Umberto Eco. Fuko švytuoklė
(tekstai ir komentarai)
|
Ankstesni puslapiai:
Gebura
Alchemija
Hermetiškosios vizijos
Gnostikų koncepcijos
Mitas ir mokslas
Papildomi puslapiai:
Rytų-Vakarų priešprieša
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Telūrinės srovės
J.Smith okultizmas
Seksualumas kabalos požiūriu
R.Moore. Sapnai
Magija ir Thelema
Kvantinė mechanika
Gyveno milžinai...
|
|
6 Tiferet, 72
|
|
Nos inuisibles pretendus sont (a ce que l'on dit)) au nombre 36, separez en six bandes.
[Mūsų tariamieji nematomieji (kalbama) yra 36, susiskirstę į šešis būrius (pranc.)]
("Effroyables pactions faictes entre le diable & les pretendus Inuisibles", Paris, 1623, p.6)
[<<<<ankstesnis fragmentas: 71 Alchemija]
|
|
- Gal jų tikslas dvejopas: duoti žinią prancūzams ir suburti pasklidusį vokiečių būrį, kurį
galbūt suskaldė Liuterio reforma. Bet būtent Vokietijoje įvyksta didžiausia sumaištis. Nuo pat
manifestų pasirodymo iki maždaug 1621 m. manifestų autoriai gauna per daug atsakymų
Pacitavau keletą šia tema pasirodžiusių knygelių, kurias skaitydamas linksminausi tą
vakarą Salvadore su Amparo.
- Gal tarp jų ir yra ką nors žinančių, tačiau jie pranyksta minioje fanatikų ir entuziastų,
tiesiogiai supratusių manifestus, gal netgi provokatorių, siekiančių pakenkti, o gal tiesiog šiaip
terlių
Anglai mėgina įsiterpti į diskusijas, padaryti nors kokią tvarką juk neatsitiktinai
Roberas Fladas, kitas anglų tamplierius, per metus parašo net tris darbus, siūlydamas
teisingą manifestų interpretaciją
Tačiau reakcijos jau neįmanoma kontroliuoti, prasideda 30
metų karas, imperatorius nugalėtas ispanų, imperija ir Heidelbergas plėšiami, Bohemija
dega
Anglai nutaria trauktis į Prancūziją ir ten bandyti laimę. Štai kodėl 1623 m.
rozenkreiceriai savo manifestais apsireiškia Paryžiuje, siūlydami prancūzams daugmaž tą
patį, ką ir vokiečiams. O kas gi parašyta vienoje iš knygelių, išleistų Paryžiuje prieš
rozenkreicerius, kurių autorius arba jais netikėjo, arba norėjo sudrumsti vandenį? Ten
parašyta, kad jie yra velnio garbintojai tai akivaizdu, o kadangi ir šmeižte būna dalis tiesos,
sakoma, kad jie renkasi Mare
- Mare tai Paryžiaus šventyklos kvartalas, o kartu koks sutapimas žydų geto
kvartalas! Jau neminiu, kad šiose knygelėse rozenkreiceriai apšaukiami esą susiję su ispanų
kabalistų sekta Alumbrados! Gal pamfletai prieš rozenkreicerius, apsimestinai puolantys 36-is
nematomuosius, iš tiesų bando padėti juos atpažinti
Gabrielis Nodė, kardinolo Rišeljė
bibliotekininkas, parašo "Instructions a la France sur la verite de l'histoire des Freres de la
Rose-Croix". Kokias instrukcijas?
Paskleidžia kalbas, tardamas, jog yra išlikusios dar trys
rozenkreicerių kolegijos
Jis nurodo vos ne pasakiškas jų buvimo vietas (viena Indijoje,
plūdūriuojančiose salose), tačiau vieną jų sako esant Paryžiaus požemiuose.
|
|
Komentarai ir paaiškinimai
|
|
Rozenkreicerių hermetinę, kabalistinę, alcheminę, gnostinę simbolika
[<<<<ankstesnis fragmentas: 71 Alchemija]
Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti
vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po
"Fama Fraternitatis") pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, "Confessio
Fraternitatis", kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat
papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus
sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo.
Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas,
"Christiano Rozenkreico cheminės vedybos" ilga alegorija persunkta alcheminio
simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae.
Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai
buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant
plačiau, gnostinę simboliką tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a.
pabaigoje Knorr von Rosenroth į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame
tarpe ir "Zohar". Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos
renesansas. Į tokia mistinę-filosofinę terpę paniro I.Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos,
persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum,
siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais
Saulės ir Mėnulio
simboliais. Visa tai vainikavo Dievo "Visa matanti akis", dieviškojo ir nesutvertojo proto ir
šviesos emblema. Net ir ankstyvųjų mormonų pomėgis įtraukti panašius simbolinius motyvus
parodo jų vidinį ryšį su hermetiškąja tradicija.
Vienas motyvas ypatingas, tai mysterium coniunctionis. Žemėje ir danguje keliai
susipynę, Žmogus Ir Dievas atsišaukia vienas kitame. Materija ir dvasia, šviesa ir tamsa,
moteriškasis ir vyriškasis pradai visa paslaptingai sumišę. Su priešybėmis susiejamas
hierosgamos vaizdinys. Tai paslaptis, išpranašauta pirmųjų žmonių, Adomo ir Ievos,
sąjungos, tai alchemijos šventosios Karaliaus (Rex) ir Karalienės (Regina) vedybos.
Tikėtina, kad grupė anglų, gerai susipažinusių su rozenkreicerių simbolika, įkvėpė
pirmąsias slaptas masonų ložes. Ankstyviausias žinomas masonų dokumentavimas yra Elias
Ashmole (1617-1692) dienoraštis (1646 m.). Ashmole buvo įtakingas mokslininkas ir knygų
kolekcionierius, Karališkosios bendrijos įsteigiantysis narys ir puikus rozenkreicerių požiūrio
žinovas. Jo bibliotekoje buvo paties kruopščiai perrašyti rozenkreicerių manifestai.
17 a. pabaigoje Anglijoje egzistavo kelios okultinės hermetiškosios brolijos, įskaitant
masonų ir rozenkreicerių. Jų ryšiai iki 1717 m. Didžiosios Masonų ložės susirinkimo Londone
lieka neaiškūs. Apie 1750-uosios rozenkreicerių ordinas buvo inkorporuotas į Prancūzijos
masonų struktūrą. Pastebėdami didėjančią masonų įtaką visuomenėje, 18 a. antroje pusėje
vokiečių istorikai imasi ieškoti masonų šaknų. To periodo tyrimai rodo, kad jos ne prie
karaliaus Saliamono ar amatų gildijų, o rozenkreicerių brolijose, kaip 1824 m. "London
Magazine" perteikė Thomas de Quincey. Ir nors 1887 m. tą teiginį atmetė A.E.Waite, 1972
metais jį vėl patvirtino Frances Yates.
18 a. pasižymėjo okultinių draugijų gausa. Tai susiję su savitų asmenybių veikla: Adam
Weishaupt 1776 m. įsteigė masoniškąjį Illuminati ordiną, kuris turėjo pertvarkyti
Vokietijos politiką ir visuomenę, paslaptingas kunigaikštis de Saint-Germain (1710-1785) darė
didelę įtaką masonų ložėms, kunigaikštis Alessandro di Cogliustro (1743-1795), sujungęs
Egipto ir kabalistinę simboliką, Martinez de Pasqually (1715-1779), įkūręs Les Elus
Cohen (Išrinktųjų kunigų) ordiną, Louis Claude de St.Martin (1743-1803), Pasqually
mokinys, veikęs prancūzų okultizmą.
|
|
Hermetizmas ir magiškas pasaulio matymas
Maždaug prieš 20 m. kilo sujudimus "radus" taip vadinamąjį "Salamandros laišką", -
atseit Jozefas Smitas "Mormonų knygą" gavo ne iš angelo, o iš baltosios salamandros,
persikūnijusios į dvasią. Laiškas buvo pripažintas klastote, tačiau mormonų pranašo dvasinės
ištakos tapo atidaus tyrinėjimo objektu. Ir buvo nustatyta, kad Smitas ir jo šeima turėjo daug
ryšių su okultinėmis tradicijomis. Vienas tokių, iki 1827 m., buvo Luman Walter, gydytojas ir
mistikas, tolimas žmonos Emma Hale giminaitis. Manoma, kad jis Europoje buvo studijavęs
mesmerizmą, o jis vadintas "aiškiaregiu". Be to, vokiečių pamaldieji, praeitame šimtmetyje
emigravę į Pensilvaniją (ir kuriems vadovavo Johannes Kelpius), buvo giliai paveikti
rozenkreicerių ir kabalistų misticizmo per Jakobą Boehme.
Ten 1720 m nuvyko ir Johanas Konradas Beissel'is, vėliau įkūręs Ephrata komuną, pasižymėjusią gnostinio pobūdžio
idėjomis.
Buvo iškelta pirmųjų mormonų magiško pasaulio matymo (Weltanschauung) idėja. Magija
tai "panaudojimas priemonių,
laikomų turinčiomis antgamtišką galią priverčiančią
antgamtišką būtybę pasiekti ar sutrukdyti konkrečiam įvykiui", valdyti gamtos galias ritualais,
daiktais, ar žodžiais. Magija pasireiškia daugybe formų. Viduramžių Europoje ji 15-17 a.
pasipildė kabalistinėmis, hermetinėmis ir alcheminėmis idėjomis. Ji, palaikoma elito, pradėjo
skirtis nuo "liaudiškos" magijos, kuri, vienok, tebegyvavo.
19 a. pradžioje pasipylė daugybė brolijų, naudojusių krikščionišką žodyną, tačiau
nesuderinamų su ortodoksine krikščionybe. Hermetiškoji tradicija leido derinti praktinį gamtos
pažinimą su dvasiniu pasaulio vaizdiniu su protingų būtybių hierarchija, imti žinias iš visų
įmanomų šaltinių. Tai atspindi rozenkreicerių manifestai, tai palaikoma Roberto Fludd'o
darbuose ir masonų ezoteriniuose aspektuose.
|
|