Po gulbės sparnu. Hyperborea. Vartiklis

Prie pat Murmansko yra sopka, ant kurios stovi Varno akmuo (seniau dar vadintas Varno akimi). Su varnu susijusių toponimų Kolos pusiasalyje gausu, iš jų stambiausi – Voronja upė ir netoli Seido ežero esantis Karnasutro (arba Karnasurto, saamių kalba, Varno) kalnas.

Siekiantis 3 m. aukštį, jis sudarytas iš trijų dalių ir labai primena Kaukazo dolmenus prie Malkos upės. Aplink Varno akmenį matomi dirbtiniai dariniai, lankais nusitęsiantys iki kitų dviejų gretimų riedulių – kažkuo iš tikro primenant akį. Įėjimas į ratą yra prieš vieną iš pagr. akmenų, primenančių stalą. Įėjimas ir stalas yra tiksliai iš vakarų į rytus – kaip šventykloje! Tad gali būti, kad tai altorius, ant kurio įduba gyvačiuke nuvingiuoja ta pačia kryptimi.

Dolmeno nuolydis yra 30 laipsnių, t.y. 1/12 apskritimo (tokia orientacija paplitus tarp daugelio Laplandijos seidų. Beje, seidais saamiai vadina ne tik garbinamus riedulius, paremtus mažais akmenimis – kojelėmis, ne tik neįprastos formos uolas, bet ir iš plokščių akmenų, beje, neseniai, tik 20 a., sukrautus bokštelius).

Dar 2003 m. balandžio mėn. Sankt-Peterburge VI generalinėje Šiaurės forumo asamblėjoje buvo priimtas sprendimas dėl 3-ių Tarptautinių poliarinių metų Rusijoje 2007-2008 m.

Viena galimų priežasčių - visuotinis atšilimas. Tiksliai neaišku, kokia jo priežastis - žmonių veikla ar, nors taip mano tik nedaugelis, tiesiog pasikartojantis gamtos reiškinys. Tačiau jis gali sukelti didelius pokyčius. Tarkim, jau tirpsta Arkties ir Antarktidos ledynai, todėl kyla vandens lygis, mažėjo jo sūrumas - todėl jis ims užšalti žemesnėje temperatūroje. Todėl keisis globalios vandens srovės, kas sukels visuotinius klimato pokyčius. Ir tikėtina, kad Šiaurėje gali susidaryti švelnesnės klimatinės sąlygos. Sumažės sąnaudos šildymui, lengvesnis bus įsisavinimas. Rusijai tai gali reikšti dirbamų žemių padidėjimą, taigi ji gali tapti svarbesniu grūdinių kultūrų (bei kitų žaliavų) tiekėju.

Dar 3-4 dešimtm. geologai pradėjo planingas žvalgybas ir atradimai ilgai neužtruko. Atrasti ir įsisavinti anglies, agrocheminių medžiagų, aukso, nikelio, vario, alavo, kiek vėliau platinos, deimantų, naftos ir dujų telkiniai. Kūrėsi stambios įmonės: 1932 m. "Apatitas", 1935 m. Norilsko kombinatas, 1938 m. "Severonikelis"...

Subyrėjus TSRS, vadovavo nekompetentingi vadovai. Tarkim, Gaidaras manė, kad rinkos sąlygos nereikalauja planingai įsisavinti Arkties. Sustabdytų šachtų jau neatnaujinsi! Infrastruktūra sunykusi. O juk ten randasi per 80% Rusijos naudingų iškasenų klodų. Dabar Rusija vėl atkreipia dėmesį į Arkties šelfo įsisavinimą, tačiau dar nežino, kaip tai padaryti techniškai ir ekonomiškai.

Negyvenama Axel Heilberg'o sala yra keista vieta. Į šiaurę nuo žemyno, Kanadoje - mylios akmenų, ledo, kažkiek samanų ir daugybė fosilijų. Jos rodo, kad prieš kokius 45 mln. metų ji buvo apaugusi raudonmedžių (metasekvojų) mišku. Tada joje turėjo būti pusiaujo šiluma ir drėgmė. Augalai negali išgyventi sąlygomis, kai 4 mėn. trunka diena, ir 4 mėn. naktis.

Spėjama, kad gali būti, kas salą pasiekdavo šilti vandenys nuo pusiaujo (tai leidžia spėti Jahren of Johns atlikti deguonies ir vandenilio izotopų tyrimai). Tik štai, - kaip medžiai galėjo augti nesant pakankamai Saulės šviesos, nes sala ten pat (t.y. netoli Šiaurės poliaus, kai tėra tik 4 šviesūs mėnesiai per metus) tebebuvo ir prieš 45 mln. m. – mūsų laikais tokių medžių nėra...

Beje, salos nejūrinių nuosėdų sluoksnyje rastas ir pleziozauro dantis iš vėlyvojo kreidos laikotarpio (laikomas artimiausiu elasmosaurams). Tuo metu vidutinė metinė temperatūra buvo per 14^oC.

19 a. karinis burlaivis plaukė pro tuščius Grenlandijos krantus. Visur akinančiai spindėjo baltas sniegas. Staiga budintis jūreivis suriko:
- Sniegas! Žiūrėkite, raudonas sniegas!

Į dešinę nuo laivo dviejų uolų tarpeklyje matėsi ryškiai raudonas ruožas. Jūreiviai nežinojo, ką ir begalvoti - sutrikę ir išblyškę žvelgdami į klaikų nematytą sniegą. Kai kurie ragino grįžti atgal, nes galima sutikti dar baisesnių dalykų. Bet kapitonas nurodė valtele nuplaukti iki kranto ir pasižiūrėti. Po dešimties minučių jūreiviai vadovaujami vyresniojo karininko išlipo ant pakrantės uolų. Paaiškėjo, kad ten paprastas sniegas padengtas plonu raudonų nuosėdų sluoksniu.

Vėliau mokslininkai ne kartą Grenlandijos ledynuose matė šį retą gamtos reiškinį. Jie nustatė, kad tai labai smulkus paprastas dumblis, nebijantis šalčio ir sparčiai besidauginantis. Vėjas atneša vienaląsčio gemalą ant sniego, o po kelių valandų šis parausta. Dešimtis metrų nusidriekia ryškiai raudonas ruožas. Pasaulyje tokios spalvos dumblių yra daug - ir nuodingų, ir nekenksmingų [Raudonieji jūros dumbliai Chlamydomonas nivalis, nudažantys sniegą raudona spalva, yra labai gyvybingi ir, galbūt, galėtų išgyventi kitose planetose ar net keliauti kosmosu prisikabinę prie kometų].

1583 m. Vokietijos Vilsnako bažnyčioje ant ostijų atsirado raudonų dėmių. Kraujas ant šventenybės! Jas nuplovė vandeniu, bet jų atsirado dar daugiau. Garsas apie „neregėtą stebuklą“ pasklido o miestą. Dvasininkai kaltę suvertė eretikams, kurie, atseit, pradūrę ostijas, kurios ėmė kraujuoti. Šimtai žmonių buvo sumušti, kai kuriuos sudegino ant laužų „dėl ryšio su piktosiomis dvasiomis“.

1819 m. Italijoje netoli Padujos valstiečio kukurūzų sriuboje atsirado „raudonų dėmių“. Po dienos „kraujo" atsirado kitame maiste. Neregėtas vaizdas išgąsdino žmones, pasklido gandai. „Stebuklą“ išaiškino vietinis gydytojas, nustatęs, kad raudoną spalvą sukėlė raudoni mikrobai. Jis paėmė „gyvųjų dažų“ ir padėjo ant maisto ... dvasininko namuose. Ir „doroje“ vietoje atsirado dėmių. Taip pat jis parodė, kaip, sieros dūmais aprūkinus patalpą, jie žūsta.

Pasak Larry Newitt'o, Šiaurės magnetinis polius gali po 2004-ųjų palikti Kanadą persikeldamas į Šiaurės Aliaską ir kažkur po 500 m. nukeliaudamas į Rusiją. Jis kito dešimtmečius, tačiau jo dreifas ypač pagreitėjo paskutiniais metais. Per metus jis persikelia vidutiniškai o 6-25 mylias. Beje, Šiaurės magnetinis polius nesutampa su geografiniu ir yra nuo šio maždaug už 600 mylių.

Kadangi jis yra Atlanto vandenyne, mokslininkai jį gali aplankyti trumpu laiko tarpu pavasarį - kol ledai dar neištirpę ir galima nusileisti lėktuvu, bet jau nėra pernelyg šalta ir galima dirbti lauke. Jis buvo tikrinamas kartą per dešimtmetį, bet po 2001 m. apsilankymo nuspręsta tyrimą pakartoti 2003 m. dėl jo dreifo paspartėjimo.

Šiaurės polius pasiekiamas skrydžiu iš Resolute Bay, Kanados šiauriausios gyvenvietės (apie 200 gyventojų, kurių dauguma nešioja marškinėlius su užrašu „Resolute nėra pasaulio kraštas, bet iš čia galite jį pamatyti“. Kartais čia apsilanko turistų, ieškančių poliarinių lokių ar Kalėdų senio. 1984 m. ekspedicijos metu prie Newitt priėjo jaunuolių pora, pasiprašiusi vykti Šiaurės polių. Paklausus kodėl, atsakė, kad ten nori pradėti kūdikį. Jų tada nepaėmė, bet kitos poros, pasisamdę nedidelius lėktuvėlius, pasiekė tą vietą ir pasistatė palapines. Jos tikėjo, kad ta vieta padidina vaisingumą.

Tačiau poliaus magnetinis laukas negali turėti žymaus poveikio žmonėms, tačiau būtų įdomu stebėti ten pradėtus vaikus. Gal jie galėtų būti Indigo vaikai?

Žemės magnetinį lauką kuria išsilydžiusios geležies srautai Žemės plutoje. Juos veikia Žemės sukimasis, tad poliai yra netoli ašigalių. Tačiau kartais poliai susikeičia - taip jau buvo prieš 780 tūkst. metų. Gauthier Hulot'as iš Paryžiaus Žemės mokslų instituto spėja, kad užfiksavo ankstyvuosius tokio pasikeitimo požymius.

„Orsted“ palydovo duomenys rodo Pietų Afrikoje esančią didelę sritį su priešinga magnetinio lauko kryptimi. Ji plečiasi jau keli šimtai metų. Ji jau dabar magnetinį Žemės lauką susilpnino apie 10%.

^*) Gerardas Merkatorius (Gerardus Mercator, 1512-1594) - flamandų geografas ir kartografas, kosmografas, teologas ir filosofas, žinomas ir kaip gaublių gamintojas. 1544 m. Merkatorius išleido 15 lapų Europos žemėlapį, o 1569 m. išleido veikalą „Chronologia“ apie kartografinius ir astronominius darbus. Tada Merkatorius per 3 metus paruošė naują Europos žemėlapį, 1578 m. sudarė graviruotą žemėlapį Ptolemėjaus „Geografijos“ naujam leidimui. Vėliau atsidėjo „Atlaso“ gamybai: pirmoji jo dalis su 51 Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos žemėlapiu išleista 1585 m., antra – 23 Italijos ir Graikijos žemėlapiai išleista 1590 m., o trečią dalį, kurią sudarė 36 Britų salų žemėlapiai 1595 m., po Gerardo Merkatoriaus mirties, išleido jo sūnus. Jis pirmasis pasiūlė įvairios paskirties žemėlapių sudarymui naudoti skirtingas projekcijas.

^**) Nikolajus Kliujevas (1884-1937) – valstietiškos kilmės rusų poetas, įtakotas simbolizmo, rusų nacionalizmo ir folkloro, rusų „Sidabrinio amžiaus“ portų atstovas. Pirmieji eilėraščiai išspausdinti 1904 m., o pirmas rinkinys „Pušų sąskambis“ išleistas 1911 m. Buvo homoseksualas, kas atsispindėjo ir jo to meto kūryboje. Po Spalio revoliucijos, ja greitai nusivilia; jo poezijoje pasirodo Rusijos, o ir paties poeto žūties motyvai (tai ypač ryšku vėlesniame eilėraštyje „Rauda dėl Jesenino“, 1927). Berlyno leidykloje išleidžia 3 rinkinius, o vėliau jo knygos aršiai kritikuojamos. Viena iškilesnių „naujosios valstietijos“ poemų - „Degėsiai“ (1928), kurioje, beje stalinistai įžvelgė pamfletą apie priverstinę kolektvizaciją. Nuo 1933 m. imamas suiminėti ir galiausiai nuteisiamas sušaudyti „už dalyvavimą bažnytinėje kontrrevoliucinėje organizacijoje“ (kurios, beje, net nebuvo); reabilituotas 1960-ais.

Kalevala – epinė poema, kurią 19 a. iš suomių folkloro sudarė Elias Lönnrot'as. 1835 m. išleista pirmoji epo redakcija, kurią sudarė 32 runos ir apie 12000 eilučių. Pavadinimas gali reikšti „Kalevo žemes“. „Kalevalą“ sudaro runų ciklai apie suomių ir karelų epo herojus, kurių protėvis buvo Kalevas (išmintingąjį Veinemeiną, kalvį Ilmariną, Kulervą ir kt.). Epas pradedamas pasakojimu apie žemės, dangaus, šviesulių sutvėrimą bei kaip oro duktė pagimdo Veinemeiną, kuris apdirba žemę ir sėja miežius.

Senais, neatmenamais laikais, kai Saulė dar nedegė danguje, laukinė ir tuščia buvo žemė. Niekur nebuvo nei medelio, nei žolytės – aplink tik akmuo ir smėlis, smėlis ir akmuo. Ir jūra buvo taip pat negyva, kaip žemė. Ir dangus toks pat tuščias, kaip jūra. Jokia žuvelė neplaukiojo jūros gelmėse. Joks paukštelis savo sparnais netrikdė oro erdvės. Viskas buvo negyva – žemė, vanduo ir oras.

Liūdna pasidarė oro dukrai Ilmatarei jos oro tyruose ir sumanė ji nusileisti ant skaidrios jūros keteros. Bet vos Ilmatarė palietė snaudžiančius vandenis, kaip sujudo nejudri jūra. Iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų atskriejo pikti vėjai, pakilo putotos bangos. Audra mėtė Ilmatarę nuo keteros ant keteros, bangos įsuko ją ir nunešė plačiais jūrų keliais.

Jau nesidžiaugė ir Ilmatarė, kad dangaus erdvę pakeitė į neramią jūrą. Bet nepaliko ji putotos jūros. Neįveikė jos nei vėjai, nei bangos.

Bėgo metai. Jau įsižiebė danguje jauna Saulė, jau plaukė dangaus aukštybėje šviesus Mėnulis, suspindo aukso žvaigždės, iš snaudžiančių vandenų gelmės iškilo sausuma, o Ilmatarė vis dar bastėsi miglotomis jūros lygumomis.

Pažvelgė ji į vieną pusę, į kitą. Ir išvydo sausumą. Plaukia Ilmatarė šalia kranto, ir ten, kur mosteli ranka – atsiranda iškyšuliai, kur palenkia galvą – išsilenkia įlankos, kur akmenį paliečia ranka – sekluma, kur koja atsiremia į dugną – gili žuvinga duobė, lašišų buveinė. Sumėtė Ilmatarė aštrius kalnus, išraižė tarpeklius, išlygino žemės raukšles ir vėl išplaukė į savo valdas.

Praėjo dar 30 metų.Ir kai jie buvo besibaigią, gimė Ilmatarei sūnus Vjainemeinas. Greitos bangos jį pačiupo ir nunešė jūros srovėmis. Ilgai plaukė jis bangų valia, kol neatnešė prie nežinomos žemės kranto. Plikas, nesvetingas buvo krantas. Niekur nesimatė nei medelio, nei žolytės.

Stipriai įsikibo Vjainemeinas į bangų keteras, atsistojo ant kojų ir išlipo į sausumą. Jam švietė jauna Saulė, jaunas mėnulis spindėjo virš galvos, o septynžvaigždė Meška mokė gyvenimo išminties.

Šiaurės įsisavinimas, jos resursų pajungimas ūkiui - šio šimtmečio Rusijos strateginis uždavinys. O telekomunikacijos - šiuolaikinės infrastruktūros pagrindas. Arktikos sąlygomis vienintelė galimybė - palydovinis ryšis per aukštomis elipsinėmis orbitomis (AEO) su apogėjumi Šiaurės pusrutulyje („Molnija“ tipo). Nuo šių orbitų įsisavinimo ir prasidėjo palydovinis ryšis. Nuo Baltijos iki Beringo sąsiaurio per kelis metus TSRS sukūrė „Orbita“ tinklą, kuriame ryšiui naudotos 12 m skersmens antenos. Tačiau netrukus visame pasaulyje imta įsisavinti pusiaujo geostacionarias orbitas (GSO) ir AEO idėja primiršta. Tačiau už 55^o platumos GSO signalus jau problemiška priimti dėl žemo kampo.