Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO.LT
 
 
Ankstesni puslapiai:

Kryžiaus simbolis

Apie svastiką

Kryžius lietuvių poezijoje

Ratas ir kryžius

Elohimų alchemija

Kaip naciai pavogė Kalėdas

Konspiracija: Kryžiaus žygiai

Anapus gėrio ir blogio

Tibeto 'Mirusiųjų knyga'

Anarchizmas: kas jis iš tikro?

Rozenkreicerių simbolika

Numerologija

Papildomi puslapiai:


Gebura

Kas Saulė, o kas Mėnulis?

C. Lewis. Didžiosios skyrybos

Kai dar nebuvo vaivorykštės...

Slaptieji planetos valdytojai

Pašalinės mintys

Trumpa Kabalos istorija

Hitleris gyvas?

Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos

Nyčė: Prieblandos kumyras

Alchemija
Svastikos keliai ir klystkeliai
Petras Stankeras

Apie autorių

Petras Stankeras – istorikas, besidomėjęs Antrojo pasaulinio karo istorija, sukaupęs aukšto rango karininkų, tarnavusių Lietuvoje ir kitur, kartoteką (per 8 tūkst. pavardžių), tais klausimais paskelbęs per 30 publikacijų. Dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos apsaugos valdyboje.

Sanskritiška yra kryžiaus lenktais galais, kuris žinomas kaip fašizmo simbolis, pavadinimo svastika kilmė: su - „gerai ir as „būti“. Žodis suas reikšdavo linkėjimus: „būk laimingas“, „sėkmės“. Ilgainiui prie suas buvo pridėta ti - atsirado suasti, o paskui ir ka, ir atsirado suastika. Svastika apkeliavo visą pasaulį, išlaikydama gero linkėjimo reikšmę. Ji išliko Italijoje etruskų piešiniuose, graikų karaliaus Krono antspaude (1800 m. pr.m.e.), Trojos moterų papuošaluose, kinų ir japonų budistų šventyklose, žydų kapuose ir kt. gilinantis į svastikos kilmę, kyla net toks klausimas: ar kryžius kilo iš svastikos, ar svastika iš kryžiaus?

Svastikos šventumas žymus jau kai kuriuose Babilonijos dievų atvaizduose. Babiloniečiai savo dievų nevadindavo vardais ir jų nevaizduodavo. Simbolizuodavo juos paprastu plačiu kryžiumi žvaigždėto dangaus fone. Jukatane, Meksikoje, yra Saulės dievo šventykla, kurioje vietoje dievo atvaizdų ant sienų pripiešta svastikų. Taip pat ir finikiečių laivuose buvo įprasta piešti tokius kryžius kaip vilties ženklus. Tokių simbolių buvo rasta Benareso1) ir kitose šventyklose, egiptiečių kapuose, kur jie, mokslininkų manymu, reiškė kūnų iš numirusiųjų prisikėlimą.

Tibeto raudonieji lamos taip pat naudoja svastikos ženklą. Tik jos lenktieji galai nukreipti į priešingą pusę – iš kairės į dešinę. Šis ženklas vadinamas sauvastika. Kinų rašmenyse svastikos ženklu žymimas žodžių junginys budistų šventovė.
Kryžius, svastika ir kiti simboliai

Ezoteriniuose Rytų bei Vakarų moksluose, taip pat astrologijoje, pasitaiko įvairių simbolinių ženklų. Pirmoji simbolinė figūra – tai paprasčiausias apskritimas. Antroji – apskritimas su tašku viduryje. Tai pirmasis diferencinis periodinių amžinosios Gamtos apraiškų lygis – belytė ir begalinė Gamta. Astrologijoje tai Saulės simbolis. Trečioji figūra – apskritimas su horizontaliu skersmeniu. Ji simbolizuoja Motiną Gamtą, pirminę ir pasyvią Gamtos apraišką, nes jos pradas – moteriškas. Pirmasis žmogaus suvokimas iki jam gimstant yra susijęs su moteriškuoju pradu, nes žmogus geriau pažįsta savo motiną negu tėvą. Todėl ir moteriškosios dievybės buvo labiau garbinamos negu vyriškosios. Vėliau, kai horizontalųjį skersmenį perkirto vertikalusis, jis tapo Pasaulio Kryžiumi. Tada žmonija pasiekė trečiąjį savo raidos lygį. Tas ženklas rodė užgimusį žmogiškąjį gyvenimą. Kryžius rato viduryje yra grynojo panteizmo simbolis. (apie tai taip pat skaitykite Pirminiai simboliai)
Swastikas
12 - simboliai Šlymano rastose terakotinėse lentelėse; 13 - žmogaus tarp Dangaus ir Žemės simbolis (pagal nukreiptas rankas) - aptinkamas pas masonus; 14 - krikščionių kryžius; 15 - dvigubas kryžius; 16 - trigubas (popiežiaus) kryžius; 17 - Maltos kryžius; 17 - teutonų kryžius; 19 - rumunų kryžius; 20 - raudonai dažoma geroji svastika; 21 - mėlynai dažoma blogoji svastika; 22 - ausuotoji svastika; 23 - Viduražmių riterių ženklas; 24 - fašistinės Vokietijos vėliavos svastika; 25 - SS runiškasis ženklas iš 4 septynetų; 26 - afrikanerių ženklas; 27 - fašistinės Slovakijos ženklas; 28 - Italijos neofašistų ženklas; 29 - Amerikos fašistų svastika; 30 - buv. Vakarų Vokietijos stilizuota svastika

Ankstyviausias, supaprastintas, raidės T formos, kryžiaus ženklas randamas šventose Skandinavijos vietose. Juo vaizduotas normanų dievo Toro kūjis, nepermaldaujamai daužantis žmonių nusikaltimus. Raidės T formos kryžiai atsirado prieš krikščionybę ir buvo naudojami pirmųjų Pitagoro doktrinų skelbėjų bei budistų reformatų, kurie, susitelkę Romoje, ieškojo ramybės savo pakylėtosioms sieloms.

Vėliau raidės T formos kryžius buvo perimtas antipagonybės pasekėjų. Po kiek laiko prie jo iš viršaus buvo pridėta simbolinė ąselė – atsirado vadinamasis ausuotasis kryžius.

Pirmiausia krikščionybei pritaikytas kryžius buvo vadinamasis graikiškasis kryžius. O iš graikų raidės X (cha) kilęs vadinamasis šv. Andriaus kryžius tapo Kristaus vardo monograma.

Romėnų paniekinimo ženklu buvo iš kartaginiečių perimtas kryžius stipis. Prie jo rišdavo (o ne kaldavo) nubaustuosius už sunkius nusikaltimus. Žiaurūs konsulų įstatymai reikalavo, kad nuteistieji nukryžiuoti ant savo pečių neštų skersinę kryžiaus dalį (patibulum), bet ne visą kryžių, kaip buvo liepta Kristui didesnio pažeminimo vardan. Statmenoji kryžiaus dalis būdavo jau įkasta bausmės vietoje ir prie jos tiktai prikaldavo skersinį.

Heraldikoje kryžius turi įvairiausių pavadinimų bei formų, jų dabar žinoma net apie 400. yra Tulūzos2), inkarinis, plaktukinis, lelijų, mazginis, dvigubas (vyčio), trigubas (popiežiaus), teutoniškasis, trilapis ir kitokie kryžiai. Tokių jų būta įvairių kraštų ordinuose ir riterių herbuose.

Bet tarp visų tų puošnių ir stilizuotų kryžių yra tiktai vienas, kuris jaudina sielas, jas išaukština. Tai kryžius, prie kurio klaupiasi žmogus ir savo menkystėje, ir didybėje. Šis kryžius amžiams pasiliks tas pats, nuogas, be jokių pagražinimų ir šiurpus. Tai kryžius, kuris Golgotoje matė Kristaus pasiaukojimo didybę.

Kitaip klostėsi reikalai su svastika – seniausiu ir visų paslaptingiausiu pasaulio ženklu. Jau prieš mūsų erą ji buvo paplitusi visuose pasaulio kampeliuose. Kinai, Amerikos indėnai, Skandinavijos gyventojai, baltai, šiaurės Afrikos arabai, indai, japonai, meksikiečiai, rusai, persai, Brazilijos tautos – visi turėjo svastiką. Bet reta ji buvo senovės Egipte ir Babilone, o Graikijoje – labai dažna. Kai kur svastika vadinama gamiruotoju kryžiumi, nes esanti iš keturių viename taške sujungtų raidžių G (gama).

Seniausias svastikos pėdsakas aptiktas Transilvanijoje neolito laikų piešiniuose. N. Šlymanas3) po senovės Trojos griuvėsiais rado daug terakotinių lentelių, kuriose buvo pavaizduotos svastikos. Svastikomis išpuoštas ir ten pat atrastasis verpstukas. Svastika kartu su budizmu, kuris pasirinko ją savo simboliu, V a. paplito Kinijoje, o VI a. atsirado ir Japonijoje. Ir Azijoje, ir Europoje svastika laikyta slaptu, magišku simboliu, Saulės ženklu, gyvybės bei derlingumo šaltiniu ir net perkūno, dangaus rūstybės simboliu, kurį reikia užkeikti. 1908 m. G. Listas4) savo populiariose knygelėse apie senovės germanų epą svastiką vadina kraujo švarumo bei slaptų magiškų žinių simboliu. Istorijos apie Mauglį kūrėjas Džozefas Kiplingas savo pirmųjų knygelių viršeliuose taip pat vaizdavo svastikos ženklą. Indijoje ir nūnai svastika plačiai paplitusi.

Taigi nuo antikos laikų svastika buvo vienas iš labiausiai paplitusių ornamento motyvų Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos tautų mene. Aptinkama svastika ir lietuvių tautodailėje. Meno tyrinėtojams yra žinoma markizės de Santa Kruz portreto istorija. Jį Goja5) nutapė 1805 m. Natūralaus dydžio portretas, vaizduojantis markizę de Santa Kruz6) kaip Polihimniją, vieną iš 9 mūzų, jau seniai Goja. Markizė de Santa Kruz yra mįslė. Tvirtinama, kad Ispanijos kaudiljo Franko nurodymu portretas buvo perduotas bankininkui F. Fernandui Valdui (Félix Fernandez Valdés), kad tas padovanotų Hitleriui. Šis paveikslas yra parinktas todėl, kad Polihimnijos lyra buvo papuošta svastika.

Niekas nežino, kodėl svastika yra tokios keistos formos. Vienų tvirtinimu svastika reiškusi senovės pasaulio žemėlapį, kuriame vaizduojamos 4 upės, tekančios iš vieno šaltinio į 4 puses – šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Kiti teigia, kad svastika esanti dangaus planas, rodantis Grįžulo ratų padėtį įvairiais metų ketvirčiais (kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais). Teodoras Kučinskas savo studijoje „Lyties garbinimas, trumpa šios problemos istorija“, išleistoje Čikagoje 1955 m., svastiką sieja su lytiniais organais.

Svastika piešiama dvejopai. Kai svastikos galai yra nulenkti į dešinę – geroji svastika. Tai ženklas malonės dievo, taip pat ir saulės, kuri, tekėdama iš rytų į vakarus, apšviečia palaimintąja dangaus šviesa visą pasaulį. Tos svastikos spalva raudona. Kai galai nusvirę į kairę – blogoji svastika. Tai ženklas piktosios deivės ir saulės, einančios per pasaulį per pragaro tamsą iš vakarų į rytus. tos svastikos spalva tamsiai mėlyna. Ir dabar Indijoje geriems vaikams žmonės piešia ant galvos raudoną svastiką, kad ji atneštų jiems laimę. Kai kurių tautų istorijoje svastika, kurios galai pasukti į dešinę, vadinama vyriškąja, o į kairę – moteriškąja. Gotų ieties antgalis, archeologų rastas netoli Kovelio7) (Vakarų Ukraina), papuoštas abiejų tipų svastikomis.

Kai kas svastikos atsiradimą sieja su skaičiumi 7 [daugiau apie tai >>>>> ]. Artimuosiuose Rytuose, vėliau Egipte ir Romoje, skaičius 7 buvo laikomas šventu. Jam būdavo skiriama magiška ir net simbolinė reikšmė. Babilono bokštas buvo 7 aukštų. Roma pastatyta ant 7 kalvų. Ir senovės žydai septynetą laikė šventu skaičiumi. Indų religija teigia, kad pasaulis sukurtas 7 jėgų. Buda sėdi po šventu figmedžiu su 7 vaisiais. Kinija ir Japonija taip pat gerbė skaičių 7, senovės Graikijoje buvo žinoma apie 7 pasaulio stebuklus ir 7 garsius išminčius. Biblijoje kalbama apie pasaulio sukūrimą per 7 dienas, apie 7 mirtinas nuodėmes ir 7 bado metus. Neužmirškime, kad savaitė susideda iš 7 dienų, o vaivorykštė yra 7 spalvų, o oktavoje - 7 natos. Su skaičiumi 7 susijęs ir toks reiškinys pasaulio istorijoje, kaip religijos – žmogaus būties esmės aiškinimo atsiradimas. Gal čia ir sutapimas, bet galbūt kaip tik tos esmės ieškant kas 700 m. ir atsiranda naujos religijos. Po krikščionybės sekė islamas. Dar po 700 m. pasirodė Martynas Liuteris.

Su skaičiumi 7 yra susijusi A. Hitlerio narystė vokiečių darbininkų partijoje (DAP), vėliau pakeitusioje pavadinimą į NSDAP. 1924 m. atspausdintoje knygoje „Mein Kampf“ (Mano kova) Hitleris teigia, kad, įstojęs į partiją, jis gavo partinį bilietą, pažymėta septintu numeriu. Ir šiuo numeriu vėliau labai didžiavosi: „Aš tapau vokiečių darbo partijos nariu ir man buvo išduotas nario liudijimas Nr.7“ (Mein Kampf, 1933 m., p.244). Tačiau iš tikrųjų, kaip vėliau nustatė fašistinio laikotarpio tyrinėtojai, Hitleris buvo įtrauktas septintuoju numeriu į partijos darbo komitetą, kuriame buvo atsakingas už naujų narių verbavimą. O jo partinio bilieto numeris buvo 555. Hitlerio sukurtos SS organizacijos runiškasis žymėjimas susideda iš keturių septyniukių.

O PAR aktyviai veikia įtakinga rasistinė profašistinė baltųjų piliečių organizacija „Afrikanerių pasipriešinimo judėjimas“8). Jis iš hitlerininkų nusikopijavo ne tik dogmatišką teiginį apie „aukštesnės rasės aukščiausią paskirtį“, bet ir išorinę „antžmogių“ atributiką – rudus marškinius, į priekį metamą ranką sveikinantis, grobuonišką erelį bei tų pačių spalvų, kaip ir fašistinėje Vokietijoje, vėliavą. Svarbiausia – jų kabalistinis ženklas, vaizduojantis tris centre sujungtus septynetus. Skaičius 777, kaip teigia neofašistai, simbolizuoja rasės grynumą ir yra priešpastatomas šėtoniškam skaičiui 666, kuris, anot Biblijos, žymi visus Šėtono apaštalus.

Tokių simbolių galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač Vilniaus senamiestyje bei Kauno alėja slankiojančių hipių, rokerių apdaruose – įdėmiau į juos įsižiūrėjus, kartais galima pamatyti ir tris šešetus, ir apverstą kryžių (pergalės prieš Kristų simbolis), ir Bafometą – Šėtono herbą (lanku apjuostoje penkiakampėje žvaigždėje įsprausta ožio galva). Šėtoniškoji biblija taip aiškina pastarojo simbolio reikšmę: viršutiniuose žvaigždės kampuose esantys ragai reiškia nesantaiką, kituose trijuose simboliuose esančios ausys ir snukis reiškia šv. Trejybės paniekinimą ir paneigimą. Beje, tie simboliai dažni ant satanistinio roko plokštelių vokų (grupės „Venom“9), „Slayer“10), „Kat“11) ir t.t.).
Grįžulo ratai
Grįžulo ratai - kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais

Skaičius 7 senovės germanų mitologijoje buvo sėkmės ir klestėjimo simbolis. Runų rašmenyse skaitmuo 7 dar buvo rašomas su horizontaliu brūkšniu nuo skaičiaus pagrindo į dešinę. Išeitų, kad svastika – dvigubas sėkmės simbolis. Bet atkreipkite dėmesį – runų rašmenyse septynetų svastikos galai nukrypę kairėn. Hitleris ją pasuko priešinga kryptimi – kaip ketino pasukti į kitą pusę ir istoriją. Šitokia svastika atitiko senovinį valdžios ir griovimo simbolį. Be to, svastika hitlerinės Vokietijos valstybinėje vėliavoje ne tiesi, bet palinkusi 45o kampu. Tai simbolizuoja nenumaldomą istorijos rato sukimąsi.

Simboliką, išorinius atributus, apeigas kartos perima vienos iš kitų. Susidarius tam tikroms socialinėms ir psichologinėms prielaidoms, visa tai padeda burti mases kokioms nors idėjoms įgyvendinti. Taip atsitiko ir su svastika. Naujaisiais laikais ji tapo svarbiausiu fašistinio judėjimo, o vėliau – nacistinės Vokietijos vėliavos elementu. Vokiečių nacionalistai svastiką paskelbė savo ženklu. Jie aiškino, kad šis senas arijų tautų ženklas susijęs su Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyno metiniu keliu. Jau 1920 m. vasarą A. Hitleris, nenusisekęs menininkas, bet geras propagandos meistras, suprato, kad jo vadovaujamai nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partijai (NSDAP) reikia emblemos, simbolio, kuris patrauktų mases. Po ilgų mąstymų iš daugybės projektų jis pasirinko raudoną vėliavą su baltu skrituliu ir juoda svastika jame. Raudona spalva turėjo simbolizuoti socialistinę proletarišką Vokietijos NSDAP kilmę, baltas skritulys – nacionalizmo mokymo grynumą, nacionalinius idealus, o juoda svastika simbolizavo kovą dėl arijų rasės viešpatavimo. Nuo 1920 m. pabaigos tokia jau buvo oficiali NSDAP vėliava. 1934 m. rugsėjo 15 d. partinė raudona su juoda svastika vėliava buvo juridiškai įtvirtinta kaip valstybinė fašistinės Vokietijos vėliava. Rekomenduoti vėliavos matmenys: plotis 116 cm, aukštis 74 cm. Raudonos medžiagos keturkampio viduryje, abiejose jo pusėse, prisiūtas baltas austos medžiagos 48 cm skersmens skritulys. Ant baltų skritulių abiejose vėliavos pusėse prisiūta 6 cm pločio juodos spalvos svastika (hackenkreuz). Žiūrint į bet kurią vėliavos pusę, kryžiaus galai lenkti į dešinę. Svastikos centras sutampa su balto skritulio centru, o jo du priešingi lenktieji galai. Svastikos centras sutampa su balto skritulio centru, o jo du priešingi lenktieji galai guli ant horizontalios linijos, einančios per vėliavos centrą. Vėliavos kotas dažomas pilkais aliejiniais dažais. Kodėl Hitleris pasirinko savo judėjimo simboliu svastiką? Yra keletas versijų. Tačiau pats Hitleris savo knygoje „Mein Kampf“, kurioje plačiai, sofistiškai postringauja įvairiais klausimais, taip pat ir apie simbolių bei atributikos reikšmę nacionalsocialistiniame judėjime, nerašo, kaip jam šovė į galvą mintis pasigviešti svastiką.

Lambache12), Austrijoje, yra senas benediktinų vienuolynas, kurio durų frontone iškaltas herbas su stilizuotos svastikos ženklu ir popiežiaus mitra. Prieš daugelį metų prie to vienuolyno gyvenęs muitinės inspektorius, pavarde Hitleris. Pastarojo sūnus, anuomet dar mažas vaikas, Adolfas dažnai su draugais netoli vienuolyno žaisdavo. Berniukas, kaip ir kiekvienas vaikas, pastabus ir smalsus, klausinėjęs vienuolių apie to herbo reikšmę. Jam buvo paaiškinta, jog herbe iškaltoji svastika reiškianti keturis pirminius elementus – žemę, vandenį, orą, ugnį, ir esanti indų kilmės religinis ženklas ir senos arijų giminės, kadaise gyvenusios Vokietijos teritorijoje, simbolis. Šitų žodžių jaunasis Hitleris nepamiršo. Tapęs Vokietijos valdovu ir norėdamas pabrėžti pasauliui galingos tautos atgimimą, fiureris pasirinko savo rudmarškiniams praėjusių amžių klajoklių, kurie nugalėjo ir sunaikino frankus ir bretonus, ženklą. Be to, jaunystėje, dar gyvendamas Austrijoje, Hitleris matė svastika pasipuošusius įvairių antisemitinių organizacijų narius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ja kaip simboliu naudojosi ir buvusio kunigo Lanco rasistinė organizacija, įvedusi pasisveikinimą „Heil“ (Tegyvuoja).

Simbolikai A. Hitleris teikė itin didelę reikšmę, net didesnę negu savo partijos programai. Yra daug jo pasisakymų, kuriuose jis su pavydu ir pritarimu atsiliepia apie katalikų bažnyčios simboliką ir apeigas. Iki pat mirties jį žavėjo katalikų bažnyčios „konstitucija“, jos organizacija, kulto tarnų orumas ir bažnytinis iškilnumas.

Pokalbyje su Hermanu Raušningu13), Dancigo senato prezidentu, Hitleris yra pareiškęs, kad nacionalsocialistai krikščionybės simbolį – kryžių – pakeitė svastika, kurios pranašais jis laikąs S. Georgą14) (S. George), J.V. Gėtę, Č.R. Darviną ir E. Hekelį15) (E. Hackel). Svastika puošė S. Georgo nuo 1891 m. leidžiamo žurnalo „Blatter fur die Kunst“ titulinį lapą. Šio ženklo spausdinamas šiame leidinyje neturėjo nieko bendra su begimstančiu nacizmu. O profesorius mistikas K. Haushoferis16), vokiečių geopolitikos kūrėjas, teigia, kad tik
Budos pėda
Budos pėda
jo dėka svastika tapusi nacistų emblema. Pagal jį tolimi normanų palikuonys, būdami aukštos civilizacijos, garbino šį simbolį ir, žinodami magijos paslaptis bei būdami magai-valdovai, valdė tautas bei gamtos jėgas. Pasak legendos, siaubinga katastrofa sunaikinusi šią civilizaciją. Jos vietoje atsiradusi Gobio dykuma, bet išlikę magai-valdovai pasklidę po pasaulį ir perdavę palikuonims savo magiškas savybes. Ir štai dabar, tvirtino Haushoferis, arijai turį „grįžti prie ištakų“, su slaptomis didybės bei prievartos jėgomis sudaryti sąjungą, idant pagreitintų žmonijos atėjimą į „arijų viešpatavimą“.

Taigi elementarūs senovės simboliai tam tikrais istoriniais laikotarpiais gali įgauti praktinę reikšmę ir apaugti politine doktrina.

Tapęs NSDAP partijos lyderiu, Hitleris, turėdamas vidutinio dailininko sugebėjimus, pats ėmė projektuoti partinių vėliavų, plakatų, vimpelų, uniformų eskizus. Ir visur dominavo juodoji svastika ant raudono audeklo su užrašu „Deutschland erwache“ (Vokietija pabusk). 1920 m. buvo įvestas nacistų partijos ženklelis, papuoštas svastika. Vėliau, be įprastinių partijos ženklelių, buvo įvesti auksiniai partijos ženkleliai, ir jų įteikimo ypač pasižymėjusiems partijos nariams ritualas darėsi sudėtingesnis/ jau trečiąjį dešimtmetį nacionalsocialistų partijoje atsirado daugybė skiriamųjų ir pasižymėjimo ženklų su svastika. Kiekvienoje Trečiojo reicho šeimoje privalėjo būti vėliava su svastikos ženklu. Be to, buvo pageidaujama, kad svastiką vėliavoje išsiuvinėtų šeimos galvos žmona. Pavyzdį parodė pats propagandos ministras – svastiką Gebelsų šeimos vėliavoje išsiuvinėjo Magda Gebels.

Nebuvo svastikos ženklas svetimas ir baltams, taigi ir lietuviams. Svastiką latvių ornamento struktūroje įdomiai yra aprašęs doc. A. Butkus (MG, 1989, Nr.11). Svastika baltams – lietuviams, prūsams, latviams – tūkstantmečius buvo laimės ir sėkmės simbolis, ja puošti ginklai ir drabužiai. Kalifornijos un-to prof. Marijos Gimbutienės knygoje „Baltai priešistoriniais laikais“ (Vilnius, 1985 m.) yra nuotrauka, vaizduojanti vilnonę mėlyną XI a. skarą, papuoštą daugybe svastikų. Kaip laimės ir sėkmės simbolis svastika naudota Latvijos respublikoje. Todėl visiškai aiškus Antrojo pasaulinio karo metais įsteigto latvių savanorio SS legiono, vadovaujamo SS grupenfiurerio R. Banderskio17), siekis papuošti savo uniformų apykakles mažomis svastikomis, visiškai nesiejant jo su fašizmo simboliu. Nepriklausomos Latvijos respublikos oro pajėgų lėktuvų skiriamasis ženklas buvo raudonos spalvos kairioji svastika, pakreiptas 45o kampu, baltame skritulyje.

Lietuvos tautodailėje yra abi svastikos: kairioji ir dešinioji. Archeologai aptiko svastikos pėdsakus prie Nočios upelio (Varėnos raj.), Viskiautų pilkapyje (Semboje) ir kitur. Svastikos raida Lietuvos istorijoje – tai atskira didelė tema (tarp kitko, iki šiol nenagrinėta). Tiktai šiame straipsnyje norėčiau paminėti, kad Lietuvių tautininkų sąjungos narių bilietuose buvo svastikos emblema. Jų partiniai ženkliukai, pagaminti Paryžiaus „Arthus Bertrand“ firmos, šalia Gediminaičių stulpų buvo papuošti kairiosios svastikos ženklu. Nebijojo svastikos, kaip velnias kryžiaus, ir kitos Baltijos jūros šalys. Suomijos lėktuvus kaip valstybinis skiriamasis ženklas puošė mėlynos spalvos dešinioji svastika stačiais kampais. Estijos respublika savo pašto ženkluose vaizduodavo spalvotą dešiniąją svastiką baltame skritulyje.

Per amžius susiformavę simboliai yra reikšminga istorinių, kultūrinių vertybių dalis. Jie atspindi tautų saviraišką, ryžtą gintis bei pulti, siekimą puoselėti tam tikrus idealus. Pavieniai ženklai bei jų deriniai simbolizuoja tam tikro laikotarpio vertybes, išreiškia tautos pasaulėjautą.


Paaiškinimai

1) Benaresas arba Varanasi - miestas prie Gango upės Utar Pradešo valstijoje, vienas pagrindinių induistų, džainų ir budistų piligrimų centrų jau keli tūkstančiai metų. Anot legendos, miestą įkūrė Šyva. Pagrindinis miesto globėjas yra Kaši Narešas. Žmonės Varanasi dažnai vadina „šventyklų miestu“ (viena garsesniųjų - „Auksinė Šyvos šventykla“)

Varanasi gyveno daug iškilių filosofų, poetų, rašytojų ir muzikų. Čia išsivystė indų klasikinės muzikos Benareso Gharana forma. Netoli Varanasi esančiame Sarnate Gautama Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą.

2) Tulūzos kryžius (arba Oksitanijos kryžius) – Oksitanija simbolis. Tikėtina, kad jis buvo naudotas Forcalquier‘ų iš Provanso, o vėliau Tulūzos kunigaikščių Languedoko teritorijoje, o tada išplito ir plačiau.

3) Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann, 1822 - 1890) – vokiečių verslininkas ir archeologas-mėgėjas, išgarsėjęs savo radiniais antikinės Trojos vietoje.

4) Ferencas Listas (Liszt Ferenc, 1811-1886) - vengrų kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, vengrų rapsodijų, operos, oratorijų, sonatų, koncertų fortepijonui su orkestru autorius.

5) Franciskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes, 1746-1828) - ispanų dailininkas ir grafikas. Jis laikomas paskutiniu iš senųjų klasikinių dailininkų ir pirmuoju iš naujosios kartos. Tarp žinomiausių Gojos paveikslų yra „Juodųjų piešinių“ ciklas, nutapytas ant vidinių namo sienų ir pasižymėjęs groteskiškais, baisiais vaizdais.

6) Markizės Santa Cruz portretas – F. Goja paveikslas, nutapytas 1805 m. Jame pavaizduota Joaquina Téllez-Girón, buvo labai gerbiama moteris Ispanijoje, pažįstama su daugeliu poetų ir rašytojų. Ji vaizduojama kaip mūza Euterpė, prigulusi ant sofos su lyra kairioje rankoje. Ant lyros pavaizduota svastika. Nuo 1941 metų priklausė kolekcionieriui bankininkui Feliksui Fernandui Valdui, kuris jį turėjo perduoti A. Hitleriui. F. Valdas buvo milijonierius iš Bilbao, vienas iškilių baskų kultūros atstovų. Šiuo metu paveikslas yra Prado muziejuje Madride.

7) Kovelis - 1310 m. įkurtas miestas Ukrainoje, Voluinės srities centre, prie Turijos upės, į šiaurę nuo Lucko. Rajono administracinis centras.

Afrikanerių ženklas 8) Afrikanerių pasipriešinimo judėjimas (Afrikaner Weerstandsbeweging, AWB) – PAR kraštutinio separatizmo politinė ir anksčiau buvusi sukarinta organizacija, 1973 m. įkurta Eug?ne Terre'Blanche, likusio jos vadovu iki nužudymo 2010 m.

9) Venom - anglų sunkiojo metalo grupė, susikūrusi 1979 m. Jos pirmieji albumai „Sveiki atvykę į Pragarą“ ir „Juodasis metalas“ laikomi labiausiai įtakoję trankųjį (trash) ekstremalųjį metalą. Bruožai:s aršus vokalas, įtraukiančios gitaros ir stipriai satanizmą pabrėžianti lyrika.

10) Slayer - amerikiečių trankiojo metalo grupė, susikūrusi 1981. Išgarsėjo albumu “Karaliavimas kraujyje”. Charakteringi bruožai: greitas tempas, spartus gitarų solo ir tremolo; spiegiantis vokalas ir dvibubo bosinio būgno naudojimas.

11) KAT (lenk. „Budelis“) - lenkų sunkiojo metalo grupė, susikūrusi 1979 m. Kaltinama satanizmo propagavimu. Žymiausias albumas „Išnykusių pasaulių kvėpavimas“.

12) Lambachas - prekybinis miestelis Aukštutinėje Austrijoje. Per 3 tūkst. gyventojų. Daugiausia vertęsis druskos prekyba buvo Lambacho abatijos, įkurtos 1056 m., centru.

13) Hermanas Raušningas (Hermann Rauschning, 1887-1982) – vokiečių konservatyvusis revoliucinierius. Kurį laiką buvo nacionalsocialistų partijoje, tačiau 1934 m. iš jos išstojo ir išvyko į JAV. Žinomiausias knyga „Pokalbiai su Hitleriu“ (1940).

14) Stefanas Georgas (Stefan Anton George, 1868-1933) – vokiečių poetas, cvertėjas, redaktorius. Jo poezija charakterizuojama aristokratizmu ir etniškumu. Laikė, kad poezijos tikslas – būti toli nuo pasaulio, todėl laikėsi menas menui pažiūrų. Jo kūriniai turi daug sąšaukų su prancūzų simbolistais.

15) Ernstas Hekelis (Ernst Heinrich Philipp August Haeckel, 1834-1919) – iškilus vokiečių biologas, gamtininkas, filosofas, medikas ir menininkas. Atrado ir įvardijo daugybę rūšių, įvedė nemažai biologijos terminų (pvz., kamieninių ląstelių), sukūrė prieštaringą „biogenetinę teoriją“ (rekapituliacijos), pagal kurią kiekviena gyva būtybė besiformuodama praeina visas ankstesnes vystymosi formas.

16) Karlas Haushoferis (Karl Ernst Haushofer, 1869-1946) – vokiečių generolas, geografas, ir geopolitikas. Per mokinė R. Hesą jo idėjos padarė didelę įtaką Hitlerio ekspansionistinei politikai.

17) Rudolfas Banderskis (Rūdolfs Bangerskis, 1878-1958) – rusų armijos generolas-majoras, Katvijos gynybos ministras (1926-28), SS dalinių generolas-inspektorius (nuo 1953 m. – grupenfiureris), Latvijos nacionalinio komiteto prezidentas (Potsdamas, 1945), Suimtas anglų, tačiau 1945 ,m gruodį paleistas. Neišduotas TSRS ir gyveno Vakarų Vokietijoje. Buvo „Latvijos vanagų” organizacijos nariu. Žuvo autokatastrofoje, kaltininkas nebuvo rastas.