Pasaka apie Machno  

1888 m. lapkričio 7 d. buvusio baudžiauninko, o tuo metu vežiko, šeimoje gimė sūnus, kuriam vardą davė šventojo kankinio Nestoro Solunskio garbei. Naujagimio tėvą užrašydavo kaip Michnenko ar Machnenko, o kartais ir Machno.

Nestoro daliai teko didelė garbė. Apie jį sklido legendos, - kaip taisyklė, baisios. Kartais – kvailos, bet buvo ir tikrų stebuklų. Ir vis tik tiek legendų apie nieką kitą nebuvo sukurta.

Iš tikro – Pilietinio karo metu Guliaipolė (dabar Ukrainoje, Zaporožės srityje) atrodė visai padoriai: „Ten buvo 3 gimnazijos, aukštesnioji pradinė mokykla, desėtkas privačių mokyklų, 2 cerkvės, sinagoga, pirtys, pašto skyrius, kinematografas“... Ne taip, kaip rodoma seriale „9-i Nestoro Machno gyvenimai” – biesai žino koks kaimiūkštis....

Įsidarbinęs juodadarbiu į vietos ketaus liejyklą, jaunasis Nestoras užsirašo į .... Teatro būrelį. Aišku, tuo pavadinimu maskavosi anarchistų skyrius. Tačiau pats būrelio faktas – gana aukšto lygio kultūros rodiklis – ir jos tikrai kaimiška nepavadinsi.

O Butyros kalėjimą, kuriame jaunajam anarchistui buvo skirta katorga, jis pats pavadino universitetu. Pagal metus tinka – 5 m. “mokslo” + 3 m. aspirantūros. Taip, jam ten pavyko „perskaityti visus rusų klasikus nuo Sumarokovo iki Levo Šestovo, o taip pat studijuoti istoriją, geografiją ir matematiką. Bet buvo ir dar kai kas: „Vaikščioti kameroje draudžiama, kalinius reguliariai mušė kumščiais arba bizūnu“. Tad Machno, neišlįsdamas iš karcerio, įsitaisė abiejų plaučių tuberkuliozę, o kalėjimo gydytojas pašalino vieną plautį.

Tai, taip sakant, net ne invalidumas. Tai, kaip sako, „prie mirties“. Liepiama vaikščioti su lazdele, valgyti manų košytę ir gyventi ramiai. O Machno, revoliucijos dėka išėjęs iš kalėjimo, tėvynėje sukelia sukilimą. Machno ant Ukrainos pinigų Susipažįsta su Leninu. Renka armiją. Ir asmeniškai dalyvauja kiekviename mūšyje, kiekviename susidūrime. Mažiausiai 12 šautinių žaizdų ir 5 nuo šaltojo ginklo. Kiek po juo krito žirgų – nesuskaičiuosi. Žemo ūgio, silpnutis tuberkuliozininkas su vienu plaučiu, beveik 9 m. išbuvęs surakintu, baigęs tik pradinę mokyklą, netikėti tampa šauniu kavaleristu ir puikiu vadu, gebančiu vadovauti 80 tūkst. karių armijai.

O kad Machno turėjo armiją, o ne gaują, kaip priimta laikyti, liudija tie toli gražu ne silpnieji, gavę į kailį nuo jos. Vrangelio generolas Jakovas Slaščiovas: „Į akis krenta Machno sugebėjimas veikti ne tik partizaniniu, bet ir reguliariu būdu, bei greitai organizuoti gerą reguliarią kariuomenę, kuri atkakliai kovėsi...“

Tarp kitko, „Machno gauja“, kurią įsivaizduojame kaip anarchistų būrį su „tkačiankomis“ ir girtus jūreivius, sugebėjo tiek iš baltųjų, tiek iš raudonųjų atkovoti pusantros dešimties šarvuočių, tris aeroplanus ir keturias radijo stotis. O ir neblogai su tuo geru tvarkėsi. O šviečiamajam darbui ir dėl linksmumo, Machno paėmė visą Raudonosios armijos orkestrą. Tiesa, sudarytą iš estų. Tačiau kam tai maišė? Pas Machno tarnavo rusai, ukrainiečiai, lenkai, vokiečių kolonistai, žydai. Tikras internacionalas.

Kai Machno teisė Lenkijoje, jį kaltino ir žydų pogromais. Tačiau jo geriausiais advokatais buvo ... Lenkijos žydai, savo ginamajam surinkę apie 5 tūkst. dolerių.

Zaporožėje, kur iš esmės ir yra Guliaipolė, kazokai turėjo „charakterniko“ sampratą. Tai toks žiniuonis- kazokas, vos ne burtininkas, vos ne vilkolakis kuriam neįtikėtinai sekėsi, tarsi saugomas nuo kulkų ir kardų. Žemiečiai Machno laikė tokiu charakterniku.

Ir tikrai, net emigracijoje, Paryžiuje, apsuptas priešų – etaloninių „baltųjų niekšų“, Machno jautėsi neblogai. Dirbo, gavo pensiją iš įvairių anarchistų organizacijų. Dažnokai ėjo į cirką – pažiūrėti, kaip baltųjų generolas Škuro dėl duonos kąsnio linksmina publiką numeriais su žirgais. O ir žuvo jis, galima sakyti, būdamas rikiuotėje. 1934 m. streiko metu Machno dalyvavo antifašistinėje demonstracijoje ir peršalo. Tuberkuliozės paūmėjimas – ir jis jau Per-Lašez kapinėse. Ir atminimas. Legendose, pasakojimuose bei dainose. Beje, daugelis įsitikinę, kad vieną iš dainos „Liubo, bratcy, liubo“ variantų sukūrė būtent jis.

Totoriai Karpatuose
Pažintis su chazarais
Ostžemės sindromas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Lenino mauzoliejaus mistika
Mankurtas: asmuo be ateities
Vanduo kalendorinėse šventėse
Patristinės elgsenos paplitimas
Indipascha gydo ir išpildo troškimus
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Interneto folkloras kaip komunikacijos forma
Armėnų literatūros atšvaistai
Naujoji Rusijos imperija
Užsieniečiai apie Rusiją
Rusų vienuolio vaizdinys
Kur gieda angelai...
Vartiklis