Visų dienų apmąstymai (ištraukos)
Petras Klimas

   

Taip pat skaitykite kitą fragmentą: Visų dienų apmąstymai

Religijos arba tikėjimo problema žmogaus gyvenime yra viena iš didžiųjų tarp tų, kurias mes jau apžvelgėme pirmuosiuose skyriuose. Nuo senų senovės pirmykštėse istorijos epochoje žmonės vadavosi, grumdamiesi su gamtos apystova, savo sąmonės įvaizdžiais apie paslaptingas jėgas, kurių prasmės jie negalėjo išsiaiškinti ir kurių palankumas jiems buvo reikalingas kasdieniniame gyvenime. Tie įvaizdžiai dėl gamtos dėsnių nežinojimo įsisenėjusių papročių pavidalu papildė tikybų sistemas, kurios turėjo išaiškinti viską, ko žmogus nežinojo. Įvairūs burtininkai, žyniai, įkvėpti senoliai ar pranašai, pagaliau vienuoliai ir kunigai ramino ir gelbėjo bejėgius prieš gamtos ir visatos mįsles žmones. Šita religijos funkcija pasilieka ligi paskutiniųjų dienų, ištvėrusi per amžių kovas, persekiojimus ir išniekinimus ligi paties jos reikalo paneigimo (ateistų pastangomis). Atsižvelgdami į tai, kad religiniai įvaizdžiai pažadino žmoniją sukurti didžiausius meno paminklus tiek tapyboje, tiek skulptūroje, muzikoje, literatūroje ir bemaž visuose sąmonės poreiškiuose, mes pajusime, kokio gilaus apmąstymo yra vertas tas dalykas. joks rimtas visuomenininkas, politikas ar mokslininkas negali ignoruoti to religinio veiksnio, kuris ir šiandien viešai ir neviešai reiškiasi plačiose žmonių masėse.

Religion Mums čia nėra reikalo apžvelgti religinių įvaizdžių įvairybės senovėje ir dabar. Tą dalyką dėsto specialūs tyrinėjimai – etnografija, etnologija, religijų istorija. apeisime taip pat apeiginį (ritualinį) religijos arba tikėjimo aspektą. Mėginsime apčiuopti pačią to jausmo arba įsitikinimo šaknį ir išanalizuoti dirvą, kurioje ji suskanta vešėti.

Pirmiausia apibrėšime tikėjimo sąvoką, imdami jo užuomazgą kasdieniniame mūsų gyvenime. Kai daržininkas pasodina bulvę, jis tiki, kad ji užaugs ir atneš keleriopą derlių. Taip pat tiki gydytojas, kai jis ligoniui duoda atitinkamų vaistų. Ką nors darydami, mes tikime pasieksią savo tikslą, laimėsią. Toks tikėjimas remiasi mūsų patirtimi arba tam tikrų dėsnių žinojimu, leidžia mums tikėti tam tikrų priežasčių pasekmėmis. Ie jeigu mūsų tikėjimas nepasitvirtina, mes toliau tiriame priežastis, kurios sukliudė arba pakeitė tikėtą raidą. Tokiu būdu tikrinamos ir tikslinamos tiesos. Ir juo tikslesnis yra tiesos žinojimas, juo tvirtesnis yra tikėjimas reiškinių būtinumu, tos tiesos pagrįstu. Taip apibrėždami tikėjimo sąvoką, mes galime teigti, kad kiekvienas sąmonės nenustojęs žmogus jau yra tikintis. Net visai mažas kūdikis, tiesdamas rankytę žaisleliui paimti, jau tiki laimėsiąs savo žygį.

Bet jeigu individualus tikėjimas mūsų veiksmų ir poelgių pasekmėmis atsiremia į visur gamtoje viešpataujančio priežastingumo dėsnių žinojimą, tai jis gali remtis ir netiesos motyvais, t.y. klaidingu dėsnių aiškinimu. Kasdieniniame gyvenime mes dažnai matome žmones tikint melu ir juo vadovaujantis savo veiksmuose.

Bendrai imant, atskiras žmogus negali pats visų tiesų nei ištirti, nei patikrinti ir priverstas tikėti kitų tyrinėtojų ir žinovų autoritetu. Toks autoritetas mums yra tėvai, mokytojai, mokslininkai. Mes žinome, kokias aibes klaidų yra darę per amžių amžius tie autoritetai, kurie iškilę arba išpūsti vėliau subliūkšdavo ir buvo pakeisti vėl naujais, lygiai taip pat klaidžiojančiais. Žynių ar žinovų knibždėjo senas pasaulis, knibžda jų ir dabartinis amžius. O politinėse kovose mes kasdien girdime agitatorius, kurie primestu ar sąmoningu melu tiki pasieksią savo tikslą, paveikdami klausytojus. Raštų raštai, laikraščiai, plakatai, radijo siųstuvai, ypač kraštuose arba santvarkose, kurios dogmatizuoja savo pareiškimus ir suvaržo priešinguosius, gali kasdien paskleisti tiek melo, kiek jo nebuvo paskleista per tūkstančius metų. Ir atskiras žmogus pasijaučia kaip vėtros blaškomas pūkelis. Toje siaubingoje klaidomis ir melu drumstoje sietuvoje, iš kurios tik retkarčiais išplaukia šviesusis tiesos krislas, žmogui tenka kuo nors tikėti arba atsižadėti sąmoningos būties. „Tertium non datur“ (trečios išeities nėra). Ir jeigu tas „kas nors“ senajam žmogui prisistatė įvairiausių dievybių, pusdievybių, dvasių, paslaptingų jėgų pavidalu, tai toji fantastika, palyginus ją du šių dienų fikcijomis, dogmatiškomis tikrovės falsifikacijomis, prievartinėmis tariamomis tiesomis ir valdovų ar vadų kultais, jau atrodo tik nekalta vaikiška pasaka. Tačiau visais atvejais tikėjimas lydi žmogų kaip būties sąlyga jam veikiant, kovojant, mokantis ir bendraujant su kitais žmonėmis. Ir šiame pirmapradžiame tikėjimo sąvokos apibrėžime kova su tikėjimu yra absurdiška, kaip būtų absurdiška kova su judesiu gaudant sviedinį. Teisėtas čia tegali būti klausimas: kuo tikima, dabar mes tą klausimą ir apmąstysime.

Pirmykštis žmogus, dar nepažinęs jį supančios gamtos dėsnių, vaizdavosi palankias ir nepalankias jo gyvybei atmainas, kaip kažkokių jam neįmanomų jėgų padarinį. Tų jėgų veiksmai jo įvaizdžiuose neišvengiamai panešėjo į jo paties veiksmus. Dievai, dvasios veikė kaip žmonės, tik pranašesne galia ir nors nematomi, bet žmogaus pavidalo, retkarčiais įsikūniję ir gyvuliuose arba medžiuose. Pati žemė, saulė, mėnuo buvo menama tų paslaptingų jėgų būstinė. Norėdamas palenkti tas jėgas savo naudai, žmogus įasmenindavo jas stovylų, stabų pavidalu, statydamas jiems šventyklas, aukurus, maldyklas. Tarpininkais tarp tų jėgų ir žmogaus pasidarė žyniai, aukotojai, maldininkai, burtininkai ir t.t., tie, kurie dėjosi įspėję dievų valią ir žiną priemones juos palenkti žmogaus naudai. Susidarė tam tikras ritualas (apeigos, ceremonijos) su maldų ir atgailų specifika. Įdvasinęs visą gamtą ir savo aplinką (įvairiomis politeizmo ir animizmo formomis), žmogus tikėjo dievų ir dvasių veiksmingumu visose gamtos atmainose, jos kaitaliojimosi procesuose savo paties veiksmų pavyzdžiu. Dar neištyręs ir nežinodamas dėsnių, kuriais materija (gamta, visata) atlieka savo amžinąją priežastingumo raidą, žmogus tuos dėsnius pavadavo savo tikėjimu antgamtinių (metafizinių) jėgų veikla, kurios nuosaikumą jis mėgino apsidrausti savo reikalams maldaujamomis ir atnašaujamomis priemonėmis. Žmogaus būtis tokiose apystovose buvo kebli, nes dievai pareikšdavo savo veikloje ir pyktį, ir kaprizus tai žemės drebėjimais, tai perkūnijomis, pragaištingomis jūrininkams vėtromis, tai epidemijomis, netikėta mirtimi ir visokiomis nelaimėmis.

Ilgainiui ta dievų daugybė susikoncentravo vieno Dievo įvaizdyje (monoteizme), Dievo visagalio, visur esančio, dangaus ir žemės kūrėjo, sukūrusio taip pat ir žmogų ir savo dvasia jį įkvepiančio. Apdovanotas antgamtiškos kilmės sąmone, žmogus turėjo vykdyti Dievo įsakymus, kad, atlikęs savo paskirtį, nusipelnytų malonę ir amžiną pomirtinę palaimą. Dievo valios visuotinumas monoteizme reiškėsi lygiai kaip politeizme. Toks tikėjimas Visatos santvarka giliai įsišaknijo žmonių sąmonėje ir išsilaikė ligi šių dienų. Tikybinės organizacijos, nors ir persitvarkydamos įvairiomis konfesijomis, ta kryptimi auklėjo kartų kartas.

Bet žmoguje ta „dieviška dvasia“, t.y. jo sąmonė, nenurimo tame pirmykščiame tikėjime. Nuolat susidurdama su gamta, ji pastebėjo nenuolankų jos reiškinių kaitaliojimosi pastovumą, ir naujomis savarankiškomis tiesomis išryškino tą raidą, nepriklausomai nuo bet kokių metafizinių jėgų įnorio, palenkiamo ar nepalenkiamo kokiu nors ritualu. Moksliniai tyrimai šiandien jau pasiekė tokias aukštumas, kad beveik visi gamtos reiškiniai ir žemėje, ir kosminėj erdvėj jau gauna išaiškinimų pastoviais materijos dėsniais. Ir žmogus jau gali tikėti jais, nors daugelis jų dar neturi matematinio tikslumo. Tad savaime kyla klausimas, kas pasilieka iš senųjų tikėjimų?

Religion Įvairūs moksliniai tyrinėjimai atpalaidavo nuo dievų valios daugybę gamtos reiškinių. Bendrieji mokslai – fizika ir chemija – išsišakojo begalinėmis specialybėmis, kurios išryškino ir vis dar ryškina visokiausias tų reiškinių detales. Atsiskleidė savo dėsningumu ir žvaigždynai. Galima sakyti, kad jau dabar visa materija išdavė savo paslaptis ir leidosi žmogaus panaudojama jo nuožiūra – be maldų, be nuogąstavimų, be desperacijos. Žmogus jau gali visoje savo veikloje tikėti ir pasitikėti mokslų suvoktomis tiesomis, neieškodamas paslaptingų jėgų malonės ar pagalbos. Ir jeigu materijos tiesų suradimas ir ieškojimas sudarytų mąstančio žmogaus problemų visumą, tai religijai tektų pasitraukti į istorijos archyvą. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Šitas klausimas yra vertas didžiausio dėmesio, ypač šiuo metu.

Mes žinome, kad jau nuo 19 a. pradžios ėmė plisti nuomonė apie materijos pirmavimą pasaulyje. Ta kryptimi nuėjo ir kai kurie mokslininkai, sukurdami Materializmo doktriną. Jie mėgino įtikinti, kad Visatoje nieko nesą be materijos su jos pastoviais dėsniais. Pati gyvybė ir pats žmogus su jo sąmone esąs materijos padaras, kad ir kažin koks jis būtų sudėtingas. Nuo infuzorijos ligi žmogaus gyvybė esanti tolygi, evoliucijos raidoje pasiekusi tam tikro tobulumo, kuris nepriklausąs nuo dieviško įkvėpimo. Ta kryptimi materialistai yra padėję daug pastangų, mėgindami materijos elementams leisti „pagimdyti“ Gyvybę eksperimento sąlygomis arba spėti ją randantis gamtoje savaiminiu būdu iš negyvų elementų. Kol kas nepavyko materialistams tatai įrodyti, ir tuo tarpu mes tik galėtume palinkėti jiems geresnės kloties. Bet net jeigu ir pavyktų rasti gyvybės pradą materijoj, tai ar būtų įspėta pirmapradė pačios materijos atsiradimo paslaptis?

Mąstančioji žmogaus sąmonė negali nurimti, neiškėlusi sau tokio klausimo: kas, kaip ir kada leido atsirasti tai neišpasakyto kiekio materijai, t.y., žemei, saulei, planetoms, atmosferoms, begaliniams žvaigždynams su milijardais galaktikų nesibaigiančioje erdvėje ir nenutrūkstamoje laiko tėkmėje? Ir kodėl visa tat skrieja. Vystosi, kaitaliojasi griežtu, absoliučiu tikslumu ir priežastingumo dėsnių tvarka? Nekelti tokių klausimų tegali tik apsiblaususi sąmonė, kuri apriboja mąstymą siauru kasdieninių rūpesčių ratu. Tačiau ir išprususiam protui mokslas, kuris tyrinėja tik jau esančią materiją su visomis jos savybėmis, atsakymo neduoda ir duoti negali. Tatai išeina už j ribų, ir tokiu klausimu jis neužsiima. Jis tegali desperatiškai, kartais išdidžiai burbtelėti: „agnosco“ (nežinau), kaip tat daro vadinamieji agnostikai. Taip elgiasi ir materialistai, baimingai vengdami to klausimo, maskuodami savo ribotumą atsižadėjimu nuo reakcinės ar atgyvenusios metafizikos. Tuo tarpu atsakymo ieškojimas čia yra toks pat logiškas, kaip saulės užtemimo priežasčių tyrimas. Todėl žmogaus smelkimasis suvokti tą paslaptį yra ne tik natūralus, bet ir būtinas mąstymui, jei mes nenustelbsime jo dirbtinėmis smurtinėmis varžomis. Jeigu tad materijos mokslai apsiriboja tik materijos tyrimais, tai jie nėra kompetentingi ir yra bejėgiai tą paslaptį išaiškinti, o mąstančiojo žmogaus sąmonė sumeta kūrybinį, nebematerialistinį neapsakomos galios aktą. Kokiu vardu bepavadintume tą Visatos kūrėją, metafizinis jo įvaizdis nieku būdu neafektuoja materijos tyrimų ir niekaip nėra jiems priešingas. Tai didysis Visatos pradžios X yra logiškas mąstančio proto apvainikavimas, nepažeidžiantis sukurtos, t.y. esančios, tikrovės dėsningumo ir jos pozityvių tyrinėjimų. Todėl žmogus, pavadinęs tą didįjį X Dievu, negali būti apšauktas tamsuoliu ar atsilikėliu. Net griežčiausias mokslininkas materialistas gali būti tikintis Dievu mūsų apibrėžtame kūrybiniame akte. Priešingai, obskurantu pasirodytų tasai, kuris a priori apsiribotų savo mąstymą, neigdamas to didžiojo X arba, paprastai tariant, tą dievišką pradmenį. To pradmens sąvokoje telpa taip pat žmogaus proto neįmanomoji laiko ir erdvės nepabaigiamybė, t.y. amžinybės ir Visatos neribotumo problemos, kuriomis tikrovės mokslai neužsiima.

Tas metafizinis (antgamtinis) pradmuo, pažadinęs mūsų apmąstymuose tam tikrą įvaizdį, pagrindžia religinę nuotaiką, kuri savaime apglobia visą tikrovę ir patį žmogų visagalinčio Dievo valia. Tuo būdu iš protavimo ar filosofinės plotmės religija (tikėjimas Dievu) pereina į praktiškų dedukcijų sritį, religinėje nuotaikoje visa tikrovė su jos tiriamomis tiesomis ir paties žmogaus būtis prisisunkia dieviškos prasmės. Visos tikybinės tradicijos, kad ir kažin kaip klaidžiodamos, ieškojo tos prasmės ir mėgino ją suvokti. Tačiau kova prieš tikybos klaidas arba tikybinių organizacijų nepagrįstus kėslus ir iškrypimus iš savo srities negali liesti pačios religijos esmės. tokia kova, kuomet jos intencija yra nukreipta apskritai prieš religiją, yra netaikli ir dėl to visai bergždžia.

Religinis susimąstymas įgyja ypatingos reikšmės kaip moralinės kontrolės veiksnys. Religinės pasaulėžiūros žmogus, kad ir nepasikliaudamas tikybiniu ar bažnytiniu ritualu, savo veiksmus ir poelgius kasdieninėje būtyje pagilina filosofiniu prasmingumu. Ta nuolatinė savikontrolė tarytum pašvenčia žmogų kosminiame lygyje ir tame pasišventime bet kokiose sąlygose ir bet kokioj smulkmenoj jį sulaiko nuo pikto, t.y. nuo amoralumo. Net mažiausio melo pavartojimas savanaudiškais tikslais, kuris žlugdo žmonių bendravimą ir visą civilizaciją, rimtoje religinėje nuotaikoje jau nėra galimas. Todėl religinis įsisąmoninimas mūsų apibrėžta prasme yra ne tik moralinio auklėjimosi, bet ir bendrai civilizacijos pažangos veiksnys.

Trapistai
Bonaventūras
Manos beieškant
Jėzaus kapas Kašmyre
Ar Žemė yra plokščia?
Visų dienų apmąstymai
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Biblija apie Halloween
Monoteizmas prieš politeizmą
Šventykla ir žalos telyčios deginimas
A. Martinkus. Adventas ir angelas
Šiuolaikinė krikščioniška muzika
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Dar kartą - Žmogaus Sūnus
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Erosas: Juodieji dievai
Religiniai ištvirkavimai
Ateiviai iš pragaro
Tomas Akvinietis
Apsinuoginę kvakeriai
Barnabo evangelija
Susanos istorija
Pirmoji šeima
Paikumas
Mitologijos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis