Žygis prieš intelektą  

„Ar turi teisę svajoti marksistas?“ - 20 a. pradžioje parūpo V. Leninui.  

Ir nesuprantama, kaip Rusijoje tarp jaunimo (jau gimusių byrant TSRS) susiformavo keistas požiūris į tarybinį laikotarpį. Jie nuoširdžiai tiki, kad tada buvo viskas beveik kaip dabar, tik turėta stipri armija, Putler is future of Stalin pasididžiavimas savo galinga šalimi, kurią gerbė visas pasaulis. Tada atėjo blogiukai Gorbačiovas su Jelcinu ir dirbtinai sukėlė būtiniausių prekių deficitą – tiesiogine prasme plėšė ešelonus, vykstančius į badaujančius miestus. Tai sukėlė krizę, žmonės paliko gamyklas ir fabrikus, TSRS subyrėjo.

Ir viskas todėl, kad šie geltonsnapiai neturi nė mažiausio supratimo, ką reiškė gyventi totalinio autoritarizmo žalyje, kai buvo slopinamos bet kokios asmenybės apraiškos. Tais laikais tarybinė propaganda paveikdavo ir nemažai Vakarų intelektualų, kai kurie netgi atvažiuodavo gyventi čia – čia greitai išvysdavo savo suklydimų mąstą.

Ir toks požiūris ypač aktualus ir reikšmingas, atsižvelgiant į naujas imperialistines Rusijos užmačias – dabar Krymas, Ukraina, o rytoj? Ir visa tai bus pateisinama – ne tik nukriošusių „veteranų“, bet ir „jaunosios kartos“.

Stalinas tikrai buvo nuoširdus Lenino pasekėjas, tačiau nesugebėjimas pakilti iki tikrojo mąstytojo lygio stumtelėjo „Didįjį vadą“ gyvąją filosofiją paversti memorialu – po 4-ojo dešimtmečio nebuvo galima suabejoti jokia Lenino išsakyta idėja. Jis vis tik sugebėjo sudėtingą marksistinės-lenininės filosofijos aparatą pritaikyti savo gana primityviai sampratai – ir taip sukurti savąją materializmo versiją. Galiausiai stalininis materializmo variantas virto religija, kuri, savo reakcingumo dėka, ėmė rauti bet kokius naujovių ūglius. Ir galiausiai, dėl savo ideologinio nelankstumo, tarybinis socializmas patyrė nesėkmę.

Dabartyje vyrauja nuomonė, kad mokslininkai galėjo būti potencialia politine opozicija. Tačiau iš tikro, tarybinių mokslininkų smarkiai nesiskyrė nuo stalinistų pasaulėžiūros srityje: jie pripažino pozityvizmą ir dialektinį materializmą, netikėjo Dievu, pripažino pasaulio pertvarką ir tikėjo moksliniu-techniniu progresu. Tačiau Stalinas mokslininkuose įžvelgė būtent potencialius pasikėsintojus į pasaulėžiūrą.

Memorialinis materializmas

K. Markso sukurto dialektinio materializmo sampratą lengviausia suprasti paskaičius Lenino straipsnius:
„Marksizmas – Markso požiūrio ir mokymo sistema. Marksas buvo trijų idėjinių XIX amžiaus tėkmių, priklausančių trims pirmaujančioms žmonijos šalims – klasikinės vokiečių filosofijos, klasikinės anglų politinės ekonomijos ir prancūzų socializmo bendrai su prancūzų revoliuciniais mokymais - pratęsėju ir užbaigėju“.
Kaip filosofas, Marksas buvo materialistas ir visų pirmą užsipuolė Hėgelio idealizmą, nors būtent iš šio kilo dialektinis mokymas:
„Hėgeliui mąstymo procesas ... yra tikrovės demiurgas... Man gi, idealu yra ne kas kita kaip materialu, persodinta į žmogaus galvą ir joje transformuota“ („Kapitalas“).

Marksas, o po jo ir Engelsas su Leninu, ne tik ryžtingai atmetė idealizmą, bet ir tas teorijas, kurias laikė nepakankamai materialistinėmis (numatančias nors mažiausią galimybę Dievo, dvasios ar kitokio antgamtiškumo egzistavimą). Ir jie visi trys kritikavo „vulgarųjį“ materializmą, kurio didžiausiu trūkumu laikė mechanistinį požiūrį į tikrovę. Leninas nesivar žė dialektinį materializmą vadinti gyvu mokymu, esančiu nenutrūkstamame vystymąsi. Jis citavo Engelsą:
„Dialektinei filosofijai nėra nieko nustatyto visiems laikams, besąlygiško ir švento. Visame kame ji regi neišvengiamo nuopuolio antspaudą, ir niekas negali atsilaikyti prieš ją išskyrus nenutrūkstamą kilimo ir žlugimo procesą, amžiną kilimą nuo žemesniojo į aukštesnįjį. Pati ji tėra tik paprastu šio proceso atspindžiu mąstančiose smegenyse“.

Tuo tarpu Stalinas trumpai ir „įtikinamai“ susitvarkydavo su naujais minčių daigais. Taip baudžiantį represijų kardą pajuto genetikai, kibernetikai, astronomai ir fizikai.

Stalinistinis specialisto įvaizdis

„Išsprendus didžiausio pasaulyje politinio perversmo tada jis atsidūrė vietoje, iš kur buvo paimtasuždavinį, mums iškilo kitokie uždaviniai – kultūriniai uždaviniai...“, - rašė V. Leninas 1921-ais.

Stalinistinė ideologija mokslo bendruomenei primetė naują išsilavinusio žmogaus įvaizdį. Tačiau, gerai įsižiūrėjus, jau pats jo atsiradimas turi idealizmo, prieš kurį kadaise taip aršiai kovojo Leninas, antspaudą. Stalino memorialinis materializmas praktiškai tapo nauja visiems privaloma religija. Jos ištakos yra 1928-31 m. „kultūrinėje revoliucijoje“, kai ne tik vyko inteligentijos kadrų kaita, bet ir visiškas kultūros pakeitimas.

Ikirevoliuciniams specialistams buvo mesti trys pagrindiniai kaltinimai. Pirmiausia, jie buvo skelbiami grynais teoretikais be praktinių įgūdžių (toks darbas laikytas beverčiu laiko ir resursų švaistymu; moksliniai Su plyta užmušk šnipą tyrinėjimai vadinti „empirizmu“, kurį įveikti yra naujojo specialisto pareiga. Antras priekaištas – kad jie aplamai „apsišaukėliai“, nusipirkę diplomus. Trečia, buvo ginčijama jų nauda kuriant socialistinę visuomenę kaltinant apolitiškumu – neutralumas, atseit, slėpė „kenkėjišką veiklą“.

Naujasis tarybinis specialistas buvo priešingybė „senajam raugui“. Išoriškai jis privalėjo nesiskirti nuo darbininko – nešioti darbinę apangą ir spręsti problemas vietoje. Jo vieta vėjo košiamose statybose, purve, lietuje ir sniege. Štai kaip Fiodoras Gladkovas aprašė inžinierių Dniepro užtvankos statyboje: „Ant slenksčio sutiko darbų vykdytoją... nuo jo dvelk uolomis, žeme, nepaliaujamu darbu ir atrodė, kad jis nežino, kas yra jaukus šiltas kambarys, ramus miegas ir poilsis. Tada jis vadovavo kanalo rausimu šliužui, dabar jo priežiūroje – darbai su uolomis. Apie savo darbą jis kalba labai užsidegęs, kaip kad smaližiai apie maistą“.

Tarybinio specialisto požiūris į darbą skyrėsi nuo senojo inteligento – jis darbą suprato ne kaip 8 val. trunkančią tarnybą, o kaip karių vedimą į mūšį. Visas socializmo kūrimas buvo perteikiamas karo sąvokomis. Magnitogorsko statybos viršininkas Magnitką apibūdino kaip „fronto atkarpą“ ir pirmąjį socialistinės industrializacijos „avanpostą“. Kuznecko statybos viršininkas S. Frankfurtas veiksmus saugant tiltą nuo ledonešio aprašė kaip karo reportažą: „Sprogdintojai, inžinieriai, darbininkai, tarnautojai, kas sekundę rizikuodami gyvybe, rengė atakas prieš ledą. Ryte ledas buvo išlaisvinamas. Tiltas sudarė rimtai sužeisto, tačiau vis dar gyvo organizmo įspūdį“.

Be to, tarybiniai inžinieriai mokėjo sutankinti laiką. Vienintelis pripažintas darbų mastelis buvo išreikštas tikslu – viskas turi būti kuo galima greičiau. Ir buvo klojamas betonas esant speigui, mašinos perkraunamos, statomos kuo didesnės gamyklos neįvertinant tų gigantų efektyvumo.

Tai buvo propaguojama tarybinėje literatūroje ir kine. V. Katajevo apysakoje „Laikas, pirmyn!“ mašinos dokumentacija yra ne objektyvus dokumentas, o subjektyvios Vakarų gamintojo nuomonės išraiška – ir vietoje 90 maišymų betonmaiše maišoma po 409 maišymus.

Požiūrio aukos

Tačiau mokslo ir technikos politizavimas kirtosi su tikrove. Proletariato užsidegimu nebuvo galima pakeisti gamtos dėsnių. Ir vis tik neigta teorijos nauda. Tikras komunistas be jokios teorijos, o vien remdamasis patirtimi privalėjo atrasti trumpiausią kelią rezultato pasiekimui. O tai susiję su daug klaidų ir neretų aukų.

Tačiau kapitalas ir reali patirtis bėgo iš šalies. Jaunieji mokslininkai ir inžinieriai buvo palikti vieni sau. Bandymui pasisekus, metodas būdavo pradėtas naudoti. Kai eksperimentas nenusisekdavo,būdavo kartojamas, kol būdavo gaunamas patenkinamas rezultatas. Bandymų ir klaidų metodas buvo nepaprastai taikomas TSRS. Ir nepasisekimas buvo nelaikomas nesėkme – tad buvo daug broko, tačiau jis laikytas „laikina problema“.

Toks požiūris vyravo ir avarijų atžvilgiu. Dėl skubios statybos sėdo pamatai, griuvo tiltai ir pan. Minėtas Frankfurtas aprašo inžinierių ir darbininkų žūtį, nukritus iš 45 m aukščio: „Katastrofa, draugų žūtis, laidotuvės – visa tai dar labiau priminė, kad mes – fronte, kad negalima nuleisti rankų“. Ir tai tapo neatimama stalininės industrializacijos dalimi. Žmonių žūtis vertinta atsižvelgiant į statybos prioritetą. Aukos buvo neišvengiamos ir pateisinamos.

Kokia šiandien diena?

Pranešėjas:  Šiuo metu mes Vokietijoje turime fašizmą.
Balsas iš salės:  Tai ne mes turim fašizmą. Tai jie turi fašizmą! Mes šiuo metu turime tarybų valdžią.
I. Ilfas. Užrašų knygutės, 1936-37 m.

1935 m. pasirodė Sinklerio Luiso romanas „Pas mus tai neįmanoma“ apie tai, kaip į Baltuosius rūmus išrenkamas fašistuojantis prezidentas Vindripas. Kaip ir kolega Vokietijoje išleidžia knygą „Į ataką!“ ir negali susilaikyti nuo žydų persekiojimų ir pogromų.
O 1939 m. išėjo H. Velso romanas „Dievo bausmė“, kuriame į valdžią ateina radikalas revoliucionierius, vos ne komunistas Vitlou, kuris sistemingai susidoroja su manančiais kitaip, o tada su gydytojais, o galiausiai jam ateina mintis apie visuotinį žydų pogromą...

S. Luiso romano veiksmas vyksta 3-4 dešimtm., H. Velso - 8-me dešimtm. Abu kūriniai savo laiko buvo laikyti antiutopijomis, o šiandien gali būti priimami kaip „alternatyvi fantastika“ („kas būtų, jei...“ - AF). Šis žanras tarybiniais laikas buvo neįmanomas TSRS – ir aišku kodėl. Juk viskas ten tik protinga – ir buvo ir bus per amžių a... Bet...

Štai kalendoriuje 1953 m. kovas. Maskva, Raudonoji aikštė iš V. Jerašovo1) „Mirties koridorių“ (1991): Kakta platforma „Fašistai, - pamanė Sonia. – Juk ir tikrai fašistai, - vėl pagalvojo ir iškart išsigando: kaip ji galėjo taip galvoti, ji, komjaunuolė, bolševiko su pogrindžio stažu duktė, kaip drįso taip galvoti, bet kaip man lieka galvoti, jei jie tikrai fašistai...“.
Kas gi vyksta Kaktoje2)? Ogi parodomoji „gydytojų-nuodytųjų“ bausmė. Rytoj visoje šalyje prasidės Valstybės saugumo surengti pogromai, o dar po poros dienų šeštadalio pasaulio „paprastus žmones“ atstovaus vienintelis Politbiuro narys Kaganovičius. Ir ar atsitiktinai vienas romano veikėjų, dailininkas, prieš tai, kai jam sutrupins kaulus, spėja nutapyti paveikslą-kaltinimą: virš Raudonosios aikštės, Mauzoliejaus tribūnose Generalisimo ir jo „vadų“ rankoves puošia .... svastikos.

V. Jerašovo AF galima pavadinti žiauria, galima autorių kaltinti „aistrų kurstymu“ – jei ne rašytojo fantazija nebūtų paremta tikrove. Vindrioą galima laikyti satyrine hiperbole, o Stalino poelgiu „Mirties koridoriuose“ patiki iškart – niekas nepritempta, viskas taip ir būtų buvę. Preliudija - Michaelso ir žydų rašytojų nužudymas, pseudonimų išaiškinimo kampanija, gydytojų areštas ir t.t. – jau buvo atlikta, beliko visiški niekai: paleisti gerai suderintą ir suteptą mašiną.

V. Jerašovo AF ne tik apie praeitį, tegu ir „alternatyvią“. Tai perspėjimas. Ar dar nemarširuoja „kolorado juostelėmis“ pasidabinę „šaunūs vaikinai“, nebirbia motociklais „nakties vilkai“, nepermetami į Krymą ir Donbasą „mandagūs žali žmogeliukai“, nekranksi kadyrovai? Tai tik reiškia, kad pranešimai apie A. Hitlerio mirtį gerokai perdėti...
Kokia valdžia bus Rusijoje rytoj?


1) Valentinas Jerašovsas (1927-1999) – rusų rašytojas. Iki 1958 m. tarnavo armijoje, tarnybą baigė Kaliningrade, kur pradėjo vadovauti vietos tašytojų organizacijai. 1967 m. persikėlė į Maskvą.
Debiutavo dokumentine knyga „Amžiams, iki galo“ (1978) apie A. Bubnovą. 1988 m. išėjo biografinė knyga „Kaip žaibas naktį“. Parašė alternatyvios istorijos apysake „Mirties koridoriai“ (1990).

2) Kakta (Lobnoje miesto) - 13 m. ilgio akmeninė platforma, aptverta akmenine tvora, Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš Šv. Vasilijaus cerkvę. Jos atsiradimą sieja su išsivadavimu iš totorių 1521 m. 1549m. Nuo jos Ivanas Rūstusis sakė kalbą, kuria ragino susitaikyti susipriešinusiems bajorams.

Lėlininkai
Stalinas ir NSO
Ostžemės sindromas
Kryžiaus žygis į tyrus
Cinizmas kaip amatas
Įmesti į neįtikėtiną
Tarybinė technomagija
Didžioji Marso revoliucija
Lenino mauzoliejaus mistika
Duginas. Štai kokia kampanija!
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Astronomų užsipuolimas TSRS
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Raudonosios žvaigždės šviesa
Lenino bendražygė Krupskaja
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Hitleris: gyvas ar miręs?
Rusų kosmizmo gimimas
Užsieniečiai apie Rusiją
Kita asmenybės pusė
Operacija „Ciceronas“
Elohimų alchemija
Tarybiniai alchemikai
Eurazijos pagrindai
Po gulbės sparnu
Om Simrikė
Vartiklis