Po gulbės sparnu

Skaitykite Hiperborėja Rusijoje     
Sliedovikų magija     

Arabų kosmografijoje pasaulį supa kalnų žiedas – Kafo kalnagūbris, kuriame gyvena stebuklinga Simurgo paukštė. "Avestoje" seniausiąjį kraštą, arijų protėvynę, supo Haro kalnai. Jame buvo šventoji Vorukašo jūra, o jos viduryje – Uschindu kalnas. Iš tos jūros į visas puses tekėjo gydomieji ir tyrūs vandenys. Šis aprašymas labai primena H. Merkatoro Arktiką. Ar ne ją mintijo senovės indai kaip dangaus miestą Amaravati virš Meru kalno, Žemės centro.

Žmonių nuodėmės sukėlė atšiaurias žiemas, kai sniegas iškrito net ant aukščiausiųjų kalnų. Paplūdo didieji vandenai, viską žudantys. Tą negandų laikmetį nuo žuvusių žmonių atsiskyrė Chvarno (malonė, kuri duoda laimę ir galią) ir nuskendo Vorukašos jūroje, dugne, vandenų gelmėje...

Ar ne tą paslaptingą chvarną, kaip "jūros širdį" po tūkstantmečių regėdavo rusų pomorai (Baltosios ir Baltijos jūrų pamariečiai). Toji gyvoji, gailestinga širdis atgaivina mirusiuosius, tapusius neteisybės aukomis – jie išeina iš jūros sveiki ir atsinaujinę... Gal būt apie ją kalbėjo ir jūros neregėję Tibeto mistikai, jūros dugne ieškoję šv.akmens. Kolos pusiasalio Kandalakšoje sklinda legendos apie Nivos upėje paskendusį varpą. Jo skambesio negirdi nusidėjėliai - kai jie jį išgirs, grįš į žemę rojus.

Iš pamario legendų ir suomių runų, skandinavų ir keltų sagų iškyla jūros ir oro stichijų valdovės karalienės Gulbės vaizdas. Ją supa 12 seserų arba brolių. "Kalevaloje" gulbė pasirodo kaip oro mergelė Ilmatarė, pasaulio pramotė, sutvėrusi jį pirmapradžiuose vandenyse, o taip pat kaip jūros karalienė Vellamo - ar iš jos kilo ikikrikščioniškojo Valaamo pavadinimas? O greta, už Onegos ežero, kur 17 a. suklestėjo sentikių Vygorecija, dar akmens amžiuje uolose iškirsti piešiniai, tarp kurių nemažai dieviškosios Gulbės atvaizdų – ir iš jų aišku, kad ji buvo siejama su Saule (Apolono šv.paukščiu irgi buvo gulbė).

Centrinės Europos ir Viduržemio jūros kultūrų ryšį parodo Jugoslavijoje, Duplaja, rasta molinė figūrėlė. Tai tarsi vežimas, kurio priekyje tupi paukštis. Kiti du didesni paukščiai traukia vežimą. Vežimo dugnas pažymėtas Saulės ženklu. Vežime sėdi vyras ilgu drabužiu. Jis dėvi ilgą mėlyną rūbą papuoštą (ant kaklo ir krūtinės) geltonais Saulės ir žvaigždžių simboliais (būtent tokius drabužius dėvėjo Romos imperatoriai).

Graikijoje tai būtų Saulės dievas Apolonas. Dzeusas kūdikiui davė galvos raištį, lyrą ir vežimą. Graikų lyrikas Alkėjas (apie 600 m. pr.m.e.) apdainavo Apolono kelionę pas hiperborėjus. Jo himnas neišliko, tačiau jo esmę perteikė 4 a. retorikas Himerijus:
"... ir dar [tėvas Dzeusas] davė vežimą, ir gulbės buvo vežimas, - kad vyktų į Delfus... Tačiau, kartą įlipęs, privertė gulbes skristi į hiperborėjų kraštą".
[P. Gelling, H.E. Davidson. The chariot of the Sun and other rites and symbols of the northern bronze age, 1967]

Sun Chariot, Duplaja

Verta prisiminti pranašišką Kliujevo (1884-1937) poemą „Dainą apie Didžiąją motiną“. Kas tasai „šventųjų tėvų soboras“, požeminė cerkvė, kaip taurė, kurios sienose iš kalnų krištolo spindi aukso gyslos?... Kliujevas nukelia tą cerkvę kažkur po Vygorecijos „liūliuojančiais samanynais“. O kur randas povandeninis Deimanto miestas, į kurį deimanto keliu išeis tėvai iš dykumų? Nes šv.Rusia jau išėjo „prie šlovės, prie įlankų šviesių ir tinkamų maudytis“, palikę kraštą, nuo kurio nusigręžė dangus. Koks jo ryšis su jūrų karalienių „ledo miestais“, į kuriuos išeidavo mirę šiauriečiai – Solovkų vienuoliai, pamariečiai, saamiai... Iš Šiaurės į pietus išsiliejo nematomas [sielas] gelbėjantis srautas [apie panašų stebuklingą žydrą srautą rašė ir kai kurie Vakarų mistikai]. O kad srautas paveiktų visą pasaulį, į nematerialią valtį, plauksiančią link Kitežo, turi įlipti ir Nastasija Užjūrinė, - Ryto aušra-žvaigždelė, Saulės mergelė, Jūrų valdovė, apsupta 12-os gulbių.

Panašią, irgi neužbaigtą pjesę, būtent „Dionisas Hiperborėjas", yra parašęs A. Blokas. Joje aprašoma simbolinis Dievo paieškos pakilimas į snieguotus kalnus. Tikslo nepasiekė ir likę apačioje, ir pakilę per aukštai. Tik vienas jaunuolis atsispyrė pagundoms ir rado kelią. Jam pasirodė „Sniego kalnų mergelė“ (kaip pasirodydavo ir Špicbergene apsižiemojusiems pamariečiams) su kuria pasiekė dvasios harmoniją.

Hiperborėjos ženklai

Draustinyje prie Seido ežero (saamių teritorija) 2002 m. vasarą Rusijos CTV kūrė filmą „Šiaurės Atlantida“ (parodytą 2002.11.22 ir pakartotą 2003.02.05, scenarijus Sergejaus Iljino-Kozlovskio). Ekspedicija vienoje kalvų rado nepaprastai „taisyklingus“ akmens blokus. Pavyzdžius nuvežė į Maskvą tyrimams. Trasologijos tyrimų laboratorijos vadovas Piotras Aleksejevas paskelbė, kas blokai apdoroti mechaninėmis priemonėmis 9-8 tūkst. pr.m.e. Kompiuterinės grafikos priemonėmis rekonstruotas statinys priminė piramidę pereinančią į obeliską su kupolu – lygtai šventyklą, lygtai observatoriją.

Blokai tokie patys kaip ir Ninčurte, kur dirbo „Hiperborėjos“ ekspedicija. 1997 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Igoris Bojevas, pakilęs į Ninčurto (Mergelės krūtys) kalną prie ledyno liežuvių, rado kultūrinio centro griuvėsius – milžiniškus tašytus taisyklingos formos luitus ir laiptus, kurie veda į niekur... Tai kažkuo primena Andų akmens miestus, civilizacijos, egzistavusios iki inkų.

Ninčurto (Mergelės krūtys) kalnas negilaus tarpeklio dalijamas į dvi dalis (tikriausiai dėl to ir gavęs savo pavadinimą). Visi rasti "artefaktai" yra tame tarpeklyje arba šalia jo. Apie 2-3 kalno aukščio yra "tiltelis", kurio kai kurios detalės atrodo tarsi dirbtinės (kaip akmens plokštės). Nuo jo žemyn eini akmeniniai laiptai, kas 5-10 m. pertraukiami nedidelių aikštelių (jos 4). Virš tiltelio didesnė aikštelė, kuri kadaise galėjo būti padengta akmens plytomis, kurių liekanos kai kur dar išlikę.

Viršutinėje dešinėje tarpeklio pusėje laiptais į viršų kyla monolito blokai: aukštis: 1 m, ilgis: 3 m, plotis: 1,5-2 m. Tai "ženklų galerija", nes ant 11 blokų rasta apie 20 atžymų. Kairėje pusėje yra "amfiteatras", akmeniniai laiptai.

Pakeliui link Seido ežero pirmiausia akį patraukia milžiniškas žmogaus atvaizdas su išskėstomis rankomis (ir primenantis kryžių) ant uolos. Jo dydis apie 70 m. Pasiekti galima tik su specialia alpinistų įranga. Pagal saamių legendą, tai Kuiva, piktų svetimšalių vadas, vos neišnaikinęs patiklių vietinių gyventojų. Tačiau saamių šamanas-noidas pakvietė dvasias ir sustabdė grobikus, o Kuivą pavertė šešėliu ant uolos (kaip per atominį sprogimą) - daugiau apie šią legendą skaitykite >>>>>.

1922-24 m. pro Ninčurto kalną praėjo A.E. Fersmano ekspedicija, turėjusi patikrinti Aleksandro Barčenko radinius. Tačiau ji nieko panašaus į minimus darinius nepaminėjo. Ką tai galėtų reikšti? Negi vien tai, kad saamių vedliai nusuko į šalį?!

1996 m. vasarą Irina Fomičeva prie Vaengos upės atrado neįprastą gana taisyklingos formos akmens luitų sankaupą, labai primenančią Kaukazo akmens "namukus". Ji ją sąlyginai pavadino "bokštu", o vėliau Lidija Jefimova - "kalve". Darinys randasi nedidelės mišku apaugusios kalvos viršūnėje. Luitai neabejotinai senovėje atskilo nuo vientisos uolos ir šliaužė žemyn, tačiau galutinį darinį pavadinti natūraliu gana sunku. Jie sudaro į vakarą nukreiptą portalą. Šiaurinėje portalo atramos sienoje išdegtas pusiau cilindrinis maždaug 5 cm gylio įdubimas. Yra ir kitų karščio poveikio pėdsakų, kas leido darinį vadinti "kalve" spėjant, kad jis galėjo būti panaudojamas metalui lydyti.

Įdomu, kad luitai turi didesnį geležies kiekį, nei granitas, ant kurių jie guli. Toks skirtumas dažnai pastebimas ir kituose seiduose. Tai gali "pritraukti" žaibus, laikytus dievų ginklais.

Franco Juozapo žemėje (Čampo saloje) randami nepaprastai taisyklingos rutulio formos akmenys (nuo 10 iki 300 cm skersmens). Tokius akmeninius rutulius 1967 m. rado Kosta Rikoje. Jų kilmę bandyta aiškinti geologinėmis priežastimis – lavoje prieš 40 mln. įvykusia kristalizacija. Vėliau juos dengusi puri uoliena suiro ir rutuliai atsidūrė paviršiuje.

Tačiau buvo nustatyta, kad Centrinės Amerikos akmenys yra iš granito, kuris natūraliomis sąlygomis yra už kelių dešimčių kilometrų. Be to, akmenys randami grupėmis (nuo 3 iki 45). Be to, kai kure jų senovėje naudoti kaip religinio garbinimo objektai. Tačiau nieko panašaus nerasta Franco Juozapo žemėje.

Huge figure on the rock
Spherical rock

Vottovaaro kalnas yra aukščiausias Vakarų Karelijoje, nors jo aukštis vos pusė kilometro. Jo viršuje pelkėta plynaukštė. Čia ir rasta ratais pastatyti seidai, uoloje iškirsti laiptai. Panašios seidų sankaupos rastos ir ant Kivako kalno. Vottovaaro seidai pasižymi tuo, kad jiems parinktos sunkiai prieinamose vietose – stačiuose šlaituose, uolų plyšiuose. Kalną iš pietų į šiaurę kerta "tranšėja" – jos ilgis apie 100 m, o gylis – 3-5 m. Rytinė jos siena visai stati, vakarinė – kiek nuolaidi.

Prie pat Murmansko yra sopka, ant kurios stovi Varno akmuo (seniau dar vadintas Varno akimi). Su varnu susijusių toponimų Kolos pusiasalyje gausu, iš jų stambiausi – Voronja upė ir netoli Seido ežero esantis Karnasutro (arba Karnasurto, saamių kalba, Varno) kalnas.

Siekiantis 3 m. aukštį, jis sudarytas iš trijų dalių ir labai primena Kaukazo dolmenus prie Malkos upės. Aplink Varno akmenį matomi dirbtiniai dariniai, lankais nusitęsiantys iki kitų dviejų gretimų riedulių – kažkuo iš tikro primenant akį. Įėjimas į ratą yra prieš vieną iš pagr. akmenų, primenančių stalą. Įėjimas ir stalas yra tiksliai iš vakarų į rytus – kaip šventykloje! Tad gali būti, kad tai altorius, ant kurio įduba gyvačiuke nuvingiuoja ta pačia kryptimi.

Dolmeno nuolydis yra 30 laipsnių, t.y. 1/12 apskritimo (tokia orientacija paplitus tarp daugelio Laplandijos seidų. Beje, seidais saamiai vadina ne tik garbinamus riedulius, paremtus mažais akmenimis – kojelėmis, ne tik neįprastos formos uolas, bet ir iš plokščių akmenų, beje, neseniai, tik 20 a., sukrautus bokštelius).

Viktoro Trošenkovo nuotraukos:
Murmansk, Voron, Raven mound
Murmansk, Voron, Raven mound

Kodėl Rusija vis didesnį dėmesį skiria Šiaurei?

Dar 2003 m. balandžio mėn. Sankt-Peterburge VI generalinėje Šiaurės forumo asamblėjoje buvo priimtas sprendimas dėl 3-ių Tarptautinių poliarinių metų Rusijoje 2007-2008 m.

Viena galimų priežasčių - visuotinis atšilimas. Tiksliai neaišku, kokia jo priežastis - žmonių veikla ar, nors taip mano tik nedaugelis, tiesiog pasikartojantis gamtos reiškinys. Tačiau jis gali sukelti didelius pokyčius. Tarkim, jau tirpsta Arkties ir Antarktidos ledynai, todėl kyla vandens lygis, mažėjo jo sūrumas - todėl jis ims užšalti žemesnėje temperatūroje. Todėl keisis globalios vandens srovės, kas sukels visuotinius klimato pokyčius. Ir tikėtina, kad Šiaurėje gali susidaryti švelnesnės klimatinės sąlygos. Sumažės sąnaudos šildymui, lengvesnis bus įsisavinimas. Rusijai tai gali reikšti dirbamų žemių padidėjimą, taigi ji gali tapti svarbesniu grūdinių kultūrų (bei kitų žaliavų) tiekėju.

Dar 3-4 dešimtm. geologai pradėjo planingas žvalgybas ir atradimai ilgai neužtruko. Atrasti ir įsisavinti anglies, agrocheminių medžiagų, aukso, nikelio, vario, alavo, kiek vėliau platinos, deimantų, naftos ir dujų telkiniai. Kūrėsi stambios įmonės: 1932 m. "Apatitas", 1935 m. Norilsko kombinatas, 1938 m. "Severonikelis"

Subyrėjus TSRS, vadovavo nekompetentingi vadovai. Tarkim, Gaidaras manė, kad rinkos sąlygos nereikalauja planingai įsisavinti Arkties. Sustabdytų šachtų jau neatnaujinsi! Infrastruktūra sunykusi. O juk ten randasi per 80% Rusijos naudingų iškasenų klodų. Dabar Rusija vėl atkreipia dėmesį į Arkties šelfo įsisavinimą, tačiau dar nežino, kaip tai padaryti techniškai ir ekonomiškai.

Raudonmedžiai Šiaurėje
Nature, vol. 416, p.620

Negyvenama Axel Heilberg'o sala yra keista vieta. Į šiaurę nuo žemyno, Kanadoje - mylios akmenų, ledo, kažkiek samanų ir daugybė fosilijų. Jos rodo, kad prieš kokius 45 mln. metų ji buvo apaugusi raudonmedžių (metasekvojų) mišku. Tada joje turėjo būti pusiaujo šiluma ir drėgmė. Augalai negali išgyventi sąlygomis, kai 4 mėn. trunka diena, ir 4 mėn. naktis.

Raudonas sniegas

19 a. karinis burlaivis plaukė pro tuščius Grenlandijos krantus. Visur akinančiai spindėjo baltas sniegas. Staiga budintis jūreivis suriko:
- Sniegas! Žiūrėkite, raudonas sniegas!

Į dešinę nuo laivo dviejų uolų tarpeklyje matėsi ryškiai raudonas ruožas. Jūreiviai nežinojo, ką ir begalvoti - sutrikę ir išblyškę žvelgdami į klaikų nematytą sniegą. Kai kurie ragino grįžti atgal, nes galima sutikti dar baisesnių dalykų. Bet kapitonas nurodė valtele nuplaukti iki kranto ir pasižiūrėti. Po dešimties minučių jūreiviai vadovaujami vyresniojo karininko išlipo ant pakrantės uolų. Paaiškėjo, kad ten paprastas sniegas padengtas plonu raudonų nuosėdų sluoksniu.

Vėliau mokslininkai ne kartą Grenlandijos ledynuose matė šį retą gamtos reiškinį. Jie nustatė, kad tai labai smulkus paprastas dumblis, nebijantis šalčio ir sparčiai besidauginantis. Vėjas atneša vienaląsčio gemalą ant sniego, o po kelių valandų šis parausta. Dešimtis metrų nusidriekia ryškiai raudonas ruožas. Pasaulyje tokios spalvos dumblių yra daug - ir nuodingų, ir nekenksmingų [Raudonieji jūros dumbliai Chlamydomonas nivalis, nudažantys sniegą raudona spalva, yra labai gyvybingi ir, galbūt, galėtų išgyventi kitose planetose].

1583 m. Vokietijos Vilsnako bažnyčioje ant ostijų atsirado raudonų dėmių. Kraujas ant šventenybės! Jas nuplovė vandeniu, bet jų atsirado dar daugiau. Garsas apie "neregėtą stebuklą pasklido o miestą. Dvasininkai kaltę suvertė eretikams, kurie, atseit, pradūrę ostijas, kurios ėmė kraujuoti. Šimtai žmonių buvo sumušti, kai kuriuos sudegino ant laužų "dėl ryšio su piktosiomis dvasiomis".

1819 m. Italijoje netoli Padujos valstiečio kukurūzų sriuboje atsirado "raudonų dėmių". Po dienos "kraujo" atsirado kitame maiste. Neregėtas vaizdas išgąsdino žmones, pasklido gandai. "Stebuklą" išaiškino vietinis gydytojas, nustatęs, kad raudoną spalvą sukėlė raudoni mikrobai. Jis paėmė "gyvųjų dažų" ir padėjo ant maisto ... dvasininko namuose. Ir "doroje" vietoje atsirado dėmių. Taip pat jis parodė, kaip, sieros dūmais aprūkinus patalpą, jie žūsta.

Papildomai skaitykite: Ledynai kraujuoja senosiomis gyvybės formomis 

Šiaurės polius juda

Pasak Larry Newitt, Šiaurės magnetinis polius gali po 2004-ųjų palikti Kanadą persikeldamas į Šiaurės Aliaską ir kažkur po 500 m. nukeliaudamas į Rusiją. Jis kito dešimtmečius, tačiau jo dreifas ypač pagreitėjo paskutiniais metais. Per metus jis persikelia vidutiniškai o 6-25 mylias. Beje, Šiaurės magnetinis polius nesutampa su geografiniu ir yra nuo šio maždaug už 600 mylių.

Kadangi jis yra Atlanto vandenyne, mokslininkai jį gali aplankyti trumpu laiko tarpu pavasarį - kol ledai dar neištirpę ir galima nusileisti lėktuvu, bet jau nėra pernelyg šalta ir galima dirbti lauke. Jis buvo tikrinamas kartą per dešimtmetį, bet po 2001 m. apsilankymo nuspręsta tyrimą pakartoti 2003 m. dėl jo dreifo paspartėjimo.

Šiaurės polius pasiekiamas skrydžiu iš Resolute Bay, Kanados šiauriausios gyvenvietės (apie 200 gyventojų, kurių dauguma nešioja marškinėlius su užrašu "Resolute nėra pasaulio kraštas, bet iš čia galite jį pamatyti". Kartais čia apsilanko turistų, ieškančių poliarinių lokių ar Kalėdų senio. 1984 m. ekspedicijos metu prie Newitt priėjo jaunuolių pora, pasiprašiusi vykti Šiaurės polių. Paklausus kodėl, atsakė, kad ten nori pradėti kūdikį. Jų tada nepaėmė, bet kitos poros, pasisamdę nedidelius lėktuvėlius, pasiekė tą vietą ir pasistatė palapines. Jos tikėjo, kad ta vieta padidina vaisingumą.

Tačiau poliaus magnetinis laukas negali turėti žymaus poveikio žmonėms, tačiau būtų įdomu stebėti ten pradėtus vaikus. Gal jie galėtų būti Indigo vaikai?

Žemės magnetinį lauką kuria išsilydžiusios geležies srautai Žemės plutoje. Juos veikia Žemės sukimasis, tad poliai yra netoli ašigalių. Tačiau kartais poliai susikeičia - taip jau buvo prieš 780 tūkst. metų. Gauthier Hulot iš Paryžiaus Žemės mokslų instituto spėja, kad užfiksavo ankstyvuosius tokio pasikeitimo požymius.

"Orsted" palydovo duomenys rodo Pietų Afrikoje esančią didelę sritį su priešinga magnetinio lauko kryptimi. Ji plečiasi jau keli šimtai metų. Ji jau dabar magnetinį Žemės lauką susilpnino apie 10%.

Skaitykite Šiaurės Atlantida     


Priedai

Kalevala

Kalevala – epinė poema, kurią 19 a. iš suomių folkloro sudarė Elias Lönnrot'as. 1835 m. išleista pirmoji epo redakcija, kurią sudarė 32 runos ir apie 12000 eilučių. Pavadinimas gali reikšti „Kalevo žemes“. „Kalevalą“ sudaro runų ciklai apie suomių ir karelų epo herojus, kurių protėvis buvo Kalevas (išmintingąjį Veinemeiną, kalvį Ilmariną, Kulervą ir kt.). Epas pradedamas pasakojimu apie žemės, dangaus, šviesulių sutvėrimą bei kaip oro duktė pagimdo Veinemeiną, kuris apdirba žemę ir sėja miežius.

Senais, neatmenamais laikais, kai Saulė dar nedegė danguje, laukinė ir tuščia buvo žemė. Niekur nebuvo nei medelio, nei žolytės – aplink tik akmuo ir smėlis, smėlis ir akmuo. Ir jūra buvo taip pat negyva, kaip žemė. Ir dangus toks pat tuščias, kaip jūra. Jokia žuvelė neplaukiojo jūros gelmėse. Joks paukštelis savo sparnais netrikdė oro erdvės. Viskas buvo negyva – žemė, vanduo ir oras.

Liūdna pasidarė oro dukrai Ilmatarei jos oro tyruose ir sumanė ji nusileisti ant skaidrios jūros keteros. Bet vos Ilmatarė palietė snaudžiančius vandenis, kaip sujudo nejudri jūra. Iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų atskriejo pikti vėjai, pakilo putotos bangos. Audra mėtė Ilmatarę nuo keteros ant keteros, bangos įsuko ją ir nunešė plačiais jūrų keliais.

Jau nesidžiaugė ir Ilmatarė, kad dangaus erdvę pakeitė į neramią jūrą. Bet nepaliko ji putotos jūros. Neįveikė jos nei vėjai, nei bangos.

Bėgo metai. Jau įsižiebė danguje jauna Saulė, jau plaukė dangaus aukštybėje šviesus Mėnulis, suspindo aukso žvaigždės, iš snaudžiančių vandenų gelmės iškilo sausuma, o Ilmatarė vis dar bastėsi miglotomis jūros lygumomis.

Pažvelgė ji į vieną pusę, į kitą. Ir išvydo sausumą. Plaukia Ilmatarė šalia kranto, ir ten, kur mosteli ranka – atsiranda iškyšuliai, kur palenkia galvą – išsilenkia įlankos, kur akmenį paliečia ranka – sekluma, kur koja atsiremia į dugną – gili žuvinga duobė, lašišų buveinė. Sumėtė Ilmatarė aštrius kalnus, išraižė tarpeklius, išlygino žemės raukšles ir vėl išplaukė į savo valdas.

Praėjo dar 30 metų.Ir kai jie buvo besibaigią, gimė Ilmatarei sūnus Vjainemeinas. Greitos bangos jį pačiupo ir nunešė jūros srovėmis. Ilgai plaukė jis bangų valia, kol neatnešė prie nežinomos žemės kranto. Plikas, nesvetingas buvo krantas. Niekur nesimatė nei medelio, nei žolytės.

Stipriai įsikibo Vjainemeinas į bangų keteras, atsistojo ant kojų ir išlipo į sausumą. Jam švietė jauna Saulė, jaunas mėnulis spindėjo virš galvos, o septynžvaigždė Meška mokė gyvenimo išminties.

Sėkmės orbitos

Šiaurės įsisavinimas, jos resursų pajungimas ūkiui - šio šimtmečio Rusijos strateginis uždavinys. O telekomunikacijos - šiuolaikinės infrastruktūros pagrindas. Arktikos sąlygomis vienintelė galimybė - palydovinis ryšis per aukštomis elipsinėmis orbitomis (AEO) su apogėjumi Šiaurės pusrutulyje ("Molnija" tipo). Nuo šių orbitų įsisavinimo ir prasidėjo palydovinis ryšis. Nuo Baltijos iki Beringo sąsiaurio per kelis metus TSRS sukūrė "Orbita" tinklą, kuriame ryšiui naudotos 12 m skersmens antenos. Tačiau netrukus visame pasaulyje imta įsisavinti pusiaujo geostacionarias orbitas (GSO) ir AEO idėja primiršta. Tačiau už 55o platumos GSO signalus jau problemiška priimti dėl žemo kampo.

Eskimų kilmė
Hiperborėja Rusijoje
Sliedovikų magija
Dievų žemiškasis veidrodis
Kunigaikščio Gvidono valdos
Meru kalnas ir B. Tilakas
A. Barčenko: Emerikas Koloje
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Nežemiški senosios Indijos personažai
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Šinto ir japonų tikėjimai
Umai – lyginamoji charakteristika
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Senoji Indijos istorija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Ugnies kultas Rusijoje
Elohimų alchemija
Sniego karalienė
Šiaurės Atlantida
Raudonieji teosofai
Kai tokie keliai...