Sibiro tautos: nencai. Vartiklis

Prie Arkties vandenyno Rusijos teritorijoje gyvena keliolika šiaurės tautų. 1970 m. surašymo duomenimis buvo: nencų apie 41 tūkst., evenkų – 25 tūkst., čiukčių – 14 tūkst., evenų – 12 tūkst., dolganų – 5 tūkst., selkupų^*) – per 4 tūkst., nivchų – 4,5 tūkst., saamų – arti 2 tūkst., eskimų – apie 1,3 tūkst., itelmenų – 1,3 Nencų gyvenamos vietos

tūkst., ketų – apie 1,2 tūkst., nganasanų – apie 1,1 tūkst., jukagyrų – per 0,6 tūkst., aleutų apie 0,5 tūkst. ir t.t.

Taigi, iš jų daugiausia nencų, o ir jų gyvenamoji vieta plačiausia – nuo Kolos pusiasalio iki Taimyro, kažkiek Murmansko ir Archangelsko srityse, Komių autonominėje respublikoje ir Chanty-Mansų apygardoje. Į jų tankiausiai gyvenamą plotą sutilptų 25 Lietuvos – jame vienur nencai gyvena skyrium, kitur kartu su rusais, komiais, dolganais ir kitomis tautybėmis.

Nencų kalba priklauso Uralo kalbų šeimos samodų grupei, - kartu su encų, nganasanų ir selkupų kalbomis. Vyrauja du nencų kalbos dialektai ir keletas šnektų. Kartais, iš tolimesnių kraštų, jie netgi nesusikalba. Pagal kalbinius ypatumus ir gyvenimo būdą nencai skirstomi į tundros ir miškų. Jaranai yra nencai susilieję su komiais ižmiečiais.

Iki spalio revoliucijos nencai (ir ne tik jie, bet ir kitos šiaurės tautas) vadinti samojedais - neaišku, kodėl jiems buvo primestas toks „žmogėdrų“ pavadinimas. Gal dėl to, kad jie iki šiol tebegeria šviežią elnių kraują ir valgo žalią mėsą. O gal ir iškraipius jų savivardį saamod arba saamid („-d“ priesaga reiškia daugiskaitą). Nencų vardas (reiškiantis „žmonės“) jiems prigijo tarybiniais laikais.

Dėl atšiauraus klimato ir nuolatinių grumtynių už būvį, jų progresas buvo lėtas. Ir apie jų praeitį, kai kuriuos svarbesnius įvykius tesužinome tik iš legendų, padavimų bei atsitiktinių keliautojų jų kraštais užrašų.
Nencų, kaip ir daugelio kitų tautų ištakos ir protėvynė nėra tiksliai žinomi. Manoma (Fišerio-Kastreno teorija), kad jie į šiaurę atkeliavo iš labiau pietinių kraštų (gal Sajanų priekalnių) dar pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, iš ten išstumti stipresnių genčių. Jie apsistojo tarp Kanino ir Taimyro pusiasalių, ties Obe ir Jenisiejumi. Vieni apsigyveno mažomis bendruomenėmis ir užsiėmė žemdirbyste, kiti liko klajokliais medžiotojais ir elnininkais. Gal jie todėl ir išliko, kad plačiuose mažai apgyvendintuose plotuose – kai daugybė kitų tautų be pėdsakų išnyko istorijos sūkuriuose.
G. Prokofjevas^**) papildė minėtą teoriją, kad jų protėviai yra ne tik iš Sajanų, bet ir kažkokios vietinės gentys. Ir pačių nencų padavimuose kalbama, kad kai jų protėviai atėjo į šiaurę, ten sutiko žemaūgių sirtia gentį, turėjusią nepaprastų sugebėjimų, tame tarpe išmaniusius kalnakasybą, o vėliau „išėjusią po žeme“ (taip pat skaitykite apie Kolos pusiasalio loparių legendą apie po žeme išėjusius čiudus).

Pirmieji juos paminintys istoriniai šaltiniai yra iš 11 a. – apie nencų ryšius su rusais, mainus. Centralizuojantis Rusijai, ryšiai su nencais tapo glaudesni, ypač europinėje dalyje su rusais pomorais (prie Baltosios jūros įsikūrusiais išeiviais iš Pskovo, Naugardo ir kt.). Rusams plečiantis į šiaurę, nencai jiems galėjo pasiūlyti vis daugiau prekių. Didelę paklausą turėjo šiaurinių lapių kailiai, Europoje prilygstantys aukso vertei. O nencai vertelgoms kailį atiduodavo ir už degtinės butelį

Tradicinis verslas – kaimeninė elnininkystė, o taip pat medžioklė ir žvejyba. Auginamus šiaurės elnius jie naudoja ir kaip kinkomus gyvulius, kurie traukia roges. Jamalo pusiasalyje keli tūkstančiai klajojančių nencų elnininkų augina apie 0,5 mln. šiaurės elnių. Elniena buvo ir liko svarbiausias maistas (pavasarį ir vasarą dar paukštiena ir žuvis).

Dar nespėjusį ataušti elnio kraują nencai (kaip ir kitos šiaurės tautos) išgeria, širdį suvalgo. Mat su širdies raumeniu, kaip ir apskritai žalia mėsa ir ypač krauju, gaunama būtinų vitaminų, kurių kituose kraštuose gaunama su daržovėmis ir vaisiais. Taip išvengiama avitaminozės.

Maisto gaminimas labai paprastas: katile ar šiaip dideliame inde verdamas elnio kumpis, o ir pusė elnio. Kai maistas pasibaigia, pjaunamas kitas elnias. Pieno iš elnio primelžiama labai nedaug, todėl jo duodama tik vaikams. Elniena minta ir šunys, kurių pas nencus labai daug – kiekviena šeima laiko po keliolika.

Labai sumaniai naudojami elnių kailiai – iš jų siuva drabužius, avalynę, pakinktus,dengia čiumus. Sausgyslėmis susiuvama viskas. Iš žiemą pjautų elnių paprastai siuvami žieminiai drabužiai, o pamušalas įsiuvamas iš jaunų elniukų ar vasarą pjautų elnių – mat jie minkštesni, švelnesni. Tokia dvigubo kailio apranga paprastai dėvima ant nuogo kūno – apatiniai drabužiai nenešiojami. Elnių kailis gelbsti žmones ir nuo nešvarumų (juk galimybių maudytis ir netgi praustis nėra daug), - judant plaukai masažuoja kūną, Nencų gyvenamos vietos

valo odą. Tik kartą-kitą per metus nencai nusivelka drabužius, kad ištrintų sniegu ar išvėdintų.

Elnių kailių drabužiai ne tik šilti, bet ir patvarūs. Suaugęs žmogus per visą gyvenimą sudėvi tik 2-3-is. Ir iki šiol dar neatrasta jokia medžiaga, kuri taip gerai apsaugotų žmogaus kūną nuo žvarbių speigų. O pirštinės ir avalynė dažniausiai gaminamos iš patvarios elnių kojų odos. Untų padai pasiuvami itin tvirta elnio kaktos oda, o į vidų įsiuvama švelnesnė jauno elniuko odelė. Nencai kojinių nedėvi, untus mauna tiesiai ant basos kojos.

Taip apsirengus ir apsiavus nebaisūs jokie šiaurės šalčiai. O užklupti sniego pūgos nencai įsirausia po sniego pluta ir ten kartais išbūna net kelias dienas, kol pūga nurimsta.

Svarbia susisiekimo priemone yra kinkiniai – į nartas kinkoma 3-9 elniai. Net ir vasarą, kai tundroje ištirpsta sniegas, nencai važinėja nartomis, - tik pakinkius daugiau elnių. Nartų pavažos apkalamos oda, nulupta nuo elnių kojų. Ši oda tin patvari ir gerai slysta – tiek sniegu, tiel žole ir samanomis. Pavažos plačios, todėl nartos žiemą negrimzta puriame sniege, o vasarą pelkėse, kurių tundroje gausu. Specialia kartimi – chrėja ir tam tikrais žodžiais valdomi elnių kinkiniai per tundrų platybes skrieja net iki 80 km/val. greičiu.

Nencų visuomenė buvo organizuota klanais. Nencai augino samojedų veislės šunis, padėjusios ganyti elnius, traukti roges, medžioti ir tiesiog išgyventi. Šiuos šunis vėliau plačiai naudojo poliarinėse ekspedicijose.

Tarybiniais metais buvo bandoma klajoklius nencus paversti sėsliais. Jie buvo apgyvendinami ūkiuose, vaikai – mokomi internatuose, kas menkino jų kultūrinį tapatumą. Bet vis tik dalis nencų ir jų kaimynų tebegyvena tradiciniuose čiumuose (mia) – kūgio pavidalo, lengvai išardomose ir sudedamose palapinėse. Čiumas statomas taip: pirmiausia iš 3—50 medinių karčių suremiamas kūgio formos karkasas, kuris apklojamas dviejų (vasarą) ar keturių (žiemą) elnių kailių gaubtu. Apatinis sluoksnis dedamas kailiu į vidų, o viršutinis – į išorę. Čiumo viduryje ant skardos lapo įrengiamas židinys arba pastatoma geležinė krosnelė. Virš židinio permetamos 1-2 kartys, ant kurių kabinami indai. Likusi vieta aplink židinį – gyvenamasis plotas, kur pritiesiama elnių kailių, ant kurių sudedami buities rakandai.

1932 m. G. Prokofjevas sukūrė nencų kalbos rašmenis lotynų kalbos pagrindu „Naujasis žodis“, tačiau 1937 m. jie buvo pakeisti kirilica. Perimdami sėslų gyvenimo būdą jie ėmė įsisavinti jiems anksčiau nebūdingas profesijas. Pvz., Konstantinas Pankovas (1910–1942) ir Tyko Vylka (1886-1960) tapo garsiais dailininkais, o Jurijus Vela (1948–2013) – pirmuoju rašytoju (nors ir toliau klajojo kaip elnių augintojas) nencų kalba. Ana Nerkagi (g. 1951 m.) – iškiliausia nencų rašytoja, rašanti rusų kalba; ji apmąsto savo tautos (ir žmonijos, sukūrusios nežmogišką civilizaciją) likimą.

Tradicinė nencų kultūra buvo šamanistinė ir animistinė. Nencų šamanai vadinosi tadibjos. Nencų šamanas

Aukščiausiuoju laikyta dangaus dvasia Numas, globojantis orus, galintis valdyti sniegą, žaibus ir audras. Jo sūnus Nga buvo požemių pasaulio valdovas, atsakingas už ligas ir mirtį. Ja-Niebia („motina žemė“) ypač globojo moteris. Stichijos, kalvos, upės ir ežerai turėjo savas dvasias- šeimininkus, kuriems irgi reikėjo aukoti; tačiau, jei jie netenkindavo prašymų, dvasias bausdavo ir palikdavo be maisto. Kiekviename ūkyje turėjo ypatingus balto plauko elnius, kurių šonuose iškirpdavo saulės ar dvasių atvaizdus, jų ausis ir ragus puošdavo raudonomis juostomis. Šiuos elnius nekinkydavo į nartas ir nežudydavo maistui (tačiau neretai paaukodavo). Dvasiai, sukeliančiai ligas, aukodavo šunį. Žinomi ir žmonių aukų atvejai; pvz., kad pamalonintų vandens dvasią, nencai negelbėdavo iš valties iškritusio žvejo.
Turėtos ir dvasios-šeimos globėjos. Jo buvo iš medžio išdrožtos figūrėlės arba keistų formų akmenukai, kuriuos saugojo specialioje skrynelėje, kuri buvo paveldima pagal vyrišką liniją. Moteriška linija buvo perduodama tik viena dvasia-globėja – „senutė čuma“, kurią sudarė keli nedideli aprangos gabaliukai.

Nencai tikėjo ir pomirtiniu gyvenimu – kad jie po mirties patenka į mirusiųjų pasaulį, kuriame gyvena taip pat, kaip gyveno žemėje. Tik ten viskas veidrodiška – diena ir naktis keičiasi vietomis, sveiki daiktai sulaužyti, o sulaužyti – vėl sveiki... Tad į kapą mirusiesiems dėjo jam priklausiusius daiktus, prieš tai juos sulaužydami (o nartas tiesiog apversdavo šliūžėmis aukštyn). Ten jie išgyvena lygiai tiek pat, kiek gyveno žemėje.

19 a. pradžioje nencus krikštijo Archangelsko archimandritas Venjaminas, tačiau naujos religijos įtaka pasireiškė tik tuo, kad prie garbinamų dievybių prisidėjo Nikolajus, kuriam aukojo elnius ir jo ikonas tepė elnių lašiniais ir krauju.

Pusiaunakčio saulės šalis

Taip vadinamas Kolos pusiasalis, priklausantis beveik visai už poliarinio rato esančiai Murmansko sričiai. O prieš 400 m. lietuviai, kaip ir danai ir švedai puldinėjo Kolos gyvenvietę (greta dabartinio Murmansko už 12 km), buvusią kartu su vienuolynu viena pirmųjų gyvenamų vietų toje rūsčioje užpoliarėje.

Dabar Murmanskas šiuolaikinis, didžiausias užpoliarės miestas. Jis jaunas, pradėtas statyti tik 1916 m. ryšium su Pirmojo pasaulinio karo poreikiais (neužšalantis uostas!). – ir statytas ant kietų uolienų, ant kurių niekas neauga, tačiau buvo smarkiai apželdintas; žemė ir medžiai tam atvežti iš toli. Pirmasis jo pavadinimas buvo Romanovas Murmane (caro garbei), tačiau 1917 m., nuvertus carą, pervardintas tiesiog Murmansku (pagal Murmano krantą – senovėje rusai taip vadino normanus).

Tais laikais gyvenimas atšiauriame klimate buvo sunkus. Prieš kelis šimtmečius krašte apsigyveno tik pabėgėliai iš katorgos. Į Murmanskas čia Jekaterina II ištrėmė 13-a Pugačiovo sukilėllų. Apie šiuos kraštus buvo kalbama: „Ten gyventi gali tik išprotėję... Nuo Kolos iki pragaro trys varstai...“. Vėliau net M. Gorkis tas vietas vadino „Žemės pakraštys“.

Ir čia labai ilga žiema – nuo rugsėjo iki gegužės, su stipriais vėjais, ore daug drėgmės, trūksta deguonies. Ir visa tai lydi „saulės badas“ – po lapkričio du mėnesius saulė apskriti nepasirodo. Bet užtat džiugina nuostabios šiaurės pašvaistės. Bet ir vasara čionai vėsi – tik gegužę baigiasi šalnos ir žemė nespėja įšilti iki rugpjūčio...

Tad po revoliucijos kilo mintis iš čia iškelti visus gyventojus (jų buvo keliolika tūkstančių), bet valdžia nusprendė kitaip: „Šaliai reikia žuvies!“ Ir kraštui buvo lemta vystytis. Buvo suplanuota čia statyti elektrines – jų čia veikia visų tipų: šiluminės, hidroelektrinės, atominė ir net jūros potvynių-atoslūgių (Kislogubskaja; senoji 1968 m, naujoji – 2006 m.). Čia buvo įrengta šiauriausia troleibusų linija, - ir čia pigiausia pasaulyje elekros energija.

Žuvies gavybos viltys pasiteisino – Murmanskas tapo stambiausia Rusijos žuvies pramonės baze. Tik žvejų darbas sunkus. O ir žūsta jų nemažai: Murmanske yra jiems apstatytas originalus paminklas – apie 15 m aukščio permatomų medžiagų obeliskas, poliarinės nakties metu švytintis iš vidaus, o kas 4 val. sugrojantis „audrų“ simfoniją (bangų mūša, vėjų staugimas, kirų ir žuvėdrų klyksmai, pavojaus sirenų kaukimas ir pan.), nuo kurios per odą nubėga šiurpuliukai.

Murmansko uostas neužšalantis, nes jį šildo Golfo srovės Nordkapo atšaka. Jo svarba išryškėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sąjungininkai per jį tiekė krovinius TSRS. Tad vokiečiai net 1232 d. bandė užimti miestą, surengė apie 800 oro antskrydžių, - ir nors miestas virto griuvėsiais, uostas nesiliovė veikęs.

1920-26 m. šiame krašte darbavosi A. Fersmanas, Kolos pusiasalyje radęs apatitų stambių telkinių. Jis parašė ne tik mokslinių veikalų, bet ir populiarių apybraižų, pvz. „Atsiminimai apie akmenį“ (1965 m. išleista ir lietuviškai). Daug įdomybių Kolos pusiasalyje, pvz., čia gręžiamas giliausias pasaulyje gręžinys (žr. >>>>> ).

Su kosmoso įsisavinimu susiję Kolos nikelis ir ... gagų pūkai. Šie nelaidūs šilumai, labai lengvi ir yra puiki žaliava kosmonautų rūbams. Tik gaga nelabai dosni – iš vieno jos pūkais iškloto lizdo galima surinkti tik 18-20 g pūkų.

^*) Selkupai (anksčiau iki 20 a. 4 dešimtm. ostiakai-samojedai) – Vakarų Sibiro negausi tauta, apie 4,5 tūkst. gyv. Tomsko srityje, Krasnojarsko krašto šiaurėje ir Jamalo Nencų autonominėje apygardoje. Jų kalba priklauso Uralo (samojedų kalbų grupei. Rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 16 a., kai sudarė genčių sąjungą, rusų vadintą „Kerša orda“. Nuo seno vertėsi medžiokle, žvejyba, šiaurėje ir elnininkyste. Kilo iš ateivių samodų genčių, asimiliavusių vietinius Obės vidurupio baseino gyventojus. Pietiniai selkupai yra tiesioginiai (5 a. pr.m.e.-5 a.) kulajų kultūros palikuonys. 18 a. buvo apkrikštyti, tačiau išlaikę pagoniškus elekementus. Jų požiūriu pasaulis padalintas į dangų, žemę ir skaistyklą, o visas šias dalis jungia upė (ja septynirkle valtimi šamanas gali nusileisti į požemį) ir medis (kurio šakomis šamanas gali užsiropšti į dangų). Šamanai pasižymėjo muzikiniais ir poetiniais gabumais – kasmet Paukščių parskridimo šventei jie privalėjo sukurti naują dainą.

^**) Georgijus Prokofjevas (1897-1942) – rusų lingvistas ir etnografas, Šiaurės (samojedų) tautų ir jų kalbų tyrinėtojas ir rašto sukūrėjas, pedagogas. Tirti nencų buvo komandiruotas 1921 m.; ekspedicijos metu ne tik rinko etnografinę medžiagą, bet piešė (peizažus, scenas, portretus); tai 1922 m. pristatyta parodoje. 1925 m. išsiųstas porai metų ketų ir samojedų tyrimui į Tazovo tundrą, kur gerai išmoko selkupų kalbą, apie kurią vėliau parašė jos gramatikos apžvalgą. Vėliau 1931 m. ištyrė ir nencų kalbą. Jo dėstymo metodika susidomėjo net N. Krupskaja. 1933 m. ilgam laikui vyko į Taimyrą, kur rinko medžiagą apie nganasanų ir encų kalbas. 1938-41 m. Leningrado un-te dėstė Sibiro tautų etnografiją ir samojedų kalbas.