Extreme: „Prieš mirtį“    

Beveik visus terminus, kuriais „svaidosi“ politologai (tik kažin, ar daug jų juos bent apytiksliai suvokia?!), kaip ir pačią „politiką“ perėmėme iš senovės graikų. Tik štai, tikra ir visad tragiška šito termino istorija prasidėju vienu faktu per Prancūzijos revoliuciją.

Pirmąkart jį panaudojo matematikas, 1793 m. liepą viename iš straipsnių lakraštyje pavartojęs extremum, kas reiškia mažiausią ir didžiausią reikšmes, o taip pat minimumo ir maksimumo sąvokų suliejimą. Tačiau šis matematikas, kaip ir E. Galua, buvo ir revoliucionierius, „suliejęs“ ne sąvokas, o politines programas ir jų esančius vadus.

O 1793 m. rudenį Konvento posėdyje Lozorius Karno1) (1753-1823), žinomas darbais matematinės analizės ir projekcinės geometrijos srityse, netikėtai prakalbo ne apie tai, kas tomis dienomis jaudino visą Prancūziją (karas su Europa, sukilimas Vandėjoje2), badas Paryžiuje...), o apie pavojingą „kraštutinių kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų susiliejimo“ tendenciją:

Tie, kurie garsiai reikalauja pilnos ir absoliučios prekybos, rinkos ir verslo laisvės dabar choru susigiedojo su tais, kurie reikalauja įstatymų kainų „maksimumui“, „prieš kaupimą“ ir panašių... Tie ir šie dabar kartu. [ ... ] tik pažiūrėkite, kaip jie apsikabina, viešai keičiasi „Judo bučiniais“, tik paklausykite jų kalbų-dvynių... ir žinokite: jie susiliejo politinėje ekstazėje, kad nuverstų dar galimą Prancūzijoje Sveiką protą, rodantį jai protingų laisvių ir protingų apribojimų kelią. Tačiau šitiems demagogams, kvaršinantys galvas tiek išgąsdintiems komersantams, išvežantiems kapitalus už Prancūzijos ribų, tiek atbukusiems nuo skurdo Sent-Antuano3) proletarams, ... šitiems EKSTREMISTAMS nereikalinga rami Prancūzija, nes joje jiems nėra vietos. Net jei kuris nors jų turi nuoširdų įsivaizdavimą apie laimę savo šaliai, tai jis miglotas, neapibrėžtas, neišbandytas, o todėl pavojingas. Beje, aš nepradėsiu jų smerkti, kaip nesmerksių jokio romantiško suklydimo, jau kainavusio tautai kraują. [ ... ] tačiau nuoširdžių, skubančių prie verto tikslo, mažai; jie dažniausiai labai jauni; jų „globėjams“ tėra reikalinga tik valdžia. Kartoju, piliečiai, kraštutinių priemonių šalininkai eis į ją ptis petin, po bendra vėliava, su viena daina melagingose lūpose, tačiau tik tam, kad, nuvertę Sveiką protą, tarp savęs sukeltų tokias kruvinas pilietines skerdynes, kokių Prancūzija dar nežinojo. Arba prišaukti karinį Diktatorių.

Konvento deputatų reakcija į šį pasisakymą buvo kaip reta pasyvi. Paprastai karštai diskutuojantys, dažnai susigrumdavę tiesiog posėdžių salėje, tada jie pratylėjo. Tačiau reikėjo turėti šviesią iškilaus matematiko galvą ir mokslininko intuiciją, kad taip nuspėtum netolimą ateitį.

Karno neparėmė, ir jam nieko kita neliko, kaip eiti į armiją, kad vadovautų – ir puikiai! – respublikos karo veiksmams prieš interventus ir rojalistus. Ir tuo pačiu, iš tikro, kad padėtų į valdžią ateiti tam pačiam „kariniam diktatoriui“ dėl kurio jis perspėko, tai yra Napoleonui.

Prieš tai pateikta citata turi ir dar vieną perspėjimą: „nuoširdžių, skubančių prie verto tikslo, mažai; jie dažniausiai labai jauni; jų „globėjams“ tėra reikalinga tik valdžia“.

Beje, ir pačių „ekstremistinių jaunimo organizacijų“ istorija prasideda kaip tik per tą pačią Prancūzijos revoliuciją.

Nuo 1793 m. rudens Paryžius, o po jo ir kiti miestai vis labiau apimami baimės nuo tiek dešiniojo, tiek kairiojo sparno jaunimo grupuočių. Po padorų Sent-Onorė kvartalą4) kartais „tarsi hunai“ (taip rašė tuometiniai laikraščiai) praekia grupės, sudarytos iš kokios dešimties plikšių, daužančių prabangias parduotuves, sumušančių atsitiktinius praeivius, ... „įsiveržę į padorų namą, spjaudančių į pietaujančios šeimos sriubos lėkštes“. Neraštingi, alkani, pikti, jie savo priešais mato „švarius ir sočius“... todėl, kad visą ankstesnį jų gyvenimą jų motinos gadino savo sveikatą apskalbdamos šiuos „švaručius“, o jų tėvai prakaituodami užtikrino „sotiesiems“ skanius pietus.

Tuo pat metu, iš kitos socialinių laiptų pusės, į Paryžių išeina kitos („auksinio jaunimo“) grupės, miuskadenai5). Pirklių, bankininkų, turtus per revoliuciją susikrovusių spekuliantų sūneliai, pradedantys literatoriai, darbo netekę advokatai ir kiti, save laikantys žemės druska, netikėtai pasirodo teatruose, kur vyksta patriotiniai vaidinimai: laužo parterį, sugedusiais kiaušiniais apmėto aktorius, rėkauja antirevoliucines giesmes arba, patykoję išeinančius iš Konvento deputatus, su jais susidoroja. Juos į gaują taip pat suveja protestas – prieš pasikėsinusius į jų gerbūvį plikšius ir politikus, prakeiktus revoliucionierius, suardžiusius jiems patogų gyvenimą.

O vos po metų „plikšiai“ susiejo su miuskadenais „politinėje ekstazėje“, kad nuverstų Visuomenės gelbėjimo komitetą, pasidariusį nepatogiu visiems, o tada, panardinę Paryžių į bevaldystės chaosą, stumptelėjo jį į kibias, „stiprias“ Diktatoriaus – Napoleono Bonaparto – rankas. Viskas taip, kaip numatė Lozorius Karno.

Daugeliui, tuo metu daužusių parduotuves ir mėčiusių kiaušinius, su laiku atėjo suvokimas, kad jų jaunystė šmėkštelėjo tarsi kokiame pigiame balagane, kuriame jie tebuvo tik prastai nudažytos lėlės, kurias tampė, judino ir sukiojo kažkieno nematomos rankos. Subrendę jie suvokė, kaip kvaila buvo protestuoti prieš savo neturtą, daužant ir naikinant svetimą turtą! Kaip bergždžia kovoti prieš „ultra-patriotinę“ propagandą sugedusiais kiaušiniais!

Tačiau svarbiausia – jie klausė: „kaip nutiko, kad mus panaudojo kaip instrumentą tie patys žmonės, kurie dabar valdo ir klesti?“

P.S. Anglų kalboje yra išsireiškimas in one‘s extreme moments, kuris verstinas „prieš mirtį“.


Pastabos ir paaiškinimai

1) Lozorius Karno (Lazare Nicolas Marguerite Carnot, 1753-1823) – prancūzų matematikas, fizikas, valstybės ir karinis veikėjas, vienas Pirmosios respublikos kariuomenės architektų. Turėjo sąžiningo administratoriaus ir įsitikinusio respublikono reputaciją. 1792 m. rugsėjį išrinktas į Konventą, kuris jį paskyrė cienu iš šešių komisarų Rytų Pirėnų sienos gynybos organizavimui. 1795 m. išrinktas į Direktorijų, kartu su Napoleonu rengė žygio į Italiją planą. Sužinojęs apie prieš jį rengiamą sąmokslą, pabėgo į Šveicariją. Grįžęs ir nesutardamas su Napoleonu daugeliu klausimų, 1800 m. pasitraukė į atsargą. Jo anūkas M. Karno buvo Prancūzijos respublikos prezidentu (1887-94), tačiau buvo nužudytas.
Kaip matematikas, pirmasis pasiūlė „kompleksinio skaičiaus“ pavadinimą. Dar priklausydamas Direktorijui, išleido „Apie be galo mažų dydžių metafiziką“ (1797). Nuo 1801 m.parašė keletą darbų, tarp kurių išskirtina „Apie geometrinių figūrų santykius“ (1801), „Padėties geometrija“ (1803), „Pusiausvyros ir judėjimo principai“ (1803) ir kt. 1810 m. išleido Napoleono pavestą „Traktatą apie tvirtovių gynybą“. Parašė esė apie mechanines mašinas „Essai sur les machines en general“ (peržiūrėtas variantas išleistas 1783 m.). Kritikavo Ž. Lagranžo analitinių funkcijų teoriją, kas buvo viena prielaidų matematinės analizės reformai 19 a. pradžioje.

2) Vandėjos maištas (Guerre de Vendee) – 1793-96 m. pilietinis karas Prancūzijos vakaruose tarp revoliucijos šalininkų ir priešininkų, daugiausia Vandėjoje. Per jį žuvo per 200 tūkst. žmonių, kol kontrrevoliucionieriai pralaimėjo.

3) Sent-Antuano priemiestis (Le faubourg Saint-Antoine) – Paryžiaus priemiestis į rytus nuo Bastilijos apie Šv. Antano abatiją palei Faubourg Saint-Antoine gatvę.

4) Sent-Onorė priemiečio gatvė (La rue du Faubourg-Saint-Honoré) – gatvė 8-me Paryžiaus rajone, kurioje randasi aukštosios mados žinomų firmų parduotuvės. 2 km ilgio gatvėje randasi ir Eliziejaus rūmai, Prancūzijos prezidento rezidencija bei kitos vyriausybinės įstaigos, o taip pat antikvarinės parduotuvės bei meno galerijos.

5) Muskadenai - „kvepiantys muskusu“. Šiuo terminu įvardijami pasiturinčių jaunuolių, besirengiančių dendžių stiliumi, būriai, pagarsėję muštynėmis Paryžiaus gatvėse Prancūzijos revoliucijos metu. Po perversmo prieš Robespjerą ir jakobinus 1794 m., jie persekioja išlikusius jakobinus ir sankuliotus. Dažnai vaizduojami nešiojantys didelius medinius vėzdus, kuriuos jie vadino „konstitucijomis“. Jie laikomi „baltojo teroro“ kilusio kaip atsaku į jakobinų „teroro epochą“.

Gyvenimo gėlelė
Faraonė Hatčepsutė
Skraidymai nemiegant
Grigorijus Rasputinas
Antuanas de Sent Egziuperi
Laplasas: žmogus ir jo darbai
Kurtas Vonegutas: „skelbimų tarnyba“
Mankurtas: asmuo be ateities
Revoliucija mazgų teorijoje
Čingis chano mirtis
Mokslas ir prietarai
Matematikos keliu
Meilės sinusoidė
Flirtas su Hitleriu
Om Simrikė
Vartiklis