Vieno miražo istorija

Taip pat skaitykite: Šiaurės pašvaistė  

„Naujosios žemės efektas“ – retas optinis reiškinys, susijęs su anomalia refrakcija (t.y. stipriu šviesos lūžimu). Jo atsiradimui būtini ilgi ir nejudantys oro sluoksniai, šiltesni viršuje ir šaltesni prie paviršiaus. Tokios sąlygos gali susidaryti Arktyje virš užšalusio vandenyno. Žinomiausias (bet ne vienintelis) jo pasireiškimas – matomas Saulės patekėjimas iki tikrojo jos patekėjimo. Pirmąkart šį reiškinį aprašė V. Barenco1) jūreiviai, priversti 1596-97 m. žiemoti Naujojoje žemėje – iš čia ir pavadinimas. Tačiau jo išaiškinimui prireikė per 400 m.! O dar 20 a. pradžioje, kai terminas imtas naudoti mokslinėje literatūroje, jis reiškė ne optinį oro reiškinį, o greičiau jau haliucinacijas ir bandymus meluoti, kylančius žiemojantiems tolimose platumose.

16 a. pabaigoje Nyderlandų prekybiniuose sluoksniuose susidomėta šiaurinio jūros kelio į Ost-Indiją ir Kiniją galimybe. Tuo tikslu buvo parengtos trys ekspedicijos, kurių pirmos dvi patyrė nesėkmę (1595 ir 1596 m.), nes kelią pastojo Naujoji žemė.

Tais laikais supratimas apie šiaurę daugiausia rėmėsi legendomis ir padavimais. Manyta, kad aplink šiaurės ašigalį plyti iš 4-ių salų, atskirtų galingomis upėmis, sudarytas žemynas, o pačiame ašigalyje į dangų iškyla milžiniška 10 mylių skersmens uola, aplink kurią kunkuliuodamas žemyn į Žemės centrą krenta vanduo. Taip vaizdavo ir G. Merkatorius. Pomorų taip vadinta Naujoji žemė laikyta viena iš tų salų – tad pagal tokį supratimą net nebuvo verta bandyti ją apiplaukti iš šiaurinės pusės.

Kalvinistų pastorius Piteris Plancius2) pradžioje 1590 m. išleistame žemėlapyje ją vaizduoja pusiasaliu, tačiau 1592 m. sieniniame žemėlapyje jau parodė tarp jos ir poliarinio žemyno esantį siaurą sąsiaurį. O dar po 2 m. galutinai plačia jūra atskyrė Naująją žemę nuo to žemyno, ją pavaizduodamas kaip 2 salas. O būdamas labai iškalbingas, sugebėjo pritraukti šalininkų, tarp kurių buvo ir Vilemas Barencas. O ir G. Merkatorius paskutiniuose savo žemėlapiuose (pvz., 1595-ųjų) jau perteikė P. Planciaus idėjas.

Būtent su tokiomis žiniomis 1596 m. gegužės 10 d. išplaukė V. Barencas (kaip šturmanas) su 16 narių komanda, o laivo škiperiu (kapitonu) buvo būsimasis admirolas Jakobas van Heimskerkas3). Rugpjūčio pradžioje pasiekę Naujosios žemės dalį, laukė palankesnio momento plaukti, bet rugpjūčio 26 d. laivas buvo įkalintas ledų. Teko žiemoti. Iš atplukdytų rąstų iš savo laivo dalies jie krante įsirengė buveines ir į jas pernešė visas atsargas. 5-ąjį žiemojimo mėnesį jie ir stebėjo minėtus reiškinius. Vasarą valtimis pasiekė žemyną ir, palaidoję 5-is įgulos narius, tarp jų ir V. Barencą, galiausiai 1597 m. lapkričio 1 d. grįžo į Amsterdamą. Jų žiemojimo vieta (Het Behouden Huys - „Palaimintasis namas“) buvo vaizduojama vėlesniuose žemėlapiuose (nuo 1598 m.), o R. Oerlemans’as4) apie tas tris ekspedicijas pastatė filmą „Nova Zembla“ (2011), kuriame, kaip filmo kulminaciją, „parodo“ ir Naujosios žemės efektą.
Naujojoje Žemėje, 1598
Iš 1598 m. lotyniško leidimo viršelio

Bet kas iš tikro įvyko 1597 m. baigiantis poliarinei nakčiai? Platuma jūreiviams buvo žinoma – 76oN. Barenco paskaičiavimu naktis turėjo trukti iki vasario 7 d. Tačiau jau sausio 24 d., žiemojantys sugebėjo ties horizontu pamatyti Saulės kraštelį – ir Barencas kategoriškai atsisakė jais patikėti. Todėl olandų jūreiviai kitomis dienomis kruopščiai viską stebėjo ir dokumentavo.

V. Barencas turėjo ir Džiuzepės Skalos5) 1589 m. išleistas „Efemerides“, iki 1600 m. Išvardijančią įvairus astronominius įvykius. Ir būtent sausio 25 d. ryte turėjo vykti Mėnulio „susijungimas“ su Jupiteriu (t. y., kai sutampa šviesulių dangaus platumos). Žiemotojai iš tikro pamatė, kaip šviesuliai išsidėstė vienas virš kito – taip jie įsitikino, kad teisingai skaičiuoja laiką. Vėliau jie reiškinį stebėjo dar dukart (27 ir 31 d.).

Grįžęs Geritas de Veiras6) jau po 5 mėn. išleido knygą (apie G. de Veirą ir yra minėtas filmas), išverstą į daugelį kalbų. Joje pateikė ir anomalių reiškinių aprašymus, kviesdamas mąstančius skaitytojus pateikti paaiškinimus. Ir jau 1604 m. J. Kepleris iškėlė pranašišką aiškinimą, kad buvo matoma ne pati Saulė, o tik jos atspindys nuo „nuo viršutinio oro paviršiaus“.

Tačiau kitiems tai prieštaravo „gamtai ir sveikam protui“. Jie laikė, kad buvo suklysta su laiku, klaidingai atsižvelgta į magnetinį poslinkį ar tiesiog falsifikuoti duomenys siekiant papopuliarinti savo knygą. Tarp skeptikų buvo ir navigacijos žinovas Robertcas le Kaniu7), savo laiku apmokęs J. van Heimskerką ir G. de Veirą. Jau po daugelio metų, 1627 m. (kai G. de Veiro jau nebuvo gyvųjų tarpe) jis savo išvadas išdėstė laiške kartografui Vilemui Blau8): „Manau, kad užsiėmę gynimusi nuo lokių vasarą ir spąstų arktinėms lapėms statymu žiemą, jie nepajėgė rasti laiko nei dangaus šviesulių stebėjimui, nei tinkamai prižiūrėti savo mechaninius bei smėlio laikrodžius… Aš įsitikinęs, kad jie pražiopsojo kai kuriuos Saulės apsisukimus ilgos šviesios vasaros metu, taip pametę dienų skaičiavimą, ir nepajėgė tinkamai pildyti laivo žurnalo“.

Robertcas atmetė paminėjimą apie šviesulių „susijungimą“, palaikęs, kad G. de Veiras atbuline data išsigalvojo tai, kad padidintų panašumą į tiesą. O Joanas Blau, 1662 m. ėmęs ruošti daugiatomį Didįjį atlasą, tėvo gautą laišką įtraukė į pirmąjį tomą, užvadintą „Monitum“ (Perspėjimas). Taigi kaltinimas melu pasirodė garsiausiame atlase. Pusantro amžiaus niekas nebandė užginčyti šį nuosprendį.

Gamtos mokslų suklestėjimas 19-me amžiuje atgaivino dėmesį diskusijai apie Barencą. Pirmuoju gynėju 1826 m. tapo būsimas admirolas Fiodoras Litkė9), nurodydamas, kad tuo metu trūko žinių apie refrakcijos ypatumus poliarinėse srityse. O 1851 m. vokiečių astronomas Eduardas Fogelis iš naujo paskaičiavo Mėnulio ir Jupiterio susijungimo parametrus 1697 m. sausio 25-ajai. Jis, laikydamas, kad buvo naudotas magnetinis, o ne tikrasis azimutas, parodė, kad pranešimas apie susijungimo laiką buvo su klaida daugiau nei valanda – ir kas dar svarbiau, susijungimo metu Jupiteris žiemojusiems buvo 2o žemiau horizonto. Taigi, žiemojantys jo niekaip negalėjo matyti – ir E. Fogelis padarė išvadą, kad rado patvirtinimą duomenų falsifikavimui.

Tačiau jam paprieštaravo geografas Čarlzas Bikas10), tuo metu Londone ruošęs G. de Veiro knygos su anotacijomis leidimą, pateikęs visai kitą paaiškinimą – G. de Veiras, neturėjo pakankamų žinių ir matematinių įgūdžių, kad galėtų tiksliai aprašyti astronominį reiškinį jo nestebėdamas. Be to anomalijos vyko tik nuo sausio 24 d. iki vasario 8 d., o kitu metu jų nebuvo stebima. Tad „Mums belieka tik pripažinti Gerito de Veiro išdėstytus faktus, žymia dalimi panašius į tiesą ir pripažinti, kad dėl specifinės atmosferos būsenos 14-a dienų buvo anomaliai aukšta refrakcija, siekianti 4o...“

1871 m. norvegų kapitonas Elinas Karlsenas11) surado V. Barenco žiemojimo vietą – tad netiesiogiai patvirtino G. de Veiro aprašymų teisingumą. Kartu jis pakankamai tiksliai išmatavo Palaimintojo namo ilgumą – ir tuo suteikė naują postūmį mintų reiškinių analizei.

1875 m. gruodį Prancūzijos akademijos posėdyje pristatyta laivyno karininko Žozefo Belio (Joseph Jean Baills) ataskaita, atkreipianti dėmesį, kad G. de Veiras nurodė azimutą į tikrą, o ne magnetinį meridianą. Tada jo klaida laike yra suderinta su nuokrypiu pagal azimutą, t.y. jo tvirtinimas yra neprieštaringas. Ir laikydamas, kad paprastos refrakcijos nepakanka stebėjimo paaiškinimui, Ž. Belis pateikė drąsų pasiūlymą: „Ar [refrakcija] nesusijusi su pilno atspindžio reiškiniu, teoriškai panašiu į tai, kas vyksta susidarant vaivorykštei, kai visa Žemė yra didelio vandens lašo vaidmenyje? Pilno atspindžio zona apytiksliai nustatoma lūžusių spindulių gaubiamąja, atskiriančia šildomą išorinę atmosferos dalį nuo apatinės jos dalies, sušildomos tik vasarą“.

Būtent ta hipotezė, patikslinusi J. Keplerio spėjimą, padėjo pagrindą išaiškinimui, pasiektam tik 21 a. O tuo tarpu vyko eksperimentinių duomenų kaupimas. Poliarininkas Fritjofas Nansenas12) aprašė (su piešiniu) išankstinį saulės pasirodymą 80oN platumoje arktinio dreifo 1894 m. vasarį, kai reali saulės padėtis buvo 2o22’ žemiau horizonto. O Ernestas Šekletonas, grįžęs iš ekspedicijos į Antarktidą (1914-17) taip pat pranešė dukart stebėjęs saulę poliarinės nakties metu, jai fiziškai esant per 2o žemiau horizonto.

Vis tik susieti realius stebėjimus su teorija dar buvo nelengva. 1917 m. išleistas G. de Veiro anotuotos knygos leidimas, parengtas olandų kapitono Samuelio l’Onorė Nabero13). Jis atidžiai peržiūrėjo Č. Biko ir Ž. Belio argumentus ir … juos atmetė, priimdamas Robertco pusę. Tačiau jis pirmasis panaudojo terminą „Nova Zembla verschijnsel“, nors ir su sarkastišku atspalviu.

O tikrasis lūžis įvyko su kitu kapitonu Vilimu Korneliu (1866-1924), nesutikusiu su S. Nabero, su kuriuo kartu mokėsi mičmanų mokykloje ir draugavo, išvadomis. Jis, sulyginęs G. de Veiro stebėjimus Naujojoje žemėje ir E. Šekletono Antarktidoje, suprato, kad abu stebėjo tos pačios prigimties reiškinį, kurį išskyrė kaip ypatingą miražo tipą ir „Naujosios žemės efektą“ pradėjo naudoti ne kaip pašaipą, o kaip techninį terminą. Savo paskutiniame straipsnyje, paskelbtame 1924 m., bet jau po jo mirties, išsakė drąsią prielaidą, kad tokia anomali refrakcija galima ir vidurinėse platumose: „Saulė patekės pora minučių anksčiau, o nusileis vėliau, - bet kas atkreips dėmesį į tokią smulkmeną?“.

1951 m. liepą švedų meteorologas Josta Liljekvistas14) kelis kartus stebėjo ir kruopščiai nubraižė Naujosios žemės efektą ekspedicijos į Antarktidą metu, kai Saulė siekė 4,2o žemiau horizonto. 1956 m. olandų geofizikas Simonas Viseris (1884-1963), remdamasis Ž. Belio hipoteze ir sukauptų stebėjimų patirtimi, paskaičiavo to reiškinio parametrus ir paaiškino, kokių sąlygų jam reikia: gana nutįsusių ir stabilių oro sluoksnių su temperatūrų inversija.

Kanadiečių elektrotechnikas Valdemaras Lenas15) 1979 m. JOSA paskelbtame straipsnyje nurodė Naujosios žemės efekto panašumą su pilno vidinio atspindžio optiniame šviesolaidyje, kai tas suvyniotas ant ritės, reiškiniu. Šviesos spindulys tampa tarsi uždarytas optiniame kanale, sudarytame temperatūrinės ribos tarp inversinių sluoksnių, ir daug kartų atsispindi nuo jos (tarsi laido sienelės), išsikraipo, atkartodamas žemės paviršiaus išlinkimą. Jis pagal skaitmeninį modelį paskaičiavo ir kaip turėtų atrodyti Saulė stebėtojui. Gauti vaizdai praktiškai sutapo su J. Liljekvisto piešiniais. V. Lenui ir pačiam pavyko pamatyti ir nufotografuoti Saulės pasirodymą su Naujosios žemės efektu – inuitų Tuktojaktuko gyvenvietėje Kanados šiaurės vakaruose (1981).
Naujosios Žemės miražas

Vis tik dar išliko abejonės dėl Mėnulio ir Jupiterio susijungimo – ir ne visi buvo linkę susieti tuos du stebėjimus. Diskusijos oponentu, o vėliau ir V. Leno šalininku tapo branduolinės fizikos specialistas Sibrenas van der Verfas16). Abu kartu jie 2003 m. „Applied Optics“ paskelbė du straipsnius, patikslindami fizikinį reiškinio modelį, kad riba tarp sluoksnių neprivalo būti griežta, tad labiau tiktų kalbėti ne apie spindulio atspindį, o apie nuokrypį. Jie kartu parodė, kad dera ir abu minėti reiškiniai. Tai galutinai išaiškino, kad stebėjimai buvo tikri.

Taip pat skaitykite: Šiaurės pašvaistė  

Trumpos biografijos:

1) Vilemas Barencas (Willem Barentsz, apie 1550-1597) – olandų jūrininkas, kartografas, Arkties tyrinėtojas. Kartu su P. Planciu išleido Viduržemio jūros rajono atlasą. Dalyvavo trijose ekspedicijose po Arktį (1594, 1595 ir 1596) - ir mirė paskutinės metu kažkur Naujosios žemės rajone nuo skorbuto. Daugiau olandai neieškojo šiaurinio kelio į Indiją. 1871 m. rugsėjo mėn. E. Karlseno ekspedicijos metu Naujojoje Žemėje buvo rasti jo kelionės dienoraščiai. Jo garbei pavadinta Barenco jūra, Barenco salos, Barencburgo gyvenvietė Špicbergeno archipelage (Norvegijoje).

2) Piteris Plancius (Petrus Plancius, gim. Pieter Platevoet, 1552-1622) – flamandų-olandų kalvinistų dvasininkas, astronomas ir kartografas. Nupiešė daugiau nei 100 įvairių žemėlapių, kurių garsiausias jo 1592 m. žemėlapis (jame apytiksliai pavaizduota ir Lietuvos žemės). Aktyviai kartografavo dangų. 1589 m. pagamino dangaus gaublį, kuriame pavaizdavo 4-is naujus pietų pusrutulio objektus: du Magelano ūkus, Pietų kryžiaus ir Pietų trikampio žvaigždynus. Paskutinį dangaus žvaigždėlapį parengia 1612 m. į jį įtraukdamas 8-is naujus žvaigždynus (kažkiek su religiniu atspalviu): Gaidį, Šiaurinę musę, Kupranugarį (Žirafą), Jordaną, Tigrą, Vienaragį, Mažąjį vėžį, Pietų strėlę (iš jų pripažinti ir išlikę tik Žirafa ir Vienaragis). Buvo laikomas puikiu kelio į Indiją ekspertu ir tikėjo, kad egzistuoja kelias į ją per Arktį.
Taip pat apie jį skaitykite >>>>>

3) Jakobas van Heimskerkas (Jacob van Heemskerck, 1567-1607) – olandų jūrininkas, admirolas, geriausiai žinomas pergale prieš Ispaniją Gibraltaro mūšyje (1607), kuriame, deja, ir žuvo. Dalyvavo 2-oje (1595) ir 3-ioje (1596-97, kurios metu žiemojo Naujojoje žemėje) Barenco ekspedicijose. Nuo 1598  m. plaukiojo į Indiją. Nuo 1603 m. buvo admirolu Pietų Azijoje, kur sėkmingai varžėsi su portugalais. 1606 m. planavo dar vieną ekspediciją per Arkties vandenyną į Aziją, bet buvo paskirtas vadovauti Viduržemio jūros kariniam laivynui.

4) Reinautas Oerlemansas (Reinout Oerlemans, g. 1971 m.) - olandų „muilo operų“ aktorius, režisierius. 2001 m. įsteigė nuosavą „Eyeworks“ kompaniją, vėliau išsiplėtusią iki vietos 5-ių didžiausių nepriklausomų kompanijų pasaulyje tarpe, kurią 2014 m. nupirko „Time Warner“. Kaip režisierius debiutavo 2009 m. su filmu „Sužeistasis“. 2011 m. auditorijai pristatė 3D filmą „Nova Zembla“ apie G. de Veiro ekspedicijas į Arktį; jame finale „parodomas“ ir Naujosios žemės efektas, tiesa ne istoriniame kontekste (o gegužės 12 d., kai iš poliarinės nakties buvo likę tik prisiminimai).

5) Džiuzepė Skala (Giuseppe Scala, 1556-1585) – italų gydytojas, filosofas, matematikas ir astronomas. 1582 m. dalyvavo Grigaliaus XIII sudarytoje komisijoje, skirtoje kalendoriaus pertvarkai. Išleido „Efemerides“ (1589).

6) Geritas de Veiras (Gerrit de Veer, apie 1570 - po 1598) – olandų karininkas, dalyvavęs 2-oje (1595) ir 3-ioje (1596-97) Barenco ekspedicijose. Išleido „Tris Barenco keliones“ (1597) ir buvo pirmasis stebėjęs ir aprašęs Naujosios žemės efektą, taip pat pirmasis iš vakariečių matė A vitamino hipervitaminozę dėl gausaus poliarinio lokio kepenų vartojimo. Apie jį susuktas filmas „Naujoji žemė“ (2011).

7) Robertas Robertcas le Kaniu (Robbert Robbertsz. le Canu, 1563 - apie 1630) – menonitų mokytojas, poetas ir jūrų navigacijos žinovas. Parengė trumpą įvadą į Izraelio šventes, kuriame įvedė laiko skaičiavimo aritmetiką, leidžiančią paskaičiuoti, kiek gyvavo ir kiek dar gyvuos pasaulis. Kelionėje į Naująją žemę stebėtas reiškinys sukėlė jo ginčus su kitais tyrinėtojais, nes jis laikė liudijimą buvus apgaule, vėliau tai patvirtinusį ir laiške V. Blau (1627). 1600 m įsivėlė į ginčą su reformatų pamokslininku H. Modedu.

8) Vilemui Blau (Willem Janszoon Blaeu, 1571-1638) -  Nyderlandų kartografas, atlasų gamintojas, leidėjas, 1596 m. Amsterdame įkūręs kartografijos leidyklą, leidusią ir knygas (pvz., R. Dekarto ir kt.). Nuo 1633 m. buvo oficialiu Ost-Indijos kompanijos kartografu. Sudarė ir išleido daug žemėlapių (tarp jų ir LDK žemėlapių, pvz., 1613 m.), atlasų, Žemės ir dangaus gaublių (1622 m. pagamintas Žemės gaublys saugomas Vilniaus un-te). Jo kartografinę veiklą tęsė sūnūs.

9) Fiodoras Litkė (Friedrich Benjamin Graf von Lütke arba Fyodor Litke, 1797-1882) – vokiečių kilmės rusų jūrininkas, geografas, Arkties tyrinėtojas, admirolas (nuo 1855 m.). 1821-24 m. plaukiojimą brigu „Naujoji žemė“ aprašė 1828 m. išleistoje knygoje. 1826 m. išvyko į kelionę aplink pasaulį, kurios metu tyrinėjo ir Aliaskos pakrantę. 1835 m. caras Nikolajus I jį paskyrė savo sūnaus auklėtoju. Buvo vienu pirmuoju pateikusiu potvynių matuoklio idėją (1839).

10) Čarlzas Bikas (Charles Tilstone Beke, 1800-1874) – britų keliautojas (daugiausia po Artimuosius rytus), geografas, Biblijos kritikas. 1834 m. paskelbė „Biblijos ištakas“, pateikdamas bandymą atstatyti ankstyvąją žmonijos istoriją remiantis geologiniais duomenimis. 1848 m. planavo atrasti Nilo ištakas, tačiau tie planai neišsipildė (tam klausimui skyrė „Apie Nilą ir jo intakus“, 1847 ir „Nilo ištakos“, 1860; apie Nilo ištakas daugiau skaitykite >>>>>). Nuo 1861 m. užsiėmė Šiaurės Afrikos klausimais.

11) Elinas Karlsenas (Elling Carlsen, 1819-1900) - norvegų jūrininkas, tyrinėtojas, ruonių medžiotojas. Jam priskiriamas Karaliaus Karlo žemės salų Svalbardo archipelage atradimas. 1871 m. atrado V. Berenco žiemojimo vietą Naujojoje žemėje. Dalyvavo austrų-vengrų 1872 m. ekspedicijoje į Šiaurės ašigalį.

12) Fritjofas Nansenas (Fridtjof Wedel-Jarlsberg Nansen, 1861-1930) – norvegų zoologas, okeanografas, keliautojas, Arkties tyrinėtojas politinis veikėjas, Nobelio taikos premijos laureatas (1922). Laikomas fizikinės okeanografijos pradininku; patobulino srovės greičio matavimo metodiką, sukonstravo batometrą, tikslų areometrą. Jaunystėje buvo slidininku ir čiuožėju ant ledo. 1888–89 m. slidėmis apėjo pietinę Grenlandijos dalį. 1893 m.  išplaukė tikėdamasis pasiekti Šiaurės ašigalį, o ledams sukausčius laivą, link jo vyko slidėmis, bet pasiekę 86o platumą turėjo grįžti ir žiemojo  Prano Juozapo žemėje. Po  1917 m. Spalio perversmo Rusijoje, rusų pabėgėliams įsteigė „Nanseno pasą“. Parašė kelias knygas.

13) Samuelis l’Onorė Naberas (Samuel Pierre l'Honoré Naber, 1865-1936) – olandų jūrų karininkas, kontr-admirolas (nuo 1935 m.) ir marinistikos istorikas. Kariniame jūrų laivyne pratarnavo 33 m. Išėjęs į pensiją pasišventė Nyderlandų jūrų istorijos tyrinėjimui ir po 1920-ųjų paskelbė daug publikacijų bei trumpų biografijų Naujajam Nyderlandų biografiniam žodynui.

14) Josta Liljekvistas (Gösta Hjalmar Liljequist, 1914-1995) - švedų meteorologas, nuo 1941 m. per radij1 skelbęs oro prognozes. Dalyvavo ekspedicijoje į Antarktidą (1949-52), kurios metu stebėjo retą halo atvejį, vėliau pavadintą „Liljekvisto parhelionu“ (arba „Saulės šuns ausimis“). Parašė kelias knygas, įskaitant vadovėlius apie klimatologiją ir meteorologiją; apžvelgė švedų poliarinių tyrinėjimų istoriją.

15) Valdemaras Lenas (Waldemar Lehn, 1911–2005) – rusų kilmės kanadiečių elektrotechnikas, Manitibos un-to profesorius. Į Kanadą šeima emigravo 1923 m. ir užsiėmė žemdirbyste Hanlėjaus srityje. 1935 m. jis paliko fermą ir įsidarbino mechaniku. Jo domėjimosi sritys: šviesos atspindėjimas atmosferoje (įskaitant miražus, istoriją), undinių ir „undinų“ paaiškinimas ir kt.

16) Sibrenas van der Verfas (Siebren van der Werf, g. 1942 m.) - olandų fizikas ir autorius. Iki 2004 m. dirbo tyrinėtoju  Kernfysisch Versneller’io inst-te Groningene. Išėjęs į pensiją susikoncentravo populiarių knygų apie navigaciją ir oro reiškinius rašymui. Knygoje „3000 metų žvaigždžių navigacijai“ (2022) aptaria navigacijos priemonių vystymąsi nuo senovės graikų ir Polinezijos iki 20 a. Naujosios žemės efektui žiemojimui knyga „Het Nova Zembla verschijnsel“ (2011).

Geodinamika
Paslaptingoji Žemė
Mažosios saulės mįslės
Žemės magnetinis laukas
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Galvaninės teorijos pradžia
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Žemė saugo nežemiškas skeveldras
Steno - geologijos pirmtakas: kryžius ir mokslas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Nežemiška gyvybė – visai greta
Škotai – geologijos pradininkai
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Baikalas ir jo apylinkės
Katė, kuri nenorėjo mirti
Žygiuojam į Saulės amžių
Vernadskis ir noosfera
Uniformitarinė teorija
„Karelijos Adomas“
Stakliškių versmės
Superlaidumas
Ugnies ekologija
Miau-miau sala
Vartiklis
NSO.lt