Knygų platinimas ir skaitymas

Knygnešys Nuo 17 a. pradžios Europos miestuose ėmė atsirasti prekiautojų pigiausia spausdinta produkcija – popieriaus lapais su atspausdintomis maldomis, ištraukomis iš evangelijų, dainomis. Tuo užsiėmė nuskurdę valstiečiai ir našlės, kito darbo neturintys invalidai, už tai iš leidėjų tegaudami grašius. Po jų pasirodė „kolporteriai“ (pranc. porter a col - nešioti ant nugaros ar kaklo) – daugiausia po kaimo vietoves knygų išnešiotojai („knygnešiai“ tikrąja to žodžio prasme). Atpažinti juos buvo galima pagal pintinę, nešamą ant dirželio. Taip pat buvo ir „šūkautojai“ (merciers), sukviečiantys pirkėjus gatvėse ir aikštėse ir pardavinėję daugiausia literatūrą, almanachus, kalendorius, elegijas, liaudies pasakojimus. Kartu „šūkautojai“ pranešdavo naujienas, rodė cirko numerius, dresiruotus gyvūnus.

Populiariausiu literatūros formatu gatvėse buvo čepbukai (sen. angl. chap - barteris, sandoris) – pigūs kišeninio formato bukletai, dažniausiai atspausdinti ant vieno lapo ir sulankstyti į 8, 16 ar 32 puslapius, kartais stipriai rankomis susiūti (dviem adatomis ir dviem siūlais). Vokiškai tas formatas buvo Volksbuch (liaudies knyga), prancūziškai - Bibliotheque bleue1) („žydroji biblioteka“ – pagal melsvą popierių, ant kurio knygas prastuomenei spausdino Žakas Odo (Oudot)). Tipografai gatvės prekiautojams knygas davė kreditan. Mėgstamiausiu žanru buvo baladės – dainavimui skirtos eilės. Jas spausdino ant grubaus popieriaus vienoje lapo pusėje – iš čia ir angliškas jų pavadinimas broadside (lapas, spausdintas iš vienos pusės) bei (mažiau paplitęs) broadsheet. Rinkinius iš kelių lapų, sukabintų ant virvutės, vadino „girliandomis“ (girliands), o Lotynų Amerikoje tokie „leidiniai“ taip ir vadinosi literature de cordel („virvelinė literatūra“).

Nuo 1550-ųjų, kai atsirado spausdinimo staklės, baladės labai išpopuliarėjo Airijoje ir Britanijoje – ir jų populiarumas neslūgo iki 19 a. pabaigos. Vienos dainos kaina buvo nuo pusės penso. Melodijos mokėsi daugiausia iš klausos, o baladžių siužetais buvo patriotinės, kriminalinės ar meilės istorijos, prancūzų ar vokiečių legendos, satyros, rimuoti skundai apie skurdą, nelaimių, pranašaujančių ženklų ar stebuklų pasakojimai.

Vienas žinomiausių meno kūrinių apie baladžių pardavėjus yra H. Voltono2) „Mergina, perkanti baladę“ (1778) – mergina, greičiausia, tarnaitė, perka baladę iš seno apiplyšusio prekiautojo „dainomis nuo sienos“ (wall-song seller).

Norėdami greičiau „atsikratyti“ prekės, pardavėjai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių, pvz., Polo Sendbio3) „Baladžių pardavėjas“ (1759) mosikuoja meškeraite, dainavimą pertraukdamas šūksniais „Kas gaudys žuvį mano tvenkiny?!“. Apie ypač atkakliai giriančius prekę pardavėjus net sukūrė šmaikščią patarlę „Draugiškas, kaip baladžių dainius kaimo H. Voltonas. Mergina, perkanti baladę pakasynose“ (Friendly as a Ballad Singer at the Country Wake). Vieną tokį „baladžių dainių“ atspausdino Robertas Sejeris4) (1760).

O ką skaitė elitiniai sluoksniai? Pirmiausia, pasiturintys pirko brangius suvenyrinius leidinius, kuriuos iškilmingai įteikdavo aukštą padėtį turintiems. Iš čia jų ir pavadinimas - atnešamosios; dabar jas apibendrintai vadina „kipseikais“ (angl. keep - turėti ir sake - daiktas). Tai daugiausia meno albumai, graviūrų rinkiniai ir pan.

Viktorijos epochoje atsirado „kofeteiblbuko“ (Coffee Table Book) knygų formatas. Dažniausiai tai buvo didelio formato iliustruotas leidinys, paprastai naudojamas kaip interjero dalis, jo dizaino elementas, statuso parodymo dalykas. Jų paskirtis patraukti lankytojų dėmesį, užimti nuobodžiaujančius svečius, suteikti pretekstą pokalbiui.

„Kavos staliuko knyga“ pirmąkart paminėta prancūzų filosofo Mišelio de Montenio esė „Apie kai kurias Vergilijaus eiles“ (1581) ir anglų rašytojo Lorenso Sterno5) romane „Džentelmeno Tristano Šendi gyvenimas ir nuomonė“ (1759). Jas vienaip ar kitaip vaizdavo portretuose, jie pasirodydavo ir teminiuose paveiksluose (pvz., Delfeno Anžolro6) „Madingosios“, 19 a. pabaiga).

20 a. 6-me dešimtm. „kavos staliuko knygas“ imta vadinti interjero arba liuksusinėmis (edition de luxe) – daugiausia tai korporatyviniai leidiniai, iliustruoti memuarai ir biografijos, šeimyniniai albumai, meno, mados, kulinarijos leidiniai... Taip po daugelio kartų iš 17-18 a. „kofeteiblbukai“ persikraustė į 21 a. knygų lentynas.

Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Bibliotheque bleue - efemerų (trumpaamžių leidinių) ir populiariosios literatūros tipas, spausdintas moderniosios Prancūzijos (1602-1830) pradžioje, panašus į anglų čepbukus ir vokiečių volksbuchus. Šis terminas kilo nuo Trua mieste brolių Odo prastos kokybės ir mažo formato spaudinių, parduodamų su melsvo popieriaus viršeliu, įgavusių livres bleus (mėlynosios knygelės) pavadinimą. Šis formatas netrukus paplito į kitus miestus ir visą šalį. Draugiškas, kaip baladžių dainius

2) Henris Voltonas (Henry Walton, 1746–1813) – anglų dailininkas ir meno pardavėjas. Pradžioje daugiausia tapęs portretus ir miniatiūras, vėliau nutapė paveikslų.

3) Polas Sendbis (Paul Sandby, 1731-1809) – anglų žemėlapių kūrėjas, tapęs kraštovaizdžius ir akvarele. Su broliu Tomu buvo vienu iš Karališkosios akademijos steigėjų (1768).

4) Robertas Sejeris (Robert Sayer, 1725–1794) – leidėjas ir meno bei žemėlapių pardavėjas. Apie 1765 m. jis pradėjo eksperimentuoti su naujovišku knygų formatu, interaktyvių judančių (3D) knygų pirmtaku.

5) Lorensas Sternas (Laurence Sterne, 1713-1768) – anglikonų kunigas ir airių rašytojas, žinomas romanais „Džentelmeno Tristano Šendi gyvenimas ir nuomonė“ (1759; liko nebaigtas) ir „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ (1768). Taip pat paskelbė daugybę pamokslų.

6)Delfenas Anžolras (Delphin Enjolras, 1857-1945) – prancūzų tapytojas. Tapė daugiausia akvarele, aliejiniais dažais, pastele – daugiausia portretus, nuogus kūnus, interjerus. Garsus intymiais moterų, atliekančių kasdienius darbus (skaitančių, siuviančių, ...), paveikslais. Žinomiausiu jo paveikslu yra „Jauna moteris, skaitanti prie lango“.

Žybtelėjimo žanras
Extreme: „Prieš mirtį“
D. Anžolras. Madingosios Pirmoji knyga Šiaulių tema
Lietuvių literatūros tendencijos
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Knygos, kurios mokė nesmokyti
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
A. de Sent Egziuperi: Mažasis princas
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Kurtas Vonegutas: „skelbimų tarnyba“
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
A. Balbierius. Demonai nemiega
Tolminkiemis ir jo restauracija
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Tibeto mirusiųjų knyga
Ji egzistuoja, toji knyga...
Mankurtas: asmuo be ateities
Kanonas: Biblijos padalijimas
Universiteto spaustuvininkas
Gyvenimo gėlelė
Vartiklis