Hiperborėjos tebeieškant

Aleksandras Vasiljevičius Barčenko

Aleksandras Vasiljevičius Barčenko (1881-1938) – rusų biologas ir anomalių reiškinių tyrinėtojas, rašytojas ir žurnalistas. Labiausiai išgarsėjo Hiberborėjos paieškomis Tolimųjų Rytų krašte.

Gimė 1881 m. Jeleco mieste (Prlovo gubernijoje) notaro šeimoje. Nuo pat jaunystės domėjosi okultizmu, astrologija, chiromantija. Tais laikais mokslas ir paranormalūs reiškiniai dar nebuvo labai nutolę, todėl Aleksandras nusprendė studijuoti mediciną, kad galėtų nagrinėti hipnozę ir telepatiją. 1904 m. įstojo į Kazanės un-to medicinos fakultetą, tačiau 1905-ais perėjo į Jurijevo (dabar Tartu) un-tą. Gavo gydytojo- neuropatologo specialybę. Ypatingą svarbą turėjo pažintis su Romos teisės prof. Krivcovu, kuris papasakojo apie susitikimus Paryžiuje su žinomu mistiku Sent-Yvu de Alveidru. Jis pats NKVD tardytojui vėliau papasakojo, kad palaipsniui įsitraukė į mistiką tiek, kad 1909-11 m. užsiminėjo chiromantija.

Teko daug pasitrankyti po pasaulį – kaip „turistas, darbininkas, jūreivis“ jsi išvažinėjo didelę Rusijos dalį ir kažkiek vietų užsienyje. Viena jų – Indija. Ima publikuotis - rašinius spausdino žurnaluose „Aplink pasaulį“, „Gamta ir žmonės“, „Nuotykių pasaulis“, „Gyvenimas visiems“, „Istorinis žurnalas“, „Rusų keliautojas“. Pirmoji publikacija buvo apsakymas „Kompanijos ‚Radis‘ galas“ (1911). Būtent ši beletristika, o ne mokslinė veikla, buvo jo pagrindine pragyvenimo priemone. Naudojo A. Narvskio, A. Eleckio pseudonimus.

Ypatingai jį traukė viena tema - „spindulinė energija“ ir jos poveikis žmogui. Savo sampratą A. Barčenko išdėstė apybraižoje „Gamtos siela“ (1911), pradėdamas Saulės vaidmeniu gyvybei Žemėje, o, galbūt, ir kitose planetose, pvz., Marse. Jis rašo apie augmeniją Raudonojoje planetoje, kad ten iškrenta ir tirpsta sniegas, aišku, apie paslaptingus Marso kanalus. Tai leidžia išsakyti prielaidą, kad Marse gyvena „būtybės, protu ne tik nenusileidžiančios žmonėms, bet, tikėtina, ir gerokai juos aplenkiančios“. Taip pat užtikrintai jis kalbėjo ir apie eterį. „subtiliausią, Visatą užpildančią terpę“. Tuo pat metu Saulės, „šios akinančios gamtos Sielos“, gelmėje vykstantys procesai, siaubingi sprogimai ir sūkuriai, iškart atsiliepia Žemės elektromagnetiniai būsenai. Magnetinės strėlytės blaškosi kaip išprotėjusios, sužimba šiaurės pašvaistės... Telegrafas nustojo veikęs ir nevažinėja tramvajai. „Kas žino, ar kada mokslas nenustatys ryšio tarp tokių svyravimų ir visuomeninio gyvenimo įvykių?“ Barčenko aptaria ir kitas spindulinės energijos rūšis: šviesą, garsą, šilumą, elektrą. Daug vietos skirta prancūzo Blondlo (Rene Blondlot) atrastiems „N-spinduliams“, kuriuos spinduliuoja žmogaus smegenys. Prancūzai Šarpantjė ir Andrė parodė, kad praktiškai bet kokia smegenų veikla palydima stipraus spinduliavimo. Šie spinduliai ypač domino, nes laikyta, kad susiję su minčių perdavimu per atstumą. A. Barčenko parengė savus, kiek patobulintus eksperimentus: dviem plikai nukirptiems savanoriams uždėdavo aliuminio savo sukurtus šalmus. Bandomųjų šalmai buvo sujungti varine viela. Prieš juos pastatydavo du ovalo formos matinius ekranus, į kuriuos reikėjo sutelkti dėmesį. Vienas bandomųjų buvo „perdavėjas“, o kitas „priėmėjas“. Teste buvo panaudojami žodžiai arba vaizdai. Anot Barčenko, vaizdų atveju teigiamas atspėjimo rezultatas buvo artimas 100%, o žodžių atveju fiksuota daug klaidų. Klaidų būdavo daigiau, kai žodžiai su šnypščiančiomis ar dusliomis raidėmis. Vis tik Barčenko leido skaitytojams suprasti, kad būtų neteisinga N-spindulius laikyti „išskirtiniu minčių varikliu“, nes ryšio tarp jų ir negalima neigti. Baigdamas staiga pereina prie to, kad senovėje, galbūt, buvo žinomos daugelis gamtos paslapčių, dabar jau neprieinamų žmogui: „Yra padavimas, kad žmonija prieš šimtus tūkstančių metų jau išgyveno ne žemesnį už mūsiškį kultūros lygį. Šios kultūros likučius iš kartos į kartą perduoda slaptosios draugijos. Alchemija – užgesusios kultūros chemija“.

Vėliau pasirodo kitos apybraižos, kurių pavadinimai dar iškalbingesni: „Gyvybės paslaptys“, „Bandymai su smegenų spinduliais“, „Gyvūnų hipnozė“ ir pan. “. 1911 m. “Gamtos ir žmonių” nr. 32 spausdintame „Minčių perdavimas atstumu, 2 dalis“ aprašomas jo naudotas aparatas: „Turint paprasčiausią oro siurblį, galima sukurti prietaisą, pakeičiantį Žuaro ‚stenmetrą‘. Plono stiklinio gaubto viduje damarlako, Kanados balzamo ar lydytu stiklu ant plono šilkinio siūlo pakabinama sausas šiaudelis rodyklės vaidmeniui. Šiaudelio gale išskleistas mažutis hidroskopinės vatos gniužulėlis. Siurblio diskas užpildytas smulkia druska. Siurblio angą saugo sauso kartono gabalėlis su išgręžtomis skylutėmis ir nedideliu borteliu, kad nenupūstų druskos. Atsargiai retinamas oras ir aparatas parengtas veikimui. Sukoncentravus dėmesį į vatos gniužulėlį, strėlytę galima pasukti žvilgsniu.“

Žymiausias A. Barčenko kūrinys – mistinė dilogija „Daktaras Juodasis“ ir „Iš sutemų“ (1913-14). Herojaus prototipu buvo filosofas ir teosofas P.D. Uspenskis, pas kurį kažkurį laiką užsiminėjo A. Barčenko. Dilogijoje nuotykių žanru perteiktos teosofinės Uspenskio idėjos, kuriomis žavėjosi ir pats A. Barčenko.

A. Barčenko dalyvavo Pirmajame pas. kare, 1915 m. buvo sužeistas. Jis rinko medžiagą, studijavo pirminius šaltinius, sudarydamas „Seniausiojo gamtos mokslo kursą“, kurio pagrindu skaitė daugybę paskaitų St. Peterburgo Druskos miestelio Fizikos institute dėstytojų kursuose. Revoliucija apvertė visą jo gyvenimą, tačiau po pirmojo šoko jis ėmė ją laikyti kažkuo pozityviu, „galimybe įgyvendinti krikščioniškus idealus“ – savo poziciją apibūdindamas kaip „krikščionišką pacifizmą“. Ėmė dažnai lankytis Petrogrado ezoterinius būrelius; pats įvardijo tris: teosofės ir martinistės J.N. Danzas, D.V. Bobrovskio ir „Sfinkso“ draugiją. Juose vyravo stipti antibolševikinė atmosfera, kuri nevisai derėjo su A. Barčenko „krikščionišku pacifizmu“.

Literatūrinė A. Barčenko veikla baigėsi 1918 m. išleidus apysaką „Maitintojų vandenynas“. Ieškodamas uždarbio, jis skaitė paskaitas Baltfloto laivuose. Pasirodė, kad prancūzų ezoteriko koncepcija leidžia nesunkiai užsidirbti duonai: “Aukso amžius, t.y. Didžioji visuotinė tautų federacija, pagrįsta grynojo idėjinio komunizmo pagrindu, kadaise viešpatavo visoje žemėje – apie 144 tūkst. metų. Maždaug prieš 9000 m. pagal mūsų erą, Azijoje ties dabartinio Afganistano, Tibeto ir Indijos riba, pabandyta atstatyti šią federaciją. Tai epocha, kurią žinome iš legendų Ramos žygio pavadinimu.... Rama – kultūra, apėmusi tiek dorėnų, tiek Jonijos mokslą. Ramos federacija, jungusi visą Aziją ir dalį Europos, klestėjo apie 3600 m. ir galutinai subyrėjo po Iršu revoliucijos.

Paskaitos buvo labai populiarios ir netrukus patraukė čekistų dėmesį. VČK suvestinėse A. Barčenko pavardė pasirodo jau 1918-19 m.: „užsiima tyrinėjimais senovės mokslo srityje, palaiko ryšį su masonų ložės nariais, su mokslo vystymo Tibete specialistais; į provokacinius klausimus siekiant išsiaiškinti Barčenko nuomonę apie Tarybų valdžią atsakė lojaliai“. 1918 m. spalio mėn. netgi buvo iškviestas į Petrogrado ČK, kur čekistai pranešė, kad dėl jo gautas skundas, tačiau jie skundu netiki, ir prašo leidimo lankytis jo paskaitose mistinėmis temomis.

1919 m. A. Barčenko užbaigė aukštojo mokslo studijas 2-me Pedagoginiame ins-te, 1920 m. buvo pakviestas į Petrogrado smegenų ir psichikos veiklos tyrimų institutą skaityti pranešimo „Senovės mokymo dvasia šiuolaikinių gamtos mokslų akiratyje“. Čia likimas suvedė su akademiku V.M. Bechteriovu (1857- 1927), tyrinėjusiu telepatiją.

Tad A. Barčenko ėmė dirbti Sąjunginio eksperimentinės medicinos institute, vėliau buvo Neuroenergetinės laboratorijos pavaduotoju. Čia jis kūrė universalų mokymą apie ritmą, kurį vėliau glaustai perteikė knygoje „Diunhoras“. 1921 m. surengė ekspediciją į Kolos pusiasalį, kur tyrė paslaptingą emeriko ligą (o kartu ieškojo Hiperborėjos pėdsakų). 1926 m. F. Džeržinskio įsakymu surengė slaptą ekspediciją į Krymo olas su tuo pačiu tikslu – ieškoti senovės civilizacijų pėdsakų. Tačiau A. Barčenko dar tikėjo ir tuo, kad senovėje žinota atomo skaldymo paslaptis, t.y. energijos šaltiniai, o taip pat psichotronines žmonių poveikio priemones. Ir kad tos žinios neišnykę, o tik užkoduotos – tereikia jas surasti ir iššifruoti.

A. Barčenko manė buvus paleokontaktų su nežemiškomis civilizacijomis. Ir vienas slaptų Kolos ekspedicijos tikslų buvo kažkokio paslaptingo akmens, ne iš bet kur, o iš paties Oriono, paieškos. Tasai akmuo, atseit, galėjo kaupti ir bet kokiu atstumu perduoti psichinę energiją, palaikyti tiesioginį ryšį su kosminiu informaciniu lauku, kad leido žinoti viską apie praeitį, dabartį ir ateitį.

Tačiau vėliau A. Barčenko buvo apkaltintas šnipinėjimu, masonų kontrrevoliucinės organizacijos „Vieningoji darbo brolija“ organizavimu. Sušaudytas Maskvoje, 1938 m. balandžio 25 d., praėjus vos 15 min. po nuosprendžio paskelbimo. Šeimai jau po reabilitacijos 1956-ais pranešta, kad mirė lageryje 1943-ais, o byla dingo Maskvoje 1941 m. ruošiantis evakuacijai. Tačiau „perestroikos“ laikais anūkui buvo leista perskaityti kai kuriuos archyve saugomos bylos puslapius.

[Pasakojama, kad jam budeliai davė pieštuką ir popieriaus pundą, kad mirtininkas išdėstytų, ką žino. Kai baigė, jį ir sušaudė, o rankraštį paslėpė. Galima tik spėlioti, kad buvo tame rankraštyje.]

Žmona Olga (m. apie 1979 m.) buvo suimta po sušaudymo ir 20 m. praleido lageryje. Turėjo du sūnus ir dukrą. Vyresnysis sūnus grįžo iš Norilsko lagerio sulaužytu stuburu ir mirė 6-me dešimtm. Jaunesnysis Sviatozaras (g. 1930 m. Ufoje) su seserimi buvo išsiųsti į Danilovsko vaikų namus, o vėliau į vaikų namus Ukrainoje. Vokiečių okupacijos metais buvo neprižiūrimi, sesuo išvežta į Vokietiją darbams. 7-ojo dešimtm. viduryje šeima susitiko Karagandoje ir grįžo į Maskvą.

Arešto metu buvo konfiskuotos, o vėliau sunaikintos visos knygos, rankraščiai ir pagrindinis veikalas „Įvadas į energolauko eksperimentinių poveikių metodiką“ kartu su visais jo priedais.

---

Emeriko tyrimai Koloje

Pažvelgus į Kolos pusiasalio žemėlapį, pačiame centre pamatysime ilgą Lovozero liežuvį, nutįsusį iš šiaurės į pietus. Aplink tundra, užpelkėjusi taiga (vietinių vadinama taibola), vietomis sopkos. Čia gyvena lopariai, kurie žvejoja arba augina elnius – kaip buvo prieš šimtus ar tūkstančius metų. Rūsčios sąlygos padarė iš jų ramius, lėtus žmones. Žiemą čia viešpatauja naktis, vasarą – nepateka saulė. Speigai kaip Sibire, o tūkstančius kilometrų nė gyvos dvasios. Vienu žodžiu, negyvas kraštas. Gyvenimas žiba tik mažose gyvenvietėse bei stovyklose.

Tačiau būtent čia, laukiniuose tyruose paplitusi neįprasta liga emerikas arba mimikavimas, kurią kartais vadina Arkties isterija. Ji glumina šių dienų psichiatrus. Ja serga ne tik vietinės tautos, bet ir rusai – be jokio skirtumo. Nieko nėra panašaus – ir neaišku iki šių dienų, tuo labiau, kad nuo 3-iojo dešimtm. daugelis tyrinėjimų šioje srityje yra užslaptinti. Tačiau kai kurie yra linkę lyginti su zombiais.

19 a. ir 20 a. pradžioje Rusijos šiaurėje ir Sibire emeriko būsena apimdavo dideles gyventojų grupes, tad net atsirado terminas „psichinis užkratas“. Jukagirai ir jakutai šią ligą dažnai siejo su tundros šamanų, supykusių ant jų ramybę trikdančių žmonių, užkerėjimais. Rusai ją vadino „langutų priepuoliu“. 1870 m. Nižne- Kolymsko kazokų būrio šimtininkas siaubingai išsigandęs pranešė vietos gydytojui: „Nižne-Kolymsko dalinyje iki 70 žmonių serga kažkokia keista liga. Tą jų nelaiminga kančia labiau link nakties, kai kurie su įvairių kalbų padainavimais, nelabai suprantamais; štai kaip aš kasdieną matau 5-is Čertkovus brolius ir jų seserį nuo 9-ių vakaro iki vidurnakčio ir vėliau; jei vienas uždainavo, tai visi uždainuoja įvairiomis jukagirų, lamautų ir jakutų kalbomis, tad vienas kito nepažįsta; juos namiškiams reikia smarkiai prižiūrėti“.

Murmansko jūrų kraštotyros instituto vadovo, Petrogrado smegenų ir psichikos veiklos tyrimų instituto Mokslinės konferencijos korespondento Aleksandro Vasiljevičiaus Barčenko vadovaujama ekspedicija prie Lovozero atvyko 1921 m. rugpjūčio gale. Susitikęs su tose vietose žvejojusiais lopariais, mokslininkas paprašė perkelti jį į Ragų salą, tačiau tie kategoriškai atsisakė. Žvejai tvirtino, kad tik vietiniai šamanai (čia vadinami noidais) gali į ten plaukti. Visa sala buvo padengta elnių ragais. Per tūkstantmečius juos sunešė vietinių genčių burtininkai kaip duoklę vietos dvasioms. Paprotys draudė judinti jų paliktus ragus – tai galėjo sukelti audrą ar nelaimes. Tik šamanams buvo leidžiama pasirodyti saloje, kur buvo senovinė šventykla. Čia atvykę, jie ant ragų krūvos pakabindavo vainikus iš beržų ir aukojamos mėsos gabalus.

Tik po kelių dienų vieninis vaikinukas, šventiko sūnus, sutiko ekspedicijos narius perkelti į salą savo burine valtimi. Oras buvo ramus, tačiau tereikė prisiartinti prie paslaptingos salos, kaip pakilo nepaprastai stiprus vėjas, nupūtė jų išklerusį laivelį, sulaužydamas stiebą. Antrąkart ekspedicijos nariai nedrįso bandyti likimo.

Nepasiekusi Ragų salos, ekspedicija nusprendė išsilaipinti pietiniame Lovozero krante vietos rajone. Čia jų laukė nauja mįslė. Aplinkinė vietovė buvo pelkėta tundra, kurią perrėždavo uolos. Tačiau pietiniame ežero gale prasidėjo grįstas kelias, vedęs iki gretimo Seidozero. Trasa baigėsi neįprasta aikštele, iš kurios aiškiai matėsi vertikalus vienos iš uolų kitame krante paviršius. Ant jos šviesiame fone buvo išrėžta milžiniška, apie 100 m aukščio žmogaus figūra į šonus išskėstomis rankomis. [Iš A. Kondiaino dienoraščio: „10/IX. “Seniai”. Baltame, tarsi nuvalytame fone išsiskiria gigantiška figūra, savo tamsiais kontūrais primenanti žmogų“.] Visa rodė, kad čia randasi senovinė šventykla. Astrofizikas A. Kondiainas pastebėjo, kad Ragų sala ir figūra yra vienoje tiesėje, o kartu jis čia aptiko ir specifinius geomagnetinius reiškinius.

Vietiniai šį žmogaus kontūrą vadino „seniu“. Jų tikinimu, šis milžiniškas baltas šešėlis buvo kažkuo tarsi gyvas žmogus, kažkoks energetinis gniužulas, stipriai veikęs aplinkinius loparius. Baimė, apimanti prieš „senį“, buvo neišmatuojama, kartais pereinanti į tikrą siaubą. Vien jo paminėjimas vietiniams sukeldavo būseną, primenančią emeriką. A. Kondiainas stebėjo vien tokį atvejį: „Oras kito, vėjas stiprėjo, telkėsi debesys, reikėjo laukti audros. 11-ai valandai grįžau į krantą. Vėjo švilpimas ir slenksčių triukšmai susiliejo į vieną gaudesį artėjančios tamsos akivaizdoje. Virš ežero kilo mėnulis. Kalnai pasidengė užburiančia nakties miglele. Atėjęs prie trobos, išgąsdinau šeimininkę, ji mane palaikė „seniu“ ir baisiai suriko bei sustingo kaip įkasta. Sunkiai ją nuraminau.“

Vėliau gretimose uolose pavyko rasti dar vieną „senį“. Ekspedicijos vedlė, vietos loparkė-medžiotoja Ana Vasiljevna, papasakojo legendą apie baltų kontūrų atsiradimą: „Seniai seniai samiai kariavo su pabaisomis. Samiai laimėjo ir privertė pabaisas sprukti. Pabaisos pasislėpė po žeme, o du jų vadai, atšuoliavę iki Saidozero, su žirgais šoko ežerą ir atsitrenkė į uolą priešingame krante – ir taip amžiams liko ant jos. Tik jūs ten nenusigausite, rusas neturi matyti Seidežero“.

Kruopščiai ištyrinėjus apylinkes buvo rasta milžiniška, žvakę primenanti geltona kolona. Tokius akmenis vietiniai lopariai vadino seidais ir garbino juos tarsi dievus, patepdami paaukotų gyvulių taukais ir krauju. Auštant seidai primindavo kuprius-milžinus. Tai buvo išnykusios pabaisų civilizacijos megalitai. 1921 m. kovo 10 d. Kondiainas savo dienoraštyje parašė: „Aplink kalnai. Ruduo šlaitus išgražino pakaitomis beržų, uosių, tarpais. Tolumoje tarpekliai, tarp kurių randasi Seidozeras. Viename iš tarpeklių pamatėme paslaptingus dalykus. Greta sniego, šen bei ten dėmėmis gulinčio tarpeklio šlaituose, matėsi gelsvai balta kolona, panaši į milžinišką žvakę, o greta jos kubo formos akmuo. Kitoje kalno pusėje iš šiaurės matėsi didelė ola, esanti 200 sieksnių aukštyje, o greta tarsi koks užmūrytas rūsys“.

Akmens kolonos vaizdas kėlė nepakartojamą įspūdį ir nesąmoningą baimę. Ekspedicijos ūkvedys Pilipenko neišlaikė ir suriko, pajutęs emeriko požymius. Jį pavyko nuraminti, tačiau visų nuotaika buvo prislėgta. Visus tuos keistus įrenginius vietiniai priskyrė mitiniai pabaisų tautai, gilioje senovėje pasislėpusiai požeminiuose Laplandijos labirintuose. Beje, stebuklai tuo nesibaigė. Ekspedicija Lovozero-Seidozero rajone atsitiktinai užėjo kulto įrenginį. Ten buvo kelios sopkos, keliautojams pasirodžiusios esančios su dirbtinai padarytomis briaunomis ir taip primenančios piramides. Ekspedicijos dalyviai nusifotografavo prie plyšio, vedančio į žemės gelmes, tačiau leistis nesiryžo, nes pajuto gamtos jėgų priešišką poveikį. Ir galiausiai, savotišku talismanu tapo „akmeninė gėlė“ tarytum vaizduojanti .. „lotosą“ (!).

A. Barčenko nuodugniai tyrė emeriko susirgimą, ypač išplitusį „piramidžių“ rajonuose. Reiškinys pasireikšdavo magiškų apeigų, turinčių ritminių judesių, metu, tačiau galėjo kilti ir spontaniškai. Žmonės imdavo kartoti vienas kito judesius ir besąlygiškai vykdydavo bet kokią komandą. Ne to, šamano teigimu, tokioje būsenoje esantis žmogus galėjo palieptas pranašauti ateitį, o dūrus tokiam žmogui peiliu, jam nebūdavo padaroma jokio sužeidimo.

A. Barčenko apklausė vietinius gyventojus, užrašydamas padavimus ir susitikdamas su daugelio kartų šamanais Danilovais. Jie mokėjo sukelti katalepsijos būsena ir netgi letarginį miegą.

Per 2 buvimo Šiaurėje metus A. Barčenko nuodugniai ištyrė akmenines Laplandijos piramides. Mokslininkas įtikėjo, kad šiame rajone tolimoje praeityje egzistavo civilizacija, palikusi įspūdingą praktinės magijos paminklą. Šamanai-noidai jam buvo tos paslaptingos civilizacijos žynių palikuonys. Apie šiuos savo spėjimus jis grįžęs pasakojo Petrogrado kolegoms. Jo pranešimą teigiamai įvertino akademikas V.M. Bechteriovas (1857-1927).

Emerito reiškinys -masinės kryptingos psichozės efektas, su juo susiję reiškiniai ir galimybė daryti hipnotinį poveikį atkreipė galingiausios TSRS jėgos, VČK/OGPU specialiojo skyriaus, kuriam vadovavo Glebas Bokijus, dėmesį

Įdomu, kad A. Barčenko į Kolos pusiasalį vyko, parinkęs tokį maršrutą, tarsi tiksliai žinotų, kur reikia ieškoti.

Juk A. Barčenko rusiškoje Laplandijoje ieškojo praktiškai to paties, ko N. Rerichas Centrinėje Azijoje, su žmonai ir sūnumis rengęs ekspediciją į Altajų ir Tibetą. Matyt, naudojosi ir tuo pačiu šaltiniu. Atrodo, kad net asmeninių kontaktų turėjo: 1926 m. Maskvoje, kai Rerichas atvežė Mahatmų kreipimasi Sovietų valdžiai. O apie savo prielaidų teisingumą A. Barčenko dar kartą įsitikino, kai netikėtai susitiko su atsiskyrėliu iš gūdžių Kostromos miškų. Tasai pats, apsimetės psichiškai nesveiku, atvyko į Maskvą, susirado Barčenko ir jam papasakojo apie neįtikėtinus dalykus (apie tai žinojo ir Rerichas). Vėliau ketinta gautą informaciją aptarti su buriatų etnografu Cybikovu, pirmuoju iš Rusijos pranikusiu į Tibetą apsimetus lama-piligrimu. Jų susirašinėjimas per stebuklą išliko valstybiniame Ulan-Udė archyve.

Iš 1927 m. kovo 24 d. A. Barčenko laiško:
„Šis mano įsitikinimas [apie Universaliąsias žinias] sulaukė patvirtinimo, kai susitikau su rusais, slapta Kostromos gubernijoje saugojusiais Tradiciją [Diun-Hor]. Tie žmonės gerokai vyresni už mane ir, kiek galiu įvertinti, labiau kompetentingi Universaliajame moksle ir dabartinės tarptautinės padėties vertinime. Išėję iš Kostromos miškų kaip paprasti paliegėliai (skurdžiai), tarsi nepavojingai pasimaišę protu, jis praniko į Maskvą ir mane surado jų Pasiųstasis, kuris apsimetęs išprotėjusiu aikštėse sakė kalbas, kurių niekas nesuprato, ir traukė žmonių dėmesį keista apranga ir ideogramomis, kurias su savimi nešiojosi. Šį siųstąjį, valstietį Michailą Kruglovą, kelis kartus areštavo, sodino į GPU, beprotnamius. Galiausiai priėjo išvados, kas jam nepasimaišę ir jis nepavojingas. Išleido į laisvę ir nepersekiojo. Pagaliau su jo ideogramomis atsitiktinai Maskvoje susitikau ir aš, galintis skaityti ir suprasti jų prasmę. Taip atsirado mano ryšis su rusais, išlaikiusiais rusiškąją Tradicijos [Diun-Hor] šaką. Kai aš, remdamasis vien bendru vieno pietinio mongolo patarimu, nusprendžiau savarankiškai labiau idėjiniams ir nesavanaudžiams bolševizmo valstybės veikėjams [visų pirma, omenyje turimas F.E. Dzeržinskis] paslaptį [Diun-Hor], pirmą mano bandymą ta kryptimi palaikė visai man iki tol nepažįstami seniausios Tradicijos [Diun-Hor] rusų šakos saugotojai. Jie nuolat gilino mano žinias, plėtė mano akiratį. Šiais metais formaliai priėmė mane į savo tarpą.“

Ar tikrai be pagrindo senovės istorikai (pvz., Lukianas) atkakliai rašė apie šiaurės skraidančią tautą – hiperborėjus? Hiperborėjoje gimęs Apolonas nuolat lankėsi tėvynėje ir likę keli pas hiperborėjus skrendančio Apolono atvaizdai (ir vaizduojant kažkokią sparnuotą platformą, galimai turinčią prototipą). O gal Arkties gyventojai tikrai buvo oreiviais? Juk prie Onegos ežero išliko uolų piešiniai, galimai vaizduojantys skraidančius aparatus, panašius į oro balionus. Ten yra ir spėjamai skraidančio hiperborėjo atvaizdas. Rusų folklore irgi nemažai su skraidymu susijusių vaizdinių-simbolių: skaidantis laivas, medinis erelis, skraidantis kilimas, Babos-Jagos piesta ir kt.

Matyt neatsitiktinai ir pačioje šiaurėje susiformavo sparnuotų žmonių kultas. Ypač populiarūs paukščiadievių Sirino, Alkonosto, Gamajuno vaizdiniai. Gana neseniai daugybė lietų bronzinių sparnuotų žmonių figūrėlių rasta kasinėjant Arkties vandenyno Vaigačo saloje. O dar anksčiau daugybė stilizuotų bronzinių paukščiažmogių rasta įvairiose Prikamsko ir poliarinio Uralo vietose – vadinamojo „Permės žvėrių stiliaus“. Tik kažkodėl jie sieti su finų-ugrų kultūra – bet juk, jei čia gyvena komiai, chantai, mansiai ir kt. tautos, tai būtent joms ir turėtų priklausyti šie dirbiniai.

Ir vis tik jų ištakų reiktų ieškoti ištakų vieningoje kultūroje, nes tie vaizdiniai išplitę visoje žemėje – iki Pietų Amerikos ir Velykų salos. O dabar verta prisiminti „Kalevalos“ epizodą, kai kariauta su tolimos šiaurės tauta dėl stebuklingo Sampo malūno, nesibaigiančio turtų šaltinio. Išbandžiusi visas kovos priemones prieš Kalevo šalies sūnus, Pohjelos valdytoja ragana Louhi pasiverčia milžinišku paukščiu, „skraidančiu laivu“. Štai jo aprašymas:

Šimtas vyrų ant sparnų sėdo,
Tūkstantis ant uodegos prisėdo,
Sėdo šimtinė kardininkų,
Tūkstantis drąsių lankininkų.
Išskleidė Louhi sparnus,
Ereliu pakilo į orą.

[Pastaba: tekste remtasi ir 1961 m. sausio 3 d. A. Kondiaino žmonos laišku ]      

---

Vokiškasis pėdsakas

1955 m. rudenį tame rajone su savo geologų partija lankėsi J.I. Romanovas. Jam pavyko rasti užverstą tunelį, vedantį į kalno gilumą. Jis neabejotinai buvo dirbtinės kilmės, lygiomis sienomis ir trimetriniu pusapvaliu skliautu. Geologai juo nuėjo apie 100 m, tačiau toliau nerizikavo, kadangi spaudė laikas, nes reikėjo sutartu laiku grįžti į bazę.

Beje, paaiškėjo, kad kažkas jau pabuvojo tunelyje, nes ant žemės mėtėsi vokiško papiroso nuorūka. O prieš dieną nedidelėje oloje, kurios įėjimas buvo užverstas, geologai buvo radę paslaptingą slėptuvę. Joje buvo moksliniai prietaisai, tarp kurių ir teodolitas ir netgi sekstantas, kas aiškiai liudijo, kad juos palikę neturėjo patikimų vietovės žemėlapių. Ten rastas ir chronometras – ir viskas vokiečių gamybos 1935-39 m. Geologus nustebino visas drabužių 10-čiai žmonių pakas: vatiniai, puskailiniai, pelkių auliniai batai, visas rinkinys geologų plaktukų ir alpinistų įranga.

Rastų daiktų nelietė – geologai ir savo krovinio netrūko. Tik vienas jų pasikeitė savo suplyšusius aulinius, o kartu savo apdaužytą plaktuką pakeitė rastuoju iš kokybiško vokiško plieno. Radinius nufotografavo, vietą pažymėjo žemėlapyje. Grįžę į Leningradą parengė išsamią ataskaitą

Keista, bet tada geologų vadovybė radiniu nesusidomėjo. Tačiau kai kitais metais J. Romanovas Geografijos draugijoje padarė pranešimą, skirtą daugiausia archeologiniams artefaktams, tik prabėgom paminėjęs keistus vokiškus radinius, jau kitą dieną buvo iškviestas į Komitetą, kur jam teko pakartoti pranešimų, tačiau jau kitu rakursu. Čekistus sudomino „vokiškas pėdsakas“. Pranešimo tekstas, atiduotas išankstiniai Geografijos draugijos recenzijai, buvo „išimtas“, kartu su „daiktiniais įrodymais“ (plaktuku, batais ir fotojuostele).

Gaila, kad daiktų pagaminimo datos neleido atsakyti, kada ten pabuvojo „svečiai“ – prieš karą ar karo metu? Greičiausia, informacija apie A. Barčenko radinius nutekėjo 3-me dešimtm., kai daugybė specialistų, net be idėjinių įsitikinimų, išvažiuodavo į užsienį, tame tarpe ir Vokietiją. O kaip žinome, A. Hitleris ir jo aplinka labai domėjosi įvairiomis okultinėmis teorijomis ir reiškiniais. Tereikia vien prisiminti rengtas Šambalos paieškos ekspedicijas. Matyt, čia juos labiausiai domino A. Barčenko idėjos apie Hiperborėjoje išlikusias atomines mašinas.

Pagal O. Šiškinas. Mūšis už Himalajus, 1999      

Šiaurės Atlantida
Harapos civilizacija
Karelijos Adomas
Rudiger Schmitt. Arijai
Meru kalnas ir B. Tilakas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Nežemiški senosios Indijos personažai
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Arijai ir kitos tautos Vedose ir Avestoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Slaptasis kazok° ginklas
Tibeto "Mirusiųjų knyga"
Ajurveda. Himnas laikui
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Lenino mauzoliejaus mistika
Kosminė opera ir Marsas
Umai – lyginamoji charakteristika
Senieji sankskrito raštai
Senoji Indijos istorija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Ugnies kultas Rusijoje
Sniego karalienė
Sielos klajonės
Eskimų kilmė
Hipnozė