Operacija „Ciceronas“    

Ypatingos svarbos pranešimų Ribentropas nepripažino!

Lengva CŽV agento Aleno Daleso1) ir Vokietijos žvalgybos saugumo karininko Liudviko Moizišo2) (dirbusio Ankaroje po atašė priedanga) ranka „Cicerono“ operacija tapo klasika. Abu savo laiku išleido po knygą apie šią operaciją.

Iš karto perspėjam – albanų kilmės Eljas Bazna3) (agentas „Ciceronas“) nebuvo geras šnipas. Jis neturėjo nei išsilavinimo, nei išskirtinių protinių sugebėjimų – tiesiog svajojęs praturtėti ir reikiamu metu atsiradęs reikiamoje vietoje – ir anglų neįtikėtino nerūpestingumo dėka. O ir vokiečiai pasirodė geri – jiems pateikė didžiausios svarbos duomenis, o jie į juos nekreipė jokio dėmesio.

Naktinis svečias

1943 m. spalio 26-osios naktį Moizišo bute suskambo telefonas. Skambino Vokietijos pasiuntinybės pirmojo sekretoriaus žmona frau Jenkė (Ribentropo sesuo). Ji paprašė Moiziša nedelsiant atvažiuoti į pirmojo sekretoriaus butą, nes yra neatidėliotinas reikalas.

Iš esmės Moizišas buvo įpratęs prie naktinių važinėjimų į pasiuntinybę – neretai naktį į ten ateidavo arba Užsienio reikalų ministerijos arba žvalgybos tiesioginio viršininko Valterio Šelenbergo4) telegramos. Tačiau pasirodė, kad tąkart priežastis kita. Frau Jenkė pasitiko Moiziša ir pasakė, kad svetainėje jo laukia keistas lankytojas. Pirmasis sekretorius, pas kurį atėjo Bazna, pats vienas nesiryžo prisiimti atsakomybės.

Vėliau Moizišas memuaruose prisimins, kad nakties svečias jam labai nepatiko Tačiau į jo pateiktą pasiūlymą numoti ranka nebuvo galima. Naktinis svečias pranešė, kad dirba kamerdineriu pas britų pasiuntinį Turkijoje Hju Netčulį-Hjudžeseną5) ir turi priėjimą prie superslaptų Užsienio ministerijos dokumentų. Jis pasiruošęs vokiečiams parduoti tų dokumentų fotokopijas. Jau yra parengtos dvi pirmosios fotojuostelės.

Tačiau Bazna pasakė tokią kainą, kad Meizišas tik švilptelėjo ir nusprendė, kad reikalą turi su apgaviku. Kamerdineris už 2 fotojuosteles užsiprašė 20 tūkst. svarų sterlingų. 1943 m. tai buvo milžiniška suma.

Naktinis svečias dar pridūrė, kad Berlynas niekad nesutiks su tokiomis išmokomis, tačiau žvalgas privalėjo apie viską pranešti Vokietijos pasiuntiniui Ankaroje Francui fon Papenui6) ir susitarti su lankytoju, kad tasai paskambins spalio 30 d. paskambins į pasiuntinybę Moižišui. Jei „taip“, tai jie susitinka tą pačią dieną ir sandoris įvyksta. Jei „ne“, Bazna visiems laikams išnyksta iš vokiečių žvalgybos akiračio. Rytą Moizišas parašė ataskaitą pasiuntinio vardu.

Aukso dugnas Cicerono operacija

E. Bazna visai nejuokavo ir „nepardavinėjo oro“. Neįtikėtinai susiklosčius aplinkybėms ir per pasiuntinio aplaidumą kamerdineris iš tikro gavo priėjimą prie superslaptų dokumentų.

Bezna gimė serbų Prištinoje, kur gyveno daugiausia albanai, tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą jo šeimą persikėlė į Turkiją ir apsistojo Ankaroje. Bazna neturėjo jokio išsilavinimo be privalomo. Vieninteliu jo troškimu buvo noras praturtėti. Bet kokia kaina! Tam jis išbandė daugybę profesijų – nuo vandens išnešiotojo iki estrados dainininko. Tačiau nė viena jų nenešė didelių pinigų.as

Galiausiai, dirbdamas anglų pasiuntinio Duglo Basko (Douglas Busk) kamerdineriu, jis kartą tvarkė kambarį ir atkreipė dėmesį į dokumentus su grifu „visiškai slaptai“, nerūpestingai numestus ant rašomojo stalo. Ir Baznai nušvito! Jis akimirksniu suprato, kaip galima greitai gauti didelius pinigus. Reikia tapti šnipu ir pardavinėti paslaptis!

Kaip tik tuo metu susirgo sero Hju Netčbulio-Hjudžeseno kamerdineris ir Bazna įkalbėjo sekretorių jį rekomenduoti į tą vietą. Juo tapęs, būsimasis Ciceronas suprato neapsirikęs. Pasiuntinys elgėsi su slaptais dokumentai taip pat nerūpestingai, o kamerdinerio, buko vietinio, aplamai žmogumi nelaikė. O tuo tarpu, kol pasiuntinys rytais maudėsi vonioje, kamerdineris visiškai ramiai fotografavo to ant stalo paliktus dokumentus.

Vėliau Bazna gavo prieigą ir prie šeimininko seifo. Kol seras mėgavosi šilta vonia traukdamas cigarą, Bazna paprasčiausi pasidarė seifo raktų lipdinius. Ir taip jis prispragsėjo dvi fotojuosteles didžiausių anglų Užsienio ministerijos paslapčių.

Parduoti jas jis pasirinko vokiečius, nes pažinojo pirmąjį sekretorių Jenkę (Albert Jenke) – prieš kelis metus kamerdineriu jis dirbo ir pas jį.

Be rezultato

Ir Moizišas, ir fon Papenas buvo įsitikinę, kad Berlynas atsisakys mokėti ir visa operacija tuo ir baigsis. Tačiau visai netikėtai, spalio 29 d. iš Trečiojo reicho sostinės atėjo šifruota telegrama kategoriškai reikalaujanti „priimti britų pasiuntinio kamerdinerio pasiūlymą“. Taip pat buvo panešama, kad kurjeris su nurodyta suma atvyks į Ankarą iki spalio 30 d. vidurdienio.

20 tūkst, svarų sterlingų buvo gauti ir perduoti Baznai spalio 30 d. vakare – mainais į dvi fotojuosteles. Kai vokiečiai jas išryškino, jie suprato, kad „neprašovė“. Ten tikrai buvo ne daugiau kaip dviejų savaičių senumo anglų superslapti duomenys.

Taip atsirado agentas Ciceronas, tiekės vokiečiams strateginės reikšmės informaciją. Vėlesnėse juostelėse, kurios buvo parduodamas jau po 15 tūkst., buvo, pvz., antihitlerinės koalicijos užsienio reikalų ministrų susitikimo Maskvoje medžiaga. Arba duomenys apie operaciją „Overlord“ – sąjungininkų karių išsilaipinimą Normandijoje. Buvo apie būsimą konferenciją Teherane ir daug apie ką.

Tačiau viso to vokiečiai praktikoje ir nepanaudojo. Net operacija „Overlord“ vokiečiams buvo netikėtumas! Taip nutiko todėl, kad Trečiojo reicho užsienio reikalų ministras Ribentropas laikė Ciceroną anglų agentu, kurio užduotis buvo skleisti dezinformaciją. Ribentropas nenorėjo pripažinti klystąs net tada, kai Cicerono pateikti faktai visiškai pasitvirtino. Taigi, vokiečiai turėjo „aukso kiaušinius dedančią Elyesa Bazna vištą“, tačiau tais „kiaušiniais“ taip ir nepasinaudojo. O vėliau bendradarbiavimas su Ciceronu nutrūko – tasai paprasčiausiai prarado prieigą prie slaptų dokumentų.

Per 5 mėn. savo veiklos Ciceronas iš vokiečių gavo 300 tūkst. svarų sterlingų – milžinišką tiems laikams sumą. Jis laikė save labai turtingu, kol nesugalvojo jų po karo panaudoti. Pasirodė, kad visi be išimties pinigai yra padirbti – tiesa, labai kokybiškai. Taigi vokiečiai paprasčiausiai apmovė savo garsųjį agentą.

1944 m. balandį anglų pasiuntinybėje tiek sugriežtino saugumą, kad Bazna daugiau nesugebėjo prieiti prie slaptų duomenų. Ilgą laiką niekas nežinojo su kuo tai susiję, kol Alenas Dalesas nepaskelbė savo prisiminimų.

Pasirodo, Ciceronui koją pakišo patys vokiečiai. Dalesas turėjo agentą vokiečių Užsienio ministerijoje, kuris ir atkreipė dėmesį į Cicerono paminėjimą Ribentropo ir fon Papeno susirašinėjime.

Ir nors Baznos neišaiškino, prie slaptų duomenų tasai daugiau prieiti nepajėgė. Tuo Baznos kaip šnipo karjera ir baigėsi.


Trumpos biografijos

1) Alenas Dalesas (Allen Welsh Dulles, 1893-1969) – amerikiečių diplomatas ir žvalgas, CŽV direktorius (1953-61). Antrojo pasaulinio karo metais buvo Strateginių tarnybų valdybos Berne vadovu. 1973 m. tapo vienu serialo „Septyniolikos pavasario akimirkų“ veikėjų.

2) Liudvikas Moizišas (Ludwig Carl Moyzisch, g. 1905 m. - po 1950 m.) – austrų-žydų kilmės vokiečių atašė Ankaroje 1943 m., vykdydamas slaptas misijas. Po karo grįžo į Austrija ir 1950 m. parašė knygą „Operacija ‚Ciceronas‘“.

3) Elyesa Bazna (1904-1970) - albanų kilmės slaptas vokiečių agentas („Ciceronas“) karo metais Ankaroje. Vokiečiai jam sumokėjo 300 tūkst. padirbtais svarais sterlingų. Po karo gyveno Stambulo apylinkėse, vertėsi dainavimo pamokomis, pardavinėjo naudotus automobilius ir pan. 1960 m. persikėlė į Miuncheną ir 1962 m. išleido knygą „Aš buvau Ciceronas“ ir taip išgarsėjo.

4) Valteris Šelenbergas (Walter Friedrich Schellenberg, 1910-1952) - SD (Sicherheitsdienst) specialiosios tarnybos ir kontražvalgybos vadovas. Su jo vardu siejamos visos svarbiausios Trečiojo Reicho žvalgybos operacijos. Po karo teisme jam buvo atmesti visi kaltinimai, išskyrus dalyvavimą nusikalstamose organizacijose, už ką nuteistas 6 m. kalėti.

5) Hju Netčbulio-Hjudžesenas (Hughe Montgomery Knatchbull-Hugessen. 1886-1971) – britų diplomatas, 1939-44 m. buvęs pasiuntiniu Turkijoje. 1944-47 m buvo pasiuntiniu Belgijoje ir Liuksemburge.

6 Francas fon Papenas (Franz von Papen, 1879-1969) - vokiečių didikas, karininkas ir politikas. 1934 m. birželio 17 d. sukritikavo nacius, išprovokuodamas „Ilgųjų peilių naktį“, per kurią buvo nužudyta daug F. Papeno bendražygių, tačiau jį patį apsaugojo jau mirties patale gulintis P. Hindenburgas. 1939-44 m. buvo ambasadoriumi Turkijoje. Niurnbergo tribunole buvo išteisintas. Vėliau F. Papenas nesėkmingai bandė dalyvauti politinėje veikloje, parašė daug atsiminimų ir knygų, kur bandė pateisinti savo veiksmus 3-me 20 a. dešimtm.

Om Simrikė
Beduinas soste
Mėnulio  dalybos
Slidi sąmokslo teorija
Pasaka apie Machno
Hitleris: gyvas ar miręs?
Gerumą reikia grūsti jėga?
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Išmanusis ginklas japoniškai
Rasistinės prievartos apraiškos
Slaptieji planetos valdytojai
Kalnų Senis ir asasinai
Anapus gėrio ir blogio
Elohimų alchemija
Pasaulio dalybos
Flirtas su Hitleriu
Meritokratija
Vartiklis