“Anapus gėrio ir blogio”  

Taip pat skaitykite Juodasis Hitlerio ordinas      

“Hitlerio galia ne politinė, o magiškoji. Jo paslaptis tame, kad jis leido remtis pasąmone“,
Karlas Jungas

Einu praregėjimo nurodytu keliu su lunatiko įsitikinimu,
Adolfas Hitleris

Senas ginčas apie žmogaus vietą istorijoje, apie tai, ar gali asmenybė veikti istoriją. Pateikiama daugybė pavyzdžių ir sutapimų – ir jų neįmanoma neigti. O viską sujungus, susidaro įspūdis, kad viskas – nuo žmonių gimimų ritmo iki tolimų žvaigždžių sprogimų – plaka vienu periodiniu ritmu. Kiekviena pasaulio dalelytė, kiekviena būtybė kiekvieną akimirką daro pasirinkimą, naudodamasis valios laisve, kuri neskirta Žvaigždėms. O Žvaigždės žvelgia į tai, kaip laisvą valią turinčios būtybės eina jų, Žvaigždžių, pratiestais keliais. Didelis mažame ir mažis dideliame – ir sunku vienareikšmiškai pasakyti: „Štai – didinga ir reikšminga, o štai – niekinga ir nereikšminga“. Ir sunku vienu fizikiniu matu išmatuoti šios reikšmės gylį. Sunku išsiversti vien fizikiniais matais.

Jei pripažinsime sielos egzistavimą, tai teks pripažinti dvasinio pasaulio egzistavimą. O tai tas pat, kaip atsidurti pradiniame pasaulio pažinimo taške. Tenka pradėti iš pradžių. Tinka iš naujo atradinėti naujus, užribinius, priežastingumo ir reliatyvumo teorijos dėsnius. Atsiveria dar didesnis nepažintojo pasaulis. Ir ar ne todėl žmogaus, laikančio save visažiniu, baimė dėl sielos pripažinimo?

Ir tada užribio klausimas – ar gali (ir kaip) istoriją paveikti mediumas? Kieno bus tas poveikis?

Kartą jis prabudo naktį, su laukiniais, mėšlungiškais riksmais. Jis sėdėjo ant lovos krašto, tarsi paralyžuotas ir šaukėsi pagalbos. Atrodė, kad net lova trūkčioja nuo tokių pat mėšlungių kaip ir jo kūnas. is skleidė nesuprantamus šūksnius. Jis duso. Kitąkart priepuolis įvyko irgi naktį, tačiau poveikis buvo dar neaiškesnis:

Hitleris stovėjo kambaryje, svyruodamas ir dairydamasis pasimetusiu žvilgsniu.
„Štai jis! Jis atėjo čionai!“- šūkčiojo Hitleris. Jo lūpos išbalo. Prakaitas ritosi stambiais lašais. Staiga jis pradėjo vardinti skaičius be jokios prasmės, tada frazių nuotrupas. Tai buvo siaubingas reginys. Jis šūkčiojo kažkokius keitus žodžių derinius, labai keistus. Tada vėl nutilo, tačiau nebyliai judino lūpas. Jį aptrynė, privertė išgerti vandens. Tada jis netikėtai suriko: „Ten! Ten! Kampe! Jis ten!“ jis trepsėjo koja ir rėkė. Jį nuramino, pasakę, kad nieko ypatinga nevyksta, ir jis pamažu rimo. Tada jis labai ilgai miegojo ir vėl tapo beveik normaliu ir pakenčiamu.
[G. Raušningas. Hitleris man pasakė; A. Delmas. Hitleris. Psichologinės biografijos patirtis]
Hitler

Kartą Hitleris šnekėjosi su Raušningu, Dancigo senato vadou, ir bandė jam išdėstyti savo požiūrį į žmonių rasės evoliucijos procesą. Raušningas tai suprato kaip selekcininko norą pagerinti vokiečių tautą. Jis ėmė prieštarauti, kad neįmanoma sukurti naują evoliucinę rūšį.

- Tačiau negalite padaryti nieko kita, o tik padėti gamtai, - pasakė jis. - Galite tik sutrumpinti kelią! Gamta pati turi duoti naują atmainą, uk iki šiol selekcionieriams ypač retai pasiekdavo gyvūnų mutaciją...

- Naujas žmogus gyvena tarp mūsų! Jis čia! - džiūgaudamas sušuko Hitleris. - Šito tau pakanka? Aš atskleisiu paslaptį. Mačiau tą žmogų. Jis drąsus ir žiaurus. Man buvo baisu jo akivaizdoje.

Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai fiureris nekantravo kam norįs iš mirtingųjų kai ką atskleisti iš savo didžiosios paslapties. Ir tasai nežinojo, kaip priimti tą atskleidimą ir kas prieš jį – beprotis ar dievų siųstasis.

Raušningas aprašė įspūdį, kurį jam darė Hitleris:

Matant jį prisimeni mediumus. Didesnę laiko dalį tai paprasti, neišsiskiriantys asmenys. Netikėtai juos, tarsi iš dangaus, užgriūva galia, kilstelėjanti virš įprastinių matų. Ta galia – kažkas išoriško ų tikrajai asmenybei. Ji – tarsi svečias iš kitų planetų. Mediumas – įkvėptasis. Išeikvojęs tą proveržį, jis vel nukrenta į niekį. Aš absoliučiai įsitikinęs, kad kažkas panašaus vyko su Hitleriu. Tą vardą turėjęs personažas buvo laikinu kvazidemoniškų jėgų drabužiu. Tas banalylės ir išimtinumo junginys – nepakeliamas dvilypumas, iš karto pasijusdavo būnant su juo. Panašią būtybė galėjo sugalvoti Dostojevskis: ligotos betvarkės junginys su grėsminga galia.

Kito pasaulio, kaip juos paprastai vadina, balsus Hitleris ėmė girdėti dar būdamas kalėjime, kai jį lankė magas K. Haushoferis*). Vėliau jau jis pats tapo anapusinių šeimininkų buveine, kurie, atrodo, jo kūnu naudojosi savo nuožiūra. Štai dar kelių įdėmių liudininkų pastebėjimai:

Štraseris: „Besiklausantis Hitlerio regėjo vado šlovės apsireiškimą... Tarsi nušvisdavo tamsus langas. Ponas su juokingu ūsų šepetėliu virsdavo arkangelu... Vėliau arkangelas nuskrisdavo, ir likdavo tik nuvargęs Hitleris su stikliniu žvilgsniu“.
Bušezas: „Pažvelgiau į jo akis: jos buvo mediumo... Kartais tai atrodė taip, tarsi kažkas iš šalies įsikūniję oratoriuje. Iš jo sklido srovės... Tada jis vėl tapdavo mažu, vidutinioku, net vulgariu, atrodė išsikvėpęs – tarsi jo akumuliatoriai visiškai išsikrovė“,
Fransua Ponsė: „Jis krisdavo į mediumo transo būseną. Jo veide buvo ekstazės džiaugsmas. Už šip ‚mediumo‘, neabejotinai, buvo ne vienas žmogus, o energijų grupė, visumas, magiška energetinė centralė“.

Fiureris buvo užburtas doktrinos apie rasinę mutaciją, į kurią jį įšventino „Aukščiausieji nežinomieji“, Slaptieji valdovai. Naujų kosminių spinduliavimų poveikyje gyvas pasaulis patirs mutacijas ir visa pereis į gigantiškumo fazę. Žemesniąsias saulės būtybes pakeis gimusios po mėnuliu.

Save fiureris regėjo Gelbėtoju, Mesiju, nešančiu naują evangeliją. Jis sakė:

Žmonių giminė nuo pat atsiradimo išbandė stebuklingą ciklišką patirtį. Ji perėjo išbandymus, tobulėdama per tūkstantmečius. Žmogaus saulės periodas eina į pabaigą, jau įmanoma pastebėti naujus antžmogio bruožus. Gimsta nauja veislė, turinti nustumti ankstesnę žmoniją...

O tam reikia aukoti žmonių gyvybes. Ir pirmąja auka per vasaros saulėgrįžą tapo „sionizmo išminčius“ Valteris Ratenau**). O kai Slaptieji valdovai per tarpininkus įkūrė galingą valstybę, tai įgavo galimybę maitintis baimės energija, kraujo ir degančių kūnų garais. Pirmąkart buvo sukruta galimybę milžiniško mąsto juodajai magijai. Tam ir tarnavo koncentracijos stovyklos.

O „Dievo siųstas“ fiureris naktimis buvo traukomas mėšlungių, prarasdamas žmogišką išvaizdą bei protą.

Tai buvo loginė pabaiga, ilgo proceso finalas. Galiausiai ir dievai, ir „angelai“ nusimetė kaukes ir parodė savo veidus. Jie buvo baisūs. Siaubas kaustė valią, protą. Žmonės veikė tarsi lėlės, į kapus nuvarydami milijonus tam, kad galiausiai į ten įmestų ir pačius budelius.

Pasigilinus aiškėja, kovos su žemesnėmis rasėmis idėja tebuvo „balade vargšams“, o tais nieko nežinančiais „vargšais“ buvo net partijos vadovai. Hitleris, Raušningo išprovokuotas atvirumui, sakė:
„Jūs nieko nežinote apie mane. Mano partijos draugai neturi nė mažiausio supratimo apie mano ketinimus ir grandiozinį pastatą, kurio tik pamatai bus padėti iki mano mirties. Pasaulis išėjo į lemiamą posūkį. Mes prie laiko šarnyro. Planetos laukia sukrėtimas, kurio mastelio jūs, neįšventintieji, negali suvokti...
Nacijos idėja aš priverstas naudotis dėl patogumo šiai akimirkai, tačiau aš jau žinojau, kad ji teturi tik laikiną vertybę... Ateis diena, aki iš to, ką vadina nacionalizmu, liks mažai net pas mus Vokietijoje. Žemėje iškils pasaulinė mokytojų ir valdovų sandrauga“.

Taigi tikslas – visoje planetoje viena teokratija. Jos viršuje – dvasiniai globėjai, Galios. Lygiu žemiau – ištikimi mokiniai, nacistinės inkvizicijos šventikai. Ir čia nebus kalbama apie „rasinį tyrumą“. Tie pokalbiai apie aukštesniąją rasę tėra tik prasčiokams. Planeta turės krūpčioti dėl masinių aukų, o ką aukoti nurodys pačios Galios.

Visa tai skamba kaip tikri kliedesiai, tačiau ta sekta buvo visa valstybė, o jos vadovu – demokratiškai išrinktas prezidentas. Į valstybės kūrimą, rinkimus buvo įtraukti kai kurie sąmonės manipuliavimo būdai, pritaikytos kai kurios psichologijos žinios – ir visa tauta paversta klusnia laukinės idėjos vykdytoja. Žemesnieji lygiai nežinojo tikrojo tikslo, o „riteriams“ buvo sukurtas specialus ordinas, kuriame juos paversdavo į kažką nežmogiška. Ir net ne žvėriška.

Idėjos valdo pasaulį.


*) Karlas Haushoferis (Karl Ernst Haushofer, 1869-1946) – vokiečių geografas ir geopolitikas, generolas, kurio geopolitinės koncepcijos pagrindais rėmėsi A. Hitleris. 1908-10 m. buvo Vokietijos karo atašė Japonijoje, kur susižavėjo japonišku gyvenimo stiliumi, visišku japonų paklusnumu ir atsidavimu savo lyderiams. Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo Rytų fronte, kur užėmė lauko vado pareigas. Karo metu jis susipažino su Rudolfu Hesu, būsimu A. Hitlerio sekretoriumi. 2019 m. baigęs karinę tarnybą, K. Haushoferis pradėjo akademiko karjerą: 1921-39 m. buvo Miuncheno un-to geografijos profesoriumi, Geografijos instituto direktoriumi. Ten išplėtojo ir suformulavo savo geopolitikos koncepciją. 1939 m. paliko akademinę veiklą, atsirado kritiniai požiūriai į socialnacionalizmą. Karo metu jam išsivystė depresija, jis buvo stebimas gestapo. Po karo buvo įtariamas karo nusikaltimais, tačiau Niurnbergo tribunole nuspręsta jo neteisti. 1946 m. kartu su žmona nusižudė išgerdami arseno.
Nusivylęs Pirmojo pasaulinio karo baigtimi, kūrė savąją geopolitinę koncepciją, remdamasis O. Špenglerio, F. Ratzelio ir kt., iškeldamas Vokietijos kaip „Europos šerdies“ idėją. Jis suformulavo ir išplėtojo 5 pagrindinius elementus, reikalingus valstybės raidai: tai geografinė valstybės padėtis; turimi ištekliai; teritorija; morfologija ir gyventojų skaičius. Taip pat išvystė vėliau A.Hitlerio perimtą Vokietijos gyvybinės erdvės (lebensraum) būtinybės idėją. Jis sukūrė ypatingą Eurazijos variantą – „Berlyno-Maskvos-Tokijo ašies bloką“. Anksti susidomėjo A. Hitleriu ir 1924 m. aplankė jį Lansbergo pilyje esančiame kalėjime ir padėjo parašyti „Mein Kampf“ (nors vėliau tai neigė).

**)Valteris Ratenau (Walther Rathenau, 1867-1922) – žydų kilmės vokiečių pramoninkas, rašytojas, liberalus politikas; užsienio reikalų ministras (nuo 1922 m. vasario 1 d.). Rugsėjo 29-ą nužudytas dešiniosios nacionalistinės ir antisemitinės „Konsulo“ organizacijos.
Buvo Pirmojo pasaulinio karo priešininku, tačiau jai prasidėjus vadovavo specialiai sukurtam Karo ministerijos departamentui ir pirmasis Europoje pertvarkė ekonomiką planiniu pagrindu („karinis socializmas“). 1915 m. mirus tėvui užsiėmė šeimos verslo reikalais. Buvo vienu iš Vokiečių demokratinės partijos įkūrėjų. Būdamas užsienio reikalų ministru pasirašė susitarimą su TSRS ir ketino Rusijos pagalba atstatyti buvusią Vokietijos galią apienant Versalio sutarties sąlygas (pvz., Rusijoje statyti uždraustas įmones).
Parašė 12-a knygų. „Naujojoje valstybėje“ (1919) pasiūlė naują socialinį darinė, vadinamąjį „trečiąją kelią“, sukuriant daugybę nepriklausomų ekonominių vienetų, kuriose verslininkai ir darbininkai galėtų kartu planiniu pagrindu vystyti „tautos valstybę“. Taip pat rašė eilėraščius, knygas ekonomikos, politikos, filosofijos temomis. Jis palaikė arijų pranašumo mitą, tačiau asimiliuotus Vokietijos žydus laikė vokiečių rasės dalimi, tiuo tarpu kitus laikydamas „azijietiška orda“.

Lėlininkai
Flirtas su Hitleriu
Šambalos paieškos
Rupertas Šeldreikas
Slidi sąmokslo teorija
Svastika: slaptoji prasmė
Hitleris: gyvas ar miręs?
Gralio taurė – Kaukaze?
Nacistų okultizmo tėvas
Slaptieji planetos valdytojai
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Gerumą reikia grūsti jėga?
Paranoja skverbiasi giliai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Galingiausias pasaulio žmogus?
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Slaptieji planetos valdytojai
CŽV: Sąmokslas prieš savus
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Šventasis Gralis – kas jis?
Rozenkreicerių simbolika
Minčių valdymo mašina
Tarybinė technomagija
Kryžiaus žygis į tyrus
Operacija „Ciceronas“
Cinizmas kaip amatas
Tarybiniai alchemikai
Apie sinarchiją
Meritokratija
DM=XF