Lenino mauzoliejaus mistika. Vartiklis

Pagal dokumentus, Vladimiras Iljičius Leninas mirė Gorkuose 1924 m. sausio 21 d. 18 val. 50 min. Jau 22 valandą Kremliuje, dalyvaujant Džeržinskiui¹⁾, Kuibyševui, Avanesovui, Enukidzei, Jaroslavskiui ir kt., įvyko pasitarimas aptariant laidotuves. CK skubus plenumas patvirtino pirmuosius veiksmus. 3 val. 30 min. nakties įvyko CIK posėdyje išrinkta komisija laidotuvėms, kurios pirmininku paskyrė F. Dzeržinskį. 4 val. skulptorius Merkurovas²⁾ padarė gipsinę Lenino veido ir rankų kopiją. Vidurdienį patologinės anatomijos profesorius Abrikosovas³⁾ balzamavo kūną.

Sausio 26 d. prasidėjo Visos Sąjungos Tarybų II suvažiavimas, kuriame buvo priimtas ir nutarimas dėl kapo Lenino kūnui pastatymo – tačiau tai nebuvo kalba apie mauzoliejaus Maskvos centre pastatymą. Buvo nuspręsta tik apie laikiną balzamuoto kūno panaudojimą laidotuvėms. Project of Lenin Tomb

Ir tada įvyko nesuprantamas dalykas. Bonč-Brujevičius savo prisiminimuose rašo: „1924 m. sausio 23 d. ryte, vienuoliktą valandą surengiau pirmą susirinkimų specialistų dėl kapo pastatymo Vladimirui Iljičiui, kurį laidoti buvo nuspręsta Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos, o virš kapo pastatyti Mauzoliejų“.

Architektas Aleksejus Ščusevas⁴⁾ praneša, kad gavo užduotį suprojektuoti ir pastatyti laikiną mauzoliejų naktį iš sausio 23-os į 24-ą, o jau sausio 24 d. ryte projekto eskizas atseit buvo patvirtintas, o be to ir valstybinės komisijos. Bonč-Brujevičius tuo pačiu priduria, kad skubios mauzoliejaus statybos metu nebuvo rašomi jokie protokolai, o statinys užbaigtas vos per 4 dienas.

Vėlesni tarybiniai šaltiniai ta tema pranešė, kad vien tik sausio 23-25 dienomis buvo gauta tūkstančiai laiškų ir telegramų su darbininkų prašymais įamžinti Lenino kūną. Ir tuo pačiu sausio 27 d. TSRS telegrafo agentūros pranešė: „Atsistokite, draugai, Iljičių nuleidžia į kapą!“ – ir nė žodžio oficialiame pranešime apie mauzoliejų.

Todėl kyla mintis, kad Lenino kūno išsaugojimas kilo labai nedidelės grupės rate dar iki revoliucijos vado mirties, o visuomenei ji pateikta atbuline data – ir kaip pačios visuomenės noras.

Prof. Abrikosovas laikė kovą už kūno išsaugojimą beviltiška, nes ant jo atsirado pigmentacija ir prasidėjo audinių išdžiūvimo procesas. Jis sakė, kad mokslas neturi kūno išsaugojimo ilgam laikui metodų. Jenukidzė oficialiai pareiškė, kad iš Lenino kūno nesiruošia daryti „galios“ (moščj). Nadiežda Krupskaja ir Klimensas Vorošilovas taip pat kalbėjo apie tokio dalyko neleistinumą.

Ir tada įsiterpia Dzeržinskis įsiterpia į įvykius su pasiūlymu panaudoti šiuolaikinį mokslą. 1924 m. vasario 4 d. Leonidas Krasinas pasiūlo panaudoti žemų temperatūrų metodą. Pagal jo projektą į sarkofagą su kūnu turėjo būti tiekiamas šaltas oras.

Tačiau tas projektas buvo atmestas. 1924 m. kovo 26 d. prasideda mumifikacija pagal metodą, apie kurį Rusijoje numanė tik miglotai, iš fragmentiškų apie Egipto faraonų mumijas. Pasirinkimą nulėmė, matyt, susižavėjusių žurnalistų reportažai apie Tutanhamono kapo atkasimą, įvykusį prieš 15 mėn. Body of Lenin at Tomb

Į laikiną iš lentų pastatytą mauzoliejų nusileidžia trise: patologoanatomas Vladimiras Vorobjovas, biochemikas Borisas Žbarskis ir anatominio teatro prozektorius Šabadašas. O apie jų darbą su kūnu nieko nežinoma, tačiau pagrindinė techninė idėja priklausė Zbarskiui, o kiti teatliko anatomines manipuliacijas.

Iki gegužės 26 d. viskas buvo pabaigta ir XIII suvažiavimo delegatai aplankė mauzoliejų. Lenino brolis Dmitrijus Uljanovas išbėgo aplankęs afekto būsenoje sušukdamas: „Dabar nieko negaliu pasakyti, esu stipriai sujaudintas! Jis guli toksai, kokį mačiauiškart po mirties! “

Ir tai buvo tiesa. Nepaisant ankstesnių pranešimų apie prasidėjusį kūno irimą, kūnas, praėjus 4 mėn., tapo šviežesnis ir pajaunėjo. Sveikatos apsaugos narkomas Semaško paskelbė valstybinės komisijos aktą: „Bendra išvaizda gerokai pagerėjo lyginant su tuo, kas buvo iki balzamuojant, ir gerokai priartėjo prie neseniai mirusių išvaizdos“.

Visa tai kelia nuojautą apie kažkokią paslaptį. Tyrinėtojas V. Avdejevas parodė, kad manipuliacijų, kurias patyrė Lenino kūnas, ideologiniai pagrindai buvo išdėstyti žydų kilmės biologo Pauliaus Kamerero knygoje „Mirtis ir nemirtingumas“, šviesą išvydusią Vienoje 1923 m. vasarį. Po Lenino mirties autorių iškart pakvietė į Rusiją. Šio „parabiologo“ knygoje daugybė okultinių terminų, tame tarpe siekiančių ir senovės Egipto magiją.

Didžioji tarybinė enciklopedija Kamererui skyrė įspūdingą giriamąjį straipsnį, rusų kalba išleistos 5-ios jo knygos. Ir tai nenuostabu, nes jos artimos Bogdanovo idėjoms, jau tapusioms naujos ideologijos kertiniais akmenimis. Pvz., knygoje „Asmeninio gyvenimo atjauninimas ir pratęsimas“ nuodugniai aptariamas neseniai mirusių asmenų lyties organų persodinimas atjauninimo tikslais.

Tačiau įdomiausia knyga tebėra „Mirtis ir nemirtingumas“, rusų kalba išleista 1925 m. Ji prasideda teiginiu „apie mirtį ir jos viltį teikiančia šviesiąja puse – organiniu nemirtingumu“, kuris suprantamas kaip gyvųjų ir mirusių ląstelių sugyvenimą (t.p. žr. apie amžiną jaunystę >>>>> ). Akademikas J. Lopuchinas knygoje „V.I. Lenino liga, mirtis ir balzamavimas“ (1997) nesupranta: kūną skrodusi komisija padarė neįprastą išvadą: „susidėvėjimo sklerozė“. Tačiau būtent Kamerero knygoje sutinkame tokį terminą, kuriuo prasideda letalinės baigties priežasčių išvardijimas. Toliau nagrinėjami žmogaus veiklos procesai pašalinus smegenis – o juk ir Leninas mauzoliejuje be smegenų. Didelę svarbą Kamereras skyrė atskirų smegenų dalių pašalinimui ir galimą poveikį organizmo veiklai.

Pažymėtinas ir fragmentas, aiškinantis, kad „irimo produktus būtina išvesti į paviršių“, o jie sukelia aplinkinių gyventojų gyvybiškumo sumažėjimą. Tad išsaugant mirusį kūną privalo susidaryti irimo produktai. Mauzoliejaus lankytojai fiziškai, biologiškai ir okultiškai tapdavo tų produktų nešėjais, per kuriuos juos „išvesdavo į išorę“, palaikydami vado kūno būklę. Ir galiausiai, skyriuje „Rasių ir rūšių mirtis“ perteikiami metafiziniai organinio nemirtingumo koncepcijos principai: „Jei rūšių išmirimą pripažinsim viena iš mirties formų, kuri, kaip aukščiausia kategorija apima atskirus mirties atvejus, tai turime pripažinti ir žemesniąsias individualios mirties pakopas už mažus periodinis nuskaičiavimus, kurie verčia dalimis apmirti kūnui, kol galutinai neišsemiamas jo sugebėjimas gyventi“. Taigi, atvirai pareiškiama, kad organinis kūno nemirtingumas įmanomas tik visos tautos kaina. Tame ir yra, apibendrinant visus Kamerero teiginius, tikroji Lenino mumijos prasmė. Siurbti tautos gyvybinius syvus, kad būtų išlaikomas mumifikuotas mirusysis.

Lopuchino paskaičiavimu Lenino mauzoliejų aplankė virš 70 mln. žmonių, užtikrinusių šios okultinės- nekrofilinės sistemos funkcionavimą. Kamereras sakė, kad „irimo produktai“ neigiamai veikia aplinkinius gyventojus. Ir tikrai, tarybinės visuomenės gyvenimas tai vaizdžiai iliustruoja – tokia „šventenybė“ skatina degradaciją.

Lopachinas nurodo dar du įdomius faktus. Pirma, Lenino kūną skrodė slapta tam nepritaikytoje patalpoje, tam tikslui sustūmę du stalus, užklotus klijuote, kad tikrai gali reikšti tiek tikrų mirties priežasčių nuslėpimą, tiek galimų magiškų manipuliacijų su kūnu galimybę. Antra, visai nesuprantamai iš ligos istorijos Kremlin and Mausoleum of Lenin

dingo visi gausūs kraujo tyrimai. O kraujas, kaip tvirtino Bogdanovas-Malinovskis, yra pagrindiniu gyvybinių procesų indikatoriumi ir neatsitiktinai jo vaidmuo ypatingai svarbus įvairių okultinių apeigų metu.

Pabandykime apibendrinti. Zbarskis, panaudodamas kažkokį paslaptingą biocheminį metodą, matyt žinomą ir Kamererui, atlieka kūno atjauninimą. Jam asistuoja žmogus su keista pavarde, Šabadašas. Savo daug kartų išleistoje knygoje „Lenino mauzoliejus“ Zbarskis su pasididžiavimu rašo: „Pas egiptiečius ir finikiečius balzamavimu užsiimdavo ypatingi žmonės, sudarę atskirą kastą ir laikę paslaptyje savo balzamavimo metodus“. Taigi, autorius tai ypatingai kastai priskiria ir save – kaip raudonojo vado laidojimo kulto vyriausiąjį žynį. Ta tema V. Avdejevas rašo: „Kyla analogija su senovės Egipto praktika, kur faraono mumija buvo okultiniu šaltiniu, perduodančiu tautai tą galią, kurią jis turėjo gyvas būdamas (atskiru atveju, specialus žynys kontroliavo valdovo vaisingumo funkcijas. Joms susilpnėjus, jį nuversdavo, nes nevaisingumas galėjo persiduoti visai šaliai). Priešingai, Lenino, kuris gyvas būdamas sirgo daugeliu nemalonių ligų, mumija yra tautos degradacijos šaltiniu, ypač per mauzoliejų praeinant didelėms žmonių masėms“.

Galbūt, panašios mintys paskatino ir kalbas apie mauzoliejaus uždarymą. O gal tai tiesiog dėl V. Lenino mumijos būklės?

Po Lenino mirties iš 13-os Rusijos gubernijų atvežė 13 akmenų. Juose iškalė užrašus ivritu ir padėjo į pamatus būsimam mauzoliejui. Tai atliko 5 žmonių brigada. Atlikę darbą, jie susiskaičiavo pinigėlius ir patraukė į Palestiną – dar didesnio pamato padėjimui. Kam sionistai įkūrė Izraelio valstybę? Kam pragmatiškai tautai kankintis priešų apsuptyje? Tik dėl kažkokio iracionalaus tikslo... Tai pamatas „trečiajai Šventyklai“... Visas pasaulis – „Didžiojo Architekto“ statybų aikštelė!

Politika visad remiasi mistika – ir šioji kartais nekaip kvepia... Kai rausė įšalusią žemę po Lenino mauzoliejumi, pažeidė kanalizaciją, išsiveržė nešvarumai. Tada patriarchas Tichonas ir pasakė: pagal kūną ir smarvė.

¹⁾ Feliksas Dzeržinskis (1877-1926) – revoliucionierius, bolševikas, TSRS ir KP aktyvus veikėjas, kilęs iš LDK bajorų Samsonų giminės. Vaikystę ir jaunystę iki 1898 m. praleido Lietuvoje, kur už revoliucinę veiklą buvo pasodintas į kalėjimą. Vėliau kalėjo Varšuvos ir kt. kalėjimuose – viso per 10 m. Bolševikas nuo 1903 m. Nuo 1917 m. buvo ČK („čekistų“, Ypatingoji komisija) vadovu; vėliau – GPU, Vidaus reikalų, Susisiekimo komisaru. Buvo raudonojo teroro šalininku, redagavo žurnalą „Raudonasis teroras“. Raudonąjį terorą apibūdino kaip „revoliucijos priešų bauginimą, suėmimus ir naikinimą jų klasinės priklausomybės arba vaidmens laikotarpiu iki revoliucijos principu“.

²⁾ Sergejus Merkurovas (1881—1952) – graikų-armėnų kilmės tarybinis skulptorius monumentalistas, begalės paminklų Leninui (didžiausias - Dubnoje) ir Stalinui, paminklų iškiliems sovietų veikėjams autorius. Kūryboje panaudodavo ir mąstymo motyvus (paminklas F. Dostojevskiui, 1911-13). Iki meno lygio išvystė pomirtinės kaukės techniką; Lenino, N. Krupskajos, F. Dzeržinskio, M. Gorkio, V. Majakovskio, L. Tolstojaus ir A. Tolstojaus, Kl. Cetkin, K. Ciolkovskio, M. Bulgakovo ir kt. pomirtinių kaukių autorius.
Gyvenime buvo laisvamanis ir išskirtinė asmenybė. Jo pusbroliu buvo G. Gurdžijevas.

³⁾ Aleksejus Abrikosovas (1875-1955) – rusų patologas, Rusijos MA narys (nuo 1939). Spausdino straipsnius daugiausia apie plaučių tuberkuliozę, simpatinių nervų mazgų patologinę anatomiją (šio tipo neoplazma pavadinta „Abrikosovo auglys“), raumenų neoplazmas, alergijos morfologiją, sepsį. Pagarsėjo tuo, kad nustatė Lenino mirties priežastį ir balzamavo jo kūną (1924).
Jo sūnus Aleksejus Abrikosovas tapo teorinės fizikos specialistu ir gavo Nobelio premiją (2003).

⁴⁾ Aleksejus Ščusevas (1873-1949) – rusų architektas, kurio darbai gali būti nagrinėjami kaip jungtis tarp imperinės Rusijos revivalistinės architektūros ir stalininio stiliaus. Gimęs Moldavijos dvarininkų šeimoje. Iki revoliucijos suprojektavo keletą geležinkelio stočių pastatų (tame tarpe – Kazanės stotį Maskvoje). Po revoliucijos vadovavo „Naujosios Maskvos“ plano sukūrimui (1918-23)., kurį aštriai sukritikavo, tad tik Lenino mauzoliejaus (1924-30) statyba padėjo jam išvengti represijų. Jo projektu buvo ir viešbutis „Maskva“ (1932-35), tapęs pirmuoju stambiu tarybiniu viešbučiu. 1934 m. buvo nuspręsta perkelti Mokslų akademiją iš Leningrado į Maskvą. Tam reikėjo 40-mt naujų pastatų ir projektą laimėjo A. Ščusevas, tačiau dauguma statinių buvo užbaigta tik po karo. Nuo 1945 m. vadovavo savo sukurtam Rusų architektūros muziejui ir užsiiminėjo sugriautų miestų atstatymu.