|
Beduinas soste Muamaras Kadafis (1942-2011) buvo vienu spalvingiausių valstybės valdovų: Jo gimimą gaubia miglos ir prieštaringumai. Oficialiai, jis gimė nei ta 1940-ųjų, nei tai 1942-ųjų birželį netoli Sirto beduino piemens palapinėje. Pagal egzotiškesnę versiją, jis yra Oro pajėgų Laisvoji Prancūzija korsikiečio karininko Alberto Preciozio sūnus - kai tasai 1941 m. sudužo Libijos dykumoje. O pagal dar vieną versiją jo motina buvo prancūzė. Šeima gyveno skurdžiai, tėvas nuolat kilnojosi ieškodamas geresnių ganyklų. Tačiau pasitaikius pirmai galimybei 9-metį Muamarą jis atidavė į pradinę mokyklą. Ir matyt iš pat vaikystės jis neapkentė italų manoma, kad jo senelį nužudė italų kolonistas. Dar mokykloje Kadafis pradėjo dalyvauti pogrindinėje veikloje. 1961 m. jis įsteigė pogrindinę organizaciją, siekinačią nuversti monarchiją. Už tai jį suėmė, o tada ištrėmė iš miesto. Mokslus teko tęsti Misurate, kur licėjų baigė 1963-ais. Tada įstojo į Bengazio karinį koledžą, kurį po dviejų metų baigė leitenanto laipsniu. Koledžą baigė tvirtai apsisprendęs surengti šalyje revoliuciją ir paimti valdžią. Tam ėmė ruoštis dar 1964-ais. Socializmas su arabišku veidu Dar 1964 m., besimokydamas kariniame koledže, Kadafis kartu su draugais įsteigė Laisvųjų jaunųjų socialistų organizaciją ir surengė pirmąjį jos suvažiavimą. Armijos draugai gerbė Kadafį, - juk jis negėrė, nerūkė, nedalyvavo pasilinksminimuose Anglijoje... Per 10 mėn. beduino sūnus kruopščiai ištyrė visa, kas susiję su ryšio organizavimu, o laisvalaikiu skaitė knygas. Grįžęs namo jaunasis kapitonas su entuziasmu ėmėsi darbo. Jis tarnavo Gar Juneso karo stovykloje, o šalia tarnybos rengė revoliuciją. Suokalbininkai turėjo aiškų planą. Jie susitikdavo kas mėnesį, o tada vėl išsiskirstydavo po savo tarnybos vietas. Galutinai savo reputaciją įtvirtino 1967 m. Šešiadienio karo metu, kai be vadovybės įsakymo sao padalinį nukreipė į pagalbą Egipto armijai. Formaliai už tai buvo nubaustas, tačiau daugelis kolegų suprato, kad tarp jų yra lyderis, galintis prisiimti atsakomybę. Revoliucionieriai veltui laiko nešvaistė; jie stiprino savo gretas, tobulino scenarijus ir laukė tinkamo momento. 1969-iems tapo aišku, kad karaliaus valdžia netrukus kris: šalyje klestėjo korupcija, ekonomika buvo ties kracho riba, užsienio kompanijos jautėsi kaip šeimininkai. Be to, Kadafis sužinojo, kad valstybinį perversmą rengia vienas aukštas karališkos svitos valdininkas. Ir jauni karininkai nusprendė užbėgti jam už akių. 1969 m. rugsėjo 1-osios ankstų rytą, vadovaujant Kadafiui, vienu metu prasidėjo užėmimai Bengazyje, Tripolyje ir kituose
miestuose. Karalius Idrisas tuo metu gydėsi Turkijoje. Perversmas pavyko.
Su kupranugariu po pasaulį Iškart po perversmo buvo sukurta Revoliucininio valdymo taryba. Šalis pervadinta į Libijos Arabų respubliką, kartu 27-ių metų amžiaus perversmo lyderiui suteikiant pulkininko laipsnį su juo jis ir išėjo į anapilį. Nauja valdžia ryžtingai ir kietai ėmė reikalus už ragų. Pirmiausia buvo likviduotos užsienio šalių karinės bazės anglų, amerikiečių ir italų. Kartu Kadafis įsakė sunaikinti ir italų karių kapus jis neužmiršo, kas nužudė jo senelį. Italų išginimo diena buvo pavadinta keršto diena. Tada atėjo ekonominių permainų metas: 1969-71 m. buvo nacionalizuoti užsienio bankai, italams priklausiusios žemės valdos, užsienio naftos kompanijų turtas. Kitos naftos kompanijos nacionalizuotos 51%. Kitoms šalis tai buvo smūgiu žemiau juostos: jei prie Idriso I Libijos nafta kainavo 40 centų, tai dabar pabrango iki 20 dolerių. Kadafio politinis režimas buvo etninio nacionalizmo, planinio socializmo ir valstybinio islamo ir kairuoliškos karinės diktatūros mišinys. Libijos vaidmuo tarptautinėje politikoje stiprėjo, - broliškas vadas pretendavo į Afrikos arabų pasaulio lyderio vietą ir laikė galįs išspręsti Izraelio ir arabų konfliktą įsteigdamas naują Izratinos valstybę. Tikrą kruviną šokį surengė aplink nacionalinio išsivadavimo ir revoliucinius judėjimus. Jis globojo Palestinos, Ugandos, Šiaurės Airijos, Maroko, Sudano, Angolos ir kitų šalių teroristus. Iš visų su Kadafio valdymu siejamų teroristinių aktų žinomiausias Pan American keleivinio lėktuvo susprogdinimas virš Škotijos Lokerbio miesto gruodžio 21 d., kai žuvo 270 žmonių. 1977 m. jis Libiją pavertė naująja socialistine valstybe vadinama Džamachirija, t.y. masių valstybe (valdymo forma, besiskiriančia nuo monarchijos ir respublikos jos principai išdėstyti pirmojoje M. Kadafio Žaliosios knygos dalyje). Joje oficialiai sau prisiėmė tik simbolinį valdymo vaidmenį, tačiau išliko tiek karinių, tiek revoliucinio komitetų vadovu. Kadafis rėmė perversmus Tunise ir Burkina-Faso, rėmė Ugandos diktatorių Idi Aminą. 1977 m. įvyko pasienio karas su Egiptu; Libija dukart įvedė karius į Čadą. Jis savo politinius žaidimus žaidė visą savo gyvenimą vienus remdavo, paskui staiga nuo jų atšlydavo ar net tapdavo priešu. Tačiau tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, nepaisė jokių politinių sąlygotumų ir moralės normų. Vykdamas svetur, jis vežėsi savo palapinę ir kupranugarių bandą ten priimdavo valstybių vadovus, o kupranugarių pienas buvo jam maistu. Tačiau visos tos keistenybės, pagardintos tirštu kriminaliniu ir korupciniu padažu, puikiai jam tiko, kol 8-me dešimtm. nesusipyko su JAV. Amerikiečiai jį pavadino pragaro pasiundiniu, pradėjo pjudyti visuose lygiuose. Pulkininkas irgi žodžių kišenėje neieškojo: atsakydavo jiems pasitaikius pirmai galimybei ir JAV padarė savo didžiausiu priešu ideologiniu, ekonominiu ir kultūriniu. Tačiau vis tik pagrindine Kadafio nužudymo priežastimi tapo jo bandymas įgyvendinti Afrikos dinaro idėją t.y. įvesti valiutą, galinčią pakeisti
JAV dolerį. Idėja atrodė visai įgyvendinama arabų ir Afrikos šalys buvo pasirengę jos realizacijai. Amerikos laukė milžiniški nuostoliai.
Ir Libijoje, kurią diktatorius aprūpino pinigais, nemokama elektra, benzinu, motinų pašalpomis ir beprocentine bankų paskola, staiga atsirado daugybė nepatenkintų. Labai greitai šalyje susidarė revoliucinė situacija, 2011 m. vasarį kilo pilietinis karas. Staiga atsiradusi opozicija pradėjo reikalauti Kadafio pasitraukimo, prasidėjo kruvini susidūrimai tarp prezidento šalininkų ir maištininkų. 2011 m. prasidėjo tarptautinė intervencija: pagal JTO rezoliuciją NATO kariai stojo į konfliktą, atseit, kad gintų gyventojus. Vyriausybės kariuomenė gynėsi 7 mėn., bet jėgos buvo nelygios ir 2011 m. spalio 20 d. Muamaras Kadafis buvo sulaikytas Sirto miesto apylinkėse, - ir jį pribaigė įsiutusi maištininkų minia.
Tunisas |
