Gilgamešo-Muromeco sugretinimai

Tačiau tada privalėtų būti ir bendras pagrindinis Gilgamešo-Muromeco priešas. Ir tikrai – tai Chuvava (naująja asirų kalba – Chumbaba), kedrų miško saugotojas. Gilgamešo palydovai kerta medžių šakas – tai kartu ir Chuvavos rankos. Tačiau Rusijoje kedrai neaugo. Čia reikia ieškoti kitokių medžių, tačiau tokių pat galingų ir svarbių, kaip Libano kedrai. Ir tai būtų ąžuolas. O kas ten toks sėdėjo ant trijų-devynerių (dvylikos) ąžuolų? Ogi Lakštingala-Galvažudys! Ilja įveikia jį, sužeidęs dešinę akį. Tada pasakojimuose jis dažnai sukapojamas į dalis ir sudeginamas. O kapojimas (šakų) – ir šumerų mito motyvas.

Žinoma tokia priebalsių kaita: h-š-s. Yra paralelių su islandais ir germanais. Tad rusiškai tas vardas galėjo skambėti taip Suvava, kuris galėjo virsti ir į rusams suprantamesnį Solovey (Lakštingala).

Pagrindinis Lakštingalos ginklas – galiūno švilpimas, baimę įvarantis visai gyvasčiai. O šumerų-akadų Chuvava, kad gąsdintų žmones ir saugotų girią, turėjo gerklę kaip dievo ir kvėpavimą ir balsą, tarsi audra. Ir vėl sutapimas.

Gilioje senovėje švilpimas naudotas informacijos perdavimui dideliais atstumais. Dar gana neseniai tokie reliktai užfiksuoti Kanarų salose, Ispanijoje, rytų Turkijoje, Užkaukazėje. Čia, Kuškejo gyvenvietėje, dar ir dabar kai kas gali pademonstruoti tą nepaprastą paukščių kalbą (o gyvenvietės pavadinimas ir reiškia – Paukščių kaimas). Švilpimas girdisi už kelių kilometrų. O paminėjimus apie švilpimo kalbą galima rasti senovės raštuose, kur jinai siejama su tuo rajonu.

Graikas Ksenofontas (apie 430-355 m. pr.m.e.) rašė apie mosinikus, įvaldžiusius tą meną. Jų tėvynė – netoli nuo Šumero šiaurinių sričių. Jiems giminingi moschai, kuriuos rytų autoriai vadino muškais. Ir dabar prisiminkime svarbų elementą: Lakštingala buvo užtvėręs kelią į Kijevą. O kokį kelią užtvėrę laikė muškai (moschai)? Ogi iš rytų, iš Asirijos ir buvusio Šumero, į vakarus, Mažosios Azijos Kue (Kaue) šalį. Ir gali būti, kad Kue galima būtų tapatinti su gerokai vėlesniu Kijevu, įsikūrusiu prie Dniepro. Juk ir prasmė panaši – karališkas miestas.

O štai keista, kaip galėtų atrodyti, citata iš senovinio „Rusų istorijos branduolio“ leidimo:
„Rusų tautos pradžioje nesivadino kaip dabar – rusais, o nuo savo protėvio Mosocho Jafetovičiaus [vardo vadinosi] moschais, mosochais, mosechais, ... mosenais“.

O štai senovės slavų gentys buvo pasistačiusios daugybę medinių tvirtovių, kurių liekanas randa archeologai. Štai kodėl Lakštingala sėdėjo ant dvylikos ąžuolų – tai apibendrinantis vaizdinys. Tai visai tikėtina, kad legenda apie galiūną Ilją Muromecą yra paremta šumerų mitu apie Gilgamešą.

Gilgamešo epas
Puškinui skirta šventė
Ugnies kultas Rusijoje
Lenino mauzoliejaus mistika
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Tikroji varlės-karalienės istorija
Patristinės elgsenos paplitimas
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Umai – lyginamoji charakteristika
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Kunigaikščio Gvidono valdos
Užsieniečiai apie Rusiją
Tvanas Gilgamešo epe
Slaptasis kazokų ginklas
Rusija: taikinys tinkle
Po gulbės sparnu
Stalinas ir NSO
Eurazijos pagrindai
Vartiklio naujienos