Biblijos padalinimas

   

“Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti, teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui”
2 Timotiejui 3:16

Biblija yra padalinta į Senąjį ir Naująjį Testamentą. Žydų tikėjimo pagrindas yra senasis Testamentas, o krikščionių – Senasis ir Naujasis. Dar viena grupė buvo, kuri laikėsi pirmųjų penkių Šv. Rašto knygų – tai samariečiai.

Izraelio (šiaurės) valstybės sostinė buvo Samarija. Apylinkės gyventojai kartais buvo vadinami samariečiais. Asirams sunaikinus Izraelio valstybę 721 m. pr. Kr., dauguma gyventojų buvo ištremti į Asiriją, o į Izraelį atgabenti žmonės iš kitų kraštų. Šie tremtiniai vedybomis susimaišė su vietiniais gyventojais – žydais. Jie buvo vadinami samariečiais.

Babiloniečiai, nugalėję asirus, leido žydams grįžti į savo kraštą ir atstatyti šventyklą Jeruzalėje. Samariečiai, vietos gyventojai, išgirdę, kad žydai atstato šventyklą, atėjo pas Zorobabelį ir jų šeimų vadus ir jiems pasiūlė:

“Mes norime statyti kartu su jumis, nes mes, kaip ir jūs, ieškome jūsų Dievo ir Jam aukojame nuo Asarhadono, Asirijos karaliaus, kuris mus čia atvedė, laikų”.
Zorobabelis, Jozuė ir kiti Izraelio šeimų vyresnieji jiems atsakė: “Netinka jums kartu su mumis statyti namus mūsų Dievui, mes vieni statysime Viešpačiui, Izraelio Dievui, kaip mums įsakė persų karalius Kiras”
(Ezdro 4:3-4).

3018 m. balandžio 21 d., antradienis

- Ne, ne ir dar kartą ne! – rankomis mosavo demiurgas Šambambukli. – Aš kategoriškai prieš!
- Ir kas čia tokio? – nustebo Pranašas. – Aš tenorėjau pridėti tik kelis apokrifus...
- Nereikia jokių apokrifų! – ryžtingai nutraukė demiurgas. – Aš jums daviau savo Knygą, joje viskas, ko jums reikia, jau yra, ir papildyti niekuo nereikia. Viskas, pokalbis baigtas.
- Bet iš Knygos visiškai neaišku, kaip susiję ugnis ir elektra ir ar vienos stichijos dėsniai pritaikomi kitai; neaišku, kas bus su internetu post-informaciniame amžiuje, - paprieštaravo Pranašas. – O be to, žmonėms įdomu, kas nutiko Pirmajam Žmogui kitą dieną, kai...

Šambambukli nutraukė Pranašą niekinančiu šūksniu:
- Tai tu nori pasakyti, kad mano Knyga nepilna?! Ji, anot tavęs, netobula?! Tokia nuostabi knygelė, aš taip stengiausi, kad ji būtų nepriekaištinga, o tu staiga pareiški...
- Viskas, viskas, aš jau supratau! – šįkart rankomis sumosavo Pranašas. – Susivokiau, pripažįstu savo klaidą. Knyga tikrai didinga, su niekuo nesulyginama, tiesiog visų Knygų Knyga. Nei pridėsi, nei atimsi.
- Būtent taip, - pritariančiai linktelėjo Šambambukli.
- Ir išties, genialus kūrinys. Tokie iškilūs, įsimenantys veikėjai, tokie vaizdingi ... eee ... vaizdai! Sužavėtina. Lenkiuosi autoriaus talentui.
- Na ką tu jau...
- Iš tikrųjų sužavėtas, - užtikrino Pranašas ir ištiesė demiurgui ką tik atmestą sąsiuvinį. – Tiesą sakant, štai... kaip čia... mažumą išdrįsau... taip sakant, įspūdžio įkvėptas...
- Kas tai? – įtartinai prisimerkė demiurgas.
- Fantikai, - užtikrintai pareiškė Pranašas. – Fanatikų kūryba. Genialaus veikalo motyvais. Eee, gal gerbiamam autoriui patiks, ir juos įtrauksime į naująjį Knygos leidimą? Papildytą, labdaringą, ką?
- Fantikai – tinka, - patenkintas nusišypsojo Šambambukli. - Fanatai, sakai, ir mano motyvais? Šaunuoliai, tęskite taip ir toliau. O mes, žinoma, į Knygą įtrauksim, kodėl gi ne. Nuo fantikų ir reikėjo pradėti. O tai sumąstė kažkokius tai apokrifus, gėda tik! Iš kur ir žodį tokį ištraukė?!

Samariečiai pasistatė savo šventovę Gerizimo kalne apie 300 m. pr. Kr. Jų šventovė buvo sunaikinta 128 m. pr. Kr., bet jie toliau laikė tą vietą šventa. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su samariete. Ji sakė: “Mūsų tėvai garbino Dievą ant šito kalno (Gerizimo), o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti ta vieta, kur reikia Jį garbinti” (Jono 4:20). Šiais laikais samariečiai yra nutautėję.

Biblija arba Šventasis Raštas yra sudarytas iš 66 knygų: ST iš 39 knygų, NT iš 27. Biblija graikų ir lotynų kalbomis reiškia “knygos”. Vėliau Ji buvo pradėta vartoti vienaskaita – knyga. Taip tas žodis įsigyveno vienaskaitoje.

Senasis Testamentas hebrajų kalba yra sutvarkytas kitokia eile nei dabartinė Biblija. Joje yra mažiau knygų. Kai kurias knygas hebrajai sujungia į vieną knygą. Pavyzdžiui: į vieną knygą yra sujungtos Samuelio, Karalių, Ezdro ir Nehemijo knygos.

Senovėje knygas rašydavo be jokių skyrių ir be skiriamųjų ženklų. Taip buvo parašytos ir Biblijos knygos. Kad žmonėms būtų lengviau skaityti, Biblijos knygos buvo suskirstytos skyriais. Kiek žinoma, padalinimą skyriais įvedė arkivyskupas Steponas Langtonas, miręs 1228 m. Eilučių numeraciją pradėjo Paryžiaus spaustuvininkas Robertas Etiene 1551 m.

Kanonizavimas

Kanonas reiškia: taisyklė, matas, norma. Bažnyčios nuostatas yra: Biblija – Šventasis Raštas – tai įkvėptas Dievo Žodis. Jį įkvėpė dievas Šventąja Dvasia. Todėl Biblijos autorius yra Dievas. Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės rašė, kai jie pergyveno įkvėpimą, nežiūrint nei vietos, nei laiko.

Biblijos Senojo Testamento kanonizavimas vyko palaipsniui. Dėl atskirų knygų vyko ilgi pasitarimai. Jamnijos suvažiavime 100 m. visos ST knygos buvo peržiūrėtos, patikrintos ir priimtos. Nuo to laiko ST kanonizavimas yra užbaigtas.

Naujojo Testamento buvo daug apaštalų ir vadinamų bažnyčios tėvų raštų. Ketvirtojo šimtmečio pradžioje jie visi buvo peržiūrėti ir atrinkti, priimti – kanonizuoti. Kai kuriuose Šv. Rašto vertimuose dar yra apokrifų. Apokrifas reiškia neaiškus; gal dėl ginčijamos dieviškos kilmės, o gal dėl nežinomų autorių? Šių knygų, kaip šventų, Dievo įkvėptų, lygių su kitomis Biblijos knygomis, niekada nepripažino nei žydai, nei krikščionys. Žydai ir krikščionys laiko jas geromis, naudingomis knygomis, bet ne Biblijos kanonizuotomis knygomis. Hebrajų Biblijos tekste jų nėra. Tačiau, darant vertimus į graikų septuagintą ir lotynų vulgatą, apokrifų knygos buvo išverstos.

Kai kurie bažnyčios tėvai siūlė apokrifus priimti į Bibliją. Tie bažnyčios tėvai nežinojo tikrosios apokrifų esmės ir laikė juos Biblijos knygomis. Tačiau įsitikinę, kad apokrifų knygos neprilygsta Biblijos knygoms, jų neįrašė į Bibliją. Augustinas manė, kad apokrifai yra Biblijos knygos. Sužinojęs, kad apokrifai nėra kanonizuoti, jis pasisakė, kad jie nėra Biblijos dalis. Net ir mūsų laikais kai kurie bažnyčios tarnautojai, paskaitę pirmuosius Augustino pasisakymus, mano ir rašo, kad Augustinas pripažino apokrifus Biblijos knygomis.

Romos katalikų bažnyčia savo visuotiniame suvažiavime, kuris vyko Tridente 1545- 1563 m., apokrifų knygas pripažino Dievo įkvėptomis ir priėmė jas į Bibliją. Kai kurie Šv. Rašto vertėjai, nežinodami tikros padėties, versdami Bibliją išvertė ir apokrifus.

Kostas Burbulys, 1993 m. Chicago

Manu įstatymai
Nikėjos susirinkimas
Lietuviški Šv. Rašto vertimai
Kas nauja Naujajame Testamente?
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv. Jono rašiniuose
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas
Abraomas nebuvo žydas?
Nag Hammadi biblioteka
Visų dienų apmąstymai
Senieji sanskrito raštai
Raselo arbatinukas
Susanos istorija
Mitologijos skiltis
Religijos skiltis
Vartiklis