Sibiro ir šiaurės tautos

Nencai    

Prie Arkties vandenyno Rusijos teritorijoje gyvena keliolika šiaurės tautų. 1970 m. surašymo duomenimis buvo: nencų apie 41 tūkst., evenkų – 25 tūkst., čiukčių – 14 tūkst., evenų – 12 tūkst., dolganų – 5 tūkst., selkupų – per 4 tūkst., nivchų – 4,5 tūkst., saamų – arti 2 tūkst., eskimų – apie 1,3 tūkst., itelmenų – 1,3 Nencų gyvenamos vietos tūkst., ketų – apie 1,2 tūkst., ngansanų – apie 1,1 tūkst., jukagyrų – per 0,6 tūkst., aleutų apie 0,5 tūkst. ir t.t.

Taigi, iš jų daugiausia nencų, o ir jų gyvenamoji vieta plačiausia – nuo Kolos pusiasalio iki Taimyro, kažkiek Murmansko ir Archangelsko srityse, Komių autonominėje respublikoje ir Chanty-Mansų apygardoje. Į jų tankiausiai gyvenamą plotą sutilptų 25 Lietuvos – jame vienur nencai gyvena skyrium, kitur kartu su rusais, komiais, dolganais ir kitomis tautybėmis.

Nencų kalba priklauso Uralo kalbų šeimos samodų grupei, - kartu su encų, nganasanų ir selkupų kalbomis. Vyrauja du nencų kalbos dialektai ir keletas šnektų. Kartais, iš tolimesnių kraštų, jie netgi nesusikalba. Pagal kalbinius ypatumus ir gyvenimo būdą nencai skirstomi į tundros ir miškų. Jaranai yra nencai susilieję su komiais ižmiečiais.

Iki spalio revoliucijos nencai (ir ne tik jie, bet ir kitos šiaurės tautas) vadinti samojedais - neaišku, kodėl jiems buvo primestas toks „žmogėdrų“ pavadinimas. Gal dėl to, kad jie iki šiol tebegeria šviežią elnių kraują ir valgo žalią mėsą. O gal ir iškraipius jų savivardį saamod arba saamid („-d“ priesaga reiškia daugiskaitą). Nencų vardas (reiškiantis „žmonės“) jiems prigijo tarybiniais laikais.

Dėl atšiauraus klimato ir nuolatinių grumtynių už būvį, jų progresas buvo lėtas. Ir apie jų praeitį, kai kuriuos svarbesnius įvykius tesužinome tik iš legendų, padavimų bei atsitiktinių keliautojų jų kraštais užrašų.
Nencų, kaip ir daugelio kitų tautų ištakos ir protėvynė nėra tiksliai žinomi. Manoma (Fišerio-Kastreno teorija), kad jie į šiaurę atkeliavo iš labiau pietinių kraštų (gal Sajanų priekalnių) dar pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, iš ten išstumti stipresnių genčių. Jie apsistojo tarp Kanino ir Taimyro pusiasalių, ties Obe ir Jenisiejumi. Vieni apsigyveno mažomis bendruomenėmis ir užsiėmė žemdirbyste, kiti liko klajokliais medžiotojais ir elnininkais. Gal jie todėl ir išliko, kad plačiuose mažai apgyvendintuose plotuose – kai daugybė kitų tautų be pėdsakų išnyko istorijos sūkuriuose.
G. Prokofjevas papildė minėtą teoriją, kad jų protėviai yra ne tik iš Sajanų, bet ir kažkokios vietinės gentys. Ir pačių nencų padavimuose kalbama, kad kai jų protėviai atėjo į šiaurę, ten sutiko žemaūgių sirtia gentį, turėjusią nepaprastų sugebėjimų, tame tarpe išmaniusius kalnakasybą, o vėliau „išėjusią po žeme“.

Pirmieji juos paminintys istoriniai šaltiniai yra iš 11 a. – apie nencų ryšius su rusais, mainus. Centralizuojantis Rusijai, ryšiai su nencais tapo glaudesni, ypač europinėje dalyje su rusais pomorais (prie Baltosios jūros įsikūrusiais išeiviais iš Pskovo, Naugardo ir kt.). Rusams plečiantis į šiaurę, nencai jiems galėjo pasiūlyti vis daugiau prekių. Didelę paklausą turėjo šiaurinių lapių kailiai, Europoje prilygstantys aukso vertei. O nencai vertelgoms kailį atiduodavo ir už degtinės butelį

Tradicinis verslas – kaimeninė elnininkystė, o taip pat medžioklė ir žvejyba. Auginamus šiaurės elnius jie naudoja ir kaip kinkomus gyvulius, kurie traukia roges. Jamalo pusiasalyje keli tūkstančiai klajojančių nencų elnininkų augina apie 0,5 mln. šiaurės elnių. Elniena buvo ir liko svarbiausias maistas (pavasarį ir vasarą dar paukštiena ir žuvis).

Dar nespėjusį ataušti elnio kraują nencai (kaip ir kitos šiaurės tautos) išgeria, širdį suvalgo. Mat su širdies raumeniu, kaip ir apskritai žalia mėsa ir ypač krauju, gaunama būtinų vitaminų, kurių kituose kraštuose gaunama su daržovėmis ir vaisiais. Taip išvengiama avitaminozės.

Maisto gaminimas labai paprastas: katile ar šiaip dideliame inde verdamas elnio kumpis, o ir pusė elnio. Kai maistas pasibaigia, pjaunamas kitas elnias. Pieno iš elnio primelžiama labai nedaug, todėl jo duodama tik vaikams. Elniena minta ir šunys, kurių pas nencus labai daug – kiekviena šeima laiko po keliolika.

Labai sumaniai naudojami elnių kailiai – iš jų siuva drabužius, avalynę, pakinktus,dengia čiumus. Sausgyslėmis susiuvama viskas. Iš žiemą pjautų elnių paprastai siuvami žieminiai drabužiai, o pamušalas įsiuvamas iš jaunų elniukų ar vasarą pjautų elnių – mat jie minkštesni, švelnesni. Tokia dvigubo kailio apranga paprastai dėvima ant nuogo kūno – apatiniai drabužiai nenešiojami. Elnių kailis gelbsti žmones ir nuo nešvarumų (juk galimybių maudytis ir netgi praustis nėra daug), - judant plaukai masažuoja kūną, Nencų gyvenamos vietos valo odą. Tik kartą-kitą per metus nencai nusivelka drabužius, kad ištrintų sniegu ar išvėdintų.

Elnių kailių drabužiai ne tik šilti, bet ir patvarūs. Suaugęs žmogus per visą gyvenimą sudėvi tik 2-3-is. Ir iki šiol dar neatrasta jokia medžiaga, kuri taip gerai apsaugotų žmogaus kūną nuo žvarbių speigų. O pirštinės ir avalynė dažniausiai gaminamos iš patvarios elnių kojų odos. Untų padai pasiuvami itin tvirta elnio kaktos oda, o į vidų įsiuvama švelnesnė jauno elniuko odelė. Nencai kojinių nedėvi, untus mauna tiesiai ant basos kojos.

Taip apsirengus ir apsiavus nebaisūs jokie šiaurės šalčiai. O užklupti sniego pūgos nencai įsirausia po sniego pluta ir ten kartais išbūna net kelias dienas, kol pūga nurimsta.

Svarbia susisiekimo priemone yra kinkiniai – į nartas kinkoma 3-9 elniai. Net ir vasarą, kai tundroje ištirpsta sniegas, nencai važinėja nartomis, - tik pakinkius daugiau elnių. Nartų pavažos apkalamos oda, nulupta nuo elnių kojų. Ši oda tin patvari ir gerai slysta – tiek sniegu, tiel žole ir samanomis. Pavažos plačios, todėl nartos žiemą negrimzta puriame sniege, o vasarą pelkėse, kurių tundroje gausu. Specialia kartimi – chrėja ir tam tikrais žodžiais valdomi elnių kinkiniai per tundrų platybes skrieja net iki 80 km/val. greičiu.

Nencai augino samojedų veislės šunis, padėjusios ganyti elnius, traukti roges, medžioti ir tiesiog išgyventi. Šiuos šunis vėliau plačiai naudojo poliarinėse ekspedicijose.

Tarybiniais metais buvo bandoma klajoklius nencus paversti sėsliais. Jie buvo apgyvendinami ūkiuose, vaikai – mokomi internatuose, kas menkino jų kultūrinį tapatumą. Bet vis tik dalis nencų ir jų kaimynų tebegyvena tradiciniuose čiumuose (mia) – kūgio pavidalo, lengvai išardomose ir sudedamose palapinėse. Čiumas statomas taip: pirmiausia iš 3—50 medinių karčių suremiamas kūgio formos karkasas, kuris apklojamas dviejų (vasarą) ar keturių (žiemą) elnių kailių gaubtu. Apatinis sluoksnis dedamas kailiu į vidų, o viršutinis – į išorę. Čiumo viduryje ant skardos lapo įrengiamas židinys arba pastatoma geležinė krosnelė. Virš židinio permetamos 1-2 kartys, ant kurių kabinami indai. Likusi vieta aplink židinį – gyvenamasis plotas, kur pritiesiama elnių kailių, ant kurių sudedami buities rakandai.

Perimdami sėslų gyvenimo būdą jie ėmė įsisavinti jiems anksčiau nebūdingas profesijas. Pvz., Konstantinas Pankovas tapo garsiu dailininku, o Jurijus Vela – pirmuoju rašytoju (nors ir toliau klajojo kaip elnininkas) nencų kalba.

Tradicinė nencų kultūra buvo šamanistinės ir animistinė. Nencų šamanai vadinosi tadibjos. Nencų visuomenė buvo organizuota klanais.

Buriatai
Evenai, jukagirai, čiukčiai
Evenkai, jakutai, eskimai
Eurazijos pagrindai
Šorcų religiniai tikėjimai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Indėniškosios kultūros: inuitai
Šiaurės Amerikos indėnų mitai
Umai – lyginamoji charakteristika
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
A. Barčenko: Emerikas Koloje
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Slaptasis kazokų ginklas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Valerijaus Diomino ekspedicija
Kunigaikščio Gvidono valdos
Baikalas ir jo apylinkės
Rusija: taikinys tinkle
Ugnies kultas Rusijoje
Astrologija ir visuomenė
Šamanų ratu einant
Šiaurės Atlantida
Vartiklis