Čingis chanas ir jo kapas

Visų mongolų pramote yra Alan-Goa1), gyvenusi 8-oje (ar 10-oje) kartoje iki Čingis chano (1162-1227), nuo saulės spindulio jurtoje pagimdžiusi vaikus.

Taip pat skaitykite Čingis chano mirtis  

Tiksli Čingis chano gimimo data nėra žinoma. Rašid ad-Dinas nurodė 1155 m., o dabartiniai mongolų istorikai laikosi 1162 m. datos.

Pagal „Slaptąją mongolų sakmę“ Čingis chano protėviu buvo mėlynakis vilkas Borte-Čino, o motina danielė Goa-Maral. Jie atsirado persikėlę per Tengį (vidinę jūrą; gal Baikalą?). Klajojo prie Onono2) ištakų, Burchan-chaldune, o jų palikuonis buvo Bata-Čiganas.

Jo gimimo vietą Deliun-buldaną tyrinėtojai lokalizuoja šiaurės Mongolijoje 230 varstų atstumu nuo Nerčinsko (Čitos sritis) ir 8 varstai nuo Kinijos sienos. Jis buvo pavadintas Temudžinu („kalviu“) ir jo tėvas buvo Jesugėjus-baaturas, Chabul-chano3) anūkas, daugelio mongolų genčių vadas (40 tūkst. jurtų). Jo gentis valdė derlingas žemes tarp Keruleno4) ir Onono upių. Jesugėjus pavergė totorius ir daugelį kitų genčių.

Čingis chanas Tėvą totoriai nunuodijo, kai Temudžinui buvo 13 m. Genties vyresnieji atsisakė paklusti pernelyg jaunam ir nepatyrusiam vadui ir ėmė ieškoti naujo vado, kuriuo tapo Targutajus iš kilmingos Bordžiginų giminės. Temudžinas liko su nedaugeliu likusių giminaičių: jaunesniaisiais broliais ir seserimis ir netrukus buvo priverstas slėptis nuo Targutajaus persekiojimų. Visas jo turtas tebuvo 8 žirgai ir „bunčukas“ – balta vėliava su 9-m jako uodegom, simbolizuojanti 4 dideles ir 5 mažas jo giminės jurtas.

17 m. amžiaus, jau lydimas kelių šimtų jaunų raitelių, atvyko pas gražuolės Bortės tėvą (jų vedybas tėvai buvo sutarę kai jai buvo 9 m.) ir paėmė ją į žmonas. Vėliau ji žinoma kaip „Bortė Fudžin“, imperatorienė, 4 sūnų ir 5 seserų motina.
Tolesnis Čingis chano gyvenimas pateikiamas mažai, o ir tai prieštaringai. Galiausiai jo pavaldume jau buvo apie 100 tūkst. jurtų ir jungtinės mongolų pajėgos sumuša totorius. Tada įveikia merkitus5) ir keraitus6) Tada siunčia karius į vakarines tiurkų, naimanų7) ir uigurų žemes. Detaliau jo žygiai aprašomi po to, kai jam sukanka 41-eri.

1246 m. kurultajus (visų mongolų genčių chanų susirinkimas) paskelbė Temudžiną didžiuoju kaganu ir priskyrė jam Čingis chano (Čingis Cha-chanas) titulą (vėliau istorikai jį vadino „Pasaulio užkariautoju“). Rašid ad-Dinas aiškina taip: „Čingis chano pravardę jam skyrė jis (šamanas Teb-Tengris) sakydamas: Amžinai žydro dangaus potvarkiu tavo vardas turi būti Čingiz-chanas! Juk mongolų kalba ‚čin‘ reiškia ‚tvirtas‘, o ‚čingiz‘ yra daugiskaita. Mongolų kalba Čingiz-chanas turi tą pačią reikšmę kaip gur-chanas, tačiau platesne reikšme, nes yra daugiskaitoje ir apibendrinti tą žodį galima, pavyzdžiui, persų ‚šachanšachas‘ (valdovų valdovas)“.

Čingis chano valdymas sustiprino centrinę valdžią ir Mongoliją padarė viena galingiausių karinių Centrinės Azijos šalių. Čingis chanas į istoriją įėjo kaip vienas negailestingiausių užkariautojų: „... ypatingu šaunumu paskelbė: apiplėšti, apvogti ar užmušti kitos, ne mongolų kilmės, žmogų, kad jam pavaldžios gentys sudaro vienintelę dangaus išrinktą tautą, kad nuo šiol jie vadinsis mongolai, kas reiškia ‚laimintys‘. Visos likusios tautos žemėje turi būti mongolų vergai. Nepaklusnias gentis reikia išvalyti nuo žemės paviršiaus kaip piktžoles, kenkiančias žoles, - ir liks gyventi vien mongolai“.

Karas buvo paskelbtas patikimiausia materialinio gerbūvio užtikrinimo priemone. Taip prasidėjo grobikiškų karų epocha. Buvo sukurta didžiausia pasaulyje imperija. Metraščiuose pilna barbariškų plėšimų ir taikių miestų gyventojų išžudymo istorijų. Pvz., persų istorikas Džuveinis, dalyvavęs kare prieš mongolus, savo „Istorijoje“ liudija: „13 dienų ir 13 naktų skaičiavo mongolų nužudytus žmones Mervo mieste. Skaičiuojant tik tuos, kurių kūnai buvo rasti, neskaičiuojant tų, kurie buvo nužudyto grotose ir olose, kaimuose ir dykynėse, suskaičiavo per 1,3 milijono“. Tada mongolams buvo įsakyta paimti Nišapurą: „sugriovė miestą taip, kad jame buvo galima arti plūgu, o iš keršto napaliko gyvų nei kačių, nei šunų“.

Tik gyvenimo pabaigoje, paskutinio žygio prieš tungusus metu, Čingis chanas pradėjo suprasti, kad naudingiau palikti miestus, kad galima iš jų imti duoklę.

Mongolai mūšyje Mongolų armija nebuvo vien sausumos. 1279 m. Kantono įlankoje mongolų laivai sutriuškino kinų Sunų imperijos laivyną (Jameno mūšis). O prieš 5 m. 40 tūkst. kariauna su 900 laivų įsiveržė į Japoniją, užėmė Cuzimo, Ikio salas ir dalį Kiusiu salos. Tačiau netikėtai kilęs taifūnas paskandino puolančiųjų laivus ir teko atsitraukti. Antras Chubilajaus bandymas 1281- ais taip pat buvo nesėkmingas. Ir vėl 142 tūkst. kariaunos su 3400 laivais puolimą nutraukė taifūnas, praktiškai visiškai sunaikinęs mongolų laivyną.

Čingis chano įvestas įstatymų rinkinys „Jasa8) “ ilgą laiką buvo Azijos klajoklių tautų teisiniu pagrindu. Jo įvestas sąvadas „Jasakas“ (daugiausia išlikęs pas Rašid ad-Diną) skelbia: „Čingis chano Jasa draudžia melą, vagystes, paleistuvavimą, liepia mylėti artimą kaip save patį, nedaryti skriaudų ir jas visai užmiršti, pasigailėti šalių ir miestų, paklususių savanoriškai, neapdėti jokia duokle ir gerbti Dievui skirtas šventyklas bei jų tarnus“.

Čingis chanas mirė 1127 m. žygio prieš tungusus metu. Pagal jo priešmirtinį pageidavimą, kūnas buvo parvežtas į gimtinę ir palaidotas Burkan-chalduno9) apylinkėse. Pagal oficialią versiją jis susirgo medžiojant laukinius arklius, Markas Polas tvirtina, kad nuo sužeidimo strėle, O Plano Karpinis – kad nutrenkė žaibas. Anot legendos, nuo tungusų princesės padarytos žaizdos, padarytos dantimis per vestuvinę naktį (o tada nusižudė Chuan-che upėje, kurią mongolai ėmė vadinti Charun-muren – „karalienės upe“). Žr. analizę apie Čingis chano mirtį.

Gabenant kūną pakeliui buvo išžudoma visa, kas gyva: žmonės, gyvuliai, paukščiai – kad nepasklistų gandas apie jo mirtį. Pagal padavimą, Čingis chanas palaidotas giliame kape giminės kapinėse „Ich Chorig“ – sėdintis Mahometo auksiniame soste, atvežtame iš Samarkando. Kad kapas nebūtų atrastas ir išniekintas, per stepę kelis kartus praginė daugiatūkstantinį žirgų būrį. Pagal kitą versiją, kapas buvo įrengtas upės vagoje – tuo tikslu upė buvo laikinai nukreipta kita vaga. Visus, kurie dalyvavo laidojant ir galėjo įsiminti vietą, nužudė; vėliau nužudė ir tuos, kurie įvykdė tą įsakymą.
Po mirties gedulas truko dvejus metus. Nuo Čingis chano laikų vietovių pavadinimai keitėsi, - ir dabar netgi negalima tiksliai nustatyti, kur buvo Burkan-chalduno kalnas.


Čingis chano kapas  

Chentėjaus kalnai - kalnynas šiaurės Mongolijoje, Tiobo ir Chentėjaus aimakuose, šiaurinės atšakos pasiekia Rusijos teritoriją Užbaikalėje. Pietvakarinės atšakos supa Ulan-batorą. Aukščiausias kalnas – Asralt-Chairchan-Uulas (2800 m). Senovės Kinijoje vadinti dar Langdžuksu kalnais. Jie, sudaryti daugiausia iš granito, su Chindiin dardago (2665) ir Chan Chentėjaus (2362) viršukalnėmis, yra miškais apaugę kalnai su plokščiomis viršukalnėmis, iš kur išteka Onono,  Keruleno) ir Tulo upės. Dalis Chentėjaus kalnų įeina į Chano Chentėjaus rezervatą. Pietiniai šlaitai – kalnų stepės. Anot „Slaptosios mongolų sakmės10) “, ši vietovė yra jaunojo Temudžino, būsimojo Čingis chano, gimtinė. Čia, spėjama, yra ir šventasis Burchan-chalduno kalnas, kuriame, anot padavimų, palaidotas Čingis chanas. Pasakojama, kad jis šiuose kalnuose buvo radęs nuostabią vietą, vadinamą Ikh Khorig'u11), kur, ilsėdamasis po medžioklės sėdėdamas po medžiu sakė, norįs būti čia palaidotas. Toji vieta buvo labai saugoma, leidžiama apsilankyti tik darkhadams (elitiniams kariams ir jų šeimų nariams) ir tik vieninteliu tikslu – palaidoti Čingis chano giminės narį. Tik 20 a. 9-o dešimtm. pabaigoje leista dirbti archeologams. Tačiau jo kapas iki šiol nėra rastas – kaip ir nė vieno iš 30-ies didžiųjų mongolų chanų.

Pirmąja buvo „Trijų upių“ bendra mongolų-japonų ekspedicija 1989-1992 m., tyrusi vietovę ultragarsu. O 2001 m. rugsėjį pasaulio žiniasklaida užtrūbino apie sensacingą Čingis chano kapo atradimą, kurį padarė mongolų-amerikiečių ekspedicija. Ji, Čikagos un-to. prof. Dž. Vudso, 360 km nuo Ulan-Batoro, Batšireet Hentėjo sume netoli Bindero kalno aptiko keturias dešimtis kapų, iš trijų pusių supamų 3-4 m aukščio akmenine siena, kurios bendras ilgis apie 3 km. Uglugčio tvirtovės priekinės sienos ilgis yra 500 m, o rytinės, einančios per kalno viršūnę – 600 m. Iš vidinės pusės sienos Sūnūs prie mirštančio Čingis chano sustiprintos dideliu žemės kiekiu, kuri, kaip mano mokslininkai, galėjo būti iškasta įrengiant didelį kapą. Aptvėrimo viduje randasi įspūdinga uola. Vietiniai šią vietą vadina „Čingis chano pilimi“, o taip pat „raudonąja uola“. Pietinėje aptvėrimo dalyje 11 m gylyje prietaisais užfiksuoti per 60 žmonių palaikai, sprendžiant pagal rastus šarvus ir ginklus priklausančius mongolų kilmingiesiems. Dž. Vudsas spėjo, kad tai didžiųjų mongolų chanų laidojimo vieta, o visi radiniai priskiriami 13 a. pirmai pusei.

Uglugčiim-heremas yra šiauriniame Uglugčiim-golo upės krante ir pietinėje Urgon Bajanzat-ulo kalno pusėje. Jis yra 1200-1420 m aukštyje. Aptvare yra neaiškūs grioviai, takai ir kalvelės. Ant Chašant-hado uolos per 400 tamgų (giminės ženklų) ir mongolų genčių pavadinimų. Spėjimą sustiprina ir tai, kad Bogdo chanas Žavzandamba dukart aukojo Bindero kalne – juk neatsitiktinai jis beldėsi taip toli, gali būti, kad pagarbintų protėvius.

56 km nuo tos vietos, rytinėje Bindero kalno pusėje, buvo rastas dar vienas kapas, vietinių vadinamas „100 kareivių kapu“. Anot Vudso, tai tie kariai, kurios, kaip skelbia legenda, nužudė, kad nuslėptų Čingis chano kapo vietą. Pagal legendą, Čingis chaną laidojo 50 karių, juos nužudė kiti 50, o tie irgi savo ruožtu buvo nužudyti. Visus nužudytus karius palaidojo vienoje vietoje.

Tačiau jau 2001 m. spalio 20 d. žiniasklaida paskelbė, kad Čingis chano kūno nerado. Kitų metų sezonas irgi buvo be rezultatų. 2002 m. rugpjūtį paskelbta apie nutraukiamas paieškas: didelė sausra, anksčiau Mongolijoje nesutinkamų šilkverpių antplūdis, gyvu sluoksniu uždengęs spėjamo palaidojimo vietą, vietinių protestai, tame įžvelgusių dangaus bausmę. Neoficialiais duomenimis jokie kasinėjimai nebuvo daromi ir daiktų, kuriuos galima būtų datuoti tuo laikmečiu, nebuvo rasta. Palaikai užfiksuoti tik prietaisais. Be to, šią vietą 6-o dešimtm. gale tyrinėjo mongolų archeologai, datavę ją laiku iki Čingis chano. Be to, vietos reljefas skiriasi nuo aprašytojo Rašid ad-Dino, pagal kurį didysis chanas palaidotas lygumoje.

Spėjama, kad Čingis chano kapas gali būti ir Rusijoje. Tikėtiniausiomis vietomis laiko vietoves prie Onono upės Čitos srityje bei Barguzino slėnį12) Buriatijoje. Aišku, yra versijų, kad palaidota ir Kinijos teritorijoje.

Išanalizavę 2004 m. Mongolijos rytuose Tavan Tolgojuje rastas Čingis chano artimų giminaičių palaikus (4 vyrų ir 3 moterų), mokslininkai nustatė, kad juose yra haplogrupė R1b-M343. O tai jau Vakarų Europos gyventojų požymis. Tad gali būti, kad didžiojo užkariautojai protėviai buvo Mongolijoje asimiliavęsi europiečiai.


Pastabos ir paaiškinimai

1) Alan Gua („Aluna Gražioji“) – mitinė nirūnų-mongolų protėvė, sutinkama „Slaptojoje mongolų sakmėje“. Jos penki sūnūs laikomi įvairių mongolų klanų pradininkais. Taip pat ji veikia Centrinės Azijos versijoje apie penkias strėles (kurių ryšulio jos sūnūs nepajėgė perlaušti, tačiau sugebėjo perlaužti gavę po vieną strėlę; taip ir sūnūs, jei jie nebus vieningi, bus įveikti, tačiau visi kartu atsilaikys). Atseit, trys jos jaunesnieji sūnūs gime jai pastojus nuo saulės spindulio, tad laikė, kad tai dangaus sūnūs.

2) Ononas - upė, tekanti Mongolijoje ir Užbaikalėje (Rusija); jos ištakos Chentėjaus kalnų rytiniame šlaite. Teka į šiaurės rytus Rytų Užbaikalės lygumomis. Galiausiai susilieja su Ingoda ir suformuoja Šilką. Jos ilgis 1032 km.

3) Chabul-chanas - pirmasis žinomas Visos Mongolijos konfederacijos chanas (juo tapęs maždaug 1146 m.), laikomas Mongolijos valstybės įkūrėju.

4) Kerulenas arba Cherlenas - upė, tekanti Mongolijoje ir Kinijoje, prasidedanti Chentėjo kalnuose, 180 km į šiaurės rytus nuo Ulan Batoro. Teka rytinės Mongolijos stepėmis, įteka į Dalainoro ežerą Kinijos Vidinės Mongolijos provincijoje. Jos ilgis 1264 km.

5) Merkitai („išmanūs“) – viena iš pagrindinių 5-ių (tiurkų ar mongolų) genčių konfederacijų, buvojusi Selengos ir žemutinio Orchono baseinuose (pietvakarių Užbaikalė ir centrinės Mongolijos šiaurė). 13 a. pradžioje įėjo į Čingis chano imperiją.

6) Keraitai („tamsiaveidžiai“) - 10-13 a. mongoliškai kalbančių genčių sąjunga Užbaikalėje ir Mongolijoje, turėjusi savo raštą, valstybę ir įstatymus. Anot Rašidą ad-Dino, jie 13 a. buvo įsikūrė prie Onono ir Keruleno upių. „Slaptoji sakmė“ sako, kad jų chano Togorilo stovykla buvo prie Tūlo upės.

7) Naimanai („aštuoni“) – gentis vakarų Mongolijoje Viduramžiais. Prisidėjo prie kazachų, kirgizų, uzbekų, altajiečių, nogajų (jų padalinys buvo LDK kariuomenėje), buriatų ir kt. etnogenezės.

8) Jasa („didžiosios valdžios įstatymas“) – Čingis chano įsakai, jo išdėstyti didžiajame visos Mongolijos kurultajuje Bucharoje ir nuolat patvirtinami jo įpėdinių. Niekada nebuvo vieši ir mūsų laikų nepasiekė – apie juos žinome iš persų ir arabų istorikų. Laikoma, kad nuodugniausiai apie Jasą pateikė 15 a. Egipto rašytojas al-Makrizis.

9) Burkan-chaldunas - kalnas Chentėjaus kalnyne šiaurės rytų Mongolijoje, 2,450 m aukščio. Laikoma, kad jo apylinkėse gimė Čingis chanas, taip pat manoma, kad čia jis ir palaidotas. Čia gimė ir vienas jo karvedžių Subudajus.

10) Slaptoji mongolų sakmė - seniausia išlikusi mongolų kalba parašyta knyga, sukurta netrukus po Čingis chano mirties (maždaug 1240 m.) ir yra bene svarbiausias šaltinis apie jį, bei 12-13 a. Mongolų imperiją. Jos originalas nėra išlikęs; teišlikę tik 14 a. pabaigos transkripcijos į kinų kalbą. Daug ištraukų iš jos aptinkama 17 a. mongolų veikale „Auksinė santrauka“.

11) Ikh Khorig („didysis tabu“) –240 km2 sritis Mongolijos Chentų aimake, kurioje, kaip manoma, yra Čingis chano kapas. 1924 m. įkūrus Mongolijos liaudies respubliką sritis ir aplinkinis 10,5 tūkst. km2 ploto regionas pakelbta „uždrausta teritorija“. Pirmajai archeologinei ekspedicijai leista čia dirbti tik 1989 m.

12) Barguzinas - upė Buriatijoje, prasidedanto Ikato kalnagūbryje ir teka į pietvakarius Barguzino dubuma, kol įteka į Baikalo ežero Barguzino įlanką ties Ust Barguzinu. Jos ilgis - 480 km. Upės žemupyje yra įsikūręs Barguzino rezervatas.

Klajokliai polovcai
Čingis chano mirtis
Mažoji Indija (Etiopija)
Mankurtas: asmuo be ateities
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Apie totorių antplūdį (Vengrijoje)
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Umai – lyginamoji charakteristika
Gebelsas: kiekvienam po ampulę
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Mūsų krašto keliautojai į Kiniją
Kinijos imperatorius Huang Di
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
„Saviėdžiai“ – vertimo mįslė?!
Baikalas piešiniai ant uolų
Senojo pasaulio ženklai
Buvęs uždaras Tibetas
Sibiro ir šiaurės tautos
Vienaragis Kinijos zhi
Šambalos paieškos
Pažintis su chazarais
Japonų 'Kodziki'
Beduinas soste
Vartiklis