Eskimų kilmė. Vartiklis

„Migracija nuolat buvo iš šiaurės į pietus“,
M. le Marquise G. de Saparte. Popular science monthly, 1883, October

„Net jei naujai atrasti faktai aiškiai neigia nusistovėjusią teoriją,
tik su didžiausiomis pastangomis nuverčiama senoji“, F.A. Giannini

Naked Earth: The new geophysics, 1995 m. rugpjūčio „Earth“ numeryje:
„Geofizikų vizija yra priešinga tai, kad Žemės sluoksniai guli vienas ant kito.
Ji yra, kad gelmėse yra nelygi sandara. Jie kalba apie atvirkštinius kalnus mantijos pusėje,
kabančius kaip stalaktitai nuo urvų lubų ir slėnius tarp jų“.

Eskimai tiki į būsimą gyvenimą. Siela po mirties leidžiasi į požemį per skirtingus lygius, kurių pirmasis yra savotiška skaistykla. Geros sielos leidžiasi vis gilyn, kol pasiekia sritį, kur niekada nenusileidžia Saulė, ežerai neužšąla, laigo elniai ir kur gausu žuvies ir ruonių.

F. Nansenas sako, kad eskimų gyvenvietės augo ne vien tik dėl prieauglio bet ir dėl emigracijos iš šiaurės. Kai eskimai išvydo, kad Peary ketina vykti toliau į šiaurę nuo Grenlandijos, jie nutarė, kad ketinama susitikti su kitomis ten gyvenančiomis tautomis.

1893 m. kapitono F.B. Hatfield'o laivas „Gladys“ buvo visiškai apsuptas ledkalnių 43^o pietų platumos ir 33^o vakarų ilgumos. Jie nešė nemažai žemės ir smėlio. Ant vieno jų skirtingose vietose matėsi 5-ių negyvų žmonių kūnai. Oro sąlygos trukdė geresniam tyrimui. Iš kur ten atsirado žmonės, nei nebuvo pranešta apie jokius laivų dingimus?

Ištrauka iš B. Gardnerio „Kelionė į Žemės vidų arba ar tikrai poliai buvo atrasti“ (1913):

[Nicholas Senas] sako: „Eskimų mongoliškas tipas yra ryškus“ ir dar: „Eskimų giminingumą kinams gerai parodė mažos eskimų mergaitės, kurią ponia Peary 1894 m. pasiėmė namo, elgesys. Pirmas dalykas, kuris rimtai patraukė jos dėmesį, buvo gatvėje pamatytas kinas, o daugybė naujų dalykų, kuriuos ji pamatė didžiajame Niujorko mieste ir kurie paprastai domina vaikus, jai nepadarė didelio įspūdžio“.

Dabar visiškai įmanoma, kad eskimai nėra kilę iš kokių nors iš Kinijos išvarytų genčių, kaip galima būtų spėti, bet kad kinai, kaip ir eskimai pradžioje buvo kilę iš žemės gelmių. [ … ]

„Pačių eskimų tradicija, kad jie kilę iš nuolat saulėtos šalies, esančios toli už šiaurinio ledo barjero… Dr. Senas sako: „Kai klausiama“ [apie jų kilmės šalį] jie visada rodo į šiaurę, nė kiek nesuvokdami, ką tai reiškia“. Žinoma, eskimai nežino, kad žemė yra tuščiavidurė ir kad prieš daugelį amžių jie gyveno jos gilumoje, tačiau jie laikėsi vieno paprasto fakto – jie atvyko iš šiaurės. Dr. Senas neigia, kad jie turi kokių nors bendrų bruožų su Šiaurės Amerikos indėnais, ir mano, kad jie yra „seniausių vakarų pusrutulio gyventojų“ palikuonys.

[ … ] Eskimų legendos perduodamos iš kartos į kartą, pasakojimai apie vidines žemes su amžinai šviečiančia saule. Ir kas galėtų būti natūralesnio, nei kai eskimas atėjo susikurti rojų sau ir savo artimiesiems po jų mirties, kad jis atkurtų šiuos pirmuosius namus, apie kuriuos girdėjo tik miglotose legendose? [Todėl] Dr. Senas, aptardamas jų religiją, sako:
„Jie tiki ateities pasauliu... Siela nusileidžia po žeme į įvairias buveines – pirmoji iš jų yra šiek tiek panaši į skaistyklą: bet geros dvasios, keliaujančios per ją, pastebi, kad kitos buveinės tobulėja, kol dideliame gylyje pasiekia visiškos palaimos vietą, kur saulė niekada nenusileidžia, o prie didelių, niekada neužšąlančių ežerų didelėmis bandomis klajoja elniai, o vandenyse visada knibžda ruonių ir jūros vėplių“.

National Geographic Society patvirtino Peary atradimą. Bet po metų komitetas nutarė, kad nutarimas „nėra pagrįstas“. Marshal B. Gardner'is „A Journey to the Earth Interior or Were the Poles Really Discovered“ mini, kad admirolas Byrd'as praskrido pro šiltesnę zoną ir rado sausumą su nauja gyvybės forma.

„Mačiau žemę anapus [Šiaurės] poliaus. Sritis už poliaus yra Didžiosios Nežinomybės centras“,
1947 m. vasaris, Kontradmirolas Richard Evelyn Byrd'as

Ar gali toks gerbiamas asmuo be pagrindo tarti tokius žodžius? Byrd'as nebuvo poetas. Skrisdamas Arktimi jis radiju persakė, ką mato apačioje - kur nebuvo ledas ir sniegas, o sausuma su kalnais, miškais, augmenija, ežerais ir upėmis bei keistais gyvūnais panašiais į mamutus.

Tai būtų įmanoma, jei Byrd'as būtų įskridęs „į kitą erdvę“. Jis 1947 m. vasario 19 d. paliko bazę ir nuskrido į šiaurę. Kovo 11 d. grįžęs į Vašingtoną jis buvo iškviestas pas aukščiausius saugumo pareigūnas ir atlikta medicininė apklausa.

William Reed'as ir Marshall B. Gardner'is, remdamiesi Arkties tyrinėtojais, teigia, kad Žemė yra tuščiavidurė ir atvira ties poliais su 5800 mylių pločio angomis. Theodore Fitch'as taip par rašo apie tuščiavidurę žemę knygoje „Our Paradise Inside the Earth“, kurioje remiasi Reed ir Gardner'io knygomis. Jos įtakojo ir William L. Blessing'o brošiūrą.

Orville Livingston Leech rašė:
„Krašto galimybė Žemės viduje mano dėmesį patraukė, kai pakėliau geode ant Didžiųjų ežerų kranto. Geode yra apvalus ir iš pažiūros tvirtas akmuo, bet jį sudaužius pamatome, kad jis tuščiaviduris ir padengtas kristalais. Dėsniai, pagal kuriuos susidarė geode, gali taip sutverti ir Žemę“.

Tuščiavidurės Žemės, atviros ties poliais, hipotezę pirmąkart išsakė W. Reed'as 1906-ais („Phantom of the Poles“) - netrukus po to, kai admirolas Peary pasiskelbė nuvykęs į Šiaurės polių, ką po to paneigė (Reed dar neteigė centre esant šviesulį).

1956-ųjų sausį Byrd'as surengia ekspediciją į Antarktidą. Sausio 13 d. gauta radijo žinutė:
„JAV komanda aptiko žemę 2300 mylių „už“ Pietų poliaus. Skridimą atliko kontradmirolas George Dufek'as“.

Grįžęs, 1956 m. kovo 13 d., Byrd'as pažymėjo „Ekspedicija atrado naują žemę“. Žemynas negalėjo būti ledo ar vandens atspindys ore.

Kodėl šie Byrd'o atradimai nepatraukė visuomenės dėmesio? Faktas buvo beveik užmirštas, kol 1959-ais Gianini jo nepaminėjo knygoje „Worlds Beyond the Poles“, kuri, kaip bebūtų keista, beveik nebuvo reklamuojama. Joje rašoma:
„Nuo 1929-ųjų gruodžio 12 d. JAV Karinis jūrų laivyno ekspedicijos nustatė plačią sausumą už Poliaus.... JAV ir dar 30 valstybių atliko precedento neturintį poliarinių ekspedicijų kiekį 1957-1958 m.“

Metų pabaigoje „Flying Saucers“ redaktorius Ray Palmer'is „paviešino“ tą informaciją, kurią sakosi suradęs Giannini knygoje. Saugumo tarnybos išėmė tą numerį. Leidinius turėjęs atvežti sunkvežimis atvažiavo tuščias. 5000 prenumeratorių negavo numerio. Vienas platintojas pasiėmė dar 750 numerių ir dingo. Formos buvo sugadintos ir perspausdinimui netiko. Tik po kelių mėnesių numeris buvo iš naujo išspausdintas ir išsiuntinėtas.

1962 m. kovo mėn. Ray Palmer'is paskelbė dar vieną straipsnį „The North Pole - Russian Style“, kuriame aptariamas magnetinio poliaus kaip žiedo variantas.

Įdomu, kad 1947-ais buvo dar vienas įdomus atradimas Antarktidoje. Leitenantas David Bunger'is vadovavo 6-ių transporto lėktuvų eskadrilei. Jis skrido į žemyną iš Shacleton ledų šelfo esančio netoli Karalienės Marijos pakrantės žemės Wilkes žemėje. Jis buvo apie 4 mylios nuo atviro vandens. Atrasta Bunger žemė buvo be ledų. Ežerai buvo skirtingų spalvų - purvinai raudoni, nuo žalios iki mėlynos spalvų. Kiekvienas ežeras buvo apie 3 mylių ilgio. Vanduo šiltesnis už vandenyno, ką Bunger nustatė nusileidęs su hidroplanu ant vieno iš ežerų. Už šios „oazės“ buvo matomas begaliniai ledo ir sniego plotai. Tokios oazės buvimas Antarktidoje gali reikšti šiltesnių sąlygų buvimą.

Apie šiltesnį klimatą Arktyje praneša ir kiti. 1960 m. Kanados „The Globe and Mail“ paskelbė vieno aviatoriaus Arktyje padarytą nuotrauką, kurioje matyti puikus slėnis ir žalios kalvos nuotrauką. 1894 m. Fritjofas Nansenas rugpjūčio 3 d. toli šiaurėje nustebo šiltoku oru ten ir ten rastomis lapės pėdomis. Jo kompasas nustojo veikti ir jis nežinojo, kur esąs.

Daktaras Nephi Cottom'as iš Los Andželo pranešė, kad vienas šiaurės kilmės jo pacientų papasakojo tokią istoriją:
„Gyvenu netoli Arkties Norvegijoje. Vieną vasarą su draugu nutarėme laivu keliauti į šiaurė kol galėsime. Pasikrovėme maisto mėnesiui į mažą žvejų laivelį su geru varikliu ir patraukėme į jūrą.

Po mėnesio mes nuplaukėme už poliaus ir radome keistą kraštą. Mus pribloškė tenykštis klimatas. Toks šiltas, kad kartais naktį buvo negalima miegoti. Už šiltos jūros matėme kažką kaip aukštą kalną. Link to kalno rodėsi, kad jūra dingsta. Mes plaukėme ta kryptimi ir pasiekėme platų kanjoną atsiveriantį į Žemės vidų. Toliau plaukdami pamatėme tai, kas mus pribloškė - Saulę Žemės viduje....

Vidinis paviršius buvo padalintas į žemę ir vandenį. Ten pakako šviesos ir buvo gausu augmenijos ir gyvūnijos. Mes toliau plaukėme į tą fantastinį kraštą. Augalai buvo milžiniški, medžiai irgi ir pagaliau mes pasiekėme … milžinus.

Jie gyveno namuose ir miestuose kaip ir mes. Kelionėms jie naudojo elektrines transporto priemones - vienabėgiais keliais palei upes iš miesto į miestą.....“

Panašią kelionę į vidinę Žemę atliko norvegas Olaf Jansen'as, 1908 m. aprašytas Willis George Emerson'o⁴⁾ knygoje „The Smoky God“. Tėvas ir sūnus mažu laiveliu bandė surasti žemę „už šiaurės vėjų“, apie kurią buvo girdėję, kad ten šilta ir gražu. Stipri audra juos įnešė į Žemės vidų. Jie ten praleido du metus ir išvyko per pietų polių. Tėvas žuvo ledkalniui sudaužius laivelį. Sūnus išsigelbėjo, bet praleido 24 m. psichiatrinėje. Olaf sakė, kad vidinės žemės gyventojai kalba į sanskritą panašia kalba. Tuštumos centre yra elektros sankaupa, rusvas rutulys. Tą debesį vadina „Rūkstantis dievas“, tai Visagalio sostas.

Willliam F. Warren'as:
„Arkties uolienos apie Atlantidą pasako daugiau nei Platonas. Dramblio kaulų fosilinės sąnašos viršija visas kitas. Ir nors nuo Plinijaus laikų jos eksploatuojamos, tebėra pagrindinis jo tiekėjas. Mamutų liekanų tiek daug, kad, kaip sako Gratacap, atrodo, kad šiaurinės Sibiro salos yra iš suverstų jų kaulų“.

Hall:
„Sausio 23 d. du eskimai lydimi dviejų jūreivių nuvyko į Lupton iškyšulį. Jie pranešė, kad neužšalęs vanduo kiek akys regi“.
„Nuo 'Providence Berg' šiaurėje matėsi tankus rūkas, žymintis vandenį. 10 val. 3 vyrai (Kruger, Nindemann ir Hobby) atėjo į Lupton iškyšulį patikrinti, ar galima pasiekti neužšalusį vandenį. Grįžę pranešė apie kelias neužšalusias juostas ir daug „jauno“ ledo - apie paros senumo - tokio plono, kad jį galima įlaužti metant ledo gabalus“.

F. Nansenas:
„Lapkričio 24-ą jis [Johnson] atėjo į vakarienę netrukus po 6-tos ir sunerimęs pranešė, kad ką tik rodyklė pasisuko 24 laipsniais, Dar keisčiau, kad jos šiaurinė dalis rodo į rytus“.

Peary:
„Buvo pastebėta, kad pasiekus Lancester Sound, kompaso rodyklė labai lėta ir nuolat krypsta į vakarus. Pasiekus 73 laipsnius jie pirmąkart pastebėjo, kad rodyklės galia visai nusilpo ir priklausė nuo laivo traukos“.

Kaip gerai žinome apie Žemę? Ar nėra vietos joje, kurioje galėtų būtų kuriamos skraidančios lėkštės? Yra dvi - Antarktida ir Arktis.

Admirolo Byrd'o skrydžiai virš abiejų polių parodė, kad yra „keistenybių“ Žemės formoje poliarinėse srityse. Byrd'as, perskridęs Šiaurės polių nesustojo ir nepasuko atgal, bet nuskrido dar 1700 mylių už jo ir tik tada grįžo savo kursu į bazę (nes baigėsi degalai). Už poliaus matė sausumą ir ežerus be ledo, medžiais apaugusius kalnus ir net keistą gyvūną, primenantį senovės mamutą, besibraunantį per krūmus - ir visa tai perdavė radiju buvę lėktuve. Beveik 1700 mylių lėktuvas skrido virš sausumos, kalnų, ežerų ir upių.

Kas yra toji nežinoma žemė? Gal Byrd'as per šiaurės poliaus ertmę įskrido į Žemės vidų? Vėliau Byrd'o ekspedicija nuvyko į Pietų polių ir, perskriejusi jį, nuskriejo dar 2300 mylių.

Ir vėl buvo pranešta apie nežinomą ir keistą žemę, kurios nėra šiandienos žemėlapiuose. Ir vėl nesulaukta patvirtinimo po pirminio pranešimo. Keisčiausia, kad milijonai sugeria pranešimus ir neparodo jokio smalsumo.

Ir čia, ir ten yra faktai. Prie abiejų polių yra nežinomos plačios sausumos, kurios tinkamos gyvenimui, ir milžiniškos... Gal būt didesnės, nei visa JAV teritorija....

Kur toji žemė yra? Paskaičiuokime atstumus nuo visų anksčiau minėtų žinomų žemių (Sibiro, Špicbergeno, Aliaskos, Kanados, Suomijos, Norvegijos, Grenlandijos ir Islandijos). Nemažai jų yra 1700 mylių atstumu. Bet nė viena jų nėra 200 mylių nuo poliaus. Byrd'as skrido virš nežinomos žemės. Pas jis ją pavadino „didžiąja nežinomybe“. Ir ji iš tikro didelė.

Miškai! Tai neįtikėtina. Šiaurinis miškingų rajonų pakraštys nusileidžia iki Aliaskos, Kanados ir Sibiro. Į šiaurė neauga jokie medžiai....

Ar 1947-ųjų skridimas buvo fikcija? Ar visi dienraščiai melavo? Ar radijo žinutės iš Byrd'o lėktuvo buvo netikros? Ne, admirolas Byrd'as nuskrido už poliaus.

Už? Ką admirolas turėjo mintyse, kai sakė šį žodį? Kaip galima skristi „už poliaus“? Akimirką susimąstykime. Įsivaizduokime akimirkai virš Šiaurės magnetinio poliaus nežinodami iš kur mes atvykome. Kaip mums sužinoti, kur dabar skristi? ... Aišku, į pietus. Bet kur pietūs? Visos kryptys iš Šiaurės poliaus yra pietūs... Nustatyti padėtį galima tik maždaug už 20 mylių.

Ieškant „svetimųjų“ (nežemiškųjų) roplių (skaitykite Driežažmogiai), tinkamiausia vieta būtų Antarktida.

Prieš šimtus milijonų metų dinozaurų apgyventa Žemė atrodė kitaip. Vienintelį Pangėjos žemyną supo Tetijos (Tethys) vandenynas. Pangėja skilo į dvi dalis. Pietinė žemyno dalis vadinta Gondvana (Gondwana). Tuo metu Antarktida buvo susijungusi su pietine Australijos dalimi. Ten randamos fosilijos leidžia spėti klimatą buvus kaip Škotijoje. Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Amerikoje yra ta pati flora ir fauna. Tai gali būti tik tuo atveju, jei ji kilo ... Antarktidoje. Antarktidoje augo spygliuočiai, samanos ir kelios gėlių rūšys. Ir ten gyveno net ... dinozaurai.

Tomas Ričas³⁾ Australijos pietinėje Viktorijos valstijoje atrastą „poliarinį dinozaurą“ 1985-ais pavadino Leaellynasaura (Lee-Ellena-Saura) savo dukros garbei. Jo akys buvo nepaprastai didelės, kaip ir smegenys. Ypač išsivysčiusi dalis (65% visų smegenų) vaizdų atpažinimui. Tad jis buvo „naktinukas“. Mat nors šiuo metu ta vieta yra gana vėsi, kreidos periode ten buvo gerokai šilčiau. Kadangi dienos ir naktys labai ilgos, net po kelis mėnesius, šis dinozauras turėjo ilgokai gyventi nakties sąlygomis. Tad jo akys buvo didesnės, atitinkamai ir regai skirta smegenų sritis.

O kadangi gyveno poliarinėje srityje, turėjo būti šiltakraujis ir slėptis nuo šviesos, vėlų ir plėšrūnų. Tad jis galėjo prisitaikyti gyvenimui po žeme. Ir galėjo išlikti giliose požeminėse ertmėse. [Scientific American, July 1993]

Galimybės:
a) dinozaurai virto žmonėmis;
b) kai kurie prisitaikė gyvenimui požemiuose;
c) Antarktida gali būti jų gyvenama vieta.

Žodis eskimai kilęs iš Šiaurės Amerikos indėnų atapaskų, kurie kaimynus vadino eskimantsik (kurie valgo žalią mėsą). Tą žodį 18 a. perėmė prancūzai (Eskimos) ir anglai (Eskimo).

¹⁾ Viljamas Vorenas (William Fairfield Warren, 1833-1929) – amerikiečių teologas ir rašytojas, pirmasis Bostono un-to prezidentas (1873–1903). Priklausė „Mistinio septyneto“ draugijai, buvo teologijos profesoriumi Bremene (1860–1866).
Žinomas knyga „Atrastasis rojus: Žmonijos lopšys Šiaurės poliuje“ (1885), kurioje išsako spėjimą, kad žmonija kadaise gyveno Šiaurės poliuje (kur buvo ir Atlantida, o taip pat Edeno sodai, Meru kalnas, Avalonas ir Hiperborėja). Jis rėmėsi tuo, kad Homeras, Hesiodas ir Virgilijus titaną Atlantą įkurdino „pasaulio krašte“, O Euripidas jį siejo su Šiaurine žvaigžde.

²⁾ Frederikas Kukas (Frederick Albert Cook, 1865-1940) – Amerikos gydytojas, tyrinėtojas ir etnografas, tvirtinęs, kad 1908 m. balandžio 1 d. pasiekė Šiaurės ašigalį – t.y. metais anksčiau už R. Peary. Komisija nepatvirtino jo tvirtinimų, o debatai apie tai tebesitęsia iki šiol. Taip pat žinomas daugeliu kitų pareiškimų.

³⁾ Patricija (g. 1944 m.) ir Tomas Ričai – australų paleontologai. Jie 1989 m. savo dukros Leaellyn‘os garbei atrastą dinozaurą pavadino Leaellynasaura.

⁴⁾ Vilis Emersonas (Willis George Emerson, 1856–1918) – amerikiečių rašytojas, Čikagos laikraštininkas, teisinkas ir politikas. Įsteigė Šiaurės Amerikos vario kompaniją ir įkūrė Grand-Emkampmento miestą Vajomingo valstijoje. Dauguma jo kūrinių buvo vesternai. „Rūkstantis dievas arba kelionė į vidinę Žemę“ (1908) yra, ko gero žinomiausia jo knyga. Joje aprašoma norvegų jūreivio kelionė į vidinę (tuščiavidurę) žemę, į kurią pateko per įėjimą šiaurės polyje (Symmes Hole), o paliko per analogišką angą Antarktidoje. Jis ten aptiko mosle pažangių il qgaamžių milžinų rasę, garbinančių „rūkstantį dievą“, t.y. vidinę saulę.

⁵⁾ Nicholas Senas (Nicholas Senn, 1844-1908) – šveicarų kilmės amerikiečių chirurgas, JAV karo chirurgų asociacijos steigėjas. Į JAV atvyko 1878 m. Užsiėmė eksperimentiniais tyrinėjimais, ypač aštraus pankreatito, plastinės chirurgijos, galvos ir kaklo onlologinių susirgimų, inkstų trakto, leukemijos gydymo rentgeno spinduliais. Išleido 25 knygas. Yra vykęs į Arktį ir aprašęs ją („Kelionė aplink pasaulį per Indiją: medicininis turas“, 1905).