Raselo arbatinukas. Vartiklis

Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausiais turimais teleskopais. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

Turėčiau save vadinti agnostiku, tačiau, iš praktinių sumetimų, esu ateistu. Nemanau, kad krikščioniško Dievo egzistavimas labiau tikėtinas nei Olimpo ar Valhalos dievų egzistavimas. Paimkime kitą iliustraciją: niekas negali įrodyti, kad tarp Žemės ir Marso nėra porcelianinio kinietiško arbatinuko, besisukančio elipsine orbita, tačiau niekas nemano, kad tai pakankamai tikra, kad būtų nagrinėjama praktikoje. Aš manau, kad krikščionių Dievas lygiai taip pat neįtikėtinas.

Raselo arbatinuko argumentas ar jo analogijos dažnai naudojamos ateistų diskusijose su tikinčiaisiais. Pvz., jis Richard‘o Dawkins‘o^*) knygose „Velnio kapelionas“ (2003) ir „Dievas kaip iliuzija“ (2006) naudojamas kaip argumentas prieš „agnostinį susitaikymą“. Mokslas neturi priemonių nustatyti nei ar Dievas egzistuoja, nei, kad jo nėra. Todėl pagal „agnostinį susitaikymą“ tikėjimas ar netikėjimas aukščiausiojo buvimu vienodai gerbtinas. R. Dawkins arbatinuką pateikia kaip šios situacijos reductio ad absurdum - jei agnostizmas vienodai priima abi galimybes, tai jis taip turėtų daryti ir dėl orbita besisukančio arbatinuko.

Karlas Saganas savo knygoje „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje“ tam pačiam tikslui naudojo nematomus, bekūnius ir niekaip neužfiksuojamus drakonus, gyvenančius garažuose. Jis sakė: „Mūsų nesugebėjimas paneigti mano hipotezę visai nėra tas pat, kaip įrodyti, kad ji teisinga“

Peter Atkins‘as sakė, kad Raselo arbatinukas yra apie tai, kad nė vienas negali paneigti teiginio, todėl pagal Okamo skustuvą, reiktų imti paprastesnę teoriją (kad nėra Dievo). Jis taip pat pabrėžia, kad šis argumentas nėra pakankamas, kad įtikintų religingą asmenį, nes religinė tiesa yra pasiekiama per asmeninį nušvitimą arba perduotas žinias, kurių negalima objektyviai patikrinti.

Literatūros kritikas ir rašytojas James Wood, pats netikėdamas Dievu, sakė, kad tikėjimas Dievu „geras sandoris , racionalesnis nei tikėjimas arbatinuku“, kuriam trūksta „reikiamo didumo ir didingumo“, o „Dievas negali būti sumaterializuotas, negali būti paverstas tiesiog daiktu“ [ panašų požiūrį išsakė ir filosofas Eric Reitan‘as].

Filosofas Paulius Čeberleinas sako, kad yra logiškai klaidinga tvirtinti, kad pozityvų tvirtinimą reikia įrodyti, o neigimo nereikia. Anot jo, visas tiesas reikia įrodyti.

Tai vienos iš parodijuojančių ir teizmą pajuokiančių religijų dievas (angl. Invisible Pink Unicorn, IPU). Jo prieštaravimas tame, Nematomas rožinis vienaragis

kad jis turi rožinio vienaragio išvaizdą, tačiau yra nematomas. Tai kita Raselo arbatinuko versija.

Pirmąkart IPU paminėtas 1990 m. liepos 7 d. „Usenet“ grupėje alt.atheism. Vėliau 1994-95 m. ISCA BBS’e koncepciją išvystė koledžo studentų grupė, parašiusi manifestą, aprašiusį viduje neprieštaringą religiją, besiremiančią daugybe IPU. Jame yra garsioji formuluotė:

Nematomi rožiniai vienaragiai turi milžinišką dvasinę jėgą. Mes tai žinome, nes jie vienu metu gali būti nematomi ir rožiniai. Kaip visos religijos, tikėjimas Nematomais rožiniais vienaragiais remiasi tiek logika, tiek tikėjimu. Mes tikim, kad galime padaryti logišką išvadą, kad jei nematomi todėl, kad mes jų nematome.
Steve Eley

1996 m. panaši idėja buvo įkūnyta kaip mokomasis įrenginys „Camp Quest“, pirmojoje vasaros stovykloje „laisvai mąstantiems“ (free-thought) vaikams, kurią surengė L. Wilson‘as. „Cincinnati Enquirer“ laikraštyje rašyta: „Besiilsintiems siūloma pabandyti įrodyti, kad įsivaizduojamas vienaragis kaip Dievo metafora neegzistuoja“.

Richard‘o Dawkins‘o knygoje „Dievas kaip iliuzija“ (2006) rašoma:
„Raselo arbatinukas, be abejonių, simbolizuoja daugybę dalykų, kurių egzistavimą mes pripažįstame ir kurių negalime paneigti [ ... ] Filosofiniu požiūriu idealiu pavyzdžiu bus nematomas, negirdimas, nejaučiamas vienaragis“.

Tarp „pasekėjų“ vyksta humoristiniai debatai apie vienaragio atributų, pvz., ar jis visiškai nematomas, o gal nematomas tik daugeliui, tačiau matomas tikinčiųjų juo.

Skrajojantis Spageti Monstras (angl. Flying Spaghetti Monster, FSM) - Absoliutas, kurį skelbiasi išpažįstanti parodijuojanti religija („Skrajojančio Spageti Monstro Bažnyčia"). Šią tikybą 2005 m. įkūrė Bobis Hendersonas, protestuodamas prieš krikščioniškų grupių spaudimui pasidavusios Kanzaso mokyklų tarybos nutarimą įtraukti į mokymo programas kreacionizmo teoriją - alternatyvą evoliucijos teorijai. Atviru laišku Kanzaso mokyklų tarybai Hendersonas išpažino tikįs antgamtinį pasaulio Kūrėją, Skrajojantį Spageti Monstrą. Sutvėrėjas atrodo kaip spagečių gumulas su mėsos kukuliais. Jis buvo girtas, kai kūrė šį netobulą pasaulį, ir vėliau gailėjosi tai padaręs. Todėl antgamtiniu įsikišimu nuolat panaikina bet kokius moksliškai patikrinamus savo buvimo pėdsakus. Kadangi kreacionistinė pasaulio sąrangos versija laikosi tik tikėjimu, o įrodymais ji pagrįsta lygiai tiek, kiek ir Skrajojančio FSM doktrina, Hendersonas pasiūlė įtraukti į mokyklų programas „pastafariško sutvėrimo“ teoriją (nuo itališko „pasta“, reiškiančio makaronus) - kaip alternatyvą evoliucijos teorijai ir kreacionizmui.

Šventoji pastafariečių diena – penktadienis. Per didžiąsias šventes (Kalėdos, Velykos ir pan.) švenčiama Šventė. Jos šventimas nedogmatizuotas ir kiekvienas gali švesti kaip tinkamas. Dar minimas „Ramendano“ mėnuo.

Anot pastafarus, piratai – „absoliučios dieviškos būtybės“ ir pirmieji pastarafai. Jų vaizdavimas plėšikais – Viduramžių dezinformacija. Iš tikro, jie buvo „taikiais tyrinėtojais ir geros valios skleidėjais“, vaikams dalijantys saldainius. Piratus savo laiške į FSM tikėjimą įtraukė Hendersonas, kaip iliustraciją, kad tarpusavio sąryšis nėra lygus priežastingumui. Jis rašė, kad globalus atšilimas, žemės drebėjimai ir pan. – tiesioginio piratų sumažėjimo pasekmė Piratų ryšis su atšilimu patvirtinamas tuo, kad kai tik pagausėjo Somalio piratų, žlugo konferencija atšilimo klausimais.

Pastaruoju metu "Skrajojančio Spageti Monstro Bažnyčia" labai išpopuliarėjo. Jos idėjas ir motyvus dažnai naudoja ateistai bei agnostikai (vadinami "spagnostikais") kaip šiuolaikiškesnę Raselo arbatinuko versiją.

2005 m. rugpjūtį FSM bažnyčia pasiūlė 250 tūkst. dolerių premiją tam, kuris įrodys, kad Jėzus nebuvo FSM sūnumi.

2011 m. Austrijos valdžia leido Niko Almui vairuotojo teisėms pateikti nuotrauką su koštuvu makaronams Nick Alm

kaip religiniu galvos apdangalu (Austrijoje tokiose nuotraukose galvos apdangalai galimi tik religiniu pagrindu).

^*) Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins, g. 1941 m.) - britų biologas (etologas), humanistas bei ateistas, žinomas mokslo populiarinimo knygomis. Knygoje „Savanaudis genas“ (1976) išpopuliarino genocentrišką požiūrį į evoliuciją bei įvedė terminą „memas“ (kultūrinės informacijos vienetas, kopijuojamas ir perduodamas nuo vieno nešėjo kitam – ir linkusiam mutuoti). Plačiai pagarsėjo jo knyga „Išplėstas fenotipas“ (1982) apie evoliuciją; joje išdėstė idėją, kad geno fenotipiniai efektai neapsiriboja vienu organizmu ir gali išplisti į aplinką, kuri apima ir kitus organizmus. Dokinsas yra tiesmukiškas ateistas ir skeptikas. „Aklajame laikrodininke“ (1986) jis užginčija analogiją su laikrodininku – kreacionistų argumentą apie antgamtiško Kūrėjo egzistavimą, kad žmogus, kaip sudėtingas prietaisas (laikrodis) taip pat privalo būti kažkieno „pagamintas“. Toliau knygoje „Dievas kaip iliuzija“ (2006) aptaria ir daugybę kitų problemų, susijusių su religija. Dėl karšto evoliucijos teorijos gynimo pravardžiojamas „Darvino rotveileriu“.