yra auskarai nosyse. Jų mene ornamentai griežtai simetriški. Tikėjimas – klasikinis šamanizmas (pats žodis „šamanas“ kilęs iš tungusų kalbos). Tikimai įvairiomis dvasiomis.

Dabartiniai jukagirai gyvena pjautų medžių trobose gyvenvietėse: Andriuškino ir Kolymos (Verchokolymos rajone), Nelemnojės ir Zyriankos (Nyžnekolymos rajone), Markove (Magadano srityje) ir kt.

Tradiciniai drabužiai panašūs į evenų ir evenkų. Pagrindinis drabužis – atsilapojantis kaftanas iki kelių su atvartais, surišamais raišteliais, ir vidine kloste ant nugaros; vasarą – iš elnių odos, žiemą – iš kailių. Prie nugaros ilgas "uodegas" iš ruonių kailių; vyrų – išsiskiriančias užpakalyje, moterų – šonuose. Po kaftanu apsirengdavo antkrūtinį, trumpas kelnes, vasarą – odos, žiemą – kailių. Vyrai kaftaną juosė diržu su peiliu ir kapšu. Žiemą apsivyniodavo ilgu šaliku iš voverių uodegų. Buvo paplitęs žiemos drabužis iš odos, panašus į čiukotų kamleiką ir kuchlianką.

Moterų drabužiai buvo lengvesni, buvo siuvami ir įvairių spalvų jaunų elniukų kailių.

Šventiniai drabužiai buvo puošiami išsiuvinėjimais elnio plaukais, karoliukais, gelumbės atraižomis, brangiais kailiukais, aplikacijomis. Buvo paplitę sidabriniai, variniai ir geležiniai papuošalai – žiedai, plokštelės ir kt.; moterų būdingas papuošalas – 'krūtinės saulė", didelė sidabrinė plokštelė.

Vasaros apavas – mokasinai, storos kojinės, užrišamos raišteliais prie šlaunų ar blauzdų; žiemą – aukšti torbasai iš elnių, kojinės iš elnių ar kiškių kailių.

Pagrindinis maistas – mėsa ir žuvis – virta, vytinta, šaldyta. Mėsą ruošdavo atsargoms – džiovino, tada rūkė ir sutrindavo į miltus. Žuvį laikė kaip jukolą, sutrintą į miltus-porsą, žiemą ją virdavo su elnių krauju arba pušų balanomis (anil kerile), virtą žuvį trynė su uogom ir riebalais (kuljibacha). Žuvų žarnokus ir ikrus kepė, iš ikros kepė paplotėlius. Vasarą valgė fermentuotą žuvį, suvyniodami ją paroms į gluosnio lapus.

Taip pat vartota laukinis svogūnas, viendienės šaknys, uogos, skirtingai nuo jakutų ir evenų – grybai. Kaip haliucinogeninė priemonė naudotos musmirės; rūkė tabaką, čiobrelį, plikė arbatą ir beržų pumpurus.

Šeima didelė, dažniausiai matrilokali, paveldėjimas patristinis. Egzistavo levirato, vengimo (draudimas bendrauti tėvui su vedusiu sūnumi ir marčia ir pan.) papročiai. Nuo 19 a. pabaigos paplito kalymo institutas. Svarbų vaidmenį turėjo su ugnimi susiję papročiai: draudžiama duoti iš ugniakuro ugnį svetimiems, praeiti tarp ugniakuro ir šeimos galvos ir pan.

Dvasinė kultūra

Tradiciniai tikėjimai – kultai: dvasių-šeimininkų, vyriausiojo dangaus dievo Cholo (susiliejusio su krikščionybe), verslinių gyvūnų (ypač briedžio), lokio, ugnies, protėvių dvasių. Visata dalinama į tris pasaulius: viršutinį, vidurinį ir apatinį (žemė), sujungtus upe. Paplitęs šamanizmas. Mirusių šamanų kūnus išskaidydavo, kaukoles saugojo namuose kaip šventenybę. Priėmė stačiatikybę.

Pagrindinės šventės: pavasario (Šabad-zibe), vedybos, sėkminga medžioklė, karo žygiai ir t.t. – lydimos dainų, šokių, sakmių pasakojimo, šamanų apeigų. Iki 20 a. išliko piktografinis raštas ant tošies (šongar-šorile).

Pagrindiniai folkloro žanrai: sakmės, pasakojimai ir pasakos. Pagrindiniai šokiai: ratelis ir porinis pamėgdžiojantis ("Gulbė").


Čiukčiai

Čiukčiai, lygo ravetlan (save taip vadinę - "tikrieji žmonės") – 15100 gyv., įsikūrusių Čiukotkos auton. Srityje (11900), Koriako AS šiaurėje (1500), Jakutijos Nyžnekolymo raj. (1300), kalbančių čiukotų kalba, priklausančia čiukotų-kamčiatkos šeimai. 1931 m. lotynų abėcėlės pagrindu sukurtas čiukotų kalbos raštas, o 1936 m. – kirilicos pagrindu. Čiukotų kalba mokoma mokyklose, rengiamos radijo ir TV laidos, Magadane leidžiamos knygos. Rusų kalbą gimtąja laiko 28,3%.

Chukchi Čiukčiai skirstomi į klajoklius elnių augintojus tundroje (čauču – "elnių žmonės") ir pajūrio sėslius jūros žvrių medžioklius (ankalynai - krantiniai), gyvenančius šalia eskimų.

Čiukčių ir jiems giminingų koriakų protėviai gyveno Čiukotkos centrinėse srityse, kur buvo gana sėslūs ir vertėsi elnių medžiokle. 1 tūkstantm. pradžioje dalis genčių pasislinko prie jūros kranto, kur dalinai asimiliavo eskimus, o iš dalies perėmė jų gyvenimo būdą ir kultūrą. Pirmąkart rusų dokumentuose čiukčiai minimi nuo 1840-ųjų; jie buvo įsikūrę tarp Dešnevo jūros ir Kryžiaus įlankos, o į pietus – Anadyrio ir Kančalano upių žemupiuose. 17 a. pabaigoje jų buvo apie 8-9 tūkst. gyv.

Pagrindinis tundros čiukčių užsiėmimas – klajoklinė elnininkystė, turinti aiškų mėsos-odų pobūdį. Elnius naudojo ir kinkiniuose. Bandos buvo gana didelės, elniai mažai prijaukinti, ganėsi be šunų pagalbos. Žiemą bandas laikė nuo vėjo apsaugotose vietose, perkeldami kelis kartus žiemos metu; vasarą vyrai su bandomis išeidavo į tundrą, o moterys, seniai ir vaikai gyveno stovyklose ant upės ar jūros kranto.

Pagrindinis pajūrio čiukčių užsiėmimas – jūros gyvūnų medžioklė: žiemą ir pavasarį – nerpa ir ruoniai, vasarą ir rudenį – vėpliai ir banginiai. Ruonius medžiojo po vieną, prišliauždami, maskuodamiesi ir pamėgdžiodami jų judesius. Vėplius medžiojo grupėmis iš kelių valčių. Įprastinis medžioklės įrankis – harpūnas, ietis, odinis tinklas, antroje 19 a. pusėje – šaunamasis ginklas. Ruonius pradėjo šaudyti greitai čiuožiant nartomis.

Žvejyba, išskyrus Anadyrio, Kolymos ir Čauno baseinus, buvo mažai išvystyta. Žuvį gaudė meškere, tinklais; vasarą – iš valčių, žiemą – iš ekečių. Lašišas ruošdavo atsargoms.

Iki šių dienų išliko paukščių medžioklė naudojant "bolą" – svaidomąjį įtaisą iš kelių virvelių su svoriais, kurios apipainiodavo skrendantį paukštį. Anksčiau paukščius medžiojo ir strypeliais, paleistos nuo svaidomosios lentelės, kilpomis, gagas vandenyje mušdavo lazdomis. Moterys ir vaikai rinko ir valgomus augalus.

Tradiciniai amatai – kailių išdirbimas, moterys pynė krepšius iš kiprėjo plaušų ir laukinių rugių, vyrai raižė kaulą ir vėplio iltis. 1931 m. Ueleno kaime įsteigtas meninio kaulo raižymo centras. Daugelis čiukčių išsaugojo tradicinius užsiėmimus.

Ryšių su rusais pradžioje čiukčiams buvo būdingas patriarchalinės bendruomenės peraugimas į kaimyninę. Elniai, šunys, būstai ir valtys buvo asmeninė nuosavybė, o ganyklos ir verslo plotai bendri. Pagrindiniu socialiniu elementu buvo 3-4 giminingų šeimų stovykla; vargšai galėjo jungtis ir giminystės ryšiais nesiejamas grupes. 15-20 stovyklų grupės buvo susijusios tarpusavio pagalbos ryšiais. Pakrantės čiukčiais jungėsi į valčių bendruomenes (etvet jyryn). Tundros čiukčiai turėjo patristines gimines (varatus), vienijamas bendrų papročių (kraujo kerštas, ritualinis ugnies perdavimas, vienodi ženklai ant veido aukojimo metu ir kt.) Iki 18 a. gyvavo ir patriarchalinė vergovė., iki 19 a. pabaigos mažoji patrilokalinė. Egzistavo grupinių vedybų elementai (keičiamos vedybos), atidirbimas už nuotaką, o pas turtingus – daugpatystė.

Pagrindinis būstas – cilindrinė-kūgiška palapinė-jaranga iš elnio odų (tundroje) ir vėplio odų (pakrantėje). Viršius rėmėsi į tris kartis centre. Jarangos vidų skaidė pertvaromis tarsi į didelius kailinius maišus, ištemptus ant karčių, jaranga buvo apšviečiama ir apšildoma akmenine, moline ar medine taukų lempa, kurią naudojo ir maisto gaminimui. Pjūrio jaranga skyrėsi tuo, kad neturėjo angos dūmams. Iki 19 a. pabaigos pajūrio čiukčiai statė pusiau žemines, perimtas iš eskimų (valkaranus – "namus iš banginio žandikaulių"), kurių karkasas buvo banginių kaulai, o jos buvo dengtos velėna ir žemėmis. Vasarą į ją įlipdavo pro angą stoge, žiemą – ilgu koridoriumi. Klajoklių čiukčių stovyklą sudarydavo 2-10 jarangų, išrikiuotų iš rytų į vakarus – vakarinė buvo bendruomenės vado. Pajūrio čiukčių stovyklas sudarė 20 ir daugiau netvarkingai išsidėsčiusių jarangų.

Tundros čiukčiai keliavo lenktų pavažų nartomis, traukiamomis elnių, o pajūrio – šunų. Naudojosi ir vaikštomosiomis slidėmis, o Kolymoje ir iš evenkų perimtomis čiuožiančiomis slidėmis. Vandenyje plaukė valtimis, kurios talpino 20-30 asmenų, - pagamintomis ių vėplių odų, su irklais ir įstriža bure.

Chukchi Apranga uždara, iš elnių ir nerpų odų. Vyrai nešiojo dvigubą kuchlianką iki kelių, perjuostą diržu, prie kurio kabino peilį, kapšą ir kt., dvigubas siauras kelnes, trumpą apavą su kailinėmis kojinėmis. Pajūrio čiukčiai naudojo drabušius iš vėplių storosios žarnos. Galvos apdangalus nešiojo retai, dažniausiai keliaudami. Moterų apranga – kailinis kombinezonas (kerkeras), žiemą dvigubas, vasarą viengubas. Kailinis apavas iki kelių. Dėvėjo apyrankesir vėrinius, buvo paplitusios tatuiruotės ant veido: vyrų – apskritimukai burnos pakraščiuose, moterų dvi juostelės ant nosies ir kaktos. Vyrai kirpo plaukus ratuku išskusdami pakaušį, moterys pindavo į dvi kasas.

Pagrindinis tundros čiukčių maistas – elniena, pajūrio – jūros gyvūnai. Mėsą valgė žalią, virtą ir vytintą. Masinių elnių skerstuvių metu ruošdavo atsargas – elnio skrandžių turinį (rilkeil), virdami juos su krauju ir riebalais. Pajūrio čiukčiai jūros gyvūnų mėsą raugdavo duobėse įvyniotą į odas (kopalgyn). Žuvį valgė žalią, Anadyre ir Kolymoje iš lašišų ruošdavo jukolą. Nykštukinės ievos lapus, rūgštynes šaknis ruošdavo atsargoms – šaldė, raugė, maišė su taukais, krauju, rilkeiliu. Iš atvežtinių miltų virė košę, ruonių taukuose kepė paplotėlius. Valgė jūros dumblius bei moliuskus.

Dvasinė kultūra

Čiukčiai išsaugojo iki-krikščioniškuosius tikėjimus (gyvūnų garbinimą – baltųjų lokių, banginių, jūros vėplių ir kt., šventuosius daiktus – amuletus, būgnus, ugnies įkūrimo įtaisą lentos su grubios antropomorfinės figūros įdubimu, kuriame sukosi lanko templės sukamas pagalys), išliko šamanizmas. Nuo paskutinio 20 a. dešimtm. tradicinės čiukčių kultūros atgaivinimu rūpinasi Čiukotkos tautų asociacija.

Tradicinės šventės susiję su ūkio ciklais: rudens ir žiemos elnių skerstuvėmis, bandų išvarymu vasaros ganymui ir sugrįžimui; pakrantės čiukčių - pirmojo išplaukimo į jūrą, galvų šventė pabaigus ruonių medžioklę, rudenio atnaša jūrai, vėlyvų rudenį – Keretkuno, jūros žvėrių šeimininko, vaizduojamo medine figūra, kuri po to sudeginama, šventė.

Folklorą sudaro kosmogoniniai mitai, mitiniai ir istoriniai padavimai, pasakojimai apie dvasias, gyvūnus, šamanų darbus, legendos ir kt. Mitologija turi bendrų temų su koriakais,  itelmenais,  eskimais ir Šiaurės Amerikos indėnais – tema apie Varną, apgaviką ir demiurgą ir pan.

Tradiciniai muzikos instrumentai – varganas (chomusas), būgnas (jararas) ir kt. Be apeiginių šokių populiarūs ir improvizuoti šokiai – pantomimos. Būdingas pičjeineno (pažodžiui, "dainuoti gerkle") šokis, lydimas gerkliniu dainavimu.

East and North Sibiria       

Nencai
Buriatai
Evenkai, jakutai, eskimai
Eurazijos pagrindai
Baikalas ir jo paslaptys
Šorcų religiniai tikėjimai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Indėniškosios kultūros: inuitai
Šiaurės Amerikos indėnų mitai
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Umai – lyginamoji charakteristika
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
A. Barčenko: Emerikas Koloje
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Slaptasis kazokų ginklas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Meru kalnas ir B. Tilakas
Kunigaikščio Gvidono valdos
Baikalas ir jo apylinkės
Rusija: taikinys tinkle
Ugnies kultas Rusijoje
Astrologija ir visuomenė
Prometėjo pėdsakas
Šamanų ratu einant
Šiaurės Atlantida
Vartiklis